Juozas ŠIKŠNELIS. Kas knygon nesudėta (3

Kas knygon nesudėta (3)

Tie, kas seka Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos istoriją, 2020-aisiais sugulusią į knygą „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo“, veikiausiai atkreipė dėmesį, kad tai jau nebe pirmas straipsnis iš serijos „Kas knygon nesudėta“. Daugeliui kyla klausimas, kodėl autorius Juozas Šikšnelis visko nesudėjo į knygą. Anot jo, atsakymas kaip ir klausimas – paprastas: apdorojant daugybę medžiagos, kai kurie faktai liko pastumti į nuošalę, kiti netiko pagal knygos koncepciją, treti po laiko išplaukė atminties ekrane, tad jokio kriminalo ar apsileidimo.

Juozas ŠIKŠNELIS

Taupymo programų „perlai“

2009 m. pasaulinė krizė palietė ir mūsų biblioteką. Tuometė jos steigėja Klaipėdos apskrities viršininko administracija nuolatos mygė mažinti išlaidas, karpė asignavimus. Vieną po kitos sudarinėjome taupymo programas, kurios priminė pasaką apie čigoną, atpratinusį arklį ėsti, bet nespėjusį atpratinti gerti, nes arklys padvėsė.

Pateikiu saują „perliukų“ iš taupymo programų: • panaikinti 6 neužimtus etatus; • sutrumpinti skaitytojų aptarnavimo laiką iki 19 val.; pirmajai pamainai darbą pradėti nuo 9 val.; trumpinti darbo laiką šeštadieniais iki 16 val.; • nustoti siuntinėti skolininkams raginimus paštu, neskambinti telefonais; • atsisakyti kai kurių paslaugų ir apriboti jų tiekimą; • apriboti išlaidas kitoms prekėms; • neprenumeruoti spaudinių asmeniniams pasiskaitymams, tik skaitytojams; • dirbti be pietų pertraukos ir baigti darbą 16 val. – vakarėjant veiktų ma-

Namas, kuriame gyveno Šemeriai, po restauracijos. žiau kompiuterių ir degtų mažiau elektros; • mažinti renginių skaičių. Vidutinė norma būtų 9 renginiai per mėnesį (3 parodų atidarymai + 6 kiti renginiai); • atsisakyti skysto muilo, popieriaus ir šilto vandens skaitytojų tualetuose. Jau dabar kai kuriose miesto kavinėse šių patogumų nėra. Per mėnesį sutaupome 318 Lt, per metus – 3 816 Lt; • jei nedirbtume 12 dienų per metus (1 d. per mėnesį), sutaupytume apie 74 800 Lt; • atsisakyti priedų prie atlyginimo; • tarnybines patalpas – kabinetus galėtų valyti patys darbuotojai, nebūtinai kasdien. Tokiu būdu reikėtų peržiūrėti valytojų plotus, kur išeina, mažinti jų etatus iki 0,5 ar 0,75; • palaipsniui pereiti prie 0,5 etato visiems dirbantiems pensininkams. Tarp bibliotekininkų jų yra 10, viena iš jų jau dirba 0,5 etato.

Direktoriaus kreipimasis

Bandydamas švelninti padėtį, išplatinau kreipimąsi į bendruomenę: „Mieli bendradarbiai, nespėjome pasidžiaugti naująja biblioteka patys, nespėjo ja pasidžiaugti gausus skaitytojų būrys, kai šiandien esame priversti aukoti ir aukotis. Krizė, deja, mūsų neaplenkė. Bibliotekos, kaip ir kitų įstaigų, 2009 m. biudžetą vyriausybė buvo sumažinusi 15 proc., darbo užmokesčio padidinimui skyrė tik 9 proc., o mes iš savo vidinių resursų, atsisakę tuščių etatų, nutraukę brangiai kainuojančią sutartį su saugos tarnyba,

nesudėta (3)

atlyginimus padidinome iki 12 proc. ir kompensavome padidintus elektros bei šilumos tarifus. Daugkartiniai steigėjų reikalavimai trūks plyš taupyti buvo atremiami argumentais, kad esame paaukoję ganėtinai. Vasarį vyriausybės vadovas pareikalavo valstybės institucijų dar 10 proc. sumažinti savo išlaidas. Atlikę bibliotekos veiklos ir funkcijų peržiūrą, pranešėme steigėjams, kad vienintelis likęs taupymo kelias – trumpinti darbo laiką arba kuriam laikui uždaryti biblioteką, išleidžiant darbuotojus neapmokamų atostogų. Atsispyrėme laikinai, nes kovo 13 d. steigėjai paskelbė ultimatumą: arba patys sutinkame mažinti išlaidas, arba jas sumažins automatiškai. Rinktis neliko iš ko. 10 proc. sutaupytas bibliotekos biudžetas yra apytiksliai 290 tūkst. Lt, kai vieno mėnesio išlaidos yra 240 tūkst. Lt. Mes negalime toliau mažinti etatų, nes yra darbo barų, kur iki normos trūksta darbuotojų, juolab kad šiandien nubrauktų etatų niekas niekada negrąžins, nes krizė – praeinantis reiškinys, tik jos pasekmės yra likutinės. Todėl skaudama širdimi esame priversti prašyti jūsų eiti neapmokamų atostogų. Norime informuoti, kad dvi savaitės neapmokamų atostogų jokios įtakos jūsų eilinių atostogų apmokėjimui neturės, tai galima sužinoti mūsų buhalterijoje arba savarankiškai pastudijavus 2003 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Viliamės, kad šios kraštutinės priemonės bus galutinės ir nepareikalaus dar didesnės aukos.

Viliamės jūsų supratingumo.

Pagarbiai, su viltimi ir meile

Direktorius.“

Eilėse stovėjo dėl visko

Bendruomenė nuolankiai sutiko priverstines taupymo priemones, o steigėjams jų nepakako. Nepasidavėme, todėl griebėsi

Dabar bibliotekos kavinėje ne tik valgoma, bet ir mokomi senjorai.

šiaudo ir... sumažino direktoriui atlyginimą. Į teismą nesikreipiau, nors tai buvo neteisėtas apskrities viršininko administracijos veiksmas. Kai po metų grįžome po Kultūros ministerijos sparneliu, jos tarnautojai primygtinai bandė išsiaiškinti, už ką J.Šikšneliui buvo nubraukti priedai prie atlyginimo. Be priežasties tai daryti neįstatymiška.

Kartai, šį pasaulį išvydusiai po Nepriklausomybės atgavimo, jau laisvoje Lietuvoje, turėtų kelti nuostabą, kuo užsiiminėjo žmonės profsąjungos organizacijose. Vartome profsąjungos komiteto protokolus. Štai 1968 m. vasario 7 d. protokolas, kuriame fiksuojama eilė darbuotojų, norinčių įsigyti... šaldytuvus. Jų (ne šaldytuvų, o norinčiųjų) ne tiek jau mažai: net 6, kiti nurodę prekės ženklus: „Saratov“ arba „Minsk“. Beje, po metų eilė pasipildė dar vienu norinčiu pasišaldyti.

Eilės buvo ir siekiančiųjų gauti gyvenamąjį plotą. 1969 m. šioje eilėje stovėjo 5 darbuotojai.

Bibliotekininkai, visais laikais gaudami mažiausius tarp profesijų atlyginimus, sutaupydavo net automobiliams. Štai 1971 m. eilėje lengvosioms mašinoms gauti stovėjo 6 darbuotojai, norintys važinėti automobiliais „Moskvič“, „Zaporožec“ ar „Žiguliais“.

Priminti tenka ir vieną grandiozinį mano sumanymą, nevirtusį kūnu. Svajojau, kad erdvėje, kurioje yra vadinama antroji šviesa, t. y. virš registratūros, būtų instaliuotas videoprojektorius, nuolatos demonstruojantis verčiamus knygos puslapius ir transliuojantis jų šiugždėjimą. ►

Poetai P.Drevinis ir V.Nausėdas.

Antroji šviesa.

◄ Deja, niekas negirdėjo, niekas nesusidomėjo ir niekam nereikėjo mano sumanymo.

Blynais greitai pasisotino

Projektuodami biblioteką, daug vilčių dėjome į būsimą kavinę. Tuomet Lietuvoje reta, o gal tik Nacionalinė biblioteka turėjo savo kavinę. Puoselėjome šią idėją, rūpinomės interjeru, įranga, net indais su bibliotekos logotipu. Greitai paaiškėjo, jog buvo gerokai persistengta, nes įranga ir kiti priedai tik augino nuomos kainą. Siekiau, kad ji vadintųsi „Ratainyčia“, nes priminė to pastato senąją paskirtį – čia buvo ratinė. Kavinės veikla prasidėjo be fanfarų: nuomos konkursą laimėjo UAB „Baltijos dorė“, laimėti tai laimėjo, bet kavinės gerą pusmetį nepajėgė atidaryti. O kai atidarė, lankytojams siūlė tik... blynus. Ilgai veikla nesitęsė, nes blynais visi užsukantieji greitai pasisotino. Viešbučio „Navalis“ administracija dar bandė pagyvinti veiklą, prašydama rengti kultūrinius renginius, tik į visus mūsų siūlymus reaguodavo arba pavėluotai, arba vangiai. Tikriausiai joje nebuvo aktyvių, mąstančių vadybininkų, todėl kavinė įsiskolino nuomos mokestį ir užsidarė. Gaila, nes buvo sudarytos galimybės jos lankytojus aptarnauti iš vienos – viešbučio restorano – virtuvės, tam tikslui buvo galima įrengti specialų įėjimą. Ir tokia galimybe nebuvo pasinaudota. 2006 m., ko gero, buvo patys sunkiausi darbo biografijoje: fondų perkraustymas, naujų rūmų atidarymas, karas su „visuomenininkais“, nesusikalbėjimai bendruomenės viduje – visa tai žudė ir alino. Bet netikėtai atradau puikų vaistą nuo šių negalavimų: važiuodavome su žmona prie jūros. Akimis lydėdavau krantan skubančias bangas. Pastovėjęs taip dešimt minučių, pajusdavau neregėtą palengvėjimą. Atrodydavo, kad bangos išskalauja iš smegeninės nereikalingas, bet ten užstrigusias mintis. Taip pavyko sėkmingai ištverti.

Iš pokalbių su senjorais

Keletas paminėtinų faktų iš pokalbių su senjorais, įrašytų į diktofoną. I.Rimkienė pasakojo, kad Šemeriai, pasikvietę į svečius, būtinai padengdavo stalą ir vaišindavo sriuba, kurios suvalgyti reikėdavo dvi lėkštes. I.Rimkienė stebėjosi, kaip Šemeriai nesušaldavo, nes krosnis jų bute buvo labai prasta, įkurti ją reikėdavo specialiais ritualais, vaikštant apie didelį stalą ir sukeliant oro judėjimą, kad atsirastų trauka. Jei krosnis įkaisdavo iki 19 laipsnių, visi eidavo į virtuvę atvėsti. Kai poetas susirgo širdies aritmija, sakydavo: „Matai, kaip išpranašavau savo ateitį – granata krūtinėje.“ Pinigus žmona Leonija sudėdavo į 32 vokus – kiekvienai dienai, galima išleisti tik tiek, kiek tame voke yra, 32-asis – pramogoms – kinui, teatrams. Klausiu, kodėl Šemeriai kentė tokią skurdžią buitį ir neprašė valdžios pagerinimų. I.Rimkienės liudijimu, jie netikėjo, kad bus išklausyti ir patenkinti, jie neva neturėjo tam teisės. Paprieštarauju: prašyti pagerinti buitį visi turėjo lygias teises, bet gal poetas vertino vietą, jam patiko gyventi centre, girdint mašinų ūžesį, arti parko ir pajūrio.

Prisimenu poeto V.Nausėdo pasakojimą apie prezidento A.Smetonos vizitą į Švėkšną: ekscelenciją ant pečių iki gimnazijos nešė gimnazistai, tai Nausėdas nesusilaikė neįgnybęs prezidentui į šlaunį. Kaip pats aiškino: „Kad turėčiau ką anūkams papasakoti.“

Anuomet, norint įsigyti šaldytuvą „Saratov“ ar automobilį „Zaporožec“, tekdavo laukti eilėse, kurias sudarydavo profsąjungos komitetai.

Mėgstamo darbo erdvė

Vertas paminėjimo ilgametės Bibliografinio informacinio skyriaus vedėjos Aldonos Braukylienės atsakymas į knygos autoriaus klausimą, kaip ji apibūdintų atmosferą bibliotekoje, kai joje dirbo: „Mano pirmieji žingsniai bibliotekoje prasidėjo 1957 m., o baigėsi 2007 m., tad, suprantama, su kokia gausybe bendradarbių teko susidurti, su vienu ar kitu artimiau bendrauti, net draugauti, daugiau ar mažiau vieną kitą pažinti. Žmonių būta įvairių, skirtingų charakterių, pomėgių, pažiūrų, tolerantiškų ir nelabai.

Taigi ir darbo atmosferos laipsnį bibliotekoje būtų sunku vertinti vienareikšmiškai. Jis tam tikrais laikotarpiais kito, priklausė nuo besikeičiančių bendruomenės narių, ne tik nuo jų tarpusavio bendrystės, bet ir santykių su bibliotekos vadovybe. Svarbu ir atmosferos vertintojo požiūris bei kiek jis pats norėjo, sugebėjo veltis į bet kurioje darbovietėje pasitaikančius konfliktus, nesutarimus. Todėl čia galėčiau pasakyti tik apie savo jauseną toje atmosferoje. Man regis, šiltesnis ir artimesnis bendravimas tarp kolegų buvo tada, kai darbavomės senajame bibliotekos pastate, kai viename kabinete sėdėjome po tris ar keturis žmones, kai kiekvieną dieną matėme vieni kitų akis, nuotaiką, per darbo dieną sutikdavome kone visus bendruomenės narius. Naujuose rūmuose, kai žmonės išsiskirstė po atskiras erdves ir nosis sukišo į savo kompiuterių ekranus, man bendravimo atmosfera padvelkė vėsa. Gal klystu, nes naujomis sąlygomis teko dirbti tik vienerius metus. Dabar, prabėgus daugiau nei dešimčiai metų, kai bibliotekoje nebedirbu, negaliu prisiminti laikotarpio, kad mane būtų kankinęs kažkoks svetimybės jausmas. Mėgau biblioteką kaip mėgstamo darbo erdvę, jaučiausi esanti savo vietoje, niekas manęs „ant kilimo“ nekvietė, man nepriekaištavo. Negalėčiau įvardyti nė vieno žmogaus, kuris būtų kėlęs manyje kankinantį priešiškumo jausmą, o ir pati nesisielojau dėl kažkieno kreivesnio žvilgsnio ar piktesnio žodžio apie mane. Tad ir atmosferą savo darbymečiu bibliotekoje norėčiau įvertinti kaip teigiamą.“

Tai tiek pabirų pastabų, kurias į nuošalę buvo nustūmę ryškesni bibliotekos istorijos faktai.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.