Julija NARAŠKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai

◄ Čia geras gyvenimas. Mūsų barniai – jau parašyti dialogai, Jiems sukuria skambesį. Tavo jausmus diktuoja skrupulingai šiam filmui Pritaikytas garso takelis.

O kokia tavo mėgstamiausia daina?

Ne aš

Man atrodo, kad esu du. Net ne du. Iš tiesų, kiek kambaryje žmonių, Tiek skirtingų versijų sukuriu. Tada nežinau, ar tai aš, Kai lieka tik sienos. Ar tai aš, kai rašau. Ar tuomet aš tušinukas ir stalas, Kavinės darbuotojas, sukamas, dar nesurūkytas tabakas.

Ar aš Dievas, kai lankausi bažnyčioje? Juk su tavim aš tavo baimės ir garbanos. Bet ir tu juk tampi Mano nelakuotais nagais ir išsiblaškymu.

Turbūt neįmanoma atskilti nuo kietųjų pasaulio sandarų. Ir sužinai, kas esi, tik kai baigiasi laikas. O gal ir tada tu lieki tik antspaudas Ant skirtingų amžinybės paviršių, Dėkingas už visa, prie ko tau bent kartą prisiliest buvo lemta.

Julija NARAŠKEVIČIŪTĖ III vieta

Nefotografuoju žmogaus. Kūnas tėra tik minkštimas. Po juo slypintis pavydas Raudoniu tviskantiems bateliams Sukelia agresiją. Tad suprantu jus, buliai, Kad jūs to nesuprantate. Todėl fotografuoju Gamtos tyrumą.

Fatumas

Graži gėlė, gražesnė už mane, aš tik mažas dobilėlis, o ji – skaistaus, gilaus raudonio, švyti, žavi visus, o aš... Aš kartais drįstu pagalvoti, kad galiu būti gražesnis... Kad galiu būti jos vietoje ir žavėti kitus... O kiti džiaugtųsi, kad esu dovana jų gyvenime... Nebuvo taip, taip ir nebus, nors mano draugą nuskynė prieš kelias dienas, –dobilėlį –drįstu manyti, kad jis toks kaip aš, iš gražios, šlapios, rasotos pievos, laimingas vaikis, ta mergaitė žavėjosi juo ir įsisegė į plaukus, į savo dailius, ilgus, rudus plaukus... Kažin kur aš atsidursiu? Ar būsiu suvalgytas triušio, ar gulėsiu po didelės knygos puslapiais... Ar būsiu sutryptas kokios nors būtybės. Nejaugi manimi žavėsis? Nejaugi atsiras žmogus, kuris mane matys kaip žavingąją rožę? Fatumas... Nelemtas Fatumas.