SUGRĮŽIMAIVilija Nastopkienė

T.Girininkas:

muzika – lyg nuolatinis kopimas į Everestą

Boso partijas operose atliekantis T.Girininkas – jau dviejų Auksinių scenos kryžių savininkas. LNOBT archyvo nuotr. „Apdovanojimai – malonūs, tačiau ne jie man svarbiausi“, – tikino operos solistas Tadas Girininkas, šiemet Tarptautinės teatro dienos proga apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias metų solistas už Dalando vaidmenį Richardo Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir Henriko vaidmenį Gaetano Donizetti operoje „Ana Bolena“ Lietuvos na- cionaliniame operos ir ba- leto teatre.

Regina ARNAŠĖ

Šiauliuose gimęs, nuo pat ankstyvos vaikystės Palangoje augęs T.Girininkas visada su malonumu grįžta į pajūrį, nes čia gyvena jo mama, mokslo draugai. Klaipėda jam kelia pačius gražiausius prisiminimus, nes T.Girininkas – Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos auklėtinis. Šiame mieste 2007-aisiais įvyko ir jo teatrinis debiutas. ►

VIZITINĖ KORTELĖ

Ruošiasi premjerai

Tadas Girininkas gimė 1982 m. Šiauliuose, mokėsi Palangoje ir Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijoje. Išsilavinimas ir veikla: 2009 m. magis- tro laipsniu baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (V.Prudnikovo klasę) ir tapo Kauno muzikinio teatro solistu. Dainavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Klaipėdos muzikinio teatro, „Bohemiečių“ (nuo 2012 m. – „Vilnius City opera“) spektakliuose, festivaliuose ir operos teatruose Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje. Atliko stambios formos vokalinių simfoninių kūrinių solo partijas. Vaidmenys: Frank’Einstainas (A.Žigaitytės „Frank’Einstainas – XXI amžius“), Eskamiljas (G.Bizet „Karmen“), Sparafučilė (G.Verdi „Rigoletas“), Atila (G.Verdi „Atila“), De Silva (G.Verdi „Ernanis“), Heinrichas der Vogleris (R.Wagnerio „Lohengrinas“), Dalandas (R.Wagnerio „Skrajojantis olandas“), Maliuta Skuratovas (N.Rimskio-Korsakovo „Caro sužadėtinė“), Henrikas (G.Donizetti „Ana Bolena“). Apdovanojimai: 2007 m. – S.Baro dainininkų konkurso antroji premija, Auksinis scenos kryžius: 2014 m. – už De Silvos vaidmenį G.Verdi operoje „Ernanis“ ir Heinricho der Voglerio vaidmenį R.Wagnerio operoje „Lohengrinas“ (LNOBT), 2021 m. – už Dalando vaidmenį R.Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ (KVMT) ir Henriko vaidmenį G.Donizetti operoje „Ana Bolena“ (LNOBT). ◄ Iki pandemijos daugiausia užsienyje dainavęs solistas šiuo metu itin įtemptai rengiasi premjerai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – čia statoma Richardo Strausso opera „Rožių kavalierius“, kurioje jis atliks Barono vaidmenį. Premjera planuojama rudenį. „Esu dainavęs nemažai šiuolaikinės muzikos kūrinių, bet R.Strausso opera ir man yra labai kietas riešutėlis, kurį kasdien bandau perkrimsti teatre repetuodamas su pianiste. Tačiau greitai tikiuosi susidraugauti su R.Straussu ir šį iššūkį įveikti, – apie savo kūrybos aktualijas pasakojo T.Girininkas. – Su G.Donizetti muzika šio darbo niekaip nepalyginsi. Rengiantis „Anai Bolenai“, labiausiai trikdė repeticijų stabdymai dėl pandemijos – man pačiam, nors atlikti testai buvo neigiami, irgi du kartus teko pasitraukti į saviizoliaciją. Ir premjeroje dainavau tą pačią savaitę, kai iš jos sugrįžau. O apskritai su naujomis gyvenimo realijomis pirmąkart susidūriau 2020-ųjų vasarį ir kovo pradžioje dainuodamas Šveicarijos Sankt Galeno operos teatre: jau ten pradėjome vaikščioti su kaukėmis ir trinti rankas dezinfekciniais skysčiais. Tuomet visų baimės buvo pačios didžiausios – baisu buvo net lėktuvu skristi, nes į kiekvieną sugrįžtantį Lietuvoje žiūrėta kaip į potencialų užkrato nešiotoją. Kai

T.Girininkas – Dalandas R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Martyno Aleksos nuotr. parskridau, Vilniuje turėjome pradėti ruoštis atnaujintiems Giuseppe’s Verdi operos „Ernanis“ spektakliams, tačiau paskelbtas karantinas jau nebeleido planų įgyvendinti.“

T.Girininką 2014 m. pastebėjo ir ėmė globoti operos teatrų prodiuseriai iš Danijos. Netrukus operos bosas debiutavo Švedijos festivalyje, Danijoje dainavo Antonino Dvoržako „Requiem“, pasirodė garsiame Liucernos festivalyje Šveicarijoje, Niurnbergo operos teatre. Dar platesni kūrybos horizontai solistui atsivėrė po pasirodymo Jacqueso Fromentalio Halévy operoje „Žydė“ Vokietijos mieste Konstance. Užsienyje daug dainavęs ir Lietuvą Europoje garsinęs solistas džiaugėsi pernai vasarą galėjęs dainuoti Klaipėdoje, kur kažkada prasidėjo jo muzikinė karjera.

Su pandemija nutrūko visi solisto darbai užsienyje, tad ypač svarbia tapo galimybė dainuoti Lietuvoje. „Tikiuosi, kad vieną dieną virusas bus pažabotas, o tada vėl pramintu keliu bandysiu kopti į savąjį solisto Everestą“, – sakė T.Girininkas.

Ir Velykas gausi operos solisto šeima šiemet šventė savo namuose Vilniuje, nes aplankyti Palangoje gyvenančią dainininko mamą trukdė karantino ribojimai. „Ką padarysi – kone pusę metų su mama nebuvome susitikę. Praėjusių metų vasarą Klaipėdoje dainavau R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Tada ir matėmės. Kitą kartą pas mamą nuvažiavau tik šį pavasarį. Tikiuosi, bent vasarą galėsime atsigriebti, nes pajūryje turiu nemažai suplanuotų pasirodymų“, – atskleidė dainininkas.

Įsimintinas debiutas

Grįždamas į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro sceną, solistas visada jaučiasi ypatingai, nes būtent čia įvyko jo teatrinis debiutas: baigęs studijas, T.Girininkas atliko Charono partiją Claudio Monteverdi operoje „Orfėjas“. „Buvo 2007-ieji... Tuomet dar studijavau. Liko didžiulis dainavimo scenoje įspūdis. Pirmasis žingsnis į operos pasaulį... Visa tai buvo Klaipėdoje. Visi solistai prisimena savo pirmus pasirodymus, nesvarbu, kuriame teatre tai įvyko. Gauti sceninės patirties teatre buvo kiekvieno studento svajonė. Bėgant metams tos patirties susikaupė nemažai, sukurta jau daug vaidmenų. Kai laisviau jautiesi scenoje, ir vokalinė branda jaučiama“, – teigė T.Girininkas. ►

„Aš mėgaujuosi tuo, ką darau“, – sakė užsienyje daug dainavęs ir Lietuvą Europoje garsinęs operos solistas T.Girininkas. Fotopastele nuotr.

T.Girininkas – Henrikas G.Donizetti operoje „Ana Bolena“. Martyno Aleksos nuotr.

T.Girininkas – Mefistofelis Ch.Gounod operoje „Faustas“. Asmeninio albumo nuotr.

◄ Solistas neslėpė, kad dainuoti Klaipėdoje – su niekuo nesulyginama. „Jūros ilgesys buvo ir bus. Palangoje lankiau vaikų darželį. Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijoje mokiausi ir gyvenau bendrabutyje nuo antros klasės. Čia ir baigiau vidurinę mokyklą. Tokios meno mokyklos šalyje tik kelios. Man nusišypsojo laimė, kad mokiausi E.Balsio menų gimnazijoje. Vėliau kur tik mokiausi, man viskas ėjosi lengviau nei baigusiems kitas ugdymo įstaigas. Tarkime, studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, galėjau nelankyti solfedžio paskaitų, nes viską jau mokėjau labai gerai. Dėstytoja sakė, kad aš atėjau paruoštas labai stiprios pedagogės. E.Balsio menų gimnazijoje mane paruošė muzikiniam gyvenimui ne šimtu, o tūkstančiu procentų gerai. Dainuodamas Klaipėdoje visada tikiuosi išvysti žmones, su kuriais kartu mokiausi ar tiesiog bendravome. Ypač jaudinuosi laukdamas savo pedagogų, kuriems noriu įrodyti, kad jų pastangos atsipirko“, – šypsojosi dainininkas.

Jis pasakojo, kad gyvenimas bendrabutyje nuo antros klasės ir galimybė parvažiuoti namo į Palangą tik savaitgaliais jį nuo mažens paruošė savarankiškam gyvenimui. „Būdamas mažas ilgėjausi namų, bet noras važiuoti į E.Balsio menų gimnaziją buvo didesnis. Jutau didžiulę muzikos trauką. Vis dar prisimenu, kaip kartais, bendrabučio vaikams išsivažinėjus namo, būdavo nejauku miegoti ūžiant galingiems pajūrio vėjams. Dabar galiu net pajuokauti, kad tai tarsi „Skrajojančio olando“ inscenizacija realybėje“, – palygino operos solistas.

Grojo saksofonu

Būdamas paauglys T.Girininkas tvirtino, kad niekada nedainuos. „Šeštoje klasėje pradėjau groti saksofonu. Jis man atrodė viskas, o iš choro ir vokalo pamokų bėgiodavau. Vėliau išvykau studijuoti į Vilnių – šis miestas mane traukė nuo mažens. Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją įstojau kaip saksofonininkas, visiškai negalvojantis apie dainavimą. Pradėjus studijuoti mano požiūris kardinaliai pasikeitė, kai išvydau pirmuosius spektaklius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Jie paliko tokį įspūdį, kad saksofoną iškeičiau į dainavimą ir ėmiau atkakliai siekti naujo tikslo. Susidomėjęs soliniu dainavimu, baigiau vokalo studijas pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Net neįsivaizduoju kito kelio, kuriuo galėčiau eiti. Patinka džiazas, kiti muzikos žanrai, bet klasikinė opera yra mano meilė“, – tikino pašnekovas.

Įdomu, ar solistui svarbu dirbti vienoje trupėje, ar, kaip tam olandui, geriau klajoti iš vieno teatro į kitą ieškant savo vienintelio, nepakartojamo vaidmens?.. „Negalėčiau atsakyti kategoriškai. Esu išbandęs abu variantus – dirbau trupėse ir dainavau kaip kviestinis solistas. Pasirinkau laisvai samdomo solisto kelią. Kai yra viena trupė, vienas teatras, mažiau galimybių išvykti dainuoti svetur. O aš galiu keliauti po daug šalių ir

Net neįsivaizduoju kito kelio, kuriuo galėčiau eiti. Patinka džiazas, kiti muzikos žanrai, bet klasikinė opera yra mano meilė.

daug teatrų, ir, manau, tai padeda sparčiau tobulėti profesinėje veikloje. Susitinki su aukščiausio lygio profesionalais ir iš jų mokaisi, semiesi profesinės patirties. Yra ko pasimokyti ir iš mūsų šalies solistų. Kiekviena patirtis svarbi. Tiek ta, kurią atsiveži iš užsienio, tiek ta, kurią gauni čia“, – tvirtino garsus solistas.

Ne pirmi apdovanojimai

Kiek solistui svarbi operos režisūra? Ar jis mėgsta kūrybinius eksperimentus? „Opera – tai muzika, išreikšta drama. Tad pirmiau – kompozitorius, o paskui – režisūra. Dalando partiją vasarą dainavau pirmą kartą. Ji tapo antruoju ir labai sėkmingu mano susitikimu su R.Wagnerio kūryba. Tai vienas iš sudėtingiausių kompozitorių, kurio muzikai atlikti prireikia daug kruopštumo ir nuoseklaus darbo. Taisyklė „išmokau ir jau viską žinau“ R.Wagneriui netinka. Nors „Skrajojantis olandas“ – viena iš ankstyvųjų kompozitoriaus operų, ne tokia sudėtinga kaip „Tristanas ir Izolda“ ar „Nibelungo žiedas“. Džiaugiuosi, kad jau turiu patirties, leidžiančios drąsiai imtis R.Wagnerio kūrinių“, – sakė T.Girininkas.

Karaliaus Henriko partija R.Wagnerio operoje „Lohengrinas“ ir De Silvos partija G.Verdi operoje „Ernanis“ atnešė jam pirmąjį pripažinimą: T.Girininkas buvo tituluotas „Operos švyturiu“ kaip geriausias 2013 m. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Už tuos pačius vaidmenis jam skirtas ir Auksinis scenos kryžius.

Tačiau, pasak atlikėjo, nepaisant to, kad „Skrajojantis olandas“ Klaipėdoje buvo neeilinis ir išskirtinis jau pačia savo „scena“ (spektaklis vyko elinge), tiek pats vaidmuo, tiek pasirengimas spektakliui jam buvo ne toks sunkus, kaip Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje atliktas Henriko vaidmuo G.Donizetti operoje „Ana Bolena“. „Abu spektakliai buvo statomi itin sunkiu metu. „Skrajojančio olando“ veiksmas vyko lauke, čia taip stipriai nebuvo juntami su pandemija susiję suvaržymai – nei scenoje, nei dėl žiūrovų. O „Anos Bolenos“ repeticijos buvo kelis kartus sustabdytos ir dėl karantino, ir dėl to, kad kai kuriems atlikėjams teko laikytis saviizoliacijos reikalavimų.

T.Girininkas, Nijolė Ralytė, V.Prudnikovas ir Kostas Smoriginas. Asmeninio albumo nuotr.

Orkestro sudėtis taip pat buvo sumažinta, ką jau sakyti apie žiūrovų skaičių. Visa tai turėjo įtakos rengiantis premjerai, reikėjo įveikti tikrai nemažai iššūkių. Ir tai, kad itin sunkus darbas, abu šie spektakliai ir aš buvo taip aukštai įvertinti ne tik publikos, bet ir profesionaliojo scenos meno apdovanojimu Auksiniais scenos kryžiais – išties laimė“, – prisipažino solistas.

Didžiausias pavyzdys

Paklaustas apie mėgstamus vaidmenis, kompozitorius bei atlikėjus, T.Girininkas akcentavo, kad jam didžiausias pavyzdys ir geriausias mokytojas buvo ir tebėra profesorius V.Prudnikovas. Nors įkvėpimo jis semiasi ir iš kitų anksčiau dainavusių ar tebedainuojančių operos geriausiųjų – Jevgenijaus Nesterenkos, Nikolajaus Geurovo, Samuelio Ramey – ir nebūtinai tų, kurie atlieka boso partijas. Solistą žavi garsusis tenoras Luciano Pavarotti, baritonas Nikolae Herlea. „Komentarų po straipsniais neskaitau. Labai džiaugiuosi sulaukęs publikos šūksnių ir plojimų, o dar labiau – koncerte ar spektaklyje sulaukęs savo mokytojų, dėstytojų, ypač V.Prudnikovo. Jis pasveikina ir pažeria tobulėti padedančios kritikos. Iš to mokausi ir stengiuosi nekartoti klaidų. Tačiau didžiausias kritikas sau esu aš pats“, – tikino solistas. ►

◄ „Man artimiausios G.Verdi operos, mėgstu jo muziką. Taip pat patinka Giacomo Puccini kūryba. Kiek mažiau teko susidurti su rusų kompozitorių operomis, daugiau – su kamerinio žanro kūriniais, nors dainavau Piotro Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“, Nikolajaus RimskioKorsakovo „Caro sužadėtinėje“. Dainavau ir dabar su malonumu dainuoju rusų kompozitorių romansus, tačiau dar daug liko neišdainuotos, daug dainuotinos rusų kompozitorių muzikos“, – kalbėjo T.Girininkas.

Ar dainavime svarbi vaidyba? „Kartais mažu vaidmeniu tenka spėti atskleisti daug daugiau nei didelės apimties vaidmeniu, nes tiesiog trūksta laiko ir čia visai nėra vietos suklydimui ar pasitaisymui. Kuriant didesnį vaidmenį, išlieka galimybė pasitaisyti. Tačiau aš į visus savo vaidmenis žiūriu atsakingai. Įpareigoja pats operos žanras. Juk tai drama, išreikšta muzika. Tai tarsi kino filmas: dainuojame įvairiomis kalbomis, kartais visai nežinomomis mūsų klausytojams, tad perduoti siužeto esmę tiesiog būtina ir kūno kalba. Tačiau muzika, dainavimas ir jo technika man svarbiau nei aktorystė“, – neslėpė T.Girininkas.

Kokį vaidmenį jis norėtų atlikti, kokią partiją sudainuoti? „Yra ne vienas ir ne du vaidmenys, kurių norėčiau. Bet, kaip sakoma, svajok tyliai, kad svajonė išsipildytų. Tad jų neįvardysiu“, – mįslingai tarstelėjo sėkmės lydimas solistas.

Į rėmus neįsprausi

Anot T.Girininko, dainavimas jam yra viskas. Ir to į profesijos rėmus neįsprausi. „Tai ir meilė, ir jaudulys. Ir be to negali. Kad antrą kartą gavau Auksinį scenos kryžių, kaltas R.Wagneris. Dar G.Donizetti ir G.Verdi. Visi jie kone vieno laikmečio kūrėjai. Bet ne įvertinimas svarbiausia. Tai didelio darbo ir atsidavimo mano atliktiems vaidmenims pasekmė. Esu laimingas, kad mane pastebėjo, įvertino, bet ne tai yra mano gyvenimo tikslas. Aš mėgaujuosi tuo, ką darau“, – prisipažino solistas.

T.Girininkas kartu su žmona augina tris vaikus: sūnui – devyneri, dukrelėms – septyneri ir treji. Tad karantinas jam atnešė ne tik darbo apsunkinimų. „Anksčiau daug laiko praleisdavau dainuodamas užsienyje. Negalėjau vaikams skirti daug laiko, dėmesio. O dabar tam laiko turiu nepalyginamai daugiau. Net nemaniau, kad kada nors tiek laiko praleisiu užsidaręs namuose (juokiasi). Ar vaikai rinksis muziką? Nežinau. Dabar jie dainuoja vaikų choruose: sūnus lanko „Ąžuoliuką“, vyresnėlė dukra – „Liepaites“, bet jokių įsipareigojimų nėra. Aš jiems linkėčiau pasirinkti teisingą gyvenimo kelią ir būti laimingiems. Tada mudu su žmona būsime laimingi“, – teigė T.Girininkas.

T.Girininkas su žmona Dovile augina sūnų Kornelijų ir dukras Izabelę ir Kotryną. Asmeninio albumo nuotr.