Jūratė SUČYLAITĖ. Gelmių šviesa. Iš rašomos esė knygos

Gelmių šviesa

Iš rašomos esė knygos

Jūratė SUČYLAITĖ

Tik vėrės bedugnė gelmė

Žodis vienam, žodis kitam, žodis man – taip šoka siela draugų vakarėlyje. Labai paprastai gyvenimas eina ratu: žodis vienam, žodis kitam, žodis man. Nuo vieno prie kito – tai Šiaurės taške, tai Pietų susitinka akys ir mintys. Skraido siela nuo žmogaus prie žmogaus – taip jos šokis užmigdo baimes, palaimina namus. Žmogui reikia švenčių kaip ritualų, patvirtinančių bendruomeninius saitus.

Iš gyvenimo išėjus mamai, esu viena ir nebegaliu girdėti, kaip šalia manęs žmogus kvėpuoja, nebegaliu matyti akių ir kartu išgerti kavos. Kurti gedėjimo vienuma: eidama prie stalo, sofos ar kėdės, pradedu jaustis gyvu kvėpuojančiu daiktu. Taip, daiktu, o ne žmogumi. Ilgiuosi žmonių pasaulio: žvilgsnių, balsų, galvos krestelėjimo, plačių rankos mostų. Deja, turiu lindėti savoje dėžutėje. Susitikinėjimai uždrausti. COVID-19 virusas pasiglemžia vis naujas gyvybes. Ankstesnis gyvenimas sudužo. Gražios, spalvingos šukės, bet yra kelias iki jūros, miškas – vietos, kurios jungia vidinį ir išorinį pasaulius. Einu tolyn ir tolyn į vidines gelmes. Mano kambarys pavirsta dramblio kaulo bokštu, saugančiu nuo šio pasaulio triukšmų. Mėginu suprasti, kas veriasi prieš akis. Raidė po raidės gula į popieriaus lapą – įsikūnija mano laikas. Pamatau save – žmogų ir nerimo sutemas. „Tik vėrės bedugnė gelmė / Ir saulė dainavo drąsiems. / Nerėk. Nesiskųsk. Nemurmėk. / Tau skirta tas pat, kas visiems“ (Jonas Strielkūnas). Išbūsiu.

„Man nereikia vaistų. Noriu, kad su manimi pasikalbėtų“, – sako žmogus.

Ne toks kaip kiti – gyvena vienas, žmona paliko. Ne toks kaip kiti – neįgalus, dar ir darbo užsakymų neteko. Buvo šunelis, bet ir tas nuseno, nugaišo. Liko visiška vienatvė. Nėra kam žodį ištarti, nėra iš ko žodžio sulaukti. Nereikalingas, niekam nereikalingas.

Yra žmonių, kurie žiūri į kompiuterio ekraną, mato artimuosius, girdi jų balsus ir jaučiasi taip, lyg būtų kartu. Jam tokia dovana neduota – ekrane jis mato paveiksliukus, veidai tokie pat kaip savų žmonių, bet tai tik paveiksliukai, į kuriuos ilgiau pažiūrėjus pradeda skaudėti galvą, o paveiksliukų tariami žodžiai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Jis ne toks kaip kiti. Vienišas, nereikalingas.

Nereikalingumo jausmas panašus į neišgyventų nuoskaudų prikrautą sandėlį, o kai ten prasideda gaisras, būsena nebeištveriama. Nebeištveriamos būsenos užvaldytas žmogus išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Jo širdis kraujo indais dar varinėjo nedrąsų tikėjimą, kad gyvenimas gali baigtis ne savižudybe. „Man nereikia vaistų, – sako, – aš noriu, kad prie manęs prieitų gyvi psichologai, kad su jais pasikalbėčiau.“

Gerai suprantu, kokios tragedijos vyksta, kai siela nustoja šokti: žodis vienam, žodis kitam, žodis man. Kai išorinis pasaulis tampa nepakeliamas, mes išeiname į vidinį, o ten kalbamės ne tik su kankorėžiu, pušimi ar žuvėdra, kažkurio iš mūsų tykoja grėsminga žudanti pabaisa.

Klausausi radijo. Išgirstu, kad tik silpnos dvasios žmonės nepakelia vienatvės. Kalba moteris, turinti vyrą, vaikų. Taip, Dievas visada yra su žmogumi, bet šventąjį Kūčių vakarą šeima sėda už vieno stalo, buriasi, neišsiskirsto į atskirus kampus. „Sutiksi ne vieną sielą ligotą / Ir širdį su nuodėmės randu giliu. / Palik tada už durų savo šviesų protą / Kartu su dorovės trumpu masteliu. / (...) / Tegu tavo žvilgsnis dažnai bus rūstus. / Jei suklupsi, iš pikto apmaudo verki, – / Bet klystančiam būk visados atlaidus / Ir kenčiančio niekad nesmerki“ – tai du posmeliai iš Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Nenorėki būti per daug dorovingas“. Eilėraštis parašytas prieš šešiasdešimt vienerius metus (1959 11 24), bet įžvalga aktuali ir šiandien, ir bus aktuali ateityje. Kalbant ko neišjautei, neišgyvenai, lengva suklysti, o stiprūs skaudūs išgyvenimai aptemdo protą. Tebūnie mano sieloje, V.Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, „kai kas ydinga, kai kas nesuderinta, kreiva“.

Pasakoje aušta tiesa

Dažnai tenka bendrauti su depresija sergančiais žmonėmis. Depresija panaši į langų neturintį kambarį. Nieko negali matyti nei priekyje, nei užnugaryje, ir slegia kaltė, kad esi nelaimėlis, nesugebantis gyventi taip, kaip gyvena kiti.

Tamsa negali slėgti to, kurio nėra. Išsigelbėjimas prasideda nuo klausimų, kas esu aš – jaučiantysis skausmą? Kur aš ėjau? „Tems tikrovė nuo melo, / Pasakoj auš tiesa, / Kai išlįsi iš savo kiautelio, / Pusaklė ir basa“ – tai savajai sielai skirti Leonardo Andriekaus žodžiai. Kiautelyje saugu – niekas neužgaus, bet toje saugioje buveinėje pritrūksta oro, joje galima užmigti visam laikui.

Sveikimas visada reikalauja drąsos, ryžto. Išdrįsti sveikti – tai išgirsti sielą, maldaujančią oro gurkšnio, ir leisti jai įkvėpti.

Išgyventi – tai klausytis sielos, o ne į atmintį įstrigusių žodžių, kuriuos ištarė tie, kurie rūšiuoja žmones lyg monetas.

Išlindusi iš kiautelio siela įkvepia. Jau visai nesvarbu, kas žeidė, kas iš jos buvo atimta, nebesvarbios žmogiškos silpnybės ir klaidos. Yra dabarties akimirka, yra tikrovė, užtemdyta melu. Yra vidinis noras sutemas apšviesti.

Pasakoje aušta tiesa.

Ne kartą gyvenau pasakoje. Dildžiau nesudildomas geležines kurpaites, mezgiau marškinius iš dilgėlių siūlų, o kartais būdavau trečiasis brolis Jonas, kuriam teko į pražūtį vedantis kelias. Ten mokiausi mylėti. Už meilės ir jautrumo stoką neatleidžiama. Geldoje bobos dukters kaulelius parveža kiaulė, podukra grįžta žirgų traukiamu vežimu, atveža pyragų.

Gyventi lengviau ir akyse šviesiau sudildžius geležines kurpaites, bet viskam sava valanda. Mes paklystame mąstymų ir vertinimų labirintuose. Vieni sako: „Mes per daug jautrūs žmonės, mums sunku prisitaikyti“, kiti: „Reikia išmokti atsipalaiduoti, pamedituoti“. Žodžiai, jeigu jie neperduoda sielos virpesių, yra negyvi. Lengva jais apsinuodyti. Tyla gali labiau įkvėpti ir pasakyti daugiau nei išgyvenimais nepatvirtinti žodžiai. Kiek daug gyvenimo telpa į kalbos pauzes, kai giliai įsiklausome vienas į kito kvėpavimą, balsą, kai liudijame tai, ką patyrėme.

Erdvė, kurioje galima dalytis eilėraščiais ir gyvenimais, yra sakrali.

Sukaupus jėgas ir peržengus kažkokią lemtingą ribą, visada reikia palaikymo, padrąsinimo, prigludimo prie didesnės, skaidresnės, šventumo neprarandančios jėgos. Kartais ji slypi mažame rasos lašelyje. „Tu, sutriuškinus savo kiautelį, / Nusiprausi rasa“, – taip sakė savo sielai L.Andriekus, tiksliau, jo lyrinis subjektas.

Belangis depresijos kambarys

Depresija prasideda apsauginiame kiautelyje, vėliau ji reiškia įsikalinimą belangiame kambaryje. Jame iškirsti duris ir langus nėra taip paprasta, kaip tai gali atrodyti kitiems. Galva sienos nepramuši, nuogomis rankomis mūre neišgremši skylių. Laimingi tie, kurie taku eidami matė pušis kaip didžiulio instrumento stygas, kurie kaip dovaną nuo žemės pakėlė nukritusį kaštoną arba nuo kalno žvelgė į upės vingį – jie savyje turi tai, kas labai paprasta, gražu ir nesunaikinama. Laimingi esame visi, kiekvienoje sieloje yra skrynelė, kurioje saugomas narcizų ir obelų kvapas, vyturėlio giesmė ir gandro kleketavimas, į mus pažiūrėjusių mylinčių akių šviesa, burnoje tirpstančios duonos skonis.

Depresija žmogų įstumia į belangį kambarį ir atjungia elektrą. Išgyvendama sunkųjį laiką, belangiame kambaryje atidarau sielos skrynelę, išimu žydinčias gėles ir mėginu jas prilipinti prie tos sienos dalies, kurioje turėtų būti langas. Tai darau apčiuopomis, blogai orientuodamasi, atsiduodama aklam tikėjimui, kad tikrai prašvis. Kartkartėmis atsitrenkiu į sieną, prarandu kantrybę, tikėjimą, tūnau tuštumoje, o paskui vėl imuosi savo darbo.

Priklijuodama paskutinį žiedą geidžiamo lango vietoje, pradedu jausti svaigulį. Sapnuoju? Nesapnuoju? Šviesu. Nebėra belangio kambario, gėlėmis nusagstyto sienos kvadrato – kantriai kurtos žvilgsnio į žydintį sodą iliuzijos. Yra pats tikriausias langas į sodą. Praveriu, įkvepiu šviežio oro ir į dubenį įsipilu vandens – plaunu klijų suteptus, sustirusius pirštus ir ilgo priešinimosi nevilčiai dulkes.

Kūryba atveria langą į kvepiančius baltus jazminus net belangio kambario sienoje.

Depresuodama stengiuosi neįsikalinti namuose. Einu ir klausiu savęs, ką aš ►

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

◄ matau, kodėl man svarbi ši žuvėdra, šis suoliukas ant kopos, prieš akis šniokščianti jūra. Akimis fotografuoju vaizdus, prisigeriu to gyvenimo, kuris yra šalia, kuriame esu, kurį matau. Tai įsigeria į sielą ir budina gyvybę kiekvienoje kūno ląstelėje. Kai sugrįžus iš klajonių namuose vėl užgriūva juoduma, nubunda ilgesys: kur tas tiltelis per upelį, vėjyje siūbuojančios pušys? Ilgesio spinduliai gręžia nevilties sieną. Atsiranda viena kita angelė į šviesą, angelė prie angelės ir atsiveria didelis apskritas langas.

Daug visokių mokymų gyventi. Analizuojame, kokios mintys mus valdo, mokomės pakeisti vienus ar kitus savąsias galias nuvertinančius, nevilties sklidinus klaidingus įsitikinimus. Mokomės prisitaikyti gyventi šiame realiame pasaulyje. Toli gražu ne kiek- viena racionali mintis suvaldo demoniškų galių turinčius traumuoto žmogaus jausmus. Kad ir kokie protingi būtume, dažnai tenka eiti per sutemas. Yra širdis ir šviesa širdyje. Tai meilė. Kodėl nebesimokome mylėti žolės, augančio karklo, į dangų žiūrinčios upės, klystančio žmogaus? „Ne dauboj prie ievų po ankstyvo lietaus – / Tavyje pirmos gėlės pražy- do, / Su jomis ir aš pats dainoje atbudau – / Tu žinai ir gali pasakyti“ – vėl atsirėmiau į L.Andriekų. Jungties atradimas tarp išorinio ir vidinio pasaulio visada reiškia augimą, išsilaisvinimą, naujų galių įgijimą, ramybę.

L.Andriekaus lyrinis subjektas žino, kodėl žmogus yra ramus, „kai mirtis šaukia grįžti namolei“, žino, kad širdy liūdesys su džiaugsmu „sugyvena taikoj tartum broliai“ ir neabejoja savo keliu: „Nesijaudink, širdie, kad buvai atvira / Rudenų ir pavasarių žaismui. – / Dar sušildys tave neužgesus žara, / Vieversiai paaukos savo džiaugsmą.“

Atvirumas ir pažeidžiamumas yra neatsiejami, bet tik atviri ir mylintys auga ir laimi gyvenimo erdves ir ramybę.

Gyvenimo rašymas: vėjo!

„Liūdnų miškų rūstus kirtėjas, / Į juodą girią šoka vėjas, / Ir krenta lapai ir lašai, / O tu eilėraštį rašai“ (Henrikas Radauskas).

Žaidimas sąskambiais, žodžiais, buvimas tarp realybės ir sapno man reiškia atokvėpį, užuovėją, laikiną prieglobstį. Laikiną, nes tai, kas vyksta šalia manęs, anksčiau ar vėliau pakeis mano gyvenimą. Tas pokytis privers stipriai sugniaužti kumščius, kad fiziškai pajausčiau kūną ir nesuabejočiau, jog esu ir gyvenu man skirtoje realybėje, o paskui ramiai įkvėpti ir pasakyti sau pačiai: „Išgyvensiu, išbūsiu tiek laiko, kiek skirta.“

Daugybės dalykų negaliu pakeisti: neplanavau išgyventi pandemijos nepatogumų ir viruso sukeltų artimų žmonių mirčių, o apie ateitį reikia šviesiai kalbėti, nes nuogąstavimai dėl rytdienos dažnai atima dar daugiau jėgų negu tikros nelaimės. Kad ir kaip norėtume gerų žinių, nevalia visiškai nuslopinti instinkto, verčiančio kiekvienoje aplinkoje apsižvalgyti: ar saugu? Nesaugu, kai pažeista ekologinė pusiausvyra, nesaugu, kai įsigali diktatūra. Mintimis dažnai plaukiu prieš srovę, bet suprantu, nepakeisiu tėkmės. Rūsčiam kirtėjui įsisukus, nebelieka nieko kito, kaip šaka rašyti eilėraštį ant smėlio ar vandens arba rašikliu ant popieriaus lapo.

Kūrybos procesas – tai ne tik laikina emigracija į salą, kurioje žaidžiama ir sapnuo-

Algirdo Darongausko nuotr.

jama nuo ryto iki vakaro ir nieko nestinga, tai ne tik valiutos keitimo punktas, kuriame nerimas ir baimė iškeičiami į svaiginančią laisvę eiti lynu virš kalnų tarpeklio, ne tik tapsmas tuo, kuo dar nebuvome, bet ir pajutimas spindulio, kuris iš mūsų išeina į amžinąjį laiką. Tai stiprus dvasinis išgyvenimas, kurio neįmanoma pervertinti. Vienu atveju geriau, kitu atveju blogiau jo atspindžiai matomi tekste, tapybos drobėje ar simfonijoje. Ypatingos dvasinės būsenos ir jos atspindžio neatitiktis skaudina ir kelia nepasitenkinimą. „Tikrai laimingam būti – reiškia: / Turėt kantrybę begalinę“, – rašo Salys Šemerys.

Turėti kantrybę – tai ištarti ačiū pušims, kad jos šalia kelio, jūros bangai, kuri skalauja krantą, žmonėms, kurių meilė įkvepia gyventi, ir eiti toliau savo keliu. „Ir pasitenkinti menka / Kukliausių norų atranka, / Savyj tuštybę panaikinus“ (S.Šemerys).

COVID-19 pandemija. Kartais apima baimė, ar pasibaigus karantino suvaržymams dar mokėsiu kalbėtis su žmogumi ar žmonėmis širdies kalba. Mes daug bendraujame darbo reikalais zumo ir timso internetinėse platformose. Visas dėmesys sutelktas į informaciją, ką turiu pasakyti, viskas suplanuota.

Žmonių, kuriems kalbu, veidai dažnai ne tokie, kokius esu įpratusi matyti, senstelėję, su giliomis raukšlėmis ar išryškintomis kaklo kraujagyslėmis, kartais kampuoti. Teatre dirbantys apšvietėjai žino, kaip aktoriaus veide išryškinti nusikaltėlio ar despoto požymius. Kompiuterių kameros, užfiksuojančios vaizdą, dažnai išryškina ne tai, kas mūsų išvaizdoje geriausiai atspindi sielos biografiją ir intencijas.

Mes kalbame ne tik žodžiais, bet ir veidais, viso kūno judesiais. Kai ekrane matau pažįstamų žmonių veidus, kurie man negražūs, negalvoju apie fotogeniškumą ar kompiuterinės technikos galimybes, jaučiu netikrumą, nuo kurio pykina ir svaigsta galva. Ilgiuosi širdies kalbos, širdis kalba ne tik žodžiais, balsu, veidu, visu kūnu, bet ir tyla. Pabuvimas kartu tyloje – tai pabuvimas šventoje erdvėje, kurioje gimsta žodis ir sušvyti, sukeldamas pojūtį artėjimo į tai, kas mums, besikalbantiems, yra svarbu. Man neramu dėl kalbos, kurios gyvumas vis mažiau rūpi. Kai apie tai prasitariu, man primenama, kad užaugo kitos kartos, visai kitaip bendraujančios ir visai kitaip suvokiančios pasaulį. Nejaugi?

„Tegu kaip lašas vis širdis alsuoja / Į dalį žmogiškos dienos įsprūdus – / Tu gyveni būdu bendruoju: / Šaknis, stiebelis, žiedas, grūdas“ (S.Šemerys).

Šaknys kabinasi į kultūrą. Kiekvienas turime istoriją: savo paties, giminės, tautos. Gali būti pažeista šaknies dalis: augalas nesvarsto būti ar nebūti, leidžia pridėtines šaknis, tvirčiau į žemę įsiskverbia. O mes? Įsiskverbti į istoriją, kultūrą taip, kad norėtume ir galėtume gyventi, reiškia žiūrėti meilės akimis į tuos, kurie gyveno prieš mus: svajojo, klydo, mąstė, ir pamėginti juos suprasti, jų širdies šviesą savyje nešioti, ja sutemose pasišviesti. Tas supratimas eina iš kartos į kartą. Tai amžina, kaip stiebo kilimas į dangų ir žiedo brendimas, kaip jaunystės daina ir poezija.

Prieš mane – devyniolikmetė. Kairiosios rankos dilbis suraižytas įstrižinėmis linijomis. Peilio žymės, kraujas sukrešėjęs. Ji nebenori gyventi, kalba apie baisų pasaulį, kuriame miršta tiek daug žmonių nuo COVID-19 viruso, gresia ekologinės katastrofos, piktinasi, kad pasaulio niekas netvarko.

Kai žmogus nesuvokia vidinių jausminių impulsų ir nesupranta, ką iš tiesų jaučia, jo vidiniame pasaulyje nėra nei saulėtekio, nei saulėlydžio, nėra tvenkinyje plaukiojančios gulbės, karštą vasarą po lietaus naujai sužaliuojančios žolės, pakvimpančių gėlių ir medžių. Nėra, toks žmogus tik žino, kokie gamtos reiškiniai yra jį supančiame pasaulyje, juos atpažįsta ir gali apie juos kalbėti, bet jo širdies gijos sutrūkinėjusios, nepasiekia gamtos. Vidinis pasaulis pripildytas švininio sunkumo, tai sunkiai ištveriama, tai skatina ieškoti išsigelbėjimo, kažką apčiuopiamo pajausti, kad palengvėtų. Tą apčiuopiamą pojūtį sukelia peilis, kuriuo rėžiama per savo ranką. Taip, tai patologija, jos priežastis aiškiname, remdamiesi biologijos, psichologijos, sociologijos mokslais. Man svarbus kultūros vaidmuo. Kaip mokomės pajausti tai, ką girdime ir matome? Kaip mokomės suprasti save – jaučiantįjį?

Iš S.Šemerio „Veni, Creator Spiritus“: „Įgalink – būti mus vis gyvus, / Prapraust vargus, kur mus apgobę, / Sausroj vandens fontanu švirkšti, / Iš akmenio išspausti syvus, / Skurde surast slaptingą lobį, / Išvyst tamsoj šviesybės kibirkštį.“

Praprausti vargą – tai pradėti šviesiau gyventi esamomis sąlygomis, nusiplauti nuovargį. Šviesėjimo, laisvėjimo procesas visada reikalauja laiko. Garbaus amžiaus vienišas žmogus nudžiunga, kai jį kažkas atsimena. Neįgalų vaiką auginančios mamos veide šokteli gyvybės kibirkštėlė, kai aplankyti atėjęs žmogus pažiūri į jos išsiuvinėtą paveikslą ir nebegali nuo jo atplėšti akių. Prausimas vargų – tai konkurencijos, bėgimo sustabdymas, laiko atradimas panirimui į paprastą žmogaus tarp žmonių gyvenimą, į šventą valandą, kai tiesa yra lygybės ženklas tarp žodžių imti ir duoti.

Atakuoja žodžiai: depresija, perdegimo sindromas, nerimas, socialinis darbas, žodis vargas lyg ir nebedera prie šiuolaikinio skubančio pasaulio kultūros, bet jis tebėra. Tamsa ir skurdas taip pat tebėra.

Dar vienas greitosios pagalbos automobilis. Šįkart dvasinėje krizėje šešiolikmetė – pavargo gyventi, nes gyvenime nieko nėra: tik mama, kuri vis nepatenkinta ja ir broliu, tik vienas kompiuteris, kuriuo abu vaikai turi naudotis. Abiejų pamokos vyksta tuo pačiu metu, o jie mokosi skirtingose klasėse. Prisijungti prie pamokų išmaniuoju telefonu brangiai kainuoja. Ji pavargo būti skurdžios šeimos vaiku. Įprastinio mokyklinio gyvenimo nebėra, draugių nebėra. Tik su socialine pedagoge gali pasikalbėti – daugiau ji niekam neįdomi, nereikalinga. Sutinku, kad sunku. Toks gyvenimas panašus į dvasinę sausrą, kurioje reikia paprašyti Kuriančiąją Dvasią lašeliu pagirdyti perdžiūvusią žemę.

Kas užsivelka moksleivio drabužius, apsiauna jo batus, ateina į jo kambarį ir pakviečia kartu tamsoje ieškoti šviesybės kibirkštėlės, skurde – slaptingojo lobio? Anksti pavargstame, anksti prarandame tikėjimą, kad sausros išvargintoje dykumoje žmogus gali prasiveržti kaip gyvojo vandens šaltinis.

Jūrų ristuvai vis čiužina jūrą, S.Šemerys, pamėgęs daryti eilėraščius, žaisti forma, rimais, smagiai, keturvėjiškai įsiveržia į mano dienas. Laiko ristuvai vis čiužina mintis. Vėjo, atveriančio duris, nykumoje įsikalinusioms sieloms, vėjo, griaunančio susvetimėjimo užtvaras. Vėjo!