Benas TARKERIS. Durys

Gabrielės Venckutės akvarelė.

Durys

Benas TARKERIS

Pianinas namuose reikalingas tam, kad jo viduje Andrius galėtų paslėpti butelį degtinės. Kaip smagu klausytis žmonos grojimo ir žinoti, kad pianino plaktukai, kalantys per stygas, pralekia visiškai šalia butelio. Jai nežinant. Ne, tokia pradžia netinka – turėtų būti paprastesnė ir be sarkazmo. Pianinas niekam nereikalingas. Reikalingas jo garsas. Geriau taip. Nesąmonė. Kodėl? Iš kvailysčių gimsta beprotybė, o iš jos – šedevrai.

Valdas negali susikaupti. Žmona išvyko savaitei paviešėti į kaimą pas seserį. Muzikos dienos proga jis turi parašyti novelę apie muzikanto apleistą instrumentą ir nusiųsti redaktorei, bet niekaip nesumoja, nuo ko pradėti. Gal tikrai užsikabinti už garso? Rašyti bet ką apie garsus, tarytum jie būtų gyvi – kutena, daužo, glosto, prilimpa, atšoka, nusisuka, pralinksmina, liūdina. Andrius taip pamilo savo garsą, jis taip prie jo prilipo, kad ėmė bijoti netekties. Banalu. Be to, yra panašiai rašęs. Paėmęs knygą nuo stalo, Valdas šiek tiek ją kilsteli ir paleidžia. Bumpt – nuskambėjo negyvai – nesujaudino.

Jis eina prie laukujų durų, grįžta, vėl eina, atidaro duris, uždaro, atidaro ir, paskutinį kartą uždaręs, pamiršta, kad buvo atidaręs. Ir tada pabeldžia. Garsas neįprastas. Pabeldžia dar. Bet kas ten? Valdas išgirsta anapus kažką krebždant. Beldžia dar, bet šį kartą atsargiau, o judesiai nebe tokie užtikrinti, todėl garsas tarytum atšoka, ir greičiausiai lieka ten, iš kur buvo paleistas. – Kas ten? – kažkas už durų nedrąsiai paklausia.

Klausimas Valdui pasirodė panašus į prašymą. Prikišęs ausį prie durų jis truputį palaukia ir pradeda galvoti, kad pasivaideno. Tada grįžta į svetainę, atsisėda ant lovos ir stebėdamas duris bando prisiminti apvogtų žmonių istorijas. Negirdėjo nė vieno įžūlaus apiplėšimo, be to, visi nukentėję buvo turtingi žmonės ir turtas išneštas jiems nesant namuose. Čia nėra ką vogti. Valdas kelia ant staliuko kojas ir netyčia ant grindų numeta televizoriaus pultelį. – Kas ten? – klausimas pasikartoja. Ir šį kartą daug garsiau. – Valdas Strielkūnas, po šimts!

Ryžtingai nusiteikęs jis eina durų link, bet paskutiniu momentu susilaiko. Jam jau šešiasdešimt, jėgos gali būti nelygios, todėl paskambins sūnui. Nekelia. Jis išsiunčia žinutę, kad kuo greičiau paskambintų, ir atsiduria prie lango. Mergaitė pasikišusi po pažastimi pliušinį žaislą suka ratus aplink mašiną, kaimynas vedžioja šunį, kelios varnos prie šiukšlių konteinerio dalijasi kažkokiu maisto gabalu. Tikroviškas vaizdas ramina, bet... Suskamba telefonas, Valdas klausosi melodijos ir staiga suvokia, kad kažkas čia ne vietoje arba ne laiku. – Kas ten? – išgirsta ragelyje gergždžiantį sūnaus balsą. – Aš, tavo tėvas. Kas gi dar? Alio, girdi mane? Mariau, kodėl tyli? Alio...

Telefone pasigirsta pranešimas, kad pašnekovas dingo už ryšio zonos ribų. Valdas varto telefoną, maigo mygtukus ir, nors supranta, kad taip negali būti, nebėra toks tikras. Tau reikėtų išmaniojo, – girdi sūnaus balsą. Internetu galėtume bendrauti būdami bet kuriame pasaulio kampelyje. Valdui gėda prisipažinti, jis nežino, kas yra internetas. Supranta, kad tai ryšys su pasauliu, bet koks yra veikimo principas – nesusigaudo. Juokais yra pasakęs sūnui, kad palaidotų kartu su juo.

Tada jie juokėsi, bet prieš suimant juokui kažkurią sekundės dalį širdį persmelkė liūdesys. Ir juokas išėjo nei šioks, nei toks. Jei ne šalia stovėjęs sūnus, jis tikriausiai būtų pradėjęs verkti. Valdas kažkur yra skaitęs, kad mokslininkai kompiuteriu nuotraukose nuo verkiančio žmogaus veido pašalino ašaras ir savanorių klausinėjo apie jo būseną. Daugelis nesuprato, kad žmogui liūdna, o kažkam pasirodė, kad jis juokiasi. Kokios nesąmonės ateina jam į galvą. Kam rūpi svetimo žmogaus savijauta?

Bet gal ne visas pasaulis toks? Jis pasidalijęs į keturias dalis. Jis gyvena ne ten, kur viskas paprasta ir aišku. Bent vienoje pasaulio dalyje taip turėtų būti, tačiau nėra ten buvęs. Tik pasikliovęs intuicija gali spėti. Ten mėnulis visada išsirietęs kaip įtemptas lankas, ten visada yra sniego, o seniai besmegeniai netrukdo šunims laisvai užeiti į parduotuvę nusipirkti maisto, katės ten lankosi bibliotekose, lopšiuose sūpuoja kūdikius ir murkia lopšines, todėl vaikai niekada neužauga. Ten klimatas seniai atšilęs ir niekas nesuka dėl to galvos, durys neturi išorinių ir vidinių pusių, todėl nėra kam pasibelsti. – Kas ten? – Nežinau, – atsako tyliai Valdas, kad klausiantysis neišgirstų, ir eina durų link. Jaučiasi drąsus, o gal abejingas. Kažkuri jo dalis turėtų bijoti dėl akvariumo žuvyčių, dėl vėžliuko, kuris dvi dienas pasislėpęs po lova, bet ir toji dalis pritaria sprendimui atidaryti duris. O gal nenori ginčytis.

Už durų stovi velniškai gražus vyras. Tokio Valdas nebuvo matęs jokiame filme. Jei reiktų apibūdinti – nesugebėtų. Kas iš to, jei parašytų, kad jo plaukai juodi, nosis tiesi, žydros akys, kampuotas smakras su duobute, didelės lūpos. Veltui. Nepadėtų net rafinuočiausios, vyriškumą ir veido simetriją liaupsinančios metaforos. Vienintelė grožį darkanti detalė – drabužiai. Bet ir jie, nors yra ryškiai apskurę, išėję iš mados ir daug metų neskalbti, nesugadina pirmo įspūdžio. – Aš labai atsiprašau, kad trukdau jus. Skambutis neveikia, nežinau, kaip prisibelsti. ►

◄ – Kas jūs? – Nežinau, nuo ko pradėti ir kaip jums paaiškinti. – Visų pirma užeikit, nestovėkite tarpdury, prašom.

Jis pasiūlo svečiui arbatos, kavos, vandens, bet jis atsisako visko. Sėdi ant lovos susigūžęs, nedrįsta pakelti akių, ir Valdas pradeda abejoti, ar gali taip būti – gražūs žmonės yra daug drąsesni ir kartais net įžūlūs. – Kaip čia pasakius, esu Andrius. Tas, apie kurį rašėte vienoje iš savo novelių. Nenurodėte pavardės ir visiškai ignoravote mano išvaizdą. Visi sako, kad esu gražus, bet jūs to nepaminėjote. Ar galite ištaisyti tą vietą, kurioje rašote apie mane?

Jis neduoda atsipeikėti, susivokti, kas čia vyksta, ir Valdas daug ko neprisimena, ką svečias sakė pradžioje. Ir visiškai ne dėl to, kad jam blogai su atmintimi. Bando viską logiškai sudėlioti, bet nesupranta ir ima nervintis. – Palauk... – Neturiu laiko, mama prieš mirtį nori perskaityti ištaisytą novelę. Tai jos paskutinis noras. Tiesa, galėtumėte ir apie ją parašyti gražiau. Giminės perskaitę piktinosi. – O ji pati? – jis pertraukia svečią. – Pasakė, kad save puikiai pažįsta ir jai nesvarbu. Ji galėtų papasakoti apie save daug blogesnių dalykų, bet nedrįsta. Bijo, kad uždarys į beprotnamį, kad atskirs nuo žmonių ar ištrems į negyvenamą salą. Nežinau, kodėl, bet ir man ji nesako. – Bet, kaip suprantu, jaunuoli, jūs pats apie ją šitaip pasakojote. Mano darbas yra tik užrašyti. Puikiai prisimenu visas savo istorijas, taip pat ir jūsų. Augote be tėvo ir vaikystėje buvote pavadinęs mamą prostitute, nes ji per ilgai rinkosi vyrą. Taip sakėte, bet šito nedrįsau rašyti. – Teisingai padarėte. Minėjau tąkart, kad užtikau ją besimylinčią ne su tuo, kuris patiko man. Tada atrodė didžiulė išdavystė. Mama buvo man pažadėjusi.

Andrius lėtai pakilo nuo lovos ir perėjo per kambarį. Jo drabužiai skleidė nemalonų kvapą ir kartu keistai, lyg būtų atsiskyrusi nuo kūno vaiduoklio mantija, sklandė ore. Grįžęs į vietą jis sudribo ir dabar atrodė tarytum maišas, iš kurio kyšo neįprasto grožio veidas. Tas drabužių ir veido kontrastas Valdui sukėlė norą įgelti. – Dar sakėte, kad ji girta šoko ant stalo lyg striptizo šokėja. Kas gi taip atsiliepia apie savo mamą?

– Tik šito nesugalvokit parašyti, maldauju. Vaikystėje į viską žiūrėjau daug rimčiau. Dabar suprantu, kad jai norėjosi išsidūkti – kilnojo suknelę, glostė savo kūną ir garsiai juokėsi. Tokios nebuvau matęs, ji nebuvo panaši į mamą. Labai išsigandau.

Valdas nori kažką pasakyti, bet užlieję prisiminimai surakina liežuvį. Jis stengiasi iš jų pirmojo susitikimo prisiminti nors vieną ryškesnį Andriaus bruožą. Blizgantis kostiumas, balti marškiniai, idealiai priderintas kaklaraištis ir įprastas iki banalumo veidas. Daugiau nieko. Nebjaurus ir tiek. Greičiausiai todėl nekilo ranka rašyti apie jo išorę. Dabar Valdas galvoja, kad kostiumas buvo paslėpęs Andriaus grožį. – Man pasirodė, kad pirmą kartą apsilankęs buvote nepanašus į save. – Pykau ant mamos, kad neprisižiūri kaip visi normalūs žmonės, kad butas smirdi lyg landynė, kad yra nutukusi ir be perstojo valgo. Draugavau su moterimi, įsimylėjau, viskas buvo labai rimta, o ji primygtinai prašė, kad supažindinčiau su mama. Nieko neišėjo – mes susipykome ir išsiskyrėme. – Jūs pageidaujate, kad apie mamą viską ištrinčiau ar parašyčiau kitaip? – Nežinau, dar nežinau, ką reikėtų pakeisti, bet viską ištrinti... Ne, visko nereikia. – Galbūt netinkama pradžia, pirmas sakinys? – Taip, kažką pakeiskite pirmajame. Nerašykit, kad ji devynerių tapo našlaite ir eidama į kaimo mokyklą rankose nešdavosi batus, nes jie buvo vieninteliai. Geriau pradėkite nuo to, kad ji puikiai grojo pianinu. Geriau taip. – Hmm... Reikia pagalvoti, kaip pasikeis novelės siužetinė linija.

Valdas atsistoja, pasitrina rankas, eina į virtuvę – grįžta, eina prie lango – atgal. Atsargiai sėdasi, lyg bijotų kažką sulaužyti arba pamesti. – Pianinas man patinka. Ar galiu parašyti, kad mama tapo pianino virtuoze? – jis kalba atsargiai, tarsi kiekvienas žodis būtų užrašomas, o redaguoti nebūtų galimybės. – Žmonėms patiktų našlaitiškas užsispyrimas ir baltos gulbės istorija. Pilnos koncertų salės, gastrolės, niekada nedingstantys straipsniai žiniasklaidoje, prabangūs, jos garbei rengiami pobūviai ir visa kita. Na, paskui galima būtų išnarinti ranką, susargdinti artritu ar pirštų reumatizmu. Galiu suorganizuoti avariją su pakankamai laiminga pabaiga arba brutalų išprievartavimą, po kurio ji netektų sveiko proto. Nerašysiu gi, kad pagimdžiusi sūnų apleido instrumentą. Netikroviška. – Ko gero, jūs teisus. Tiesa, tegu tai lieka tik tarp mūsų, jokiais būdais to neminėkite. Gimiau su fizine negalia ir iki dešimties metų sunkiai vaikščiojau. Kol gydytojai pastatė mane ant kojų, su mama išmaišėme visą Europą.

Andrius, tarytum norėdamas pademonstruoti, kad puikiai valdo kojas, pereina per kambarį, o grįžęs į vietą pilna burna šypsosi. Staiga jo veidas surimtėja, akys sudrėksta, jis pakelia ranką ir pasižiūri į laikrodį. – O apie jus? Gražią išvaizdą man sunku apibūdinti, ypač vyrų. – Parašykite, būkite malonus, kad esu... Mamai labiausiai patiktų... Gražus kaip Dievas. Tik tiek. Apie mano skarmalus geriau nereikia. Nors... Galite savo nuožiūra.

Iš kažkur visiškai netikėtai atsiranda garsas. Jis – tarsi leisgyvis keleivis – nepastebimai išnyra iš absoliučiai tylios vietos ir ima artintis prie Valdo. Garsas iš lėto stiprėja, Valdas ima girdėti melodiją, bet ji trūkinėja, pašoka ir krenta, ir negali išsiskleisti, tarytum būtų supančiota grandinėmis, todėl melodijos motyvo Valdas negali suprasti.

Jis įsitempia, iš visų jėgų stengiasi išgirsti bet kokią dainą, simfonijos leitmotyvą, šokį, himną, lopšinę, bet ką, kas nebūtų padrika. Stipresnis garsas keičia silpnesnį ir atvirkščiai, aukštesnis – žemesnį, žemesnis – aukštesnį, ir viskas. Netekęs kantrybės Valdas rankomis užsidengia ausis ir atsisuka į Andrių.

Nors vieną akimirką atrodė, kad jo nėra, jis sėdi priešais ir susikaupęs žiūri į tą pusę, kur už Valdo nugaros stovi pianinas. Nebematyti skarmalų, o Andriaus kūnas įkaitęs iki raudonumo, tarytum būtų bėgęs aplink pasaulį nesustodamas. Veidas – priešingai – jame nebėra nuolankumo ir būtinybės, žinojimo ir supratimo, savigarbos ir paprastumo, skubėjimo ir išminties, ir viskas, kas anksčiau nederėjo, yra susilieję ir šviečia tarsi gatvės žibintas rūko migloje. – Ir viskas? – paklausia Valdas, atsidengia ausis ir vietoj atsakymo išgirsta iki skausmo žinomą F.Chopino „Noktiurną“. Sunkiai keliasi ir eina prie lango. Stikle jis mato neryškų savo atvaizdą, išsitraukia cigaretę, atidaro balkono duris ir vėl uždaro. Ir eina ieškoti žiebtuvėlio.