Andrius RAMANAUSKAS. „Prancūzijos kronikos“: režisieriaus W.Andersono smėlio dėžė

„Prancūzijos kronikos“: režisieriaus W.Andersono smėlio dėžė

W.Andersonas priklauso tiems režisieriams, kurių darbus galima atpažinti iš karto. Jiems būdingas išradingumas, lyrizmas, sentimentali ironija ir neišsemiama kūrėjo vaizduotė.

Weso Andersono filmus žiūrovai mėgsta ir jų nekenčia dėl tų pačių priežasčių – žaismingumo, išskirtinės kinematografijos ir intelektualaus humoro. Šio režisieriaus vizualus stilius toks atpažįstamas, kad jo garbei sukurta populiari „Instagram“ paskyra @accidentallywesanderson (Wesas Andersonas per atsitiktinumą), kur dalijamasi nuotraukomis, primenančiomis jo filmų pasaulį. Naujausias W.Andersono kūrinys „Prancūzijos kronikos“ („The French Dispatch“, 2021) turėjo pasirodyti 2020 m., bet tik dabar pagaliau galima jį pamatyti tokį, koks buvo sumanytas.

Andrius RAMANAUSKAS

Keturių istorijų rinkinys

Nors šiame filme nėra bondianiškų grandiozinių veiksmo scenų ir didelio masto vaizdo efektų, kaip „Kopoje“, viskas, kas susiję su pastatymu, yra aukščiausio kalibro, o dėmesys detalėms neturi lygių.

Amerikietis W.Andersonas, ilgai gyvenęs Paryžiuje ir gerai žinomas europietiškos kultūros mėgėjas, visada norėjo sukurti savo „prancūzišką filmą“. Režisierius pasirinko Prancūzijos pietvakariuose esantį Angulemo miestą. Jis teigė: „Mes keliavome po visą Prancūziją, kad rastume miestelį, kuris galėtų priminti Paryžiaus rajonus – Menilmontaną, Belvilį ir Monmartrą.“ „Prancūzijos kronikos“ yra keturių istorijų rinkinys, tarsi meilės laiškas žurnalistams, nukeliantis į išgalvotą XX a. Prancūzijos miestelį: čia įsikūrusi ►

Kadrai iš filmo „Prancūzijos kronikos“ (rež. W.Andersonas, 2021).

◄ amerikiečių laikraščio užsienio redakcija kuria žurnalą apie politiką, keliones, kulinariją ir išskirtinius dalykus. Visos keturios istorijos yra keturi straipsniai, papasakoti kino formatu. Visas istorijas sieja amerikietis redaktorius

NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Prancūzijos kronikos“ / „The French Dispatch“. Žanras: romantinė drama, komedija. Sukurta: 2021 m. JAV, Vokietija, Prancūzija. Režisierius: Wesas Andersonas. Scenarijaus autoriai: W.Andersonas, Romanas Coppola, Hugo Guinnessas. Aktoriai: Benicio Del Toro, Adrienas Brody’s, Tilda Swinton, Léa Seydoux, Frances McDormand, Timothée Chalamet, Billas Murray’us, Owenas Wilsonas, Christophas Waltzas, Lievas Schreiberis, Edwardas Nortonas, Elisabeth Moss, Jasonas Schwartzmanas, Jeffrey’s Wrightas, Willemas Dafoe. Operatorius: Robertas D.Yeomanas. Kompozitorius: Alexandre’as Desplat. Trukmė: 1 val. 47 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų. Artūras Hoviceris jaunesnysis (akt. Billas Murray’us), subūręs išskirtinių ir prie visuomenės nepritampančių žurnalistų komandą, kuri atsiduria komiškose ir groteskiškose situacijose. Laikraščio redaktorius – didelis žurnalistų nepriklausomybės šalininkas. Jo vaidmuo trumpas, tačiau jo pastabos žurnalo autoriams – juokingos ir taiklios. Viena pakartojama net kelis kartus: „Pasistenk, kad tavo istorija skambėtų taip, lyg visiems atrodytų, jog tyčia norėjai taip parašyti.“

Dviejų idėjų mišinys

„Prancūzijos kronikos“ yra dviejų režisieriaus idėjų mišinys. Jis nuo paauglystės buvo amerikiečių žurnalo „The New Yorker“ skaitytojas ir gerbėjas. Jaunystėje žavėjęsis senuoju žurnalu ilgai norėjo sukurti filmą, pasakojantį apie žurnalistus ir jų darbą. Jo galvoje lygiaverčiai plėtojosi ir prancūziško filmo idėja. Tad galiausiai sujungė dviejų filmų koncepcijas ir išėjo filmas apie žurnalą „The French Dispatch“, kurio redakcija yra mieste, primenančiame Paryžių.

Režisierius W.Andersonas yra tarsi senųjų Woody Alleno kūrybos idėjų tęsinys, tik padaugintas kubu. Čia mėgaujamasi nostalgija lyg W.Aleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ („Midnight in Paris“, 2011), idealizuojamas miestas ir atiduodama duoklė mazochistiniam, neurotiškam ir bohemiškam gyvenimo būdui tarsi „Manhatane“ („Manhattan“, 1979) arba romantinėje komedijoje „Anė Hol“ („Annie Hall“, 1977). O trumpametražių filmų kompiliacijos struktūra gali priminti net Quentino Tarantino juostą „Keturi kambariai“ („Four Rooms“, 1995). „Prancūzijos kronikose“ istorijos ir dialogai juda beprotiškai greitai. Visiems garsiems aktoriams pasirodyti čia kartais net neužtenka filmo laiko. O garsių aktorių čia yra begalė net pačiuose mažiausiuose vaidmenyse. Manau, kad šio filmo struktūra labiau tiktų mini serialui, kuris suteiktų kiekvienai istorijai daugiau erdvės kvėpuoti. Kiekvienas kadras gerai apgalvotas ir prikimštas kultūrinių bei intelektualinių nuorodų. Visko tiek daug,

„Prancūzijos kronikos“ – filmas su trūkumais, bet atrodo tarsi tyčia toks pastatytas.

kad net ir labiausiai išprusę žiūrovai nespės visko susekti ir pastebėti. Ilgesniame formate pasakojimas būtų labiau išbaigtas.

Tiesiog neužteks jėgų

Šio filmo patrauklumas priklausys nuo to, kiek žiūrovai patys norės investuoti savo dėmesio ir pasinerti į režisieriaus sukurtą žavų, spalvingą rankų darbo pasaulį. Mažiau disciplinuoti paskęs gausybėje dialogų, o akys bus bombarduojamos visomis vaivorykštės spalvomis ir visais įmanomais kinematografiniais sprendimais. Filme naudojamos nepertraukiamo kadro mizanscenos, daug užkadrinio balso, animacijos, kameros judesio, begalė skirtingų kompozicijų ir „instagramos filtrų“, o kai nejuda kamera scenoje, tada juda pati scena kadre.

Iš visų keturių pateikiamų istorijų, kurios galėtų būti atskiri filmai, porą žiūrovai tikrai įsidėmės. Tačiau pamėgti visas keturias tiesiog neužteks jėgų. Galbūt tai vienas iš silpnesnių filmų W.Andersono filmografijoje, bent jau palyginus su kitu jo filmu „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ („The Grand Budapest Hotel“, 2014), kuris iš esmės pasižymi tuo pačiu stiliumi ir yra vizualinio stiliaus filmas dvynys. Nors sunku nesižavėti optimistišku, nostalgišku ir keistu W.Andersono režisūros stiliumi, kuris buvo dažnai mėgdžiojamas, bet niekada nepakartotas, tačiau „Prancūzijos kronikos“ nepasiūlo nieko naujo. Tai nėra blogai, bet bėda, kad žiūrovai tiesiog perdozuoja estetikos ir tempo.

Tarsi meilės laiškas

„Prancūzijos kronikos“ atsako į klausimą „Kas nutinka, kai W.Andersono yra per daug jo paties filme?“. Filmas veikiausiai patiks tiems, kurie mėgsta firminę stilizuotą šio režisieriaus pasakojimo manierą ir laiko jį kino vunderkindu. Jie jo darbą iš karto atpažins ir jame atras W.Andersonui būdingo išradingumo, lyrizmo, sentimentalios ironijos bei daugybę tų pačių aktorių, kurie šmėžuoja kiekviename jo filme.

Visų kitų laukia keturios istorijos: viena – apie paprastą dieną viename Prancūzijos mieste, kita – apie genijų menininką, įkalintą iki gyvos galvos kalėjime, trečia – apie prancūzų jaunimo grupuotes, norinčias sukelti revoliuciją, ir paskutinė – apie policijos nuovados virtuvės šefą. Kiekvienas pasakojimas skiriasi temomis, kurias sieja tik Prancūzija ir miestas, panašus į Paryžių. Kiekviena istorija sukurta šiek tiek remiantis panašiomis istorijomis iš realybės ir tikromis asmenybėmis iš praeities. Tačiau realybės pojūčio filme žiūrovai nepatirs dėl savotiško režisūros stiliaus.

Filmas yra tarsi meilės laiškas praėjusio amžiaus literatūrinei žurnalistikai, kai, norint sudominti savo straipsniais, nereikėjo šokiruoti sensacijomis, rinkti patiktukus ir sprogdinti internetą kvailomis antraštėmis. Kai istorijos būdavo apie išskirtinius žmones, ir jos buvo parašytos unikalų kalbos stilių turinčių išskirtinių žurnalistų. „Prancūzijos kronikos“ – filmas su trūkumais, bet atrodo tarsi tyčia toks pastatytas.