Violeta MILVYDIENĖ. „Dėmesio! Baletas 2021“: išsiveržus iš karantino galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsipre

„Dėmesio! Baletas 2021“: išsiveržus iš karantino

Išsiveržus, bet neišsilaisvinus... Deja, ir šiemet Tarptautinė šokio diena buvo minima (ne) tradiciškai. Prieškarantininė ar gal postpandeminė situacija panaši – kaip ir anuomet rudenį į premjerinį projektą, taip ir į šiemetį pavasarinį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) antrą kartą suorganizuotą renginį „Dėmesio! Baletas“ publika rinkosi ne itin gausiai. Labiausiai išsiilgusieji gyvų emocijų – pagal visus saugumo reikalavimus su rekomenduojamais atstumais bei kaukėmis – teužpildė vos trečdalį Žvejų rūmų salės. Kita ir, tikėtina, ne mažesnė dalis baleto gerbėjų stebėjo virtualią transliaciją „YouTube“ kanalu savo „namų ūkiuose“.

Scenos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choreografijos vakaro „Dėmesio! Baletas 2021“, skirto Tarptautinei šokio dienai.

! Baletas 2021“: išsiveržus iš karantino

Violeta MILVYDIENĖ

Klaipėda šoko

Tądien – pavasariškai šiltą ir saulėtą balandžio 29-ąją – regis, šoko visa Klaipėda. Šokis įvairiais jo stiliais ir formomis nuo pat ankstyvo ryto užpildė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Šokio katedros sales – būtent čia pirmiausia Lietuvoje pradėta švęsti UNESCO dar 1982 m. patvirtinta Tarptautinė šokio diena.

Uostamiesčio aikštelėse praeivius studentiškai sveikino istorinė renesansiškoji „Pavana“, gatvių sankryžose improvizavo Šeiko šokio teatro dalyviai.

Jau sutemus Kultūros fabriko languose pasirodė šokių studijos „Coda“ ►

Vytauto Petriko nuotr.

◄ mažosios balerinos, ant fasado viražus „tapė“ virtualaus šokio Lietuvoje pradininkė, tokių projektų iniciatorė ir atlikėja Inga Briazkalovaitė.

Jei trumpai – visaip

Vienas studentas, tą patį vakarą dalyvavęs KVMT baleto projekte, atvirai išreiškė savo nuomonę: „Pirmasis buvo geresnis.“ Paskui dar pridūrė: „Skonis draugų neturi.“ Sudėtinga būtų jo teiginį paneigti ar vienareikšmiškai su juo sutikti. Tad į klausimą „O jums – kaip?“ atsakiau vienu žodžiu: „Visaip.“ Gilesnėmis mintimis, pasamprotavimais ar platesniais argumentais pasidalyti taip ir nepavyko. Taigi vietoje trumpo asmeniško / subjektyvaus santykio naujojo projekto atžvilgiu nusprendžiau jį paanalizuoti čia – tiek lyginant su anuomečiu, tiek nagrinėjant šio ypatumus.

Be to paties tikslo, abu projektai panašūs ir savo trukme, ir pristatytų kompozicijų skaičiumi. Šokis – tradiciškai, eklektiškai – grįstas neoklasikinio, modernaus ir (ar) šiuolaikinio baleto / šokio leksika, techniškai irgi tinkamai atliktas.

Vis dėlto šiemetis (antrasis) projektas – sodresnis naujų raiškos formų paieškomis ir (ar) jų įgyvendinimu. Nestokota originalesnių sprendimų, netikėtų, neįprastų režisūrinių korekcijų, įvairesnio muzikos kūrinių pasirinkimo. Kategoriškai spręsti, ar tai lėmė kažkokią naują kokybę, sunku.

Pliusų ir minusų skalėje, vadovaujantis profesine patirtimi, šalta logika, o gal net dedukcija, greičiausiai būtų lygybės ženklas.

Ryškesnė vizualizacija

Vakare pristatyta 14 choreografinių miniatiūrų, sukomponuotų devynių kūrėjų. Tarp jų – ir jau žinomi, girdėti choreografiniai vardai, ir debiutuojantys šiame amplua baleto trupės atlikėjai: Aušra Krasauskaitė, Viktorija Galvanauskienė, Airisė Gudonytė, Grytė Krstic, Daria Verovka, Arshakas Gyozalyanas, Taurūnas Baužas, Danylas Butenka, Romanas Semenenka.

Dauguma kompozicijų atrodė ne tiek tobulintas choreografiškai, kiek pasižymėjo spalvingesne kostiumų gama, gausesniu atributikos ir aksesuarų panaudojimu, akivaizdžiai ryškesne, svarbiausia – prasmingesne vizualizacija. Išties įspūdingas vaizdo architekto Linarto Urniežiaus ir šviesų dailininko Andriaus Stasiulio darbas – videoprojekcijos integruotos į choreografiją, šviesų žaismas glaudžiai susietas idėjiškai, atskleidžiant kiekvienos miniatiūros koncepcijos esmę.

Nors fizikoje teigiama, kad šviesa greitesnė už garsą, čia, rodos, unikalu, kai garsas ir vaizdas kartu pasiekia akis ir klausą, idealiai harmoningai susidėlioja (pa)sąmonėje (garso operatorius – Jonas Raudonius).

Beje, ir sprendimai ne tiek inovatyvūs (pasaulinėje šokio scenoje minėta praktika jau senokai populiari), kiek išmąstyti, racionaliai sudėlioti ir pritaikyti. Priimtinas kūrybinis principas. Kita vertus, šalutinės raiškos priemonės (vis dėlto stereotipiškai choreografijoje vyraujanti vertybė – šokis) retkarčiais tampa dominuojančios, ir jau kažkiek balansuojama ant ribos...

Apie kūrybinį potencialą

Iš visų pateiktų miniatiūrų bandžiau išskirti nors po keletą atmintyje įstrigusių jų ypatybių, kiek plačiau apibūdinti stipresnį įspūdį palikusius kūrybinius darbus. „The Alice“ (choreografija – A.Gudonytės, muzika – Danny Elfmano „Češyro katinas“ iš filmo „Alisa stebuklų šalyje“ (2010) ir „La Femme“ „Antitaxi“ (2013), atlikėja – Ksenija Jermakova) kompozicija, kurioje modernaus klasikinio šokio estetika derinama su parterine leksika, atrodė neišbaigta.

D.Verovkos sukurtas „Hydrargyrum“ (atlikėja – Sabrina Salva, muzika – Travis Lake „LJ“ (2014) išsiskyrė vykusiai pritaikyta vizualizacija.

Kitas, irgi solinis „Danse sacrale“ (choreografas ir kostiumo dailininkas – T.Baužas, atlikėjas – R.Semenenka, muzika – Igorio Stravinskio „Didysis šventasis šokis“ iš baleto „Šventasis pavasaris“ (1913) įsiminė ne tiek choreografiniu aspektu, kiek sukurtu įvaizdžiu. Efektingą, bemaž fantasmagorišką įspūdį jaunuoliui judant dūmuose paskendusioje scenoje suteikė ilgu daugiasluoksniu smaragdinės spalvos sijonu atliekami viražai.

Antrojoje T.Baužo sukurtoje miniatiūroje „Exit“ (muzika – Alessandro Cortini „La storia“ (2019) daug ir intensyviai vaikštoma, bėgama, krentama, kitaip desperatiškai blaškomasi. Abiejų atlikėjų (G.Krstic ir Mychailo Mordasovo) solo, pagrįsti vienodais automatiškais, robotiškais judesiais, galiausiai susilieja į bendrą dueto agoniją ir baigtį.

Šiemetis projektas – sodresnis naujų raiškos formų paieškomis ir (ar) jų įgyvendinimu.

Pačios G.Krstic kompozicijoje „Atmink“ pagal Jamesono Nathano Joneso muzikinį kūrinį „All Things Fade“ (2020) balto penketuko judėjimas, atvirkščiai – meditacinis, tarsi vandenyje, retkarčiais glaudus. Šiuolaikinio šokio „partero“ elementų junginiai, derinami su pakėlimais (4&1), priminė lengvą José Limóno techniką.

Lakoniškame, mažiau nei dvi minutes trunkančiame V.Galvanauskienės kūrinyje, prašančiame nepasiduoti („Please, just don’t give up...“), Oleksandra Borodina, Iryna Suslo, Ilja Temčenka ir R.Semenenka pradžioje šoka pavieniui, įrėminti „burbuluose“, netrukus du iš jų susiporuoja... Visiškai tikėtina atomazga – nepaisant politinių sprendimų, dažnokai neadekvačių ir nelogiškų, žmonės bendrauja, mylisi, tuokiasi...

Antrojoje ir vienoje masiškiausių V.Galvanauskienės kompozicijoje „Intention“ pagal Zacko Hemsey „The Runner“ 16 atlikėjų, nešini lagaminais ir „žaisdami“ su jais (intencija į išvykimą?), juda aktyviai, įvairiomis trajektorijomis – vertikaliai, horizontaliai, en face (vienas šou elementų, kai energetika tiesiogiai fokusuojama į salę, t. y. orientuojama žiūrovams). Gi kitur – analogiškai atvirkščiai, suvaržius judėjimo laisvę, šokėjai „uždaryti“ savuose „burbuluose“, keturiese „įsprausti“ į „sofą-lovą“, net 16-os atlikėjų grupelė „sutalpinta“ ant maždaug šešių kv. m pakylos. Galima suvokti kaip savotišką radikalų protestą prieš karantino taisykles. Parengiant kompoziciją, ryškiai jaučiamas kruopštus ir skrupulingas baleto trupės repetitoriaus Ričardo Jankevičiaus darbas. ►

◄ Grupinėje miniatiūroje „Orawa“ (choreografas – Aršakas Gyozalyanas, muzika – Wojciecho Kilaro simfoninė poema styginių orkestrui „Orawa“ (1986) varijuojama atlikėjų sudėtimis. Individualūs pasirodymai jungiami į duetus, merginos – į bendrą ketvertuką, kurį netrukus pakeičia vyrų trejetas, kompozicinė struktūra dar kartą keičiasi (1+3, 2+2...), kiek vėliau dalyvių scenoje pagausėja – susirenka visas aštuonetas. Išoriškai, ypač apoteozės, estetika atrodė panaši į neoklasikinę George’o Balanchine’o stilistiką. Deja, toje bendrystėje aiškiai pristigo dermės. „GOFTD – Get Out From The Dark“ (choreografas – R.Semenenka, muzika – Philipo Glasso) iš pradinio individualaus lakstymo ir bėgimo su šuoliais bei sukiniais į tris duetus išaugusi choreografija atrodė sunkokai, ypač (ne)techniškai numatytuose akrobatiniuose triukuose. Tiesa, kai kuriais momentais jauki partnerystė priminė fragmentus iš Johno Neumeierio „Vaikų baleto“ pagal Roberto Schumanno muziką.

Šokio ir muzikos „žodynas“

Peršasi dar kelios įžvalgos, pastebėjimai, susiję apskritai su šokio žodynu. Duetuose gausu apsukimų per juosmenį, permetimų per nugarą, parterinės technikos suktukų... Tačiau aukštesni pakėlimai panaudoti rezervuotai, tarytum psichologiškai pristigtų polėkio.

O rankų plastika – ypač raiški. Tai ne vien plastika, tradiciškai vykdanti grožio ar pagalbinę funkciją. Tiesiog ištisa leksika! Unikali šios plastikos įvairovė – stebinanti, gluminanti, papildanti veido mimiką.

Regis, muzikinio akompanimento pasirinkimuose šįkart daugiau kūrinių su dainuojamu tekstu – moters „rauda“ D.Verovkos „Sense of Duty“, tarsi malda trumpučiame, etiudinės formos A.Gyozalyano „Lovers Left Alone“ ir A.Krasauskaitės „Sudie“.

Ir dar... drįsčiau konstatuoti, kad viso reginio tempas sulėtėja dėl vadinamųjų užsklandų tarp miniatiūrų (režisieriai – vyriausiasis KVMT choreografas Aurelijus Liškauskas, baleto trupės meno vadovė Jelena Lebedeva ir A.Krasauskaitė). Kai kurie introdukcijų epizodai vyko ne itin sklandžiai ir nebuvo aiškūs. Užtęstos pauzės apnuogino apšvietimo spragas ir kėlė klausimus: tai dviejų kompozicijų jungtis, priskiriama vienos pabaigai ar kitos įžangai? Gal nei viena, nei kita? Galbūt toks, savitas kūrėjo prisistatymas?

Apie techninį potencialą

KVMT baleto trupės pajėgos pastaraisiais metais išliko beveik nepakitusios, išskyrus vieną kitą pavienį atvejį.

Baleto trupė – tokia pat tarptautinė, šalia tautiečių joje šoka iš Bulgarijos, Lenkijos, Italijos, Vokietijos teatrų atvykę artistai. Techninė dominantė, t. y. varomoji jos jėga – netolimų kaimynų „desantas“ – Ukrainos Kijevo baleto mokyklą ir Serge’o Lifarjo choreografijos koledžą baigę atlikėjai.

Visi jie ir vėl įrodė esantys perspektyvūs, rodė pažangą, demonstravo puikius gebėjimus lengvai atlikti tiek neoklasikinio šokio standartus (pozas arabesques, užtęstus šuolius, dvigubus-trigubus tours etc.) Toleruotinas net kartkartėmis „streikuojantis“ sinchronas.

Ar galima tikėtis, kad trupės potencialas ir toliau augs geometrine progresija? Kaip sakoma, ateitis parodys.

Ir vėl – aplodismentai

„Bet kas gali sekti po bet ko...“ – postmodernaus šokio atlikėjos ir kūrėjos Lucindos Childs, garsėjančios tuo, kad elementariausius judesius geba paversti įmantria choreografija, frazė. Manyčiau, ji labiausiai tinka A.Krasauskaitės kūrybos braižui apibūdinti. Kai ramus judesys kontrastuoja su agresyviu, plastiškas pas dinamiškai keičiamas laužytu, verstos pozos pakaitomis derinamos su neverstomis, po to vėl grįžtama prie pulsuojančios organikos, toliau judama, pavyzdžiui, vien dvigubais žingsniais (kaip tai žavu!). Atitinkamai greitai vyksta, rodos, tarpusavyje nederančių elementų rezonansas, kartu – ir nuotaikų kaita. Būtent taip – su beprotiška jėga ir skausmo metaforomis – galima įsivaizduoti nusivylusią, psichologiškai nestabilios būsenos jauną moterį baleto trupės naujokės G.Krstic atliekamame soliniame šokyje „Sudie“ (choreografė ir kostiumų dailininkė – A.Krasauskaitė, muzika – Antonio Vivaldi moteto „Filiae maestae Jerusalem“ antroji dalis „Sileant Zephyri“, RV 638 (maždaug 1715). Ir pabaiga – staigi, tiesiog pribloškianti, sukėlusi atitinkamą reakciją žiūrovų salėje.

Ištraukoje iš šokio filmo „Viskas bus gerai“ – miniatiūroje „Lockdown“ (choreografė ir kostiumų dailininkė – A.Krasauskaitė, muzika – Hauschkos „Nature Fights Back“ (2017) – vaizduojama namų / buto atmosfera, kur emocijos liejasi laisvai, nevaržomai. Nors realybėje tai – tik laisvės iliuzija. Keturi veikėjai – belyčiai mažučiai žmogeliukai su vienodais treninginiais kostiumais ir juodais „karė“ kirpimo perukais – šelmiškai „evoliucionuoja“, blaškosi, „šaudo“ iš kojos, šliaužioja, „žaidžia“ sėdmenimis, šaukia be garso. Galiausiai vienas jų išjungė šviesą...

Pačios choreografės pasirodymas – minimalus, kuklus, tačiau visai ne santūrus – toršero apšviestame spindulyje išnyranti Aušra atrodė tarytum Matso Eko gulbė.

Trečioji miniatiūra – priešfinalinei scenai sukurtas šokis „Gulbės“ pagal garsųjį Camille’io Saint-Saënso muzikos kūrinį „Gulbė“ iš siuitos „Žvėrių karnavalas“ (1886) – modernus, net kiek siurrealistinis, tarsi nebylus klyksmas, pasak pačios kompozicijos autorės, „sunkiai susitaikant su scenos laikinumu jų gyvenime“ . Čia svarbi ir KVMT simfoninio orkestro artisto bei aranžuotės autoriaus Lariono Dyakovo (altas) charizma.

Net turint įgimtą kūrybinį talentą, įgytą erudiciją ir, be abejo, daug darbštumo, šokio scenoje tinkamai, vykusiai, subtiliai atskleisti humoro, sarkazmo ir (ar) ironijos gaideles – bene aukščiausios prabos choreografinės kūrybos rezultatas. Taigi aplodismentai A.Krasauskaitei.

P. S. Nors atstumai tarp žiūrovų, rodės, suteiks idealų matomumą (bene pozityviausias faktas iš šiandienės situacijos negatyvų), pradinis įspūdis buvo apgaulingas. Operatorių valdoma kamera važinėjo tai šen, tai ten, pirmyn atgal, į kairę ir dešinę... Nagi, kad ir kaip besistengtum nereaguoti – vis dėlto tai atitraukia dėmesį nuo vyksmo scenoje. Toks paradoksas, turint omenyje renginio pavadinimą.