Jūratė GRIGAITIENĖ. Pragaištinga medžioklė su „Varovais“ Kristina KUČINSKAITĖ. J.Vanžodytė: šios profesijos grožis man ėmė spindėti supratus, kad aš, aktorė,

Pragaištinga medžioklė su „Varovais“

Spektaklio „Varovai“ pagal Davido Farro pjesę premjera – jau antrasis jauno režisieriaus iš kaimyninės Latvijos Elmaro Senkovo kūrybinis darbas Klaipėdos dramos teatre kartu su latvių kūrybine grupe: scenografas – Reinis Suhanovas, kompozitorius – Edgaras Makenas, šviesų dailininkas – Martinas Feldmanis, scenarijaus adaptacijos autorė – Rasa Bugavičiūtė-Pecė.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Drąsus eksperimentas

2018 m. E.Senkovo sukurtas spektaklis „Mama Drąsa“ sulaukė didelės sėkmės ir pelnė net du prestižinius Auksinius scenos kryžius. E.Senkovas apdovanotas už geriausią režisūrą, o aktorius Darius Meškauskas įvertintas aukščiausiu teatro apdovanojimu už geriausią pagrindinį vaidmenį.

Tuokart spektaklis „Mama Drąsa“ pagal klasikinę, daug kartų įvairių šalių teatruose statytą B.Brechto pjesę „Motušė Kuraž“ žiūrovus nustebino, o kai kuriuos iš dalies šokiravo neįprasta traktuote. Pagrindinį motušės Kuraž vaidmenį sukūrė aktorius vyras, pasidabinęs moteriškais rūbais, po sceną energingai žingsniuojantis su aukštakulniais bateliais ir mosikuojantis elegantiška moteriška rankine. Vokiečių dramaturgo B.Brechto pjesę jo paties atrasto epinio teatro principu režisierius išradingai papildė aktorių gyvos muzikos orkestrė-

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Varovai“ pagal D.Farro pjesę (rež. E.Senkovas).

liu, karo ir karinės technikos vaizdais bei dokumentinio teatro principu sukurtais linksmais ir liūdnais verbaliniais intarpais iš kariuomenės kasdienybės. Novatoriškumas, netikėtumas, tradicijos ir modernumo dermė buvo stiprioji režisieriaus pastatymo pusė, sužavėjusi teatro kritikus ir daugelį žiūrovų.

Nustebino paprastumu

Žinant apie jauno režisieriaus eksperimentinę drąsą ir kūrybinius užmojus, panašaus drastiško efekto, verčiant tradicinę pjesės traktuotę „aukštyn kojom“, daugelis tikėjosi ir šį kartą.

žioklė su „Varovais“

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Varovai“ pagal D.Farro pjesę (rež. E.Senkovas). Kemel photography nuotr.

Prisipažinsiu, kad spektaklis „Varovai“ pagal D.Farro pjesę „Medžioklė“ tikrai nustebino. Tik ne laukta eksperimentine drąsa, o paprastumu. Šiuo atveju nereikėtų paprastumo painioti su prastumu. Spektaklis „Varovai“ – visiškai tradicinis, psichologiškai motyvuotas pastatymas, kuriame papasakota skaudi vieno nedidelio miestelio istorija, sukrėtusi visą bendruomenę ir pakeitusi jame gyvenančių žmonių kasdienybę bei jų tarpusavio santykius. Suprantamas linijinis naratyvas, aiškus įvykis, tradicinė traktuotė visiškai pasiteisino. Pasirodo, kad paprasta, nuoširdžiai papasakota kone detektyvinė vieno miestelio istorija mūsų postmoderniame teatre tampa savotiška vertybe.

Vaidmuo lyg parašytas jam

Šio spektaklio vienas iš sėkmės garantų – aktoriaus Dariaus Meškausko įtaigiai sukurtas pagrindinis mokinių mėgstamo mokytojo Luko personažas. Atrodė, kad aktoriui pedagoginis talentas įgimtas, mokyklos terpė iki skausmo pažįstama, o mokytojo Luko vaidmuo parašytas būtent jam. Įtikino mokytojo neformalus bendravimas su vaikais, jų tėvais ir kaimynais.

Nors aktoriams bendrauti su vaikais kaip su sau lygiais partneriais scenoje nebuvo paprasta. Unifikuotai su vienodomis ausinėmis ir geltonais lietpalčiais aprengti vaikai buvo susikaustę, neatrodė labai organiški, patys nekalbėjo, o imitavo įrašytą kalbėjimą. Todėl aktoriams nebuvo paprasta rasti kontaktą su jaunaisiais scenos partneriais. Ypač kai kalba sukosi apie tariamą mokytojo priekabiavimą prie vienos pradinių klasių mergaitės vardu Klara.

Dėl menkos priežasties įsižeidusios (nepriėmė jo dovanoto širdelės formos čiulpinuko) mažos mergaitės spontaniškas pyktis ir kerštas mokytojui kardinaliai pakeičia visų miestelio gyventojų kasdienybę. O vienas neatsargiai ištartas melagingas Klaros sakinys Luką akimirksniu sužlugdo. Jam nepaliekama šansų pasiteisinti ir susigrąžinti sugriautą pasitikėjimą, atgauti žmogišką orumą.

Tai, kas labiausiai skauda

Vaikų ir kolegų mylimas mokytojas, šaunus kaimynas ir miestelio medžiotojų būrelio narys pats, kaip tas medžiojamas laukinis žvėris, yra užspeičiamas į kampą. Jam į nugarą alsuoja kraujo ištroškę varovai. Visi miestelio gyventojai, išskyrus jo sūnų Martyną (akt. Jonas Viršilas), nusisuka nuo tariamo priekabiautojo ir išstumia jį iš bendruomenės, pasmerkdami žmogų bejėgiškumui, vienatvei ir baimei. ►

◄ Panašu, kad režisierius šiuo spektakliu užčiuopė skaudžią šių laikų piktžaizdę: melas, smerkimas, neišsiaiškinus tikrųjų priežasčių, tampa mūsų žiniasklaidos ir gyvenimo duona kasdienine. O tirpstantis žmonių tarpusavio pasitikėjimas, žiaurumas, polinkis visur įžvelgti blogį pažadina baimės demonus, žudo visuomenę, ardo trapius žmogų su žmogumi siejančius ryšius.

Įsimintinas spektaklyje ir Klaros mamos Miglės (akt. Eglė Barauskaitė) vaidmuo. Ypač subtiliai niuansuotas, jautrus, žmogiškas atrodė Miglės ir nuo mokyklos laikų pažįstamo Luko dialogas jo namuose Kūčių išvakarėse.

Aktorė Regina Šaltenytė tiksliai atkūrė netekėjusios, mokyklos rūpesčiuose nuo ankstaus ryto iki vakaro paskendusios, pagal „iš aukščiau nuleistas“ instrukcijas gyvenančios ir dirbančios mokyklos direktorės Virginijos tipažą.

Paprastai, bet neprastai

Pasiteisino ir tikro šuns įvedimas į spektaklį, kuris sušvelnino įtemptą atmosferą, padėjo vaikams scenoje atsipalaiduoti, kartu artikuliavo mintį, kad neretai gyvūnai daug jautresni ir supratingesni už žmones. O šio visų mylimo šunelio nušovimas, siekiant įbauginti jo šeimininką ir jam atkeršyti, prilygo žmogaus nužudymui ir jo palaikų brutaliam išniekinimui. Neapykantos banga išaugo iki tokio laipsnio, kad beveik kiekvienas šio nedidelio miestelio gyventojas savo mintyse tokiu žiauriu būdu siekė susidoroti su nekaltu, sužlugdytu tariamu mergaitės skriaudiku.

Nors nuo pat pradžių galima buvo nuspėti, kuo ši istorija baigsis, tačiau ryškesnio pabaigos akordo spektaklyje pritrūko. Paaiškėjus tiesai, viskas pernelyg greitai vėl sugrįžo į savo vietas, tarsi nieko miestelyje prieš tai ir neįvyko. Vis dėlto kažkas pasikeitė. Bet čia jau, suprantama, būtų kitos istorijos ir kito spektaklio tęsinys.

Pasirodo, šiandien teatre galima nustebinti žiūrovus ne tik originaliu kitoniškumu, eksperimentine drąsa, bet ir paprastai, bet neprastai papasakota vieno miestelio skandalinga istorija. Tai padarė latvių režisierius E.Senkovas, po pirmojo pastatymo uostamiestyje neatpažįstamai pakeitęs savo kūrybinį braižą.