KINAS
„Tėvas“: atminties lab i „Kodėl tu į mane žiūri, tarsi man būtų kažkas blogai? Man viskas gerai!.. Aš nepaliksiu savo buto!.. Juk čia mano butas, taip?“ – tėvas klausia nežinančios, kaip paaiškinti dukros Floriano Zellerio filme „Tėvas“. Andrius RAMANAUSKAS
Pabaigos scenarijus Koks bus mūsų gyvenimo pabaigos scenarijus? Senatvė – tai žvėris, lėtai naikinantis ne tik kūną, bet ir protą. Senatvinė demencija – būsena kai fizinis skausmas nėra baisiausia, kas gali nutikti pabaigoje. Dažniausiai ji asocijuojasi su blėstančia atmintimi ir dėl to atsirandančiais orientacijos sutrikimais, kurie galiausiai išsivysto į senatvinę silpnaprotystę. Ši būsena ne tik iš atminties ištrina atsiminimus, įvykius, žmones ir daiktus, ji pamažu ardo žmogaus socialinius ryšius ir ištrina pačią asmenybę. Atmintis mums padeda orientuotis laike, erdvėje ir
savo tapatybėje. Praradus šiuos tris orientyrus, gyvenimas tampa chaotišku labirintu be išėjimo. Šešiems „Oskarams“ nominuotas filmas „Tėvas“ („The Father“, 2020 m.) tuo tamsiu labirintu ir vedžioja žiūrovus. Režisierius F.Zelleris – teatro dramaturgas iš Prancūzijos dar 2012 m. sukūrė pjesę tuo pačiu pavadinimu („Le Père“), kurią vėliau nusprendė adaptuoti filmui su sąlyga, kad pagrindinį sergančio tėvo vaidmenį atliks legendinis britų aktorius, dabar jau 83-ejų Anthony’s Hopkinsas. Anot debiutuojančio kino režisieriaus, jis troško A.Hopkinso, nes žiūrovai šį aktorių dažnai prisimena įkūnijantį stiprius, kitus kontroliuojančius personažus. Pamatyti tokį tipažą silpną ir pažeidžiamą, F.Zellerio nuomone, būtų prasminga, tai tik sustiprintų filmą apie senatvinę demenciją ir visus jos padarinius artimiesiems.
pagiežingas. Jis ima nebepažinti dukters, o faktai iš ankstesnio savo gyvenimo pradeda painiotis. Dukrai tenka pamažu susitaikyti su neišvengiamu sprendimu tėvą palikti slaugos namuose. Šio filmo siužetą gana sunku tiksliai aprašyti. Greičiausiai todėl, kad dėl paties filmo konstrukcijos didelę juostos dalį žiūrovai paliekami nežinioje. Nors istorija nėra pasakojama iš sergančiojo perspektyvos, tačiau filmo forma ir struktūra nuolat sukuria pasimetimo jausmą. Kai atrodo, kad kaip stebėtojas žinai, kas vyksta, juosta pateikia prieštaraujančių faktų. Pradedi abejoti, ar žinai net elementarius dalykus apie personažus, kartais nesupranti įvykių eiliškumo, nors prieš minutę viskas buvo aišku. Toks pasakojimo metodas čia labai gerai suveikia, nes kūrėjų tikslas buvo ne sukrėsti žiūrovus netikėtais siužeto vingiais, o įsijausti į sergančiojo padėtį.
Pasakojimo metodas
Tarsi galvosūkis
Apie filmo siužetą. Entonis – pasiturintis anglų inžinierius, griežtai atsisako bet kokios sveikatos specialistų pagalbos. Nebematydama kitos išeities, jo suaugusi dukra Anė (akt. Olivia Colman) pati rūpinasi tėvu. Tačiau ligai progresuojant Entonis tampa vis nesukalbamesnis, piktas ir
Režisierius norėjo pastatyti žiūrovus į unikalią poziciją. Tarsi jie eitų tamsiu labirintu ir abejotų viskuo, ką mato. „Tėvas“ nėra tik istorija. Tai visų pirma patirtis, ką reiškia palaipsniui prarasti visus inkarus, kurie jungia su realybe. Tarsi žiūrovai būtų sergančiojo galvoje. Teatro scenoje to perteikti
NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Tėvas“ / „The Father“. Žanras: drama. Sukurta: 2020 m. Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje. Režisierius: Florianas Zelleris. Prodiuseriai: Davidas Parfittas, Jeanas Louisas Livi, Philippas Carcassonnė, Christophas Spadonė, Simonas Friendas. Scenarijaus autoriai: F.Zelleris, Christopheris Hamptonas. Operatorius: Benas Smithardas. Garso takelis: Ludovico Einaudi. Vaidina: Anthony’is Hopkinsas, Olivia Colman, Markas Gatissas ir kiti. Trukmė: 1 val. 37 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.
50
Filmo „Tėvas“ režisierius F.Zelleris – teatro dramaturgas iš Prancūzijos, dar 2012 m. sukūręs pjesę tuo pačiu pavadinimu. Samuelio Kirszenbaumo nuotr.
