TEATRAS
Š.Juškevičius: dėl vaidmenų stokos niekada nesijaudinau „Vaidmenų savo gyvenime turėjau dauSielos džentelmenas, aristogiau nei 70: Muzikiniame teatre – daugybę, kratas iš prigimties – tokiais Klaipėdos dramos ir Pilies teatruose, Lietuepitetais norisi apipilti levos nacionaliniame operos ir baleto teatre – po vieną. Darbo buvo visada ir įvairiaugendinį Klaipėdos valstybisio“, – tvirtino žinomas solistas. nio muzikinio teatro solistą Šarūną Juškevičių, šį rudenį scenoje šventusį 65-ąjį gimta- Lemtingas posūkis dienį. Artisto jubiliejui buvo dedikuota Jacqueso Offenba– Jūs niekada nebijojote scenos? cho operetė „Orfėjas pragare“, – Tai buvo ne scenos baimė, bet nepasitikėkurioje Š.Juškevičiui patikėta jimas savimi, kuris nulėmė mano gyvenimo kelio pasirinkimą: nedrįsau svajoti apie nelaimėlio Stikso partija.
Žaneta SKERSYTĖ
Su elegantišku ir visada pasitempusiu solistu kalbėjomės apie šeimą ir gerbėjų dėmesio nestokojančią 44 metų karjerą scenoje, kuri, anot pašnekovo, – jo degančių akių ir begalinės laimės šaltinis. 10
aktorystę. Buvo ir kitų aplinkybių: muzikos mokykloje mokiausi groti akordeonu, vidurinėje mokykloje nemėgau matematikos ir ji nesisekė, tad tėvai po aštuonių klasių pasiūlė rinktis Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją (tada vadinosi aukštesnioji muzikos mokykla). Taip susiklostė, kad įstojau mokytis muzikos teorijos specialybės ir dėl to visai nesigailiu. Tas pradinis muzikologinis išsilavinimas labai pravertė vėliau, studijuojant, vedant koncertus, dirbant muzikos mokytoju. Tačiau jei ne mano dvejonės, viskas galėjo būti kitaip...
– Turėjote būti akordeonininkas? – Akordeonai tais laikais buvo labai populiarūs, prieinami, madingi instrumentai, tai tėvai nupirko ir mums su broliu Andriumi, kuris taip pat mokėsi muzikos mokykloje. Atvirai pasakius, man labiau patikdavo groti „iš klausos“, o ne iš natų, kurias duodavo mokytoja. Mano tėvų namuose (Boleslovas Juškevičius – buvęs Klaipėdos dramos teatro direktorius, aktorius ir režisierius; Janina Juškevičienė – pedagogė) nuolatos skambėdavo muzika. Bet koks susibūrimas pas mus neapsiribodavo vien pašnekesiais. Ano meto žmonės daug dainuodavo. Pasėdėjo, užvalgė ir prasideda dainos, o aš bandydavau akordeonu pritarti. Ir man pavykdavo. Kai buvau kūdikis, mama man dainuodavo lopšines, tėvas sekdavo paties pramanytas pasakas. Ta meniška namų aplinka ugdė ir sukūrė mano vidinį pasaulį, neatsiejamą nuo muzikos ir teatro, o Muzikinis teatras šias dvi sritis sujungė. Nuo mažų dienų Dramos teatras buvo tarsi mano antras pasaulis. Kai tavo tėvas – teatro direktorius, bilietų pirkti nereikia, tad aš ten sėdėdavau ir sėdėdavau: mėgstamiausius spektaklius žiūrėdavau po keliolika kartų. Ypač nemirtingus, sukurtus režisieriaus Povilo Gaidžio. Tai buvo mano gyvenimas. ►
