Danguolė VILIDAITĖ. „Permainų muzika 2021“: nuo šiuolaikinės operos iki simfonijų

„Permainų muzika 2021“: nuo šiuolaikinės operos iki simfonijų

Rugsėjį ir spalį Klaipėdoje nuskambėjęs 17-asis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“ šiemet savo publikai vėl pateikė gana gausią ir įdomią programą, stebinančią ne tik stilių, formų ar žanrų įvairove, bet ir atliekamos muzikos profesionalumu.

Danguolė VILIDAITĖ

Festivalio veidas mažai pasikeitęs. Išliko švietėjiška jo misija, siekis supažindinti su dar uostamiesčio klausytojams mažai žinomais vardais, ryškiausiais šiuolaikinės muzikos opusais, vaikus pakvietė tradicinė edukacinė pamokėlė.

Svarbus „Permainų muzikos“ bruožas – šiuolaikinės lietuvių akademinės muzikos puoselėjimas. Ir šiais metais lietuviškiems opusams festivalio programoje teko gana svarbi vieta. Skambėjo Donato Bielkausko, Mariaus Baranausko, Donato Prusevičiaus, Žibuoklės Martinaitytės, Dianos Čemerytės, vyresniosios kartos kompozicinės mokyklos atstovo Vytauto Barkausko kūriniai, visas vakaras skirtas Broniui Kutavičiui.

Festivalyje nieko drastiško ar stulbinamai ypatingo, atrodo, neišgirdome – teks palaukti palankesnės kultūriniam gyvenimui situacijos, bet maloniai nustebinti jis sugebėjo, ir ne vieną kartą.

Scenos iš festivalio „Permainų muzika“ premjeros – M.Nymano operos „Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“ (rež. Ž.Vingelis): solistai G.Gelgotė, M.Zimkus, K.Bondarenka, Klaipėdos kamerinis orkestras, I.Baikštytė (fortepijonas), G.Ašmontaitė (arfa), dirigentas M.Staškus.

ų muzika 2021“: ikinės operos iki simfonijų

Keistai intrigavo siužetas

Kartais „Permainų muzikoje“, kiek tai leidžia mažos salės galimybės, parodomi šiuolaikiniai vaidybiniai muzikiniai projektai – gal tai dar viena besiformuojanti Klaipėdos koncertų salės festivalio tradicija. Iš įdomesnių ir įsimintinesnių jau anksčiau matytų – Vidmanto Bartulio kamerinė opera „Pas de deux“ („Paskutinė vakarienė“), B.Kutavičius opera vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“ ar praėjusių metų sensacija, ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorkos operamonodrama „Tuščios valandos“. Šiemetis festivalis irgi turėjo savo intrigą: parodyta viena populiariausių angliško minimalizmo atstovo Michaelio Nymano operų „Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“.

Tai fantasmagoriška istorija, sukurta remiantis garsaus neurologo Oliverio Sackso to paties pavadinimo knyga, kurioje rašoma apie tikrus, itin retus ir neįprastus psichikos sutrikimus, šiuo atveju – vizualinę agnoziją. Kūrinio pagrindinės idėjos paaiškinimu ir moto, nuo kurio prasideda visas veiksmo plėtojimas, galėtų būti paties O.Sackso ironiška, bet teisinga mintis, kad „praradęs koją arba akį, žmogus apie tai žino; praradęs asmenybę, apie tai sužinoti negali, kadangi nebėra kam šio praradimo pastebėti“; juolab, kad ir pačiam gydytojui (Mindaugas Zimkus – tenoras), kaip matėme vėliau spektaklyje, ne taip paprasta susivokti, atskirti, kur pasireiškia jo paciento kūrybingumas, o kur – jau iškreiptas pasaulio suvokimas.

Pagrindiniai šio veiksmo herojai turi savo realius prototipus ir sakoma, kad operos kūrėjams daug jėgų ir įtaigos teko pasitelkti, kol gavo tikrosios ponios P. sutikimą jos amžinatilsį vyro ligos istorijos panaudojimui. Misteris P. žinomas dainininkas, menų Daktaras (Kšištofas Bondarenka – bosas), ori ir garbinga asmenybė. ►

ngelis): solistai G.Gelgotė, M.Zimkus, K.Bondarenka, Klaipėdos kamerinis orkestras, I.Baikštytė (fortepijonas), G.Ašmontaitė (arfa), dirigentas M.Staškus.

„Kutavičiaus muzikos teatras“: B.Mar (režisierė ir aktorė), A.Stančikaitė (sopranas), Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas, G.Simaitytė ir K.Budvytytė-Mejerė (fortepijoninis duetas).

◄ Jo gyvenime, atrodo, viskas gerai, lydi kūrybinė sėkmė, koncertuoja žymiausiose operos teatrų scenose, bet, jam pradėjus dirbti pedagoginį darbą, mokiniai greitai atkreipia dėmesį į tam tikras keistas savo mokytojo elgesio savybes: profesorius neskiria veidų arba juos mato ten, kur jų net būti negali, o studentus pažįsta tik iš balso. Šis faktas juos gąsdina, šiurpina, kartais visa tai atrodo labai komiškai. Dainininko žmona, Ponia P. (Gunda Gelgotė – sopranas), net ir matydama aiškius savo vyro ligos simptomus, problemos rimtumu negali patikėti, net ir tada, kai užtinka jį besikalbantį su kėde, galvoja, jog tai menininkams būdingas paprasčiausias išsiblaškymas.

Paprasta būtų teigti, kad šioje operoje paliečiamos vien tik psichopatologinės problemos, svarstoma apie sergančio žmogaus kovą su liga, jo prisitaikymą. Filosofinės ar meninės intencijos čia giliai paslėptos, ne vieną išgirstą repliką galėtume suprasti ir kaip rimtą ar ironišką klausimą, užuominą apie pačiam M.Nymanui svarbius dalykus. Tekste minimi Johno Cage’o (gatvės garsai, triukšmų simfonija, tylos koncepcija) ir Roberto Schumanno vardai, pagrindinis veikėjas net atlieka šio autoriaus dainos „Aš nepykstu“ fragmentą iš vokalinio ciklo „Poeto meilė“. Ir ką gi reiškia jo lūpomis pačioje operos pradžioje ištartas sprendimas: „Labiau Keidžas negu Šumanas“?

Gerai pagalvojus, beveik kiekvienas kūrėjas, ypač šiuolaikinio meno, sprendžiant pagal jo darbus, pasaulį mato šiek tiek kitaip, paprasto žmogaus vertinimu – šokiruojamai kitaip. Muzikui nepaprastai svarbūs kartais tik jam vienam girdimi vidiniai garso takeliai, įvairūs garso vaizdiniai, tai jo asmenybės dalis. Kas atsitiktų, jei vieną dieną ši muzika jam nustotų skambėti? Ar jis, kaip ir pagrindinis šio pasakojimo personažas, prarastų norą toliau gyventi, „užgestų“?

Operos pastatymas – turtingas ir dinamiškas, kiekviena minutė ir kiekvienas elementas panaudojami labai prasmingai. Viskas čia savo vietoje: ir vaizdo projekcija (Kornelijus Jaroševičius, Nidas Kaniušas), ir animacija (Dovilė Gecaitė), ir judesys (Gintarė Šmigelskytė). Personažai perteikti gyvai ir įtaigiai, ypač įsiminė, kalbant ne tik apie aktorinį meistriškumą, bet ir apie dainavimą, K.Bondarenkos vaidmuo. Papildomų niuansų vaidinimui spektaklyje suteikia lėlių – pagrindinių veikėjų muliažų (Martynas Lukošius) – panaudojimas. Nemažas

čia, suprantama, ir Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas – Mindaugas Bačkus, dirigentas – Martynas Staškus) įnašas. Režisieriaus Žilvino Vingelio žvilgsnis į šį kūrinį buvo, sakyčiau, labai gilus ir inovatyvus.

Muzikinė matematika

Belgų grupė „Het Collectief“ (Thomas Dieltjensas – fortepijonas, čelesta; Toonas Fretas – fleita; Tomas De Cockas – vibrafonas, varpeliai; Klaasas Verpoestas – vaizdo projekcija), prieš kelerius metus „Permainų muzikos“ festivalyje nustebinusi savo itin ryškiu ir labai jausmingu muzikavimu, šįkart pasirodymui pasirinko tik vieną visai kitokio pobūdžio kūrinį. Žymaus Amerikos avangardinio meno atstovo Mortono Feldmano „Pažeistoje simetrijoje“ muzikinio veiksmo nedaug, vienas kitas klausytojams nepastebimas metro ritminis ar intonacinis pagrindinių motyvų pakeitimas, netikėtos pauzės, to paties garso dažnas pakartojimas kuria gan statišką formą. Vaizdas projekcijoje kinta irgi nežymiai. Tokiai monotonijai iš pradžių priešiniesi, stebi, skaičiuoji, bandai susigaudyti jos logikoje, vėliau tiesiog susitaikai ir priimi kaip duotybę, leidi jos tėkmei save pakeisti, nurimsti.

Festivalyje nieko drastiško ar stulbinamai ypatingo, atrodo, neišgirdome, bet maloniai nustebinti jis sugebėjo.

„Tu mūsų Šubertas“, – kažkada Manhatane jaunos gėlininkės ištartas komplimentas kompozitoriui, manyčiau, buvo ne toks jau ir neteisingas. M.Feldmanas su muzika turėjo ypatingą ryšį, ją sužmogino ar net sudievino. Štai kelios jo mintys: „kompozitorius planuoja, muzika juokiasi“, „norėčiau, kad garsai būtų tarsi metaforos, laisvi kaip žmonės (...), kad jų neišnaudotų įvairioms idėjoms išreikšti“. „Pažeistos simetrijos“ lengvumas apgaulingas, trys instrumentų poros tarpusavyje labai susijusios ir turi tarsi atkartoti viena kitos skambėjimą, garso charakterį, kvėpavimą: vibrafonas turi dainuoti kaip fleita, fleita šiurkščiomis garso atakomis turi prilygti mušamiesiems, subtilų čelestos garsą turi perimti varpeliai ir pan. Atrasta simetrija tuoj pat sulaužoma, bet darna išlieka. Pasąmoningai supranti šio beveik pusantros valandos trunkančio opuso sudėtingą matematiką ir belgų atlikėjų meistriškumą.

Lietuviški permainų vardai

B.Kutavičius – ryškus Lietuvos muzikinio gyvenimo ženklas, savotiškas kultūros fenomenas, XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais savo kūryba, idėjomis ir stiliumi paveikęs ne vieną menininkų kartą. Jis vienas pirmųjų pradėjo rašyti minimalistiniu stiliumi, atsigręžė į archajiškas šaknis, naudodamas įvairias avangardines šiuolaikinės muzikos technikas, vis dėlto buvo demokratiškas ir suprantamas daugumai. Tad nieko keisto, kad kompozitoriaus opusai „Permainų muzikoje“ gana dažni.

Šiemet festivalio koncerte „Kutavičiaus muzikos teatras“ skambėjo kamerinė šio autoriaus kūryba. Atliktos trys vienam periodui priklausančios, šiuolaikinės muzikos klasika tapusios kompozicijos: kamerinė kantata „Du paukščiai girių ūksmėje“ sopranui, obojui, preparuotam fortepijonui ir fonogramai, styginių ►

„Šviesotamsos skambesys“: Klaipėdos kamerinis orkestras, P.Geniušas (fortepijonas), L.Dambrauskaitė (sopranas), dirigentė A.Čepaitė.

„Pažeista simetrija“: belgų kamerinės muzikos ansamblis „Het Collectief“.

◄ kvartetas Nr. 2 „Anno cum tetigonia“ ir „Mažasis spektaklis“ aktorei, dviem smuikams ir dviem fortepijonams. Vakaro atlikėjai: aktorė ir šio projekto režisierė Birutė Mar, Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas (Konradas Levickis – I smuikas, Tomas Cinelis – II smuikas, Anna Luiza Aleksandrow-Bertash – altas, Kornelija Kupšytė – violončelė), sopranas Agnė Stančikaitė, obojininkė Eglė Čeponaitė ir fortepijoninis duetas (Galvilė Simaitytė, Kristina Budvytytė-Mejerė).

Įtaigi interpretacija, kūrinių charakteriai ir prasmės perteikti labai jautriai ir tiksliai, gal tik „Mažajame spektaklyje“ norėjosi labiau vokalizuoto balso. Čia vėlgi didelis dėmesys skiriamas garsui ar žodžiui, jo spalvai, štrichui, kuriuo garsas išgaunamas, prasmingai tylos akimirkai. Trys skirtingi B.Kutavičiaus opusai, B.Mar sumanymu, pasitelkiant kompozitoriaus mintis ir prisiminimus, iliustruojant taupiu muzikiniu palydėjimu, buvo sujungti į vieną didžiulę kompoziciją. Tai vakarui suteikė daugiau gelmės ir šilumos, leido geriau suprasti šio išskirtinio menininko asmenybę.

Skambėjo B.Kutavičiaus pasisakymai apie gyvenimą ir muziką, kūrybinį procesą ir įkvėpimus, žmogaus sąžinę ir menininko atsakomybę, laiką ir mirtį – kaip simboliška. Štai kelios iš jų: „muzikoje svarbu paslaptis“, „menininkas pirmiausiai turi būti doras žmogus, geras“, „menininkas turi tarnauti tiesai, meninei tiesai“, „jei kuri, tai ir miegodamas“, „mano svajonė, kad klausytojai ateitų ne banaliai pasėdėti valandą teatre, išklausytų ir išeitų, o kad juos tiesiog sukrėstų, jie negalėtų pajudėti, krapštytis ar ledus valgyti“, „kai nėra aplink muzikos, aš dainuoju“, „aš tikiu įkvėpimu. Jeigu to įkvėpimo nėra, tai ir nebandau rašyti“.

Šviesotamsos skambesys

Iš kitų festivalyje girdėtų lietuviškų opusų (iš septynių koncertų pavyko išgirsti penkis) didesnį įspūdį paliko Ž.Martinaitytės „Šviesotamsos trilogija“ fortepijonui (Petras Geniušas) ir styginiams (Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentė – Adrija Čepaitė). Ne kiekviena autorės parašyta kompozicija, sakykime, gali įtikti ar patikti, bet to intuityvaus, gilaus jos santykio su muzika tikrai nepaneigsi. „Šviesotamsos trilogija“ įtraukia į veiksmą nuo pat pirmųjų minučių. Niūrus žemųjų styginių garsas, dramatiški fortepijono akordai, vėliau intensyvus kelių

„Miestų simfonijos“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, K.Žaldokaitė (vokalas), D.Meškauskas (aktorius), dirigentas M.Pitrėnas.

garsų ar sąskambių kartojimas kylant registrais aukštyn „į šviesą“, su mirgančiomis styginių figūromis ar jų glisando, mums piešia simbolinį „Tunelio“ vaizdą, vėliau „Meteoritų“ blyksnius, naivaus charakterio „Tamsą šviesoje“. Tai muzika, kurios iliustratyvūs momentai, sonoristiniai žaidimai leidžia kiekvienam susigalvoti savo siužetą, kurti galvoje įvairius vaizdinius, kartu paslepia kompozitorės sudėtingus ieškojimus ir atradimus garsų makro- ir mikropasaulyje, orkestrinėje kūrinio faktūroje.

okaitė (vokalas), D.Meškauskas (aktorius), dirigentas M.Pitrėnas.

Ž.Martinaitytė šiuo metu išgyvena sėkmingą savo kūrybinio gyvenimo periodą, jos darbai gana gerai vertinami ir tarptautinėje arenoje. Kompozitorė apdovanota Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendija, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, jos „Prarasto grožio beieškant“ CD įrašas, išleistas 2019 m., laimėjo net du auksinius „Global Music Awards“.

Festivalyje nuskambėjo ir kelios įdomios premjeros, įrodančios, kad įkvėpimą šiuolaikiniai menininkai patiria iš labai skirtingų šaltinių, – vieno iš žymiausių klasicistinės muzikos atstovų Ludvigo van Beethoveno kūrybos, žvaigždėto dangaus ar visatos paribiuose atrasto skraidančio objekto. Tai tame pačiame koncerte pirmą kartą atlikta specialiai festivaliui parašyta M.Baranausko „Arrokoth“ violončelei (M.Bačkus) ir styginiams bei D.Prusevičiaus „Hommage a Beethoven“ styginių orkestrui – premjera Lietuvoje.

Ryšku ir efektinga

Simfoninės muzikos koncertas „Miestų simfonijos“, kaip ir galima buvo tikėtis, tapo vienu ryškiausių šių metų „Permainų muzikos“ akcentų. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas) uostamiesčio publikos vertinimui pateikė net keturias skirtingas muzikos stilistikas išreiškiančias ir kartu labai efektingas muzikines kompozicijas: temperamentingą V.Barkausko „Konzertstück für Orchester“, XX a. pradžioje sukurtą rusiško moderno pavyzdį – Aleksandro Skriabino „Ekstazės poemą“, vėlyvojo minimalizmo spalvomis nuspalvintą JAV kompozitoriaus Michaelio Gordono „Beijing Harmony“ / „Pekino harmonija“ bei kelias dalis iš vokiečių avangardo, postindustrinio stiliaus atstovo Heinerio Goebbelso ciklo „Surrogate Cities“ / „Surogatiniai miestai“ orkestrui, mecosopranui (Kristina Žaldokaitė) ir skaitovui (Darius Meškauskas). Melomanai turbūt prisimena, kad pastarojo autoriaus pasaulinio lygio garsinė instaliacija „Štifterio daiktai“ Klaipėdoje buvo parodyta šio festivalio 2017 m. programoje, kompozitorius lankėsi mūsų mieste.

Sunku pasakyti, kuris iš atliktų kūrinių paliko didesnį įspūdį. Gal lengviau kalbėti apie šio koncerto bendrą pakilią nuotaiką, nepaprastą atliekamos muzikos įtaigumą, orkestro jautrumą dirigento mostams ar jo turtingą spalvinę bei dinaminę paletę. Jeigu tai būtų buvęs paskutinis „Permainų muzikos“ koncertas, greičiausiai pasakyčiau, kad tokie ir turi būti baigiamieji bet kurio festivalio akordai – ryškūs ir efektingi.

Vytauto Petriko ir KKS archyvo nuotr.