KULTŪROS ISTORIJA
Prie Klaipėdos te a
Klaipėdos teatras XX a. pirmajame dešimtmetyje.
karietos, kad nuvežtų juos į šventę, besitęŽodis ir muzika, drama ir opera, komedija ir operetė senosiančią iki pat paryčių. sios Klaipėdos teatre susipynė į darnią visumą. Liudijama, Kiek kitokia padėtis teatre susiklostė kad tuomečių miesto gyventojų „alkis teatro kūrybai neturėjo po 61-erių sulaukusio teatro direktoriaus F.E.Morohno mirties 1857 m. ribų“. Klaipėdiečių pomėgis ir gana gilus meno supratimas buvo didelė paskata mieste vystyti profesionalųjį teatro meną, pasikviesti svečių iš kitų teatrų, rengti jų gastroles Mėmelyje. Sudegė ir buvo atstatytas
Jovita SAULĖNIENĖ
Puota muzikos mėgėjams Iki pat XX a. pradžios Klaipėdos teatras priklausė privatiems asmenims, kurie samdydavo direktorius. Jie formavo Klaipėdos teatro veidą. Vienas iš jų buvo Francas Eduardas Morohnas – talentingas kapelmeisteris, režisierius ir aktorius, kuris Klaipėdos teatrui vadovavo 1841–1857 m. Pasak Heinricho A.Kurschato, F.E.Morohno teatras muzikos srityje pasiekė „tikras menines aukštumas, kurių 60
niekada nebepavyko pakartoti. Nuo G.Donizetti, W.A.Mozarto ir G.Rossini iki G.Verdi. Scenoje skambėjo visų žymiausių kompozitorių kūriniai. Trejų ar ketverių metų repertuaras buvo šventė, tikra puota muzikos mėgėjams“. Teisus Ludwigas van Beethovenas, sakęs, kad „muzika privalo išskelti ugnį iš žmogaus sielos“. Puikios režisūros muzikiniai spektakliai žavėjo miestiečius, atvėrė jų sielas grožiui ir žadino vaizduotę. Tuo laiku nusistovėjo nuoširdūs žiūrovų santykiai su teatrinio meno kūrėjais. Dažnai aktoriai po spektaklių buvo kviečiami į draugiškus pobūvius, kuriuos organizuodavo aplinkiniai dvarai. Prie teatro durų aktorių laukdavo ketvertu arklių kinkytos
Įdomiai baigėsi ir F.E.Morohno režisuotas paskutinis 1854 m. teatro sezono spektaklis „Nežaiskite su ugnimi!“. Taip sutapo, kad 1854 m. spalio 4 d. po šio spektaklio kilęs Didysis gaisras pelenais pavertė didžiąją dalį Klaipėdos. Teatras sudegė, o jo veikla beveik visiškai sustojo. 1855 m. buvo surasta laikina teatro buveinė. Naujojo teatro pastato durys buvo atvertos 1860 m. Tai progai muzikos direktorius Kolbė sukūrė šventinį himną, kurį giedojo visi trupės nariai. Neužmiršta ir sena tradicija – aktorė J.Morohn perskaitė teatro režisieriaus H.Linckės parašytą prologą apie gaisro apgadintą ir naujai prikeltą teatrą. Šventę užbaigė komedija „Gražioji sesuo“. Po gaisro į teatro repertuarą buvo įtrauktos tik dvi operos: C.M.von Weberio
