Žaneta SKERSYTĖ. Š.Juškevičius: dėl vaidmenų stokos niekada nesijaudinau

Š.Juškevičius: dėl vaidmenų stokos niekada nesijaudinau

Sielos džentelmenas, aristokratas iš prigimties – tokiais epitetais norisi apipilti legendinį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistą Šarūną Juškevičių, šį rudenį scenoje šventusį 65-ąjį gimtadienį. Artisto jubiliejui buvo dedikuota Jacqueso Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“, kurioje Š.Juškevičiui patikėta nelaimėlio Stikso partija.

Žaneta SKERSYTĖ

Su elegantišku ir visada pasitempusiu solistu kalbėjomės apie šeimą ir gerbėjų dėmesio nestokojančią 44 metų karjerą scenoje, kuri, anot pašnekovo, – jo degančių akių ir begalinės laimės šaltinis.

„Vaidmenų savo gyvenime turėjau daugiau nei 70: Muzikiniame teatre – daugybę, Klaipėdos dramos ir Pilies teatruose, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – po vieną. Darbo buvo visada ir įvairiausio“, – tvirtino žinomas solistas.

Lemtingas posūkis

– Jūs niekada nebijojote scenos?

– Tai buvo ne scenos baimė, bet nepasitikėjimas savimi, kuris nulėmė mano gyvenimo kelio pasirinkimą: nedrįsau svajoti apie aktorystę. Buvo ir kitų aplinkybių: muzikos mokykloje mokiausi groti akordeonu, vidurinėje mokykloje nemėgau matematikos ir ji nesisekė, tad tėvai po aštuonių klasių pasiūlė rinktis Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją (tada vadinosi aukštesnioji muzikos mokykla). Taip susiklostė, kad įstojau mokytis muzikos teorijos specialybės ir dėl to visai nesigailiu. Tas pradinis muzikologinis išsilavinimas labai pravertė vėliau, studijuojant, vedant koncertus, dirbant muzikos mokytoju. Tačiau jei ne mano dvejonės, viskas galėjo būti kitaip...

– Turėjote būti akordeonininkas?

– Akordeonai tais laikais buvo labai populiarūs, prieinami, madingi instrumentai, tai tėvai nupirko ir mums su broliu Andriumi, kuris taip pat mokėsi muzikos mokykloje. Atvirai pasakius, man labiau patikdavo groti „iš klausos“, o ne iš natų, kurias duodavo mokytoja. Mano tėvų namuose (Boleslovas Juškevičius – buvęs Klaipėdos dramos teatro direktorius, aktorius ir režisierius; Janina Juškevičienė – pedagogė) nuolatos skambėdavo muzika. Bet koks susibūrimas pas mus neapsiribodavo vien pašnekesiais. Ano meto žmonės daug dainuodavo. Pasėdėjo, užvalgė ir prasideda dainos, o aš bandydavau akordeonu pritarti. Ir man pavykdavo. Kai buvau kūdikis, mama man dainuodavo lopšines, tėvas sekdavo paties pramanytas pasakas. Ta meniška namų aplinka ugdė ir sukūrė mano vidinį pasaulį, neatsiejamą nuo muzikos ir teatro, o Muzikinis teatras šias dvi sritis sujungė. Nuo mažų dienų Dramos teatras buvo tarsi mano antras pasaulis. Kai tavo tėvas – teatro direktorius, bilietų pirkti nereikia, tad aš ten sėdėdavau ir sėdėdavau: mėgstamiausius spektaklius žiūrėdavau po keliolika kartų. Ypač nemirtingus, sukurtus režisieriaus Povilo Gaidžio. Tai buvo mano gyvenimas. ►

Klaipėdos liaudies operoje pastatytos G.Verdi „Traviatos“ solistai – D.Juodikaitytė, Š.Juškevičius ir A.Bielskis. 1981 m.

G.Rossini’o operoje „Italė Alžyre“. 1988 m.

G.Bizet „Daktaro Miraklio“ premjera. Su vienu iš statytojų N.Savinovu.1991 m. ◄ Bet vidinis cenzorius, sėdėjęs mano viduje, neleido rinktis aktorystės ir laikė šį norą tvirtai užgniaužęs. Nors kai 15-ąjį kartą žiūrėdavau tą patį spektaklį, gilindavausi, kaip dirba aktoriai, kaip improvizuoja, kirbėjo galvoje ta aktorystė, bet nebuvo drąsos net tėvui apie tai prisipažinti. Nors tėvai į mano pasirinkimus nesikišo, bet ir apie mano jausmus nežinojo. Kai jau buvau įstojęs į Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, baigęs pirmąjį muzikos mokytojo specialybės kursą, P.Gaidys Klaipėdoje rinko pirmą aktorių kursą. Vis dar nesiryžau. Tačiau studentiškoje teatrinėje veikloje dalyvavau aktyviai ir su malonumu. Nors studijavau muzikos pedagogiką, tačiau visa mano esybė buvo ten, kur mokėsi būsimieji režisieriai. Esu vaidinęs jų režisuotose spektaklių ištraukose, kartu su jais ruošdavome studentiškas šventes. Tais laikais fakultetuose tiesiog virė studentiškas gyvenimas nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties. Studentų buvo šimtai, dabar, deja, tik dešimtys. Ir renginiai būdavo grandioziniai: mokslo metų pradžia, mediumo šventė ir kt. Visas miestas skambėdavo. Tada mane ir „užkabino“ profesorius Kazys Kšanas, tuo metu vadovavęs Klaipėdos liaudies operai. Tai jis pamatė manyje būsimą charakterinių vaidmenų atlikėją. 1978 m. jis statė linksmą K.Millöckerio operetę „Studentas elgeta“: tai tapo lemtingu mano gyvenimo posūkiu.

Tame spektaklyje su kolega iš fakultetų Algiu Šuminsku vaidinome girtuoklius kalėjimo prižiūrėtojus – Pifkę ir Pufkę, o jų vadą Enteriką vaidino Simonas Donskovas. Buvo spektaklyje garsi nugirdymo scena su nepaprastai geru, juokingu tekstu. Kad iš kalėjimo galėtų pabėgti vienas iš pagrindinių personažų Vladekas, jo draugas Mladekas turėjo nugirdyti sargybinius, t. y. mus. Pasiūlius išgerti ir mums kategoriškai atsisakius tai daryti tarnybos metu, Mladekas atskleidžia mums savo „mokslinę“ teoriją: negalima gerti baltojo ir raudonojo vyno atskirai, baltasis trenkia į kojas, o raudonasis – į galvą. Reikia baltąjį sumaišyti su raudonuoju. Tada vynas nežino kur trenkti ir žmogus išlieka visiškai blaivus. Mes, žinoma, su malonumu išbandome šią teoriją praktikoje ir „paveikti“ išeiname iš scenos. Šį epizodą spektaklyje visada lydėdavo publikos kvatojimas ir ovacijos. Jį užkulisiuose stebėdavo kiti spektaklio dalyviai, jį, kaip atskirą numerį, rodydavome koncertuose.

Tokia buvo, sakyčiau, sėkminga aktorystės pradžia – nedidelis vaidmuo, paskui – kitas. Vėliau didesni, ryškesni operiniai vaidmenys. Pirmąja mano pedagoge buvo šviesaus atmi-

ViziTinė koRTElė

Šarūnas Juškevičius gimė 1956 m. klaipėdoje. 1975 m. klaipėdos S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar S.Šimkaus konservatorija) įgijo muzikos teorijos specialybę. 1979 m. lTSR valstybinės konservatorijos klaipėdos pedagoginiame fakultete gavo muzikos mokytojo diplomą. 1979–1984 m. mokytojavo kretingos raj. kartenos vidurinėje mokykloje. 1995–2008 m. dėstė klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje. 2003–2018 m. buvo klaipėdos universiteto Menų akademijos Teatro katedros docentas. nuo 2018 m. – lietuvos muzikos ir teatro akademijos klaipėdos fakulteto docentas. 1996–2011 m. buvo klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos lietuviškos muzikos ansamblio „kupolė“ solistas. Su šiuo ansambliu gastroliavo Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, italijoje, Šveicarijoje. 1984–1986 m. buvo klaipėdos liaudies operos teatro solistas. 1987 m., pradėjus veikti klaipėdos muzikiniam teatrui, tapo jo direktoriumi. nuo 1989 m. – šio teatro solistas. Sukūrė daugiau kaip 60 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose ir dramos spektakliuose. 1999 m. nominuotas kristoforo apdovanojimui už vaidmenis A.Honeggerio dramatinėje oratorijoje „Žana d’Ark ant laužo“ ir F.loewe’s operetėje „Mano puikioji ledi“. 2005 m. nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už vaidmenį i.kalmano operetėje „Čardašo karalienė“. 2009 m. apdovanotas klaipėdos „Padėkos kauke“ „Metų aktoriaus“ nominacijoje. Režisavo keliolika klaipėdos valstybinio muzikinio teatro teatralizuotų koncertų. Tarp jų – „All for love“, „Meilės rojaus beieškant“, „nuo baroko iki roko“, „Tegyvuoja ispanija“, „operetė – mano meilė“, „Aš myliu miuziklą“. 2003–2004 m. režisavo koncertus lietuvos jūrų muziejaus delfinariume.

nimo Vida Kuraitė, vėliau mano balsą tobulino šviesaus atminimo Antanas Bajerčius. Taip atsirado vokalinė patirtis, o aktorystės meno niekas nemokė. Ką turėjau atsinešęs iš Dievulio, režisieriaus padedamas „pašlifuodavau“, tad mano „universitetu“ tapo scena ir spektakliai. Viskas atėjo su patirtimi.

Baimes atpirkdavo plojimai

– Iš kur tas jūsų džentelmeniškumas, galantiškumas?

J.Strausso operetėje „Čigonų baronas“. 1984 m.

I.Kalmano operetės „Monmartro žibuoklė“ herojai. Š.Juškevičius – Paradisas. 1999 m. Asmeninio albumo nuotr.

– O iš kur man žinoti? Gal kokie proseneliai buvo aristokratai?.. Juokauju. Manau, kad šią dovaną, kaip ir daugelį kitų paveldimų dalykų, gavau iš savo nuostabių tėvų.

– O pagarba moterims?

– Iš ten pat. Visa tai mačiau nuo vaikystės savo kasdienybėje: kaip tėvas elgiasi, kaip kalba su mama. Negaliu prisiminti, kad kada nors tėvas būtų pakėlęs balsą prieš mamą, jau nekalbant apie fizinį smurtą. Jeigu tarp jų ir įvykdavo „aukštos įtampos“ iškrova, tai mes, vaikai, to nematydavome.

– Pirmoji jūsų specialybė – muzikos mokytojas?

– Pagal diplomą – taip. Buvau baisus sovietinės armijos „nekentėjas“... Tuo metu dirbant kaime mokytoju, neimdavo į armiją, tad aš šią galimybę ir rinkausi.

– Ar vis dar tenka kažko pasimokyti? Juk keičiasi vaidmenys, užduotys scenoje... Solistams scenoje tenka ir šokti. Kokių dar netikėčiausių režisierių sumanymų teko įvykdyti?

– Kai teatras pradėjo statyti operetes ir miuziklus, šokis tapo neatsiejama kuriamo personažo dalimi. ►

Frankas J.Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. 2009 m.

L.Bernsteino operetėje „Kandidas“. Mėgstamiausias Š.Juškevičiaus vaidmuo – Tevjė J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“.

G.Puccini’o operoje „Bohema“ LNOBT. ◄ Ir šioje sferoje jaučiausi puikiai. Kiek pamenu, rūpestį kėlė tik du režisūriniai sprendimai. Bijau aukščio, o A.Bražinsko „Šnekučiuose“ pagrindinę savo ariją turėjau dainuoti stovėdamas kubile, kurį keldavo vis aukštyn ir aukštyn. Mintys tuo metu sukdavosi ne apie tai, kaip gražiai sudainuoti, o ar nenutrūks lynai, laikantys dekoraciją. Panašiai būdavo ir J.Bocko „Smuikininke ant stogo“, kai smuklės scenoje mes su kolega V.Tarasovu užlipdavome ant didžiulio stalo, susikibdavome rankomis, o visi vyrai iškeldavo mus aukštyn, sukdavo, po to mes efektingai nušokdavome. Visas baimes atpirkdavo griaudintys aplodismentai po šios scenos.

– Ne scenos žmogui sudėtinga patikėti, kokie begaliniai solistų atminties klodai ir kaip tie smegenų vingiai sugeba laiku atrinkti, pakuždėti būtent tam spektakliui reikalingą tekstą, melodiją?

– Kai tai darai didesnę gyvenimo dalį, matyt, smegenys užsiprogramuoja tokiai veiklai. Žinoma, kad sudėtum tą tekstą ar muzikinę medžiagą į tuos klodus, prireikia ne vienos dienos, kartais ir mėnesių. O prieš kiekvieną spektaklį reikia vėl prisiminti, pasikartoti.

Visa siela – būti ten

– Kaip, pradėjus veikti Klaipėdos muzikiniam teatrui, tapote jo direktoriumi?

– Nuo 1984 m. buvau Klaipėdos liaudies operos teatro solistas. Vyko pasiruošimas profesionalaus muzikinio teatro įsteigimui. Norint atidaryti teatrą, prireikė daugybės dokumentų ir minimalaus Danės gatvės 19-ajame name veikusių Kultūros rūmų remonto, tad kažkas turėjo tuo užsiimti. Man pasiūlė – aš sutikau. Deja, greitai supratau, kad tai ne man. Dalyvavau teatro paskelbtame solistų konkurse, perėjau atranką ir norėjau „pabėgti“ iš direktorių. Tačiau ministerija ir tuometis Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas A.Žalys prašė manęs likti Muzikinio teatro vadovu, kol bus rastas naujas. Likau ir laukiau.

– Daugeliui žmonių būti teatro vadovu – siekiamybė.

– Aš jų nesuprantu (juokiasi). Kaip galima sulyginti? Kai esi teatro vadovas, ateini į kabinetą, tau neša krūvas popierių, daugybė

B.Juškevičius, V.Noreika ir Š.Juškevičius po G.Kuprevičiaus operos „Prūsai“ premjeros Klaipėdoje. Š.Juškevičius ir R.Petrauskaitė G.Verdi operoje „Traviata“.

G.Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Juokdariai – Š.Juškevičius ir V.Pupšys. Falstafas I.Kalmano operetėje „Monmartro žibuoklė“. 1999 m.

biurokratijos, išspręsk tą ir aną... Ir visai šalia, scenoje, repetuoja tavo kolegos, ruošiasi pastatymui ar koncertui, ir tu visa siela norėtum būti ten. Aš nuo direktoriaus pareigų bėgau ir 1989 m. man pavyko. Vėl tapau šio teatro solistu.

– Ar jūsų vadovavimo metu nebuvo pasikeitęs jūsų kolegų požiūris į jus?

– Stengiausi nevaikščioti „užrietęs nosį“, tai nieko tokio nepastebėjau. Tiesa, kartais tekdavo „suvaidinti“ griežtą, rimtą viršininką. Bet tai buvo man taip svetima...

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre esate seniau, nei jis įkurtas, nes iki tol dainavote Klaipėdos liaudies operoje. Sakoma, kad teatras – tai jausmas?

– Kai prasidėjo Muzikinio teatro rekonstrukcija, jaučiu, kaip trūksta ten buvusio teatro mikroklimato. Tad labai laukiu įkurtuvių naujajame pastate ir noriu ten įžengti. Ateiti į naują teatro salę ir kažką pajausti. Jei ne sudainuoti, tai nors suvaidinti ten norėtųsi. Tokia mano svajonė!..

Muzikinio teatro darbuotojai jau buvo „prisijaukinę“ Danės gatvės pastatą, kad ir koks nefunkcionalus jis buvo. Mes, solistai, turėjome čia savo grimo kambarėlius ir buvome jaukiai įsikūrę, iš namų atsitempę nereikalingų daiktų. Ten vykdavo tokie nuoširdūs pokalbiai su kolegomis!.. Kai teatras neturi savo namų, nostalgija dilgo širdį ir protą.

Mėgstamiausi vaidmenys

– Kiek metų jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo scenos?

– Pirmą kartą į sceną išėjau, kai man buvo maždaug 7-eri. Kai režisierius P.Gaidys atvyko dirbti į Klaipėdą, vienas pirmųjų jo spektaklių buvo K.Sajos „Gaidžio pentinai“. Spektakliui baigiantis reikėjo mažo berniuko, vieno iš personažų sūnelio, kuris ►

Scenos bendražygiai – solistai M.Gylys ir Š.Juškevičius. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kapsulės ateities kartoms įleidimo ceremonija. Renginį vedė Š.Juškevičius.

◄ turėjo tik išbėgti į sceną, sušukti „tėti“ ir uždanga nusileidžia. Atsimenu, kaip stoviu užkulisiuose ir laukiu, kada man reikės išbėgti. Vėliau su kitais aktorių vaikais spektaklyje „Pelenė“ vaidindavome peliukus, kuriuos paversdavo į arklius. Kai buvau „šimkiukas“, kartu su kitais keliais studentais tapome dramos spektaklio – Žemaitės „Marti“ – vestuvių muzikantais. Aš grojau armonika, o dabar jau žinomas dainininkas, tuo metu studentas Steponas Januška – klarnetu, Aleksandras Šimanskis – būgnu. Vaidinome, važinėjome į gastroles. Paskui mano gyvenime atsirado Klaipėdos liaudies opera. Aš savo buvimą scenoje skaičiuoju nuo jos, t. y. nuo 1977 m. Daugiau nei 44 metai.

– Koks vaidmuo jums labiausiai įsiminė?

– Likimas lėmė nemažai įsimintinų charakterinių vaidmenų, bet vis dėlto keli – patys mėgstamiausi. Tai pirmasis Pifkės vaidmuo jau minėtoje operetėje „Studentas elgeta“, kunigaikščio Bazilio Bazilovičiaus vaidmuo F.Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas“, Bartolo – G.Rossini’o operoje „Sevilijos kirpėjas“, Pičemo – B.Brechto „Trijų grašių operoje“ ir, žinoma, Tevjė – J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“.

– Kuo jums ypatingas kunigaikščio Bazilio Bazilovičiaus vaidmuo operetėje „Grafas Liuksemburgas“?

– Muzikinio teatro repertuare tai buvo pirmoji operetė, kurią statė ką tik iš Kauno atvykęs maestro Stasys Domarkas. Man teko vienas iš pagrindinių „neigiamų“ komiškų vaidmenų. Tada man buvo per trisdešimt, o reikėjo vaidinti senį. Grimas, specifinė eisena, prasidedantis senatvinis „marazmas“ – visa tai, atrodo, įtikindavo žiūrovus. Sulaukdavau gražių atsiliepimų. O didžiausią malonumą suteikdavo šokiai, kuriuos sukūrė tuometė teatro vadovė Laisvė Dautartaitė. Tai buvo man nauja patirtis. Daug repetavome, išmankštino mus baletmeisterė kaip reikiant. Užtat spektaklyje kankanas su balerinomis eidavo su furoru.

Nauja aktorinė patirtis

– Kokie prisiminimai apie G.Rossini’o operą „Sevilijos kirpėjas“?

– Labai smagi, žaisminga opera, patogiai parašyta vokalinė partija, puikūs partneriai scenoje: Figaro – Mindaugas Gylys, Rozi- na – Nida Grigalavičiūtė, visa eilė Don Bazilijų. Spektaklis pralėkdavo kaip linksmas žaidimas.

– Kuo svarbus jums Pičemo vaidmuo B.Brechto „Trijų grašių operoje“?

– Čia vėl buvo visiškai nauja aktorinė patirtis ir dar vienas aktorinio meistriškumo kursas. Spektaklio režisierius Jonas Vaitkus ilgai su mumis vargo, siekdamas išpešti iš mūsų tą brechtišką atsiribojimo principą. Juk mes buvome įpratę prie banalių operečių ir standartinių operetinių personažų. O čia: „atsiribok nuo vaidmens, jokių tikrų emocijų, jokio tikroviškumo“. Iš pradžių buvo labai

sunku, bet kai pagavau tą principą (bent man taip atrodė), tai kiekvienas spektaklis tapdavo kūrybine mano sielos švente. Gaila, kad žiūrovai spektaklio nepamėgo ir jis buvo greitai nuimtas.

– J.Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje karaliauja maždaug 20 metų: kartu su juo užaugo ne tik solistai, bet ir publika. Jo dvasios neįmanoma nupasakoti. Jį reikia išvysti ir stengtis nesigraudinti. O jūs šiame miuzikle atliekate Tevjė partiją. Gal pasitaiko, kad slapčia nubraukiate vyrišką ašarą?

– Ne, Tevjė verkia širdimi – taip buvo prisakyta spektaklio režisieriaus Jano Szurmiejaus.

– O verkti vyrams galima? Ar buvo gyvenime tokių momentų, kad teko?

– Ir ne kartą, bet ne scenoje, o būnant salėje, žiūrint gerą, prasmingą spektaklį, ypač jei dar ir muzika puiki. Arba koncerte. Tas vadinamasis katarsis manyje dažnai palydimas „vyriška ašara“. Aš jos nesigėdiju.

Kiekvienas – savo rogėse

– Scena – tai jūsų gyvenimas ir pašaukimas, o gal kažkas daugiau?

– Sprendžiant iš to, kad kažkas nematomas ir nesuvokiamas mane vedė už rankos šito link, manau, kad tai mano pašaukimas. Profesija? Man tai turėtų būti muzikos pedagogika, dėstytojavimas, tačiau ir šioje srityje dirbu jau daugiau nei 30 metų. Ir tai man labai patinka. Ir sekasi. Aktoriams ir režisieriams būtina gauti dainavimo pagrindus, bet, paprastai kalbant, aš juos mokau nebijoti savo balso, kad ir koks jis būtų. Mes su studentais paruošiame daug gražių programų. Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Tai neleidžia pačiam „apsamanoti“.

– Vyresni žmonės dažnai linkę sakyti, kad jų laikais viskas buvo geriau ir studentai jie buvo geresni. Nemanote?

– Taip buvo, yra ir bus, tai užkoduota mumyse – idealizuoti praeitį. O jeigu rimtai, tai dabartiniai studentai (bent jau manieji) į studijas žiūri labai rimtai, atsakingai. Kada beateisi į fakultetą, ar rytą, ar dieną, ar vakarą, jie vis ten. ►

G.Rossini’o operoje „Sevilijos kirpėjas“. Komiški vaidmenys – Š.Juškevičiaus sceninė stichija.

Š.Juškevičius ir B.Ignatavičiūtė J.Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“. Solistai Š.Juškevičius, M.Gylys ir S.Rezgevičius. KVMT ir asmeninio albumo nuotr.

◄ Turiu prisipažinti, kad studijuodamas labai daug laiko skyriau popaskaitinei, visuomeninei veiklai ir smagiam laiko leidimui (juokiasi). Bet kai artėdavo sesija, visada susiimdavau.

– Papasakokite apie savo ypatingą ryšį su kolegomis, ypač su šviesaus atminimo solistu Mindaugu Gyliu. Kokia toji sceninė, kolegiška, vyriška draugystė? Yra manančiųjų, kad scenos žmonės nesutaria, konkuruoja...

– Vis dėlto pradėsiu nuo Mindaugo. Skaudi tema... Jau metai prabėgo, kai mūsų operečių primarijaus M.Gylio nebėra tarp mūsų, o mintys, prisiminimai vis sukasi galvoje. Mano ir Mindaugo keliai susikirto 1975 m. pirmame muzikos mokytojų kurse Klaipėdos fakultetuose. Abu turėjome skambius balsus ir kartu „plėšdavome“ pirmųjų tenorų partijas studentų chore. Tik vėliau sužinojome, kad esame baritonai. Netrukus Mindaugas išvažiavo į Vilnių studijuoti solinio dainavimo ir mes vėl susitikome tik 1984 m., kai jis su paskyrimu atvažiavo į Klaipėdos liaudies operą. Prasidėjo ilgas bendras mūsų kūrybinis kelias teatre. Visą laiką grimavomės viename grimo kambaryje, kartu džiaugėmės kūrybinėmis sėkmėmis, šventėme, siautėme. Jis buvo tikras lyrinis herojus, sukurtas pagrindinėms operečių partijoms, turėjo lankstų, plataus diapazono balsą, puikią išvaizdą, gerai šoko ir išmanė šnekamąją kalbą. Todėl jis spektakliuose dažniausiai būdavo tas, kuris meilėje laimi, o aš pralaimiu, jis – jaunas, gražus, o aš – senas arba koks nors keistuolis nevykėlis. Bet tai ir buvo nuostabu, nes kiekvienas sėdėjome savo rogėse.

Pavydui suvešėti mūsų teatre nebuvo sąlygų, nes solistų trupė visą laiką buvo nedidelė. Daugelyje spektaklių neturėjome ir dabar neturime dublerių. Todėl ne kartą yra tekę dainuoti ir sergant, ir visiškai užkimus, kad nereikėtų atšaukti spektaklio. Muzikinio teatro žmones visada jungė nuoširdi draugystė ir vienas kito palaikymas.

Daugiau laiko apmąstymams

– Ką jums reiškia spalį aplankęs 65-asis gimtadienis?

– Metams bėgant nebesureikšminu sukakčių. Nebesinori nei triukšmingo šventimo,

Net Š.Juškevičiaus sukurtas Vilkas iš pasakos „Raudonkepuraitė“ nebuvo piktas. A.Spadavecchia muzikinėje pasakoje „Pelenė“. 1994 m.

nei gimtadienio datos sureikšminimo. Sukako 50: atšvęsta smagiai, triukšmingai, 60: kukliau, paprasčiau, siauresniame rate...

– Gimtadieniai – ne tik matematika. Keičiasi žmogaus mąstymas, jo požiūris į bėgantį gyvenimą. Ką manote jūs?

– Kuo senyn, tuo žmogus eini į gilesnius savęs apmąstymus. Ypač dabar, kai pandemija mus verčia gyventi lėčiau ir turime daugiau laiko pamąstyti. Vaikai užaugo, anūkai auga su savo tėvais. Lieki su savo mylimiausiu žmogumi šalia, o rūpesčių žymiai mažiau nei jaunystėje: tada ir darbų buvo daugiau, ir vaikus reikėjo auginti, auklėti ir stengtis uždirbti jiems duonos. Laiko filosofiniams pamąstymams tada buvo mažiau, bet turėjome daugiau laiko ir noro burtis, būti kartu su kolegomis, draugais, giminėmis. Bendravimas buvo nuolatinis, smagus ir teikiantis džiaugsmą. Dabar to žymiai mažiau...

– Prioritetai keičiasi laikui bėgant: kas šiuo metu jums svarbiausia?

– Vaikai ir anūkai. Tai tavo kūno dalis. Ir požiūris „tegu jie patys kapstosi kaip nori“ čia netinka.

– Jaunystėje daugumą dažniausiai neramina karjera?

– Aš to neramumo ir savigraužos niekada neturėjau. Vaidmenų savo gyvenime turėjau daugiau nei 70: Muzikiniame teatre – daugybę, Klaipėdos dramos ir Pilies teatruose, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – po vieną. Darbo buvo visada ir įvairiausio.

– Buvote renginių vedėjas?

– Oi, šimtai renginių: privačių, oficialių, koncertų. Pabandžiau – sekėsi. Privatūs renginiai tapdavo ir papildomu uždarbiu. Renginius pradėjau vesti dar dainuodamas Klaipėdos liaudies operoje. Pasinaudojau tuo, ką gavau iš savo tėvų, kurie abu turėjo ryškų teatrinį geną. Tėvas B.Juškevičius buvo ir puikus oratorius. Kai vedu renginius, stengiuosi, kad kalboje nebūtų jokių nereikalingų „šiukšlių“, nutįsusių balsių ir pan., tik sklandus kalbėjimas. Prieš kažką sakydamas turi pagalvoti, susikaupti.

– Kaip tapote laukiamiausiu Kalėdų Seneliu?

– Vaikų švenčių karjera prasidėjo nuo pagalbos Kalėdų Seneliui. Dramos teatro aktoriai, prieš šventes imdavęsi šios veiklos, mane samdydavo jiems pritarti akordeonu. Dažniausiai mane kviesdavosi aktorius Aleksandras Šimanskis. Per daugelį metų gerai susipažinau su šio verslo niuansais, išmokau, o kai A.Šimanskis nutarė šios veiklos atsisakyti, jis man padovanojo savo atributiką – barzdą, ūsus ir peruką. „Seneliavau“ gal dešimt metų. Uždarbis ten buvo geras: per savaitę uždirbdavau gal poros mėnesių atlyginimą.

Su dukra Agne. Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

– Jūsų personažai teatre dažniausiai – komiški. Ar nesinorėjo scenoje tapti rimtesniam?

– Šiaip jau buvo ir tokių, tiesa, nedaug, dar Liaudies operoje – J.Offenbacho „Hofmano pasakose“, Muzikiniame teatre – I.Stravinskio „Karaliuje Edipe“ ir kt. Bet faktas, kad charakteriniai personažai man labiau tinka ir galiu pasakyti, kad labiau patinka. Juk užtenka pasižiūrėti į veidrodį ir supranti, ką ten matai – herojinį ar charakterinį tipažą. Taip mane matydavo ir režisieriai.

– Ar atpažįsta jus gatvėje?

– Kartais gatvėje sveikinasi, o aš nepažįstu ir nesmagiai pasijaučiu. Bet publiką ir visus žmones aš labai myliu.

Kaip gražiai gyventi

– Į jūsų pasakojimą įveskime meilės ir šeimos liniją...

– Su žmona Virgnija man labai pasisekė, nors mūsų charakteriai skiriasi lyg diena ir naktis, tačiau gyvenime vadovaujamės tais pačiais moraliniais principais ir vertybėmis. Gal dėl to iki šiol kartu. Mus suvedė muzika: ji buvo chorvedė, kartu dainavome fakulteto kameriniame chore. Bedainuodami ir susidainavome. Aš greitai supratau, kad noriu būti su šiuo žmogumi: susipažinome gegužę, o rugpjūtį atšokome vestuves.

– Pasipiršimas – vyrams sudėtingas momentas?

– Labai gerai atsimenu tą momentą. Buvome spektaklyje, o vakare iš Dramos teatro ėjome pėsčiomis namo iki Naujojo turgaus. Ties Pempininkais aš jai pasiūliau tuoktis... Paskui, žinoma, teko važiuoti pas Virginijos tėvus ir senoviškai būsimų uošvių prašyti, kad išleistų už manęs savo dukrą.

– Be Muzikinio teatro, turėjote ir daug kitų veiklų: dainavote „Aukuro“ chore, buvote Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos lietuviškos muzikos ansamblio „Kupolė“ solistas. Su šiuo ansambliu gastroliavote Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Kaip viską suspėdavote?

– Namie kiek galėjau, tiek padėjau, bet žmona visada buvo namų ramstis, laikantis visus keturis kampus. Ji nepaprastai organizuota, mokanti viską sutvarkyti vienu apsisukimu. Mūsų namai visada blizgėjo švara ir kvepėjo gardžiausiais valgiais. Visada buvo malonu grįžti. Ir dabar man nereikia eiti kažkur pavalgyti, nes žinau, kokie gardumynai manęs laukia namie. Kiek galiu, padedu, parūpinu, dirbu, bet aš viską darau lėtai: kol aš ruošiuosi, ji viską padaro (juokiasi). Labai džiaugiuosi santarve namuose, nors visko būna, kaip ir visose šeimose. Meilė – gerai. Meilė – kažkas neapibrėžiamo, neapčiuopiamo, tačiau pagarba ir atsakomybė – svarbiausia. Jei šiais principais vadovaujiesi, gali gražiai gyventi.

– Esate laimingi tėvai. Ar įpareigojimų atžaloms tęsti garbingą jūsų giminės scenos liniją nėra?

– Jokių įpareigojimų. Viskas – laisvo pasirinkimo principu. Nes aš žinau, ką reiškia dirbti darbą, kuris tau Dievo skirtas, o ne primestas.

Dukra ir sūnus turi daug scenai tinkančių gabumų: puiki muzikinė klausa, artistiškumas, mokėsi mokyklose, kuriose sustiprintas muzikos dėstymas. Bet jie pasirinko kitas sritis. Agnė studijavo švedų ir lietuvių kalbą ir tai jai labai praverčia. Šiuo metu pasinėrė į pedagoginį darbą ir jai visai gerai sekasi.

Povilas tapo profesionaliu vairuotoju. Net kai buvo mažas, jis galėjo ištisas valandas stumdyti mašinėles. Būdamas vaikas jis nėra sulaužęs nė vieno žaislo.

– Senelių širdies atgaiva – anūkai?

– Vyresnieji – Gabija ir Mykolas (dukros Agnės) – jau paaugliai, o Benas (sūnaus Povilo) – dar trimetis mažiukas. Jie nepaprastai geri. Jokių kaprizų.

Meniška namų aplinka ugdė ir sukūrė mano vidinį pasaulį, neatsiejamą nuo muzikos ir teatro, o Muzikinis teatras šias dvi sritis sujungė.

– Žmonės ieško gyvenimo prasmės. Kas jums ji?

– Prasmė labai žemiška ir paprasta. Aš galiu matyti, girdėti, jausti, mylėti, mąstyti, kurti, tai ko daugiau? Žmogau, džiaukis gyvenimu, nes jis labai trumpas.

Š.Juškevičiaus dukra Agnė prasitarė, kad šiandien, kai daugumoje šeimų vis sudėtingiau susigyventi ir jaunimas be didelių skrupulų kaip lengviausią sprendimą pasirenka skyrybas, jos tėvai jai vis labiau autoritetas. „Kai mąstau apie moteriškojo ir vyriškojo prado dermę, visada prieš akis išnyra tėvų paveikslas, ypač tėčio. Mano tėtis man visada buvo autoritetas: mažai mergaitei – kaip globojantis ir pamokantis tėtis, suaugusiai moteriai – kaip tėvas, idealaus vyro pavyzdys, nes tokia pagarba moteriai, toks galantiškumas, išmintis ir atsidavimas moteriškajai lyčiai dabar jau reta“, – sakė ji.