GINTARO LAŠAI
Gelmių šviesa Iš rašomos esė knygos Jūratė SUČYLAITĖ
Tik vėrės bedugnė gelmė Žodis vienam, žodis kitam, žodis man – taip šoka siela draugų vakarėlyje. Labai paprastai gyvenimas eina ratu: žodis vienam, žodis kitam, žodis man. Nuo vieno prie kito – tai Šiaurės taške, tai Pietų susitinka akys ir mintys. Skraido siela nuo žmogaus prie žmogaus – taip jos šokis užmigdo baimes, palaimina namus. Žmogui reikia švenčių kaip ritualų, patvirtinančių bendruomeninius saitus. Iš gyvenimo išėjus mamai, esu viena ir nebegaliu girdėti, kaip šalia manęs žmogus kvėpuoja, nebegaliu matyti akių ir kartu išgerti kavos. Kurti gedėjimo vienuma: eidama prie stalo, sofos ar kėdės, pradedu jaustis gyvu kvėpuojančiu daiktu. Taip, daiktu, o ne žmogumi. Ilgiuosi žmonių pasaulio: žvilgsnių, balsų, galvos krestelėjimo, plačių rankos mostų. Deja, turiu lindėti savoje dėžutėje. Susitikinėjimai uždrausti. COVID-19 virusas pasiglemžia vis naujas gyvybes. Ankstesnis gyvenimas sudužo. Gražios, spalvingos šukės, bet yra kelias iki jūros, miškas – vietos, kurios jungia vidinį ir išorinį pasaulius. Einu tolyn ir tolyn į vidines gelmes. Mano kambarys pavirsta dramblio kaulo bokštu, saugančiu nuo šio pasaulio triukšmų. Mėginu suprasti, kas veriasi prieš akis. Raidė po raidės gula į popieriaus lapą – įsikūnija mano laikas. Pamatau save – žmogų ir nerimo sutemas. „Tik vėrės bedugnė gelmė / Ir saulė dainavo drąsiems. / Nerėk. Nesiskųsk. Nemurmėk. / Tau skirta tas pat, kas visiems“ (Jonas Strielkūnas). Išbūsiu. „Man nereikia vaistų. Noriu, kad su manimi pasikalbėtų“, – sako žmogus. 52
Ne toks kaip kiti – gyvena vienas, žmona paliko. Ne toks kaip kiti – neįgalus, dar ir darbo užsakymų neteko. Buvo šunelis, bet ir tas nuseno, nugaišo. Liko visiška vienatvė. Nėra kam žodį ištarti, nėra iš ko žodžio sulaukti. Nereikalingas, niekam nereikalingas. Yra žmonių, kurie žiūri į kompiuterio ekraną, mato artimuosius, girdi jų balsus ir jaučiasi taip, lyg būtų kartu. Jam tokia dovana neduota – ekrane jis mato paveiksliukus, veidai tokie pat kaip savų žmonių, bet tai tik paveiksliukai, į kuriuos ilgiau pažiūrėjus pradeda skaudėti galvą, o paveiksliukų tariami žodžiai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Jis ne toks kaip kiti. Vienišas, nereikalingas. Nereikalingumo jausmas panašus į neišgyventų nuoskaudų prikrautą sandėlį, o kai ten prasideda gaisras, būsena nebeištveriama. Nebeištveriamos būsenos užvaldytas žmogus išsikvietė greitąją medicinos pagalbą. Jo širdis kraujo indais dar varinėjo nedrąsų tikėjimą, kad gyvenimas gali baigtis ne savižudybe. „Man nereikia vaistų, – sako, – aš noriu, kad prie manęs prieitų gyvi psichologai, kad su jais pasikalbėčiau.“ Gerai suprantu, kokios tragedijos vyksta, kai siela nustoja šokti: žodis vienam, žodis kitam, žodis man. Kai išorinis pasaulis tampa nepakeliamas, mes išeiname į vidinį, o ten kalbamės ne tik su kankorėžiu, pušimi ar žuvėdra, kažkurio iš mūsų tykoja grėsminga žudanti pabaisa. Klausausi radijo. Išgirstu, kad tik silpnos dvasios žmonės nepakelia vienatvės. Kalba moteris, turinti vyrą, vaikų. Taip, Dievas visada yra su žmogumi, bet šventąjį Kūčių vakarą šeima sėda už vieno stalo, buriasi, neišsiskirsto į atskirus kampus. „Sutiksi ne vieną sielą ligotą / Ir širdį su nuodėmės randu giliu. / Palik tada už durų savo šviesų protą / Kartu su dorovės trumpu masteliu. / (...) / Tegu tavo žvilgsnis dažnai bus rūstus. / Jei suklupsi, iš pikto apmaudo verki, – / Bet
klystančiam būk visados atlaidus / Ir kenčiančio niekad nesmerki“ – tai du posmeliai iš Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Nenorėki būti per daug dorovingas“. Eilėraštis parašytas prieš šešiasdešimt vienerius metus (1959 11 24), bet įžvalga aktuali ir šiandien, ir bus aktuali ateityje. Kalbant ko neišjautei, neišgyvenai, lengva suklysti, o stiprūs skaudūs išgyvenimai aptemdo protą. Tebūnie mano sieloje, V.Mykolaičio-Putino žodžiais tariant, „kai kas ydinga, kai kas nesuderinta, kreiva“.
Pasakoje aušta tiesa Dažnai tenka bendrauti su depresija sergančiais žmonėmis. Depresija panaši į langų neturintį kambarį. Nieko negali matyti nei priekyje, nei užnugaryje, ir slegia kaltė, kad esi nelaimėlis, nesugebantis gyventi taip, kaip gyvena kiti. Tamsa negali slėgti to, kurio nėra. Išsigelbėjimas prasideda nuo klausimų, kas esu aš – jaučiantysis skausmą? Kur aš ėjau? „Tems tikrovė nuo melo, / Pasakoj auš tiesa, / Kai išlįsi iš savo kiautelio, / Pusaklė ir basa“ – tai savajai sielai skirti Leonardo Andriekaus žodžiai. Kiautelyje saugu – niekas neužgaus, bet toje saugioje buveinėje pritrūksta oro, joje galima užmigti visam laikui. Sveikimas visada reikalauja drąsos, ryžto. Išdrįsti sveikti – tai išgirsti sielą, maldaujančią oro gurkšnio, ir leisti jai įkvėpti. Išgyventi – tai klausytis sielos, o ne į atmintį įstrigusių žodžių, kuriuos ištarė tie, kurie rūšiuoja žmones lyg monetas. Išlindusi iš kiautelio siela įkvepia. Jau visai nesvarbu, kas žeidė, kas iš jos buvo atimta, nebesvarbios žmogiškos silpnybės ir klaidos. Yra dabarties akimirka, yra tikrovė, užtemdyta melu. Yra vidinis noras sutemas apšviesti. Pasakoje aušta tiesa.
