Dalia KARATAJIENĖ. Keliaujantis žmogus „Ke[dė]lionėje“

Keliaujantis žmogus

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje nuo lapkričio 5-osios iki gruodžio 7-osios žiūrovų laukia dviejų Klaipėdos menininkų – Isroildžono Baročio keramikos skulptūrų ir Tomo Kiaukos tapybos – paroda, turinti intriguojantį, semantiškai labai talpų „Ke[dė]lionės“ pavadinimą ir pirmiausia vedanti prie pačių kūrėjų gyvenimiškosios bei kūrybinės kelionės atspindžių paieškos ekspozicijoje.

Dalia KARATAJIENĖ

Kelionės ženklai

Pavadinimas toks talpus, jog aktualizuoja parodą ir šiandien Lietuvos pasienyje vykstančių įvykių fone, ir drauge leidžia prisiminti daugybę per įvairius istorinius laikotarpius keliavusių menininkų, reikš-

I.Baročio keramikos skulptūrų ir T.Kiaukos tapybos parodos „Ke[dė]lionė“ ekspozicijos Baroti galerijoje fragmentas.

Keliaujantis žmogus „Ke[dė]lionėje“

mingai pakeitusių naujais namais virtusių kraštų kultūrinį bei meninį interjerą. Todėl, siekiant nepasimesti galimų asociacijų begalybėje, manau esanti teisi, pradėdama parodos apžvalgą nuo vingrių jos autorių biografinių trajektorijų.

Nepasakysiu naujienos teigdama, kad kuriančio žmogaus patirtis, kurią pagrįstai esame pratę tapatinti su kelione, visada tiesiogiai arba netiesiogiai, iliustratyviai arba metaforiškai įsismelkia į kūrinius. T.Kiauka gimė Šilutėje, bet augo Vilniuje, kuriame gyvendamas mokėsi dailės mokykloje. O vėliau jo kelias padarė staigų lankstą, nuvesdamas jį į Vokietijos universitetus Erlangene ir Heidelberge, kuriuose Tomas studijavo teologiją ir filosofiją, o studijas pabaigęs apsigyveno Klaipėdoje. Regisi, jog nieko nevaizduojantys, tolimi nuo bet kokių su kelione paveikslus saistančių motyvų T.Kiaukos kūriniai su minėtais autoriaus biografiniais faktais neturi nieko bendro. Tačiau pripažinus, kad pats filosofinis mąstymas, kurio sklidina tapytojo rašoma eseistika, dailės akademijoje dėstomi filosofijos ir meno teorijos kursai, yra neįmanomas be bendrinių, nuo realybės atitrūkusių spalvinių Tomo kompozicijų, jų kilmė tampa jei ir ne visiškai aiški, tai bent suprantama. Kad ir kokią laisvę menininkui suteikia kūryba, net ir pripažinus jos galią pritemdyti kuriančiai sąmonei būdingus prisiminimus ar emocijas, kūrimo laisvė vis dėlto nėra pajėgi sugriauti žmogui būdingo mąstymo būdo. T.Kiaukos paveiksluose jis įgyja abstrakčių spalvinių dėmių formas. ►

Baroti galerijos nuotr.

I.Barotis. Būsena. 2021. Šamotas, glazūra, h 47 cm.

Nepriklausomas. 2021. Terakota, h 100 cm. T.Kiauka. Saulėlydis žiemą. 2021. Aliejus, drobė, 150 X 100 cm.

Prieš naktį. 2020. Aliejus, drobė, 120 X 80 cm.

◄ Toliau ieškant kelionės ženklų tapytojo drobėse, verta prisiminti, kad ir pats kūrybos procesas taip pat gali būti prilygintas keliui, vedančiam menininką į belaikę, nuo kasdienybės nutolusią erdvę. Tad Tomo abstrakcijas galima manyti esant vaizdiniais šios kūrybinės kelionės įspūdžiais, išreikštais paviršių virpinančiais gyvybingais pastoziniais potėpiais. Griežtoki, ritmingai sugulę, neretai – su aiškiais kontūrais, nelyginant takai, paveikslų potėpiai daug kur turi aiškią horizontalią kryptį, įsakmiai skatinančią akių kelionę drobės paviršiumi nuo vieno jos krašto kito link. O sodrių spalvų susitelkimas drobių apačioje, viršutinę dalį dažniausiai paliekant šviesią, leidžia kompozicijas asocijuoti su beribe, prieš didelę išvyką atsiveriančia panorama. Parodos pavadinimo inspiruojamas asociacijas grindžia ir T.Kiaukos paveikslams būdingas nerėksmingų, šiltų žemės spalvų koloritas, artimas gamtiniam spalvynui. ►

Bangavimas. 2021. Aliejus, drobė, 60 X 50 cm. Marios žiemą. 2021. Aliejus, drobė, 60 X 60 cm.

Kelionė. 2021. Akmens masė, glazūros, h 65 cm.

Pasidalinimas. 2021. Akmens masė, glazūra, h 56 cm.

Unikalumas – priešstatose

◄ Gi Isroildžonas dar 9-ajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, pabaigęs tuometį dailės institutą, į kurį atkako mokytis iš Tadžikijos, ėmėsi kūrybos dideles transformacijas išgyvenančios keramikos, tolstančios nuo funkcinės paskirties ir savitikslio dekoratyvumo, sferoje. Kaskart vis labiau siedamas keramiką ne su utilitarumu, o su konceptualia mintimi, I.Baroti’s palaipsniui

Saulėlydis žiemą. 2021. Aliejus, drobė, 150 X 100 cm. tapo atpažįstamas dėl pabrėžtinai estetiškos skulptūroms prilygstančių jo kūrinių kalbos, subtiliai derinančios smulkius ir stambius, lygius ir faktūriškai raiškius formos elementus.

Per tris paties I.Baročio įkurtos galerijos aktyvios veiklos dešimtmečius joje būta įvairių parodų – pradedant Lietuvos klasikais ir baigiant jaunų menininkų eksperimentais. Jokiu būdu neneigiant galerijoje rengtų parodų unikalumo, vis dėlto norisi pabrėžti „Ke[dė]lionės“ išskirtinumą. Ne vien todėl, kad paroda leidžia susipažinti su uostamiestyje meno pulsą nuolat priverčiančio tvinksėti jos šeimininko kūriniais bei parodos bendražygio pasirinkimu.

Parodos idėją, jos meninį unikalumą sudaro priešstatos, savotiškas kontrastas, sunkiai paklūstantis suvaldymui, kuriant parodos vaizdo vienybę ir įkūnijant bendrą ekspozicijos kelionės – dėlionės idėją. Šios priešstatos ekspozicijoje yra akivaizdžiai matomos. Tomo kūriniai byloja į žiūrovus frontaliai. Isroildžono žmogaus pavidalą menančios skulptūros yra nuo žiūrovų nusisukusios. Tomo paveikslai lokalizuoti akių lygyje ir kreipiasi į žiūrinčiuosius spalva, o monochrominės I.Baročio figūros

Atmintis. 2021. Aliejus, drobė, 60 X 50 cm. Vakaras. 2021. Aliejus, drobė, 60 X 50 cm.

yra išdėliotos žemai. Paveikslai disponuoja abstrakčios formos iliuzija, o Isroildžono skulptūros – trimatės formos realumu.

Su gilia pagarba

Šios skirtybės emociškai įtaigauja, palaikydamos žiūrovų dėmesį ir leisdamos išryškėti abiejų parodos autorių darbų savitumui. Tačiau, net ir būdamos kontrastingos, priešstatos nesukuria eklektiško ar pretenzingos ironijos įspūdžio. Nors ir oponuodamos viena kitai, jos turi abiejų autorių darbus bendrinančių savybių: kūrinius į grupes jungiančios ritmikos žaismę, kūrinių stilingumą bei juose įkūnytą gilią pagarbą žmogui. Pastaroji itin subtiliai išreikšta taip subendrintose I.Baročio figūrose, kad atrodo, jog nuo ilgos kelionės jos prarado viską, ko net neįmanoma prarasti, – individualius lyties, amžiaus požymius, veidus, bet išsaugojo viena kitos link prisilietimui ar apsikabinimui tebekylančias rankas ir atstumus tarp jų sumažinti galinčias kojas. Figūros yra kresnos, pavargusios, deformuotų proporcijų, tačiau dėl glazūros – švytinčios, ir dailininkas, leisdamas įžvelgti net nežymius jų modeliavimo pėdsakus, tais vos regimais įbrėžiais ir įdubomis atkreipia dėmesį į pirmojo žmogaus sukūrimo medžiagos – molio – šilumą. Ji savitai susišaukia su ramiu, nors ir nevengiančiu kontrastų T.Kiaukos paveikslų koloritu, maloniai glundančiu prie akies.

Šiomis priešstatomis parodoje sukuriamas kaip reta visapusiškas gyvenimu keliaujančio žmogaus vaizdinys. Fiziškai realūs Isroildžono skulptūriniai pavidalai ir Tomo abstrakcijos rodosi esančios dvi viena į kitą nepanašios, bet neatskiriamos dalys, nelyginant nedali materialaus kūno bei dvasinė mąstymo, jausmų, nuojautų ir širdies jungtis žmoguje.

Parodos autoriai, manau, nesiimtų nei pritarti mano interpretacijoms, nei jų paneigti. Pabaigti ir eksponuojami kūriniai iš esmės jau nebepriklauso jų kūrėjams ir nebėra pavaldūs jų valiai ar nuomonei. Įgiję baigtinę formą, jie imasi gyventi savarankišką gyvenimą, tapdami visiškai teisėtais žiūrovų apmąstymų objektais ar įžvalgų pretekstais. Jų atkeliavimas į parodą – naujos ir šviesios jų kelionės mūsų link pradžia.

Priešstatomis parodoje sukuriamas kaip reta visapusiškas gyvenimu keliaujančio žmogaus vaizdinys.

Nesuprastas. 2021. Šamotas, glazūra, h 25 cm.