Melita SINUŠAITĖ. Eilėraščiai

Melita SINUŠAITĖ II vieta

Vizija

Visa, ką turim – tai penkios sekundės. Ištemptos, išvilktos Kelios sekundės. Nukirptos, pamestos. Sugebėt susirinkt visą laiką išbirusį, Išlankstyt formas egzotines.

Kaip gali žmogus Į amžinai žaliuojančius miškus įsižiūrėt, Į šaltų bangų gilumą bėgti atgal nesigręždamas. Kaip jis gali žmogaus šalia nebučiuoti, Kad ir kur bežiūrėtų jo ištroškusios akys, Atgal pažiūrės jo valanda paskutinė.

Kaip man pažinti jūros bangas, Kaip pažinti tave, Jei viskas, ką turiu, tai trumpas amžinybės blyksnis. Juk nesugebu įžiūrėt nė Baltijos kopų smiltelės esmės.

Vingiai laiko ir kilpos. Landžioju tarpais, bandau užsimerkt, Nors žinau, kad lėtu žingsniu Kasdien einu tuo trumpėjančiu būties lieptu. Neužteks man sekundžių trumpų Pamatyt, kas už tavo akių, Jei galėčiau sustabdyt tavo žvilgsnį, Gal penkias amžinybės sekundes surinkčiau.

Duok, Dieve, pačiam Susiprast, atsigręžt, suskaičiuot. Ar turiu aš laiko pamilt šį pasaulį, Kai man davė tik mirksnį. Tik vieną gimimą, Vieną vairuot išmokimą, Tik kartą tėčio žuvimą, Tik porą aistros pajutimų. Vienintelę odą, Vienintelį kartą išgyventi akimirką, Vienintelį kartą prarasti draugą vaikystės, Vienintelį šansą nepasakyti.

Ir kažkodėl man, žmogui, Trumpam čia atėjusiam, Atrodo, jog man leis pasilikti. Pamažu jau rėminu savo draugus, Tėvų darau iškamšas. Paskui šoku su jom, Pamažu dulkančiom, Pabaigos nesuvokdamas.

Priimk mane, amžinybe, prašau. Ištempk mano laiką, nutrink ribą, Tik sekundėm svarbiom priminki man viziją.

Originalo kopija

Ar menas – tai veidrodis? Ar visi jo darbai – tik manipuliacijos prietaisai?

Plokštelės ir patefonai, regis, išderina mano virpesius sielos. Nesuprasi, ar tas paveikslas nutraukia užuolaidą, Ar tik uždengia savąją.

Tavo dainos tikrai tik meluoja melodija. Tačiau, kai pamirštu saugotis, regis, sujudina tiesą, O gal tik įdeda kažkokią trūkstamą dalį.

Ar gali išimti man smegenis Ir pakeisti disko grojaraščiu. Dar akis pasiimk, Ir parašyk man Linčo scenarijų, Kad nereikėtų matyti Kasdienio gyvenimo. Kad egzistuočiau tik vintažiniam dvimačiam ekrane, Kur atsibundu su rūbais ir padaryta šukuosena. Kur egzistuoji tu, tik kai į tave atsisuka kamera.