Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ. Kaligra jos eskizai. Eilėraščiai

Kaligrafijos eskizai

Iš spaudai ruošiamos knygos

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ

Atkeliauju su vasarų triukšmu ir kurortinio gyvenimo spalvinėmis dermėmis, susitikimų, išsiskyrimų gravitacinėmis nuotrupomis. Arbatą geriu rytais namuose, ne terasoje, už stiklo, už lango ūžia mašinos, skubančios į nežinią. „Arbata iš pakelio prasta, neskani“ – skaitau virtualioje erdvėje užrašytus žodžius. Tarsi jie ragautų tikrąjį mano kelionės skonį.

Beskonybės tiek daug, kad nesutalpinsi į jokią pakuotę, nesuvyniosi į celofaną. Tik atminties tinklą užmesi ant iškedentų sparnų, iš vasarinių dermių...

Spengia ausyse amžinieji priekaištai, susilieja vėjai ir smėlis pripildo ligi pat gerklės, kad neįkvėptum, kad nesušuktum, nerėktum... o dabar kaip ir vakar lašnoja virdulys dusliai kaukia virtuvėj ir koridoriuj dega lempa žvanga raktai ir grindys girgžda šito triukšmo paletėj nemiega nei diena nei naktis nei laikas spaudžiu laikus ir laikai nubėga pasivaikščiot prie jūros kur kriauklės kur riaumoja viena vienišystė vėjams švilpiant surankioja kirai ir žuvėdrų neleidžia išklysti toms žuvims kurios mirusios guli kurios žiūri o nežinios akys sprogsta tyliai kartu su medžiais su žydėjimo pumpuru –skelbiančiu pradžią

Daiva Molytė-Lukauskienė. Kaligrafijos eskizai.

aname gyvenime

Kęstučiui N.

dabar kai žiūriu į tavo įrašus FB į nuotraukas susitikimų ir išsiskyrimų laikas sustoja o norėtųsi kad tęstųsi toji amžinybė praeities vizijose kad fotografuodama tave atsistočiau šalia geidėm to selfio prie beržo rudenėjančiam kurorte žarstydami aukso lapus ir spardydami į šalis girdžiu kaip tolsti nuo mūsų. Tądien atsiskyrei ir niekas negalėjo sulaikyti ir suturėti išskrendančio krintantis turi sparnus ir tu tai regėjai visą laiką garsiai kartojai to riksmo pilnos mano ausys sklidini kambariai ir kiemai kai girdi ir nenori išgirsti aš užsikimšiu ausis įsižeisi nes velniškai gėda kai muša į sąžinę kai pasibeldžia galėjai neišnykt ir žinojai kad neišnyksi išnykęs...

Ženklas

Nakties saulė pakilo virš seno klojimo ir ugnies vertikale iškeliavo... Laikas būti. Laikas išeiti.

Tik artimuosius kartais išvystu dangaus debesyse. Tai jų sukurti ženklai, senojoje maldaknygėje, paliktoje ant palangės.

Atverstoje knygoje. Šventųjų abrozuose žvelgiančiuose iš pirkios kampų.

Šv. Agota sauganti nuo ugnies. Šv. Jurgis nugalintis slibiną, atrakinantis žemę.

Viską galinti Dievo motina Mergelė Marija ir Jėzus.

Nutaškytuose vandeniu paviršiuose, prie lauko virtuvės, medinėje geldoje,

metalinėje šulinio rankenoje, suirusioje tvoroje, delnų prisilietimo ženklai

skiriantys ir išsiskiriantys. Įspėjantys, perspėjantys.

Ženklus danguje braižė paukščiai ir vėjai, ir žmonės.

Smingantis laikas. Nykstantis išraižytuose ženkluose:

linijose, dėmėse, taškuose, garsuose, vizualiuose akcentuose. Žemėje, išraustoje kurmių. Kryžiaus ženklas. Saulės ženklas. Kelionės ženklas.

Miesto ženklas iškaltas akmenyje – simbolis, žymintis visas ribas ir apribojimus.

Dangaus ženklas. Tavo ženklas. Tą kartą sušmėžavęs ugninis siluetas.

šiandien vynotekoje sutikau vyrą jis buvo panašus į mano nuodėmklausį kunigą iš naujosios parapijos bažnyčios išpuoštos vitražais freskomis mozaikomis šventųjų gyvenimais tuose namuose buvo įsikūręs anoniminių alkoholikų klubas anoniminių gyvenimų ir išgyvenimų ►

◄ tamsiųjų ir šviesiųjų fragmentų iš dvylikos žingsnių: pirmas antras trečias ketvirtas kai mano nuodėmklausys žvelgdavo į minią nuo šventoriaus regėdavau jame ne žmogų ir ne antžmogį ne dievą tėvą ne sūnų regėdavau kančios spalva pažymėtą jo raudoną veidą šiame kūrinyje dominuojantį akcentą kurį išvysdavo skubantys bėgantys einantys parapijiečiai pamenu kai pirmą kartą su tėvu važiavom pro šią bažnyčią aš garsiai sušukau: žiūrėkite vienuolyno fasade mozaika juokėsi ir tėvas ir jo sūnus išgirdę šiuos žodžius tik dievas ramiai žvelgė nuo sienos ir kai šiandien aš jį sutikau vynotekoje rankose jis laikė vandens butelį stovėjo laukė kol sumokėsiu už raudonąjį vyną du buteliai skaidraus ugninio gėrimo virtę į vandenį vandeniu virto

norėčiau uždrausto vaisiaus to geismo nokstančio rojaus soduose aprašytojo obuolio raudonskruosčio užnuodyto

švelniai paliesti lūpomis vos vos lyžtelti

porcelianinis indas apvirsta išsilieja jausmai juoda arbata suteka į lėkštelę išmargintą rytietiškais raštais minimalistinėmis vertikalėmis auksuotos paviršiaus dėmės žaidžiantys klajonių atspindžiai ir vienintelis klausimas be atsakymo kas aš esu? kas tu esi?

Sėdėti mašinoje Ir piešti žuvį kuri Iššoko iš Svijanės ežero Gerti kavą Raibuliuojant vandens paviršiui Vėsinti bespalvį laiką Nekrintant medžių lapams Nutapyti peizažą ir Pakabinti paveikslą Ant plastikinės Pakelės kavinės sienos Papasakoti kaip gyvatė Tą naktį apsivijo Tavo koją Ir tylėti tylėti tylėti

o jūs ponia neturite juodų apsauginių lateksinių pirštinių karantinas tęsiasi tarsi siaubo filmas jūs puošiatės šiomis guminėmis rožinės spalvos daugiafunkcinėmis o kur jūsų juodos spalvos kaukė jūs esate bekaukė beveidė be girdžiu kaip garsiai klykia policijos automobilis ir lekia link jūros švytuodamas visomis spalvomis čiulbant paukščiams pavasarį girdėt kaip sprogsta medžių pumpurai kaip sproginėja reaktyviniams lėktuvams kylant oras ir širdis o jūs neįsigijote lateksinių pirštinių internetiniame turguje kodėl ieškote šioje erdvėje už plastikinės sienos ir skydo esu tik aš o lateksinių pirštinių čia nėra yra bet nėra ponia užsidėkite kaukę

O ką tu mylėsi žiloje vienišystėje? Šioje ubagystės atskirtyje, ką tu mylėsi? Skaitai senų draugų laiškus virtualioje erdvėje. Jie nepasikeitė. Kad ir kur būtų, iš kur atsišauktų: giesme lakštingalos ar žvirblio. Neįsižeisk, paukšti, kai kirai prie jūros, žiūrėdami į akis, sukapos geležiniais snapais tavo krūtinę, geisdami širdies. Visos sakmės išklausytos, visi žodžiai išrašyti senuose papiruso ritiniuose, pergamentuose ar molio lentelėse, olose. Įkelti į Vilendorfo ar Milo Venerų lūpas.

Palieti apvalų pilvą, krūtis, artėji link vulvos. Mylimiausia, laukiamiausia, geidžiamiausia iš karališkosios praeities. Sukurta iš žemės molio, marmuro, gipso, bronzos. Ne tavo Venera. Ne. Ką tu mylėsi žiloje vienišystėje? Ką tu mylėsi?

Tai ašis – Tai gyvenimo mūsų vežimas. Kožną kartą įklimpęs, Nurieda tolyn...