Durys 2021 11

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2021 LAPKRITIS / Nr. 11(95)

Scenos iš Klaipėdos koncertų salės festivalio „Permainų muzika“ premjeros – M.Nymano operos „Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“ (rež. Ž.Vingelis, dirig. M.Staškus).

KKS archyvo nuotr.

2

Mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2021 lapkritis / Nr. 11(95) www.durys.diena.lt

TURINYS

REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com

MUZIKA

DIZAINERĖ-MAKETUOTOJA TECHNINĖ REDAKTORĖ Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Jurga Dambrauskaitė Vilija Nastopkienė

TEATRAS

ADRESAS Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2021 UAB „Ilada“ SPAUSDINO UAB „Spaudos kontūrai“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kartą per mėnesį, taip pat „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELYJE 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2021.

4 psl. – Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Varovai“ (rež. E.Senkovas) scenografo R.Suhanovo sukurtas scenovaizdis. Kemel photography nuotr.

Danguolė VILIDAITĖ. „Permainų muzika 2021“: nuo šiuolaikinės operos iki simfonijų

4

Žaneta SKERSYTĖ. Š.Juškevičius: dėl vaidmenų stokos niekada nesijaudinau

10

Jūratė GRIGAITIENĖ. Pragaištinga medžioklė su „Varovais“

20

Kristina KUČINSKAITĖ. J.Vanžodytė: šios profesijos grožis man ėmė spindėti supratus, kad aš, aktorė, esu tik maža visumos dalis

24

DAILĖ Dalia KARATAJIENĖ. Keliaujantis žmogus „Ke[dė]lionėje“

30

Birutė SKAISGIRIENĖ. Klaipėdos vitražų istorijos (7). D.Ivanausko vitražai uostamiestyje

36

SUGRĮŽIMAI Danguolė RUŠKIENĖ. Fotomenininkas E.Jurčys – apie kaitą gyvenime ir kūryboje

40

KINAS Andrius RAMANAUSKAS. „Prancūzijos kronikos“: režisieriaus W.Andersono smėlio dėžė

47

GINTARO LAŠAI Benas TARKERIS. Durys

50

Paulius KLIŠEVIČIUS. Suvaldymas

53

JAUNŲJŲ KŪRYBA

ŽURNALĄ REMIA

Spaudos projektui „Profesionalaus meno atodangos žurnale „Durys“ 2021 m.“ SRTRF skyrė 40 tūkst. eurų finansinę paramą

Jūratė GALINAUSKIENĖ. Ruduo ir moksleivių poezija

55

Mūza SVETICKAITĖ. Eilėraščiai

55

Melita SINUŠAITĖ. Eilėraščiai

57

Julija NARAŠKEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai

58

Megė BANDZEVIČIŪTĖ. Eilėraščiai

59

Ugnė BERTAŠIŪTĖ. Eilėraščiai

59

KULTŪROS ISTORIJA KLAIPĖDOS MIESTO SAVIVALDYBĖ

Juozas ŠIKŠNELIS. Kas knygon nesudėta (3)

60 3

MUZIKA

„Permainų mu z

nuo šiuolaikinės op e Rugsėjį ir spalį Klaipėdoje nuskambėjęs 17-asis šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“ šiemet savo publikai vėl pateikė gana gausią ir įdomią programą, stebinančią ne tik stilių, formų ar žanrų įvairove, bet ir atliekamos muzikos profesionalumu.

Danguolė VILIDAITĖ

Festivalio veidas mažai pasikeitęs. Išliko švietėjiška jo misija, siekis supažindinti su dar uostamiesčio klausytojams mažai žinomais vardais, ryškiausiais šiuolaikinės muzikos opusais, vaikus pakvietė tradicinė edukacinė pamokėlė.

Svarbus „Permainų muzikos“ bruožas – šiuolaikinės lietuvių akademinės muzikos puoselėjimas. Ir šiais metais lietuviškiems

opusams festivalio programoje teko gana svarbi vieta. Skambėjo Donato Bielkausko, Mariaus Baranausko, Donato Prusevičiaus, Žibuoklės Martinaitytės, Dianos Čemerytės, vyresniosios kartos kompozicinės mokyklos atstovo Vytauto Barkausko kūriniai, visas vakaras skirtas Broniui Kutavičiui.

Festivalyje nieko drastiško ar stulbinamai ypatingo, atrodo, neišgirdome – teks palaukti palankesnės kultūriniam gyvenimui situacijos, bet maloniai nustebinti jis sugebėjo, ir ne vieną kartą.

Scenos iš festivalio „Permainų muzika“ premjeros – M.Nymano operos „Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“ (rež. Ž.Vingelis): solistai G.Gelgotė, M.

4

u zika 2021“:

MUZIKA

p eros iki simfonijų Keistai intrigavo siužetas Kartais „Permainų muzikoje“, kiek tai leidžia mažos salės galimybės, parodomi šiuolaikiniai vaidybiniai muzikiniai projektai – gal tai dar viena besiformuojanti Klaipėdos koncertų salės festivalio tradicija. Iš įdomesnių ir įsimintinesnių jau anksčiau matytų – Vidmanto Bartulio kamerinė opera „Pas de deux“ („Paskutinė vakarienė“), B.Kutavičius opera vaikams „Kaulo senis ant geležinio kalno“ ar praėjusių metų sensacija, ispanų kompozitoriaus Ricardo Llorkos operamonodrama „Tuščios valandos“. Šiemetis festivalis irgi turėjo savo intrigą: parodyta viena populiariausių angliško minimalizmo atstovo Michaelio Nymano operų „Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“.

Tai fantasmagoriška istorija, sukurta remiantis garsaus neurologo Oliverio Sackso to paties pavadinimo knyga, kurioje rašoma apie tikrus, itin retus ir neįprastus psichikos sutrikimus, šiuo atveju – vizualinę agnoziją.

Kūrinio pagrindinės idėjos paaiškinimu ir moto, nuo kurio prasideda visas veiksmo plėtojimas, galėtų būti paties O.Sackso ironiška, bet teisinga mintis, kad „praradęs

koją arba akį, žmogus apie tai žino; praradęs asmenybę, apie tai sužinoti negali, kadangi nebėra kam šio praradimo pastebėti“; juolab, kad ir pačiam gydytojui (Mindaugas Zimkus – tenoras), kaip matėme vėliau spektaklyje, ne taip paprasta susivokti, atskirti, kur pasireiškia jo paciento kūrybingumas, o kur – jau iškreiptas pasaulio suvokimas.

Pagrindiniai šio veiksmo herojai turi savo realius prototipus ir sakoma, kad operos kūrėjams daug jėgų ir įtaigos teko pasitelkti, kol gavo tikrosios ponios P. sutikimą jos amžinatilsį vyro ligos istorijos panaudojimui. Misteris P. žinomas dainininkas, menų Daktaras (Kšištofas Bondarenka – bosas), ori ir garbinga asmenybė. ►

otė, M.Zimkus, K.Bondarenka, Klaipėdos kamerinis orkestras, I.Baikštytė (fortepijonas), G.Ašmontaitė (arfa), dirigentas M.Staškus.

5

MUZIKA

„Kutavičiaus muzikos teatras“: B.Mar (režisierė ir aktorė), A.Stančikaitė (sopranas), Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas, G.Simaitytė ir K.Budvytytė-Mejerė (fortepijoninis duetas). ◄ Jo gyvenime, atrodo, viskas gerai, lydi kūrybinė sėkmė, koncertuoja žymiausiose operos teatrų scenose, bet, jam pradėjus dirbti pedagoginį darbą, mokiniai greitai atkreipia dėmesį į tam tikras keistas savo mokytojo elgesio savybes: profesorius neskiria veidų arba juos mato ten, kur jų net būti negali, o studentus pažįsta tik iš balso. Šis faktas juos gąsdina, šiurpina, kartais visa tai atrodo labai komiškai. Dainininko žmona, Ponia P. (Gunda Gelgotė – sopranas), net ir matydama aiškius savo vyro ligos simptomus, problemos rimtumu negali patikėti, net ir tada, kai užtinka jį besikalbantį su kėde, galvoja, jog tai menininkams būdingas paprasčiausias išsiblaškymas.

Paprasta būtų teigti, kad šioje operoje paliečiamos vien tik psichopatologinės problemos, svarstoma apie sergančio žmogaus 6

kovą su liga, jo prisitaikymą. Filosofinės ar meninės intencijos čia giliai paslėptos, ne vieną išgirstą repliką galėtume suprasti ir kaip rimtą ar ironišką klausimą, užuominą apie pačiam M.Nymanui svarbius dalykus.

Tekste minimi Johno Cage’o (gatvės garsai, triukšmų simfonija, tylos koncepcija) ir Roberto Schumanno vardai, pagrindinis veikėjas net atlieka šio autoriaus dainos „Aš nepykstu“ fragmentą iš vokalinio ciklo „Poeto meilė“. Ir ką gi reiškia jo lūpomis pačioje operos pradžioje ištartas sprendimas: „Labiau Keidžas negu Šumanas“?

Gerai pagalvojus, beveik kiekvienas kūrėjas, ypač šiuolaikinio meno, sprendžiant pagal jo darbus, pasaulį mato šiek tiek kitaip, paprasto žmogaus vertinimu – šokiruojamai kitaip. Muzikui nepaprastai svarbūs kartais tik jam vienam girdimi vidi-

niai garso takeliai, įvairūs garso vaizdiniai, tai jo asmenybės dalis. Kas atsitiktų, jei vieną dieną ši muzika jam nustotų skambėti? Ar jis, kaip ir pagrindinis šio pasakojimo personažas, prarastų norą toliau gyventi, „užgestų“?

Operos pastatymas – turtingas ir dinamiškas, kiekviena minutė ir kiekvienas elementas panaudojami labai prasmingai.

Viskas čia savo vietoje: ir vaizdo projekcija (Kornelijus Jaroševičius, Nidas Kaniušas), ir animacija (Dovilė Gecaitė), ir judesys (Gintarė Šmigelskytė). Personažai perteikti gyvai ir įtaigiai, ypač įsiminė, kalbant ne tik apie aktorinį meistriškumą, bet ir apie dainavimą, K.Bondarenkos vaidmuo. Papildomų niuansų vaidinimui spektaklyje suteikia lėlių – pagrindinių veikėjų muliažų (Martynas Lukošius) – panaudojimas. Nemažas

MUZIKA

čia, suprantama, ir Klaipėdos kamerinio orkestro (meno vadovas – Mindaugas Bačkus, dirigentas – Martynas Staškus) įnašas. Režisieriaus Žilvino Vingelio žvilgsnis į šį kūrinį buvo, sakyčiau, labai gilus ir inovatyvus.

Muzikinė matematika Belgų grupė „Het Collectief “ (Thomas Dieltjensas – fortepijonas, čelesta; Toonas Fretas – fleita; Tomas De Cockas – vibrafonas, varpeliai; Klaasas Verpoestas – vaizdo projekcija), prieš kelerius metus „Permainų muzikos“ festivalyje nustebinusi savo itin ryškiu ir labai jausmingu muzikavimu, šįkart pasirodymui pasirinko tik vieną visai kitokio pobūdžio kūrinį. Žymaus Amerikos avangardinio meno atstovo Mortono Feldmano „Pažeistoje simetrijoje“ muzikinio veiksmo nedaug, vienas kitas klausytojams nepastebimas metro ritminis ar intonacinis pagrindinių motyvų pakeitimas, netikėtos pauzės, to paties garso dažnas pakartojimas kuria gan statišką formą.

Vaizdas projekcijoje kinta irgi nežymiai.

Tokiai monotonijai iš pradžių priešiniesi, stebi, skaičiuoji, bandai susigaudyti jos logikoje, vėliau tiesiog susitaikai ir priimi kaip duotybę, leidi jos tėkmei save pakeisti, nurimsti.

„Tu mūsų Šubertas“, – kažkada Manhatane jaunos gėlininkės ištartas komplimentas kompozitoriui, manyčiau, buvo ne toks jau ir neteisingas. M.Feldmanas su muzika turėjo ypatingą ryšį, ją sužmogino ar net sudievino. Štai kelios jo mintys: „kompozitorius planuoja, muzika juokiasi“, „norėčiau, kad garsai būtų tarsi metaforos, laisvi kaip žmonės (...), kad jų neišnaudotų įvairioms idėjoms išreikšti“. „Pažeistos simetrijos“ lengvumas apgaulingas, trys instrumentų poros tarpusavyje labai susijusios ir turi tarsi atkartoti viena kitos skambėjimą, garso charakterį, kvėpavimą: vibrafonas turi dainuoti kaip fleita, fleita šiurkščiomis garso atakomis turi prilygti mušamiesiems, subtilų čelestos garsą turi perimti varpeliai ir pan. Atrasta simetrija tuoj pat sulaužoma, bet darna išlieka. Pasąmoningai supranti šio beveik pusantros valandos trunkančio opuso sudėtingą matematiką ir belgų atlikėjų meistriškumą.

Lietuviški permainų vardai B.Kutavičius – ryškus Lietuvos muzikinio gyvenimo ženklas, savotiškas kultūros fenomenas, XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais savo kūryba, idėjomis ir stiliumi paveikęs ne vieną menininkų kartą. Jis vienas pirmųjų pradėjo rašyti minimalistiniu stiliumi, atsigręžė į archajiškas šaknis, naudodamas įvairias avangardines šiuolaikinės muzikos technikas, vis dėlto buvo demokratiškas ir suprantamas daugumai. Tad nieko keisto, kad kompozitoriaus opusai „Permainų muzikoje“ gana dažni. Šiemet festivalio koncerte „Kutavičiaus muzikos teatras“ skambėjo kamerinė šio autoriaus kūryba. Atliktos trys vienam periodui priklausančios, šiuolaikinės muzikos klasika tapusios kompozicijos: kamerinė kantata „Du paukščiai girių ūksmėje“ sopranui, obojui, preparuotam fortepijonui ir fonogramai, styginių ►

Festivalyje nieko drastiško ar stulbinamai ypatingo, atrodo, neišgirdome, bet maloniai nustebinti jis sugebėjo.

„Šviesotamsos skambesys“: Klaipėdos kamerinis orkestras, P.Geniušas (fortepijonas), L.Dambrauskaitė (sopranas), dirigentė A.Čepaitė.

7

MUZIKA

„Pažeista simetrija“: belgų kamerinės muzikos ansamblis „Het Collectief“. ◄ kvartetas Nr. 2 „Anno cum tetigonia“ ir „Mažasis spektaklis“ aktorei, dviem smuikams ir dviem fortepijonams. Vakaro atlikėjai: aktorė ir šio projekto režisierė Birutė Mar, Klaipėdos kamerinio orkestro styginių kvartetas (Konradas Levickis – I smuikas, Tomas Cinelis – II smuikas, Anna Luiza Aleksandrow-Bertash – altas, Kornelija Kupšytė – violončelė), sopranas Agnė Stančikaitė, obojininkė Eglė Čeponaitė ir fortepijoninis duetas (Galvilė Simaitytė, Kristina Budvytytė-Mejerė). Įtaigi interpretacija, kūrinių charakteriai ir prasmės perteikti labai jautriai ir tiksliai, gal tik „Mažajame spektaklyje“ norėjosi labiau vokalizuoto balso. Čia vėlgi didelis dėmesys skiriamas garsui ar žodžiui, jo spalvai, štrichui, kuriuo garsas išgaunamas, prasmingai tylos akimirkai. Trys skirtingi B.Kutavičiaus opusai, B.Mar sumanymu, pasitelkiant kompozitoriaus mintis ir prisiminimus, iliustruojant taupiu muzikiniu palydėjimu, buvo sujungti į vieną didžiulę kompoziciją. Tai vakarui suteikė daugiau gelmės ir šilumos, leido geriau suprasti šio išskirtinio menininko asmenybę.

Skambėjo B.Kutavičiaus pasisakymai apie gyvenimą ir muziką, kūrybinį procesą ir įkvėpimus, žmogaus sąžinę ir menininko atsakomybę, laiką ir mirtį – kaip simboliška. Štai kelios iš jų: „muzikoje svarbu paslaptis“, „menininkas pirmiausiai turi būti doras žmogus, geras“, „menininkas turi tarnauti tiesai, meninei tiesai“, „jei kuri, tai ir miegodamas“, „mano svajonė, kad klau8

sytojai ateitų ne banaliai pasėdėti valandą teatre, išklausytų ir išeitų, o kad juos tiesiog sukrėstų, jie negalėtų pajudėti, krapštytis ar ledus valgyti“, „kai nėra aplink muzikos, aš dainuoju“, „aš tikiu įkvėpimu. Jeigu to įkvėpimo nėra, tai ir nebandau rašyti“.

Šviesotamsos skambesys Iš kitų festivalyje girdėtų lietuviškų opusų (iš septynių koncertų pavyko

išgirsti penkis) didesnį įspūdį paliko Ž.Martinaitytės „Šviesotamsos trilogija“ fortepijonui (Petras Geniušas) ir styginiams (Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentė – Adrija Čepaitė). Ne kiekviena autorės parašyta kompozicija, sakykime, gali įtikti ar patikti, bet to intuityvaus, gilaus jos santykio su muzika tikrai nepaneigsi. „Šviesotamsos trilogija“ įtraukia į veiksmą nuo pat pirmųjų minučių. Niūrus žemųjų styginių garsas, dramatiški fortepijono akordai, vėliau intensyvus kelių

„Miestų simfonijos“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, K.Žaldokaitė (vokalas), D.Meškauskas (ak

MUZIKA

garsų ar sąskambių kartojimas kylant registrais aukštyn „į šviesą“, su mirgančiomis styginių figūromis ar jų glisando, mums piešia simbolinį „Tunelio“ vaizdą, vėliau „Meteoritų“ blyksnius, naivaus charakterio „Tamsą šviesoje“. Tai muzika, kurios iliustratyvūs momentai, sonoristiniai žaidimai leidžia kiekvienam susigalvoti savo siužetą, kurti galvoje įvairius vaizdinius, kartu paslepia kompozitorės sudėtingus ieškojimus ir atradimus garsų makro- ir mikropasaulyje, orkestrinėje kūrinio faktūroje.

kas (aktorius), dirigentas M.Pitrėnas.

Ž.Martinaitytė šiuo metu išgyvena sėkmingą savo kūrybinio gyvenimo periodą, jos darbai gana gerai vertinami ir tarptautinėje arenoje. Kompozitorė apdovanota Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendija, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, jos „Prarasto grožio beieškant“ CD įrašas, išleistas 2019 m., laimėjo net du auksinius „Global Music Awards“.

Festivalyje nuskambėjo ir kelios įdomios premjeros, įrodančios, kad įkvėpimą šiuolaikiniai menininkai patiria iš labai skirtingų šaltinių, – vieno iš žymiausių klasicistinės muzikos atstovų Ludvigo van Beethoveno kūrybos, žvaigždėto dangaus ar visatos paribiuose atrasto skraidančio objekto.

Tai tame pačiame koncerte pirmą kartą atlikta specialiai festivaliui parašyta M.Baranausko „Arrokoth“ violončelei (M.Bačkus) ir styginiams bei D.Prusevičiaus „Hommage a Beethoven“ styginių orkestrui – premjera Lietuvoje.

Ryšku ir efektinga Simfoninės muzikos koncertas „Miestų simfonijos“, kaip ir galima buvo tikėtis, tapo vienu ryškiausių šių metų „Permainų muzikos“ akcentų. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vado-

vas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas) uostamiesčio publikos vertinimui pateikė net keturias skirtingas muzikos stilistikas išreiškiančias ir kartu labai efektingas muzikines kompozicijas: temperamentingą V.Barkausko „Konzertstück für Orchester“, XX a. pradžioje sukurtą rusiško moderno pavyzdį – Aleksandro Skriabino „Ekstazės poemą“, vėlyvojo minimalizmo spalvomis nuspalvintą JAV kompozitoriaus Michaelio Gordono „Beijing Harmony“ / „Pekino harmonija“ bei kelias dalis iš vokiečių avangardo, postindustrinio stiliaus atstovo Heinerio Goebbelso ciklo „Surrogate Cities“ / „Surogatiniai miestai“ orkestrui, mecosopranui (Kristina Žaldokaitė) ir skaitovui (Darius Meškauskas). Melomanai turbūt prisimena, kad pastarojo autoriaus pasaulinio lygio garsinė instaliacija „Štifterio daiktai“ Klaipėdoje buvo parodyta šio festivalio 2017 m. programoje, kompozitorius lankėsi mūsų mieste.

Sunku pasakyti, kuris iš atliktų kūrinių paliko didesnį įspūdį. Gal lengviau kalbėti apie šio koncerto bendrą pakilią nuotaiką, nepaprastą atliekamos muzikos įtaigumą, orkestro jautrumą dirigento mostams ar jo turtingą spalvinę bei dinaminę paletę. Jeigu tai būtų buvęs paskutinis „Permainų muzikos“ koncertas, greičiausiai pasakyčiau, kad tokie ir turi būti baigiamieji bet kurio festivalio akordai – ryškūs ir efektingi.

Vytauto Petriko ir KKS archyvo nuotr.

9

TEATRAS

Š.Juškevičius: dėl vaidmenų stokos niekada nesijaudinau „Vaidmenų savo gyvenime turėjau dauSielos džentelmenas, aristogiau nei 70: Muzikiniame teatre – daugybę, kratas iš prigimties – tokiais Klaipėdos dramos ir Pilies teatruose, Lietuepitetais norisi apipilti levos nacionaliniame operos ir baleto teatre – po vieną. Darbo buvo visada ir įvairiaugendinį Klaipėdos valstybisio“, – tvirtino žinomas solistas. nio muzikinio teatro solistą Šarūną Juškevičių, šį rudenį scenoje šventusį 65-ąjį gimta- Lemtingas posūkis dienį. Artisto jubiliejui buvo dedikuota Jacqueso Offenba– Jūs niekada nebijojote scenos? cho operetė „Orfėjas pragare“, – Tai buvo ne scenos baimė, bet nepasitikėkurioje Š.Juškevičiui patikėta jimas savimi, kuris nulėmė mano gyvenimo kelio pasirinkimą: nedrįsau svajoti apie nelaimėlio Stikso partija.

Žaneta SKERSYTĖ

Su elegantišku ir visada pasitempusiu solistu kalbėjomės apie šeimą ir gerbėjų dėmesio nestokojančią 44 metų karjerą scenoje, kuri, anot pašnekovo, – jo degančių akių ir begalinės laimės šaltinis.

10

aktorystę. Buvo ir kitų aplinkybių: muzikos mokykloje mokiausi groti akordeonu, vidurinėje mokykloje nemėgau matematikos ir ji nesisekė, tad tėvai po aštuonių klasių pasiūlė rinktis Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją (tada vadinosi aukštesnioji muzikos mokykla). Taip susiklostė, kad įstojau mokytis muzikos teorijos specialybės ir dėl to visai nesigailiu. Tas pradinis muzikologinis išsilavinimas labai pravertė vėliau, studijuojant, vedant koncertus, dirbant muzikos mokytoju. Tačiau jei ne mano dvejonės, viskas galėjo būti kitaip...

– Turėjote būti akordeonininkas?

– Akordeonai tais laikais buvo labai populiarūs, prieinami, madingi instrumentai, tai tėvai nupirko ir mums su broliu Andriumi, kuris taip pat mokėsi muzikos mokykloje.

Atvirai pasakius, man labiau patikdavo groti „iš klausos“, o ne iš natų, kurias duodavo mokytoja. Mano tėvų namuose (Boleslovas Juškevičius – buvęs Klaipėdos dramos teatro direktorius, aktorius ir režisierius; Janina Juškevičienė – pedagogė) nuolatos skambėdavo muzika. Bet koks susibūrimas pas mus neapsiribodavo vien pašnekesiais. Ano meto žmonės daug dainuodavo. Pasėdėjo, užvalgė ir prasideda dainos, o aš bandydavau akordeonu pritarti. Ir man pavykdavo.

Kai buvau kūdikis, mama man dainuodavo lopšines, tėvas sekdavo paties pramanytas pasakas. Ta meniška namų aplinka ugdė ir sukūrė mano vidinį pasaulį, neatsiejamą nuo muzikos ir teatro, o Muzikinis teatras šias dvi sritis sujungė. Nuo mažų dienų Dramos teatras buvo tarsi mano antras pasaulis. Kai tavo tėvas – teatro direktorius, bilietų pirkti nereikia, tad aš ten sėdėdavau ir sėdėdavau: mėgstamiausius spektaklius žiūrėdavau po keliolika kartų. Ypač nemirtingus, sukurtus režisieriaus Povilo Gaidžio.

Tai buvo mano gyvenimas. ►

Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

TEATRAS

11

TEATRAS

◄ Bet vidinis cenzorius, sėdėjęs mano

Klaipėdos liaudies operoje pastatytos G.Verdi „Traviatos“ solistai – D.Juodikaitytė, Š.Juškevičius ir A.Bielskis. 1981 m.

G.Rossini’o operoje „Italė Alžyre“. 1988 m.

G.Bizet „Daktaro Miraklio“ premjera. Su vienu iš statytojų N.Savinovu.1991 m.

12

viduje, neleido rinktis aktorystės ir laikė šį norą tvirtai užgniaužęs. Nors kai 15-ąjį kartą žiūrėdavau tą patį spektaklį, gilindavausi, kaip dirba aktoriai, kaip improvizuoja, kirbėjo galvoje ta aktorystė, bet nebuvo drąsos net tėvui apie tai prisipažinti. Nors tėvai į mano pasirinkimus nesikišo, bet ir apie mano jausmus nežinojo. Kai jau buvau įstojęs į Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, baigęs pirmąjį muzikos mokytojo specialybės kursą, P.Gaidys Klaipėdoje rinko pirmą aktorių kursą. Vis dar nesiryžau. Tačiau studentiškoje teatrinėje veikloje dalyvavau aktyviai ir su malonumu. Nors studijavau muzikos pedagogiką, tačiau visa mano esybė buvo ten, kur mokėsi būsimieji režisieriai. Esu vaidinęs jų režisuotose spektaklių ištraukose, kartu su jais ruošdavome studentiškas šventes. Tais laikais fakultetuose tiesiog virė studentiškas gyvenimas nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties. Studentų buvo šimtai, dabar, deja, tik dešimtys. Ir renginiai būdavo grandioziniai: mokslo metų pradžia, mediumo šventė ir kt. Visas miestas skambėdavo. Tada mane ir „užkabino“ profesorius Kazys Kšanas, tuo metu vadovavęs Klaipėdos liaudies operai.

Tai jis pamatė manyje būsimą charakterinių vaidmenų atlikėją. 1978 m. jis statė linksmą K.Millöckerio operetę „Studentas elgeta“: tai tapo lemtingu mano gyvenimo posūkiu.

Tame spektaklyje su kolega iš fakultetų Algiu Šuminsku vaidinome girtuoklius kalėjimo prižiūrėtojus – Pifkę ir Pufkę, o jų vadą Enteriką vaidino Simonas Donskovas. Buvo spektaklyje garsi nugirdymo scena su nepaprastai geru, juokingu tekstu. Kad iš kalėjimo galėtų pabėgti vienas iš pagrindinių personažų Vladekas, jo draugas Mladekas turėjo nugirdyti sargybinius, t. y. mus. Pasiūlius išgerti ir mums kategoriškai atsisakius tai daryti tarnybos metu, Mladekas atskleidžia mums savo „mokslinę“ teoriją: negalima gerti baltojo ir raudonojo vyno atskirai, baltasis trenkia į kojas, o raudonasis – į galvą. Reikia baltąjį sumaišyti su raudonuoju. Tada vynas nežino kur trenkti ir žmogus išlieka visiškai blaivus. Mes, žinoma, su malonumu išbandome šią teoriją praktikoje ir „paveikti“ išeiname iš scenos. Šį epizodą spektaklyje visada lydėdavo publikos kvatojimas ir ovacijos. Jį užkulisiuose stebėdavo kiti spektaklio dalyviai, jį, kaip atskirą numerį, rodydavome koncertuose.

Tokia buvo, sakyčiau, sėkminga aktorystės pradžia – nedidelis vaidmuo, paskui – kitas.

Vėliau didesni, ryškesni operiniai vaidmenys.

Pirmąja mano pedagoge buvo šviesaus atmi-

TEATRAS

Vizitinė kortelė Šarūnas Juškevičius gimė 1956 m.

Klaipėdoje.

1975 m. Klaipėdos S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar S.Šimkaus konservatorija) įgijo muzikos teorijos specialybę.

1979 m. LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos pedagoginiame fakultete gavo muzikos mokytojo diplomą.

1979–1984 m. mokytojavo Kretingos raj.

Kartenos vidurinėje mokykloje. 1995–2008 m. dėstė Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje. 2003–2018 m. buvo Klaipėdos universiteto Menų akademijos Teatro katedros docentas. Nuo 2018 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto docentas.

1996–2011 m. buvo Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos lietuviškos muzikos ansamblio „Kupolė“ solistas. Su šiuo ansambliu gastroliavo Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje.

1984–1986 m. buvo Klaipėdos liaudies operos teatro solistas. 1987 m., pradėjus veikti Klaipėdos muzikiniam teatrui, tapo jo direktoriumi. Nuo 1989 m. – šio teatro solistas.

Sukūrė daugiau kaip 60 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose ir dramos spektakliuose.

1999 m. nominuotas Kristoforo apdovanojimui už vaidmenis A.Honeggerio dramatinėje oratorijoje „Žana d’Ark ant laužo“ ir F.Loewe’s operetėje „Mano puikioji ledi“. 2005 m. nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už vaidmenį I.Kalmano operetėje „Čardašo karalienė“. 2009 m. apdovanotas Klaipėdos „Padėkos kauke“ „Metų aktoriaus“ nominacijoje.

Režisavo keliolika Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro teatralizuotų koncertų.

Tarp jų – „All for Love“, „Meilės rojaus beieškant“, „Nuo baroko iki roko“, „Tegyvuoja Ispanija“, „Operetė – mano meilė“, „Aš myliu miuziklą“. 2003–2004 m. režisavo koncertus Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume.

nimo Vida Kuraitė, vėliau mano balsą tobulino šviesaus atminimo Antanas Bajerčius.

Taip atsirado vokalinė patirtis, o aktorystės meno niekas nemokė. Ką turėjau atsinešęs iš Dievulio, režisieriaus padedamas „pašlifuodavau“, tad mano „universitetu“ tapo scena ir spektakliai. Viskas atėjo su patirtimi.

Baimes atpirkdavo plojimai – Iš kur tas jūsų džentelmeniškumas, galantiškumas?

J.Strausso operetėje „Čigonų baronas“. 1984 m.

I.Kalmano operetės „Monmartro žibuoklė“ herojai. Š.Juškevičius – Paradisas. 1999 m.

Asmeninio albumo nuotr.

– O iš kur man žinoti? Gal kokie proseneliai buvo aristokratai?.. Juokauju. Manau, kad šią dovaną, kaip ir daugelį kitų paveldimų dalykų, gavau iš savo nuostabių tėvų.

– O pagarba moterims?

– Iš ten pat. Visa tai mačiau nuo vaikystės savo kasdienybėje: kaip tėvas elgiasi, kaip kalba su mama. Negaliu prisiminti, kad kada nors tėvas būtų pakėlęs balsą prieš mamą, jau nekalbant apie fizinį smurtą. Jeigu tarp jų ir įvykdavo „aukštos įtampos“ iškrova, tai mes, vaikai, to nematydavome.

– Pirmoji jūsų specialybė – muzikos mokytojas?

– Pagal diplomą – taip. Buvau baisus sovietinės armijos „nekentėjas“... Tuo metu dirbant kaime mokytoju, neimdavo į armiją, tad aš šią galimybę ir rinkausi.

– Ar vis dar tenka kažko pasimokyti? Juk keičiasi vaidmenys, užduotys scenoje...

Solistams scenoje tenka ir šokti. Kokių dar netikėčiausių režisierių sumanymų teko įvykdyti?

– Kai teatras pradėjo statyti operetes ir miuziklus, šokis tapo neatsiejama kuriamo personažo dalimi. ► 13

TEATRAS

◄ Ir šioje sferoje jaučiausi puikiai. Kiek pamenu, rūpestį kėlė tik du režisūriniai sprendimai. Bijau aukščio, o A.Bražinsko „Šnekučiuose“ pagrindinę savo ariją turėjau dainuoti stovėdamas kubile, kurį keldavo vis aukštyn ir aukštyn. Mintys tuo metu sukdavosi ne apie tai, kaip gražiai sudainuoti, o ar nenutrūks lynai, laikantys dekoraciją.

Panašiai būdavo ir J.Bocko „Smuikininke ant stogo“, kai smuklės scenoje mes su kolega V.Tarasovu užlipdavome ant didžiulio stalo, susikibdavome rankomis, o visi vyrai iškeldavo mus aukštyn, sukdavo, po to mes efektingai nušokdavome. Visas baimes atpirkdavo griaudintys aplodismentai po šios scenos.

Frankas J.Strausso operetėje „Šikšnosparnis“. 2009 m.

– Ne scenos žmogui sudėtinga patikėti, kokie begaliniai solistų atminties klodai ir kaip tie smegenų vingiai sugeba laiku atrinkti, pakuždėti būtent tam spektakliui reikalingą tekstą, melodiją?

– Kai tai darai didesnę gyvenimo dalį, matyt, smegenys užsiprogramuoja tokiai veiklai. Žinoma, kad sudėtum tą tekstą ar muzikinę medžiagą į tuos klodus, prireikia ne vienos dienos, kartais ir mėnesių. O prieš kiekvieną spektaklį reikia vėl prisiminti, pasikartoti.

Visa siela – būti ten

L.Bernsteino operetėje „Kandidas“.

G.Puccini’o operoje „Bohema“ LNOBT.

14

Mėgstamiausias Š.Juškevičiaus vaidmuo – Tevjė J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“.

– Kaip, pradėjus veikti Klaipėdos muzikiniam teatrui, tapote jo direktoriumi?

– Nuo 1984 m. buvau Klaipėdos liaudies operos teatro solistas. Vyko pasiruošimas profesionalaus muzikinio teatro įsteigimui.

Norint atidaryti teatrą, prireikė daugybės dokumentų ir minimalaus Danės gatvės 19-ajame name veikusių Kultūros rūmų remonto, tad kažkas turėjo tuo užsiimti. Man pasiūlė – aš sutikau. Deja, greitai supratau, kad tai ne man. Dalyvavau teatro paskelbtame solistų konkurse, perėjau atranką ir norėjau „pabėgti“ iš direktorių. Tačiau ministerija ir tuometis Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas A.Žalys prašė manęs likti Muzikinio teatro vadovu, kol bus rastas naujas. Likau ir laukiau.

– Daugeliui žmonių būti teatro vadovu – siekiamybė.

– Aš jų nesuprantu (juokiasi). Kaip galima sulyginti? Kai esi teatro vadovas, ateini į kabinetą, tau neša krūvas popierių, daugybė

TEATRAS

B.Juškevičius, V.Noreika ir Š.Juškevičius po G.Kuprevičiaus operos „Prūsai“ premjeros Klaipėdoje.

Š.Juškevičius ir R.Petrauskaitė G.Verdi operoje „Traviata“.

G.Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Juokdariai – Š.Juškevičius ir V.Pupšys.

biurokratijos, išspręsk tą ir aną... Ir visai šalia, scenoje, repetuoja tavo kolegos, ruošiasi pastatymui ar koncertui, ir tu visa siela norėtum būti ten. Aš nuo direktoriaus pareigų bėgau ir 1989 m. man pavyko. Vėl tapau šio teatro solistu.

– Ar jūsų vadovavimo metu nebuvo pasikeitęs jūsų kolegų požiūris į jus?

– Stengiausi nevaikščioti „užrietęs nosį“, tai nieko tokio nepastebėjau. Tiesa, kartais tekdavo „suvaidinti“ griežtą, rimtą viršininką.

Bet tai buvo man taip svetima...

– Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre esate seniau, nei jis įkurtas, nes iki

Falstafas I.Kalmano operetėje „Monmartro žibuoklė“.

1999 m.

tol dainavote Klaipėdos liaudies operoje.

Sakoma, kad teatras – tai jausmas?

– Kai prasidėjo Muzikinio teatro rekonstrukcija, jaučiu, kaip trūksta ten buvusio teatro mikroklimato. Tad labai laukiu įkurtuvių naujajame pastate ir noriu ten įžengti.

Ateiti į naują teatro salę ir kažką pajausti.

Jei ne sudainuoti, tai nors suvaidinti ten norėtųsi. Tokia mano svajonė!..

Muzikinio teatro darbuotojai jau buvo „prisijaukinę“ Danės gatvės pastatą, kad ir koks nefunkcionalus jis buvo. Mes, solistai, turėjome čia savo grimo kambarėlius ir buvome jaukiai įsikūrę, iš namų atsitempę nereikalingų daiktų. Ten vykdavo tokie nuoširdūs pokalbiai su kolegomis!..

Kai teatras neturi savo namų, nostalgija dilgo širdį ir protą.

Mėgstamiausi vaidmenys – Kiek metų jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo scenos?

– Pirmą kartą į sceną išėjau, kai man buvo maždaug 7-eri. Kai režisierius P.Gaidys atvyko dirbti į Klaipėdą, vienas pirmųjų jo spektaklių buvo K.Sajos „Gaidžio pentinai“.

Spektakliui baigiantis reikėjo mažo berniuko, vieno iš personažų sūnelio, kuris ► 15

TEATRAS

Scenos bendražygiai – solistai M.Gylys ir Š.Juškevičius.

◄ turėjo tik išbėgti į sceną, sušukti „tėti“ ir uždanga nusileidžia. Atsimenu, kaip stoviu užkulisiuose ir laukiu, kada man reikės išbėgti. Vėliau su kitais aktorių vaikais spektaklyje „Pelenė“ vaidindavome peliukus, kuriuos paversdavo į arklius. Kai buvau „šimkiukas“, kartu su kitais keliais studentais tapome dramos spektaklio – Žemaitės „Marti“ – vestuvių muzikantais.

Aš grojau armonika, o dabar jau žinomas dainininkas, tuo metu studentas Steponas Januška – klarnetu, Aleksandras Šimanskis – būgnu. Vaidinome, važinėjome į gastroles. Paskui mano gyvenime atsirado Klaipėdos liaudies opera. Aš savo buvimą scenoje skaičiuoju nuo jos, t. y. nuo 1977 m.

Daugiau nei 44 metai.

– Koks vaidmuo jums labiausiai įsiminė?

– Likimas lėmė nemažai įsimintinų charakterinių vaidmenų, bet vis dėlto keli – patys mėgstamiausi. Tai pirmasis Pifkės vaidmuo jau minėtoje operetėje „Studentas elgeta“, kunigaikščio Bazilio Bazilovičiaus vaidmuo F.Leharo operetė16

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kapsulės ateities kartoms įleidimo ceremonija. Renginį vedė Š.Juškevičius.

je „Grafas Liuksemburgas“, Bartolo – G.Rossini’o operoje „Sevilijos kirpėjas“, Pičemo – B.Brechto „Trijų grašių operoje“ ir, žinoma, Tevjė – J.Bocko miuzikle „Smuikininkas ant stogo“.

– Kuo jums ypatingas kunigaikščio Bazilio Bazilovičiaus vaidmuo operetėje „Grafas Liuksemburgas“?

– Muzikinio teatro repertuare tai buvo pirmoji operetė, kurią statė ką tik iš Kauno atvykęs maestro Stasys Domarkas. Man teko vienas iš pagrindinių „neigiamų“ komiškų vaidmenų. Tada man buvo per trisdešimt, o reikėjo vaidinti senį. Grimas, specifinė eisena, prasidedantis senatvinis „marazmas“ – visa tai, atrodo, įtikindavo žiūrovus. Sulaukdavau gražių atsiliepimų.

O didžiausią malonumą suteikdavo šokiai, kuriuos sukūrė tuometė teatro vadovė Laisvė Dautartaitė. Tai buvo man nauja patirtis. Daug repetavome, išmankštino mus baletmeisterė kaip reikiant. Užtat spektaklyje kankanas su balerinomis eidavo su furoru.

Nauja aktorinė patirtis – Kokie prisiminimai apie G.Rossini’o operą „Sevilijos kirpėjas“?

– Labai smagi, žaisminga opera, patogiai parašyta vokalinė partija, puikūs partneriai scenoje: Figaro – Mindaugas Gylys, Rozina – Nida Grigalavičiūtė, visa eilė Don Bazilijų. Spektaklis pralėkdavo kaip linksmas žaidimas.

– Kuo svarbus jums Pičemo vaidmuo B.Brechto „Trijų grašių operoje“?

– Čia vėl buvo visiškai nauja aktorinė patirtis ir dar vienas aktorinio meistriškumo kursas. Spektaklio režisierius Jonas Vaitkus ilgai su mumis vargo, siekdamas išpešti iš mūsų tą brechtišką atsiribojimo principą. Juk mes buvome įpratę prie banalių operečių ir standartinių operetinių personažų. O čia: „atsiribok nuo vaidmens, jokių tikrų emocijų, jokio tikroviškumo“. Iš pradžių buvo labai

TEATRAS

sunku, bet kai pagavau tą principą (bent man taip atrodė), tai kiekvienas spektaklis tapdavo kūrybine mano sielos švente.

Gaila, kad žiūrovai spektaklio nepamėgo ir jis buvo greitai nuimtas.

– J.Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje karaliauja maždaug 20 metų: kartu su juo užaugo ne tik solistai, bet ir publika. Jo dvasios neįmanoma nupasakoti. Jį reikia išvysti ir stengtis nesigraudinti. O jūs šiame miuzikle atliekate Tevjė partiją. Gal pasitaiko, kad slapčia nubraukiate vyrišką ašarą?

– Ne, Tevjė verkia širdimi – taip buvo prisakyta spektaklio režisieriaus Jano Szurmiejaus.

G.Rossini’o operoje „Sevilijos kirpėjas“.

Š.Juškevičius ir B.Ignatavičiūtė J.Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“.

– O verkti vyrams galima? Ar buvo gyvenime tokių momentų, kad teko?

– Ir ne kartą, bet ne scenoje, o būnant salėje, žiūrint gerą, prasmingą spektaklį, ypač jei dar ir muzika puiki. Arba koncerte. Tas vadinamasis katarsis manyje dažnai palydimas „vyriška ašara“. Aš jos nesigėdiju.

Kiekvienas – savo rogėse – Scena – tai jūsų gyvenimas ir pašaukimas, o gal kažkas daugiau?

– Sprendžiant iš to, kad kažkas nematomas ir nesuvokiamas mane vedė už rankos šito link, manau, kad tai mano pašaukimas. Profesija?

Man tai turėtų būti muzikos pedagogika,

dėstytojavimas, tačiau ir šioje srityje dirbu jau daugiau nei 30 metų. Ir tai man labai patinka. Ir sekasi. Aktoriams ir režisieriams būtina gauti dainavimo pagrindus, bet, paprastai kalbant, aš juos mokau nebijoti savo balso, kad ir koks jis būtų. Mes su studentais paruošiame daug gražių programų. Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Tai neleidžia pačiam „apsamanoti“.

– Vyresni žmonės dažnai linkę sakyti, kad jų laikais viskas buvo geriau ir studentai jie buvo geresni. Nemanote?

– Taip buvo, yra ir bus, tai užkoduota mumyse – idealizuoti praeitį. O jeigu rimtai, tai dabartiniai studentai (bent jau manieji) į studijas žiūri labai rimtai, atsakingai.

Kada beateisi į fakultetą, ar rytą, ar dieną, ar vakarą, jie vis ten. ►

Komiški vaidmenys – Š.Juškevičiaus sceninė stichija.

Solistai Š.Juškevičius, M.Gylys ir S.Rezgevičius.

KVMT ir asmeninio albumo nuotr.

17

TEATRAS

◄ Turiu prisipažinti, kad studijuodamas labai daug laiko skyriau popaskaitinei, visuomeninei veiklai ir smagiam laiko leidimui (juokiasi). Bet kai artėdavo sesija, visada susiimdavau.

– Papasakokite apie savo ypatingą ryšį su kolegomis, ypač su šviesaus atminimo solistu Mindaugu Gyliu. Kokia toji sceninė, kolegiška, vyriška draugystė? Yra manančiųjų, kad scenos žmonės nesutaria, konkuruoja...

– Vis dėlto pradėsiu nuo Mindaugo. Skaudi tema... Jau metai prabėgo, kai mūsų operečių primarijaus M.Gylio nebėra tarp mūsų, o mintys, prisiminimai vis sukasi galvoje.

Mano ir Mindaugo keliai susikirto 1975 m. pirmame muzikos mokytojų kurse Klaipėdos fakultetuose. Abu turėjome skambius balsus ir kartu „plėšdavome“ pirmųjų tenorų partijas studentų chore. Tik vėliau sužinojome, kad esame baritonai. Netrukus Mindaugas išvažiavo į Vilnių studijuoti solinio dainavimo ir mes vėl susitikome tik 1984 m., kai jis su paskyrimu atvažiavo į Klaipėdos liaudies operą. Prasidėjo ilgas bendras mūsų kūrybinis kelias teatre. Visą laiką grimavomės viename grimo kambaryje, kartu džiaugėmės kūrybinėmis sėkmėmis, šventėme, siautėme. Jis buvo tikras lyrinis herojus, sukurtas pagrindinėms operečių partijoms, turėjo lankstų, plataus diapazono balsą, puikią išvaizdą, gerai šoko ir išmanė šnekamąją kalbą. Todėl jis spektakliuose dažniausiai būdavo tas, kuris meilėje laimi, o aš pralaimiu, jis – jaunas, gražus, o aš – senas arba koks nors keistuolis nevykėlis. Bet tai ir buvo nuostabu, nes kiekvienas sėdėjome savo rogėse.

Pavydui suvešėti mūsų teatre nebuvo sąlygų, nes solistų trupė visą laiką buvo nedidelė. Daugelyje spektaklių neturėjome ir dabar neturime dublerių. Todėl ne kartą yra tekę dainuoti ir sergant, ir visiškai užkimus, kad nereikėtų atšaukti spektaklio. Muzikinio teatro žmones visada jungė nuoširdi draugystė ir vienas kito palaikymas.

Daugiau laiko apmąstymams – Ką jums reiškia spalį aplankęs 65-asis gimtadienis?

– Metams bėgant nebesureikšminu sukakčių. Nebesinori nei triukšmingo šventimo, 18

Net Š.Juškevičiaus sukurtas Vilkas iš pasakos „Raudonkepuraitė“ nebuvo piktas.

A.Spadavecchia muzikinėje pasakoje „Pelenė“. 1994 m.

nei gimtadienio datos sureikšminimo. Sukako 50: atšvęsta smagiai, triukšmingai, 60: kukliau, paprasčiau, siauresniame rate...

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – po vieną. Darbo buvo visada ir įvairiausio.

– Gimtadieniai – ne tik matematika.

Keičiasi žmogaus mąstymas, jo požiūris į bėgantį gyvenimą. Ką manote jūs?

– Kuo senyn, tuo žmogus eini į gilesnius savęs apmąstymus. Ypač dabar, kai pandemija mus verčia gyventi lėčiau ir turime daugiau laiko pamąstyti. Vaikai užaugo, anūkai auga su savo tėvais. Lieki su savo mylimiausiu žmogumi šalia, o rūpesčių žymiai mažiau nei jaunystėje: tada ir darbų buvo daugiau, ir vaikus reikėjo auginti, auklėti ir stengtis uždirbti jiems duonos. Laiko filosofiniams pamąstymams tada buvo mažiau, bet turėjome daugiau laiko ir noro burtis, būti kartu su kolegomis, draugais, giminėmis. Bendravimas buvo nuolatinis, smagus ir teikiantis džiaugsmą. Dabar to žymiai mažiau...

– Buvote renginių vedėjas?

– Oi, šimtai renginių: privačių, oficialių, koncertų. Pabandžiau – sekėsi. Privatūs renginiai tapdavo ir papildomu uždarbiu. Renginius pradėjau vesti dar dainuodamas Klaipėdos liaudies operoje.

Pasinaudojau tuo, ką gavau iš savo tėvų, kurie abu turėjo ryškų teatrinį geną. Tėvas B.Juškevičius buvo ir puikus oratorius.

Kai vedu renginius, stengiuosi, kad kalboje nebūtų jokių nereikalingų „šiukšlių“, nutįsusių balsių ir pan., tik sklandus kalbėjimas. Prieš kažką sakydamas turi pagalvoti, susikaupti.

– Prioritetai keičiasi laikui bėgant: kas šiuo metu jums svarbiausia?

– Vaikai ir anūkai. Tai tavo kūno dalis. Ir požiūris „tegu jie patys kapstosi kaip nori“ čia netinka.

– Jaunystėje daugumą dažniausiai neramina karjera?

– Aš to neramumo ir savigraužos niekada neturėjau. Vaidmenų savo gyvenime turėjau daugiau nei 70: Muzikiniame teatre – daugybę, Klaipėdos dramos ir Pilies teatruose,

– Kaip tapote laukiamiausiu Kalėdų Seneliu?

– Vaikų švenčių karjera prasidėjo nuo pagalbos Kalėdų Seneliui. Dramos teatro aktoriai, prieš šventes imdavęsi šios veiklos, mane samdydavo jiems pritarti akordeonu.

Dažniausiai mane kviesdavosi aktorius Aleksandras Šimanskis. Per daugelį metų gerai susipažinau su šio verslo niuansais, išmokau, o kai A.Šimanskis nutarė šios veiklos atsisakyti, jis man padovanojo savo atributiką – barzdą, ūsus ir peruką. „Seneliavau“ gal dešimt metų. Uždarbis ten buvo geras: per savaitę uždirbdavau gal poros mėnesių atlyginimą.

TEATRAS

– Esate laimingi tėvai. Ar įpareigojimų atžaloms tęsti garbingą jūsų giminės scenos liniją nėra?

– Jokių įpareigojimų. Viskas – laisvo pasirinkimo principu. Nes aš žinau, ką reiškia dirbti darbą, kuris tau Dievo skirtas, o ne primestas.

Dukra ir sūnus turi daug scenai tinkančių gabumų: puiki muzikinė klausa, artistiškumas, mokėsi mokyklose, kuriose sustiprintas muzikos dėstymas. Bet jie pasirinko kitas sritis. Agnė studijavo švedų ir lietuvių kalbą ir tai jai labai praverčia. Šiuo metu pasinėrė į pedagoginį darbą ir jai visai gerai sekasi.

Povilas tapo profesionaliu vairuotoju. Net kai buvo mažas, jis galėjo ištisas valandas stumdyti mašinėles. Būdamas vaikas jis nėra sulaužęs nė vieno žaislo.

Su dukra Agne.

– Jūsų personažai teatre dažniausiai – komiški. Ar nesinorėjo scenoje tapti rimtesniam?

– Šiaip jau buvo ir tokių, tiesa, nedaug, dar Liaudies operoje – J.Offenbacho „Hofmano pasakose“, Muzikiniame teatre – I.Stravinskio „Karaliuje Edipe“ ir kt. Bet faktas, kad charakteriniai personažai man labiau tinka ir galiu pasakyti, kad labiau patinka. Juk užtenka pasižiūrėti į veidrodį ir supranti, ką ten matai – herojinį ar charakterinį tipažą. Taip mane matydavo ir režisieriai.

– Ar atpažįsta jus gatvėje?

– Kartais gatvėje sveikinasi, o aš nepažįstu ir nesmagiai pasijaučiu. Bet publiką ir visus žmones aš labai myliu.

Kaip gražiai gyventi – Į jūsų pasakojimą įveskime meilės ir šeimos liniją...

– Su žmona Virgnija man labai pasisekė, nors mūsų charakteriai skiriasi lyg diena ir naktis, tačiau gyvenime vadovaujamės tais pačiais moraliniais principais ir vertybėmis.

Gal dėl to iki šiol kartu. Mus suvedė muzika: ji buvo chorvedė, kartu dainavome fakulteto kameriniame chore. Bedainuodami ir susidainavome. Aš greitai supratau, kad noriu būti su šiuo žmogumi: susipažinome gegužę, o rugpjūtį atšokome vestuves.

Edgaro Vitkevičiaus nuotr.

– Pasipiršimas – vyrams sudėtingas momentas?

– Labai gerai atsimenu tą momentą. Buvome spektaklyje, o vakare iš Dramos teatro ėjome pėsčiomis namo iki Naujojo turgaus.

Ties Pempininkais aš jai pasiūliau tuoktis...

Paskui, žinoma, teko važiuoti pas Virginijos tėvus ir senoviškai būsimų uošvių prašyti, kad išleistų už manęs savo dukrą.

– Be Muzikinio teatro, turėjote ir daug kitų veiklų: dainavote „Aukuro“ chore, buvote Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos lietuviškos muzikos ansamblio „Kupolė“ solistas. Su šiuo ansambliu gastroliavote Švedijoje, Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Kaip viską suspėdavote?

– Namie kiek galėjau, tiek padėjau, bet žmona visada buvo namų ramstis, laikantis visus keturis kampus. Ji nepaprastai organizuota, mokanti viską sutvarkyti vienu apsisukimu. Mūsų namai visada blizgėjo švara ir kvepėjo gardžiausiais valgiais.

Visada buvo malonu grįžti. Ir dabar man nereikia eiti kažkur pavalgyti, nes žinau, kokie gardumynai manęs laukia namie.

Kiek galiu, padedu, parūpinu, dirbu, bet aš viską darau lėtai: kol aš ruošiuosi, ji viską padaro (juokiasi). Labai džiaugiuosi santarve namuose, nors visko būna, kaip ir visose šeimose. Meilė – gerai. Meilė – kažkas neapibrėžiamo, neapčiuopiamo, tačiau pagarba ir atsakomybė – svarbiausia. Jei šiais principais vadovaujiesi, gali gražiai gyventi.

– Senelių širdies atgaiva – anūkai?

– Vyresnieji – Gabija ir Mykolas (dukros Agnės) – jau paaugliai, o Benas (sūnaus Povilo) – dar trimetis mažiukas. Jie nepaprastai geri. Jokių kaprizų.

Meniška namų aplinka ugdė ir sukūrė mano vidinį pasaulį, neatsiejamą nuo muzikos ir teatro, o Muzikinis teatras šias dvi sritis sujungė.

– Žmonės ieško gyvenimo prasmės. Kas jums ji?

– Prasmė labai žemiška ir paprasta. Aš galiu matyti, girdėti, jausti, mylėti, mąstyti, kurti, tai ko daugiau? Žmogau, džiaukis gyvenimu, nes jis labai trumpas. Š.Juškevičiaus dukra Agnė prasitarė, kad šiandien, kai daugumoje šeimų vis sudėtingiau susigyventi ir jaunimas be didelių skrupulų kaip lengviausią sprendimą pasirenka skyrybas, jos tėvai jai vis labiau autoritetas. „Kai mąstau apie moteriškojo ir vyriškojo prado dermę, visada prieš akis išnyra tėvų paveikslas, ypač tėčio. Mano tėtis man visada buvo autoritetas: mažai mergaitei – kaip globojantis ir pamokantis tėtis, suaugusiai moteriai – kaip tėvas, idealaus vyro pavyzdys, nes tokia pagarba moteriai, toks galantiškumas, išmintis ir atsidavimas moteriškajai lyčiai dabar jau reta“, – sakė ji.

19

TEATRAS

Pragaištinga medž i Spektaklio „Varovai“ pagal Davido Farro pjesę premjera – jau antrasis jauno režisieriaus iš kaimyninės Latvijos Elmaro Senkovo kūrybinis darbas Klaipėdos dramos teatre kartu su latvių kūrybine grupe: scenografas – Reinis Suhanovas, kompozitorius – Edgaras Makenas, šviesų dailininkas – Martinas Feldmanis, scenarijaus adaptacijos autorė – Rasa Bugavičiūtė-Pecė.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Drąsus eksperimentas 2018 m. E.Senkovo sukurtas spektaklis „Mama Drąsa“ sulaukė didelės sėkmės ir pelnė net du prestižinius Auksinius scenos kryžius. E.Senkovas apdovanotas už geriausią režisūrą, o aktorius Darius Meškauskas įvertintas aukščiausiu teatro apdovanojimu už geriausią pagrindinį vaidmenį.

Tuokart spektaklis „Mama Drąsa“ pagal klasikinę, daug kartų įvairių šalių teatruose statytą B.Brechto pjesę „Motušė Kuraž“ žiūrovus nustebino, o kai kuriuos iš dalies šokiravo neįprasta traktuote. Pagrindinį motušės Kuraž vaidmenį sukūrė aktorius vyras, pasidabinęs moteriškais rūbais, po sceną energingai žingsniuojantis su aukštakulniais bateliais ir mosikuojantis elegantiška moteriška rankine. Vokiečių dramaturgo B.Brechto pjesę jo paties atrasto epinio teatro principu režisierius išradingai papildė aktorių gyvos muzikos orkestrė20

Scenos iš premjerinio Klaipėdos dramos teatro spektaklio „Varovai“ pagal D.Farro pjesę (rež. E.Senkovas).

liu, karo ir karinės technikos vaizdais bei dokumentinio teatro principu sukurtais linksmais ir liūdnais verbaliniais intarpais iš kariuomenės kasdienybės. Novatoriškumas, netikėtumas, tradicijos ir modernumo dermė buvo stiprioji režisieriaus pastatymo pusė, sužavėjusi teatro kritikus ir daugelį žiūrovų.

Nustebino paprastumu Žinant apie jauno režisieriaus eksperimentinę drąsą ir kūrybinius užmojus, panašaus drastiško efekto, verčiant tradicinę pjesės traktuotę „aukštyn kojom“, daugelis tikėjosi ir šį kartą.

TEATRAS

ž ioklė su „Varovais“ Vaidmuo lyg parašytas jam Šio spektaklio vienas iš sėkmės garantų – aktoriaus Dariaus Meškausko įtaigiai sukurtas pagrindinis mokinių mėgstamo mokytojo Luko personažas. Atrodė, kad aktoriui pedagoginis talentas įgimtas, mokyklos terpė iki skausmo pažįstama, o mokytojo Luko vaidmuo parašytas būtent jam. Įtikino mokytojo neformalus bendravimas su vaikais, jų tėvais ir kaimynais.

Nors aktoriams bendrauti su vaikais kaip su sau lygiais partneriais scenoje nebuvo paprasta. Unifikuotai su vienodomis ausinėmis ir geltonais lietpalčiais aprengti vaikai buvo susikaustę, neatrodė labai organiški, patys nekalbėjo, o imitavo įrašytą kalbėjimą. Todėl aktoriams nebuvo paprasta rasti kontaktą su jaunaisiais scenos partneriais.

Ypač kai kalba sukosi apie tariamą mokytojo priekabiavimą prie vienos pradinių klasių mergaitės vardu Klara.

Dėl menkos priežasties įsižeidusios (nepriėmė jo dovanoto širdelės formos čiulpinuko) mažos mergaitės spontaniškas pyktis ir kerštas mokytojui kardinaliai pakeičia visų miestelio gyventojų kasdienybę. O vienas neatsargiai ištartas melagingas Klaros sakinys Luką akimirksniu sužlugdo. Jam nepaliekama šansų pasiteisinti ir susigrąžinti sugriautą pasitikėjimą, atgauti žmogišką orumą.

Tai, kas labiausiai skauda Kemel photography nuotr.

s).

Prisipažinsiu, kad spektaklis „Varovai“ pagal D.Farro pjesę „Medžioklė“ tikrai nustebino. Tik ne laukta eksperimentine drąsa, o paprastumu. Šiuo atveju nereikėtų paprastumo painioti su prastumu. Spektaklis „Varovai“ – visiškai tradicinis, psichologiškai motyvuotas pastatymas, kuriame papasakota skaudi vieno nedidelio miestelio istorija,

sukrėtusi visą bendruomenę ir pakeitusi jame gyvenančių žmonių kasdienybę bei jų tarpusavio santykius. Suprantamas linijinis naratyvas, aiškus įvykis, tradicinė traktuotė visiškai pasiteisino. Pasirodo, kad paprasta, nuoširdžiai papasakota kone detektyvinė vieno miestelio istorija mūsų postmoderniame teatre tampa savotiška vertybe.

Vaikų ir kolegų mylimas mokytojas, šaunus kaimynas ir miestelio medžiotojų būrelio narys pats, kaip tas medžiojamas laukinis žvėris, yra užspeičiamas į kampą. Jam į nugarą alsuoja kraujo ištroškę varovai. Visi miestelio gyventojai, išskyrus jo sūnų Martyną (akt. Jonas Viršilas), nusisuka nuo tariamo priekabiautojo ir išstumia jį iš bendruomenės, pasmerkdami žmogų bejėgiškumui, vienatvei ir baimei. ► 21

TEATRAS

◄ Panašu, kad režisierius šiuo spektakliu

užčiuopė skaudžią šių laikų piktžaizdę: melas, smerkimas, neišsiaiškinus tikrųjų priežasčių, tampa mūsų žiniasklaidos ir gyvenimo duona kasdienine. O tirpstantis žmonių tarpusavio pasitikėjimas, žiaurumas, polinkis visur įžvelgti blogį pažadina baimės demonus, žudo visuomenę, ardo trapius žmogų su žmogumi siejančius ryšius. Įsimintinas spektaklyje ir Klaros mamos Miglės (akt. Eglė Barauskaitė) vaidmuo.

Ypač subtiliai niuansuotas, jautrus, žmogiškas atrodė Miglės ir nuo mokyklos laikų pažįstamo Luko dialogas jo namuose Kūčių išvakarėse.

Aktorė Regina Šaltenytė tiksliai atkūrė netekėjusios, mokyklos rūpesčiuose nuo ankstaus ryto iki vakaro paskendusios, pagal „iš aukščiau nuleistas“ instrukcijas gyvenančios ir dirbančios mokyklos direktorės Virginijos tipažą.

Paprastai, bet neprastai Pasiteisino ir tikro šuns įvedimas į spektaklį, kuris sušvelnino įtemptą atmosferą, padėjo vaikams scenoje atsipalaiduoti, kartu artikuliavo mintį, kad neretai gyvūnai daug jautresni ir supratingesni už žmones. O šio visų mylimo šunelio nušovimas, siekiant įbauginti jo šeimininką ir jam atkeršyti, prilygo žmogaus nužudymui ir jo palaikų brutaliam išniekinimui. Neapykantos banga išaugo iki tokio laipsnio, kad beveik kiekvienas šio nedidelio miestelio gyventojas savo mintyse tokiu žiauriu būdu siekė susidoroti su nekaltu, sužlugdytu tariamu mergaitės skriaudiku.

Nors nuo pat pradžių galima buvo nuspėti, kuo ši istorija baigsis, tačiau ryškesnio pabaigos akordo spektaklyje pritrūko.

Paaiškėjus tiesai, viskas pernelyg greitai vėl sugrįžo į savo vietas, tarsi nieko miestelyje prieš tai ir neįvyko. Vis dėlto kažkas pasikeitė. Bet čia jau, suprantama, būtų kitos istorijos ir kito spektaklio tęsinys.

Pasirodo, šiandien teatre galima nustebinti žiūrovus ne tik originaliu kitoniškumu, eksperimentine drąsa, bet ir paprastai, bet neprastai papasakota vieno miestelio skandalinga istorija. Tai padarė latvių režisierius E.Senkovas, po pirmojo pastatymo uostamiestyje neatpažįstamai pakeitęs savo kūrybinį braižą.

22

TEATRAS

23

TEATRAS

Aušros Rekašiūtės nuotr.

24

J.Vanžodytė:

TEATRAS

šios profesijos grožis man ėmė spindėti supratus, kad aš, aktorė, esu tik maža visumos dalis Rytas teatre. Prieš spektaklius žiūrovais šurmuliuojančios fojė tuščios ir tylios. Jų rimtį paprastai suardo tik dulkių siurblio ūžesys. Bet jau kurį laiką antrame aukšte sutinku aktorę Justiną Vanžodytę: apsirengusi minkštą sportinę aprangą ir prižiūrima gimnastikos trenerės, ji uoliai gludina nemažai jėgų reikalaujančius judesius vienai Jano Klatos spektaklio „Borisas Godunovas“ scenai. Spektaklyje ji vaidina išdidžią lenkų didikę Mariną Mnišek, tapusią pirmąja tituluota Rusijos cariene. Tai, ką ji su tokia koncentracija mokosi ir kartoja rytinėje fojė, tampa vienu ryškiausių ir netikėčiausių vaizdų spektaklyje ir kaskart sulaukia susižavėjusios auditorijos reakcijos.

Kristina KUČINSKAITĖ

Kalbantis su aktore, galima pastebėti, kad ji į viską savo darbe žiūri su didžiule atsakomybe ir negaili savęs, siekdama geriausių rezultatų scenoje. Klaipėdos dramos teatre J.Vanžodytė dirba tik ketvirtus metus, bet ją galima pamatyti visuose svarbiausiuose pastarojo meto teatro spektakliuose, tarp jų ir trys naujausi: Agatos Dudos-Gracz „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, J.Klatos „Borisas Godunovas“ ir Elmaro Senkovo „Varovai“.

J.Vanžodytė – šilta ir draugiška, mintis beria greitakalbe, su užsidegimu, įsibėgėjus interviu suima ir į šoną lyg peraugusį

vabalą kelis kartus stumteli diktofoną. Ji kalba ne jam.

Padeda jaustis tvirčiau – Kai pirmą kartą tarėmės dėl susitikimo, minėjote, kad darbo reikalais išvykstate į Italiją. Kokie tie reikalai?

– Važiavau į aktorių atranką, buvo pirmasis turas, jį perėjau ir patekau į antrąjį. Kol kas daugiau negaliu nieko pasakyti. Tokios atrankos aktoriams yra dažna praktika, bet esu laiminga, kad nuvykau. Man panašios kelionės į užsienį prasidėjo nuo išvykos į Lenkiją, kur užmezgiau ryšius su režisieriumi Grzegorzu Bralu iš „Voice Of the Goat Theatre“.

Kiekvienas toks išvažiavimas reikalauja jėgų, bet kartu yra labai gera profesinė treniruotė. Tai ne grandioziniai dalykai, maži žingsneliai, bet jie padeda jaustis tvirčiau, suteikia gyvybingumo ir drąsos. Prisipažinsiu, kad man reikšmingesnės ne pačios atrankos, o susitikimai su įdomiais kūrėjais, menininkais.

Susitikimai su jais yra didžiulė dovana.

Pavyzdžiui, jau minėtas G.Bralas yra didžiulis eruditas, savo darbe apimantis platų disciplinų lauką – šokį, muziką, dailę, teatrą. Iš tokių žmonių labai daug išmokstu apie aktorystę, teatrą ir meną apskritai.

Esu laiminga, kad mūsų teatre stengiamasi aktoriams sudaryti kuo daugiau galimybių palaikyti gerą profesinę formą.

Pas mus yra nemažai veiksmo ir tai yra nuostabu. ► 25

TEATRAS

Mokslai Klaipėdoje dvasios ir širdies nesulaužė, bet buvo įvairių išbandymų. Daugiausia jų, aišku, jau dirbant – kaskart sutikus naują režisierių, kitą kūrybinę komandą, iš naujo pamatai savo ribas, įvairius negalėjimus.

Kalbant apie studijas, esu labai dėkinga šviesaus atminimo režisieriui ir mano pedagogui Povilui Gaidžiui – jis buvo žmogus, atvėręs man duris į teatro bendruomenę. Tai jaunam aktoriui yra svarbiausia – papulti į teatro bendruomenę. Po to buvo daug kitų žingsnių ir jie susideda ne tik iš talento, bet ir sėkmės, kantrybės, darbo, gebėjimo išbūti.

– Po studijų ateina scenos realybė, su ja – visi kiti praktiniai darbo atributai. Kaip apibūdintumėte, kas jums yra aktorystė?

– Nepamenu, kokia buvo pirmoji premjera, bet, žiūrint iš laiko perspektyvos, dirbant, požiūris į teatrą ir aktorystę kinta. Esu laiminga, kad tai kolektyvinis menas, kad visada dirbame su komanda. Teatre nesu viena ir bet kokie laurai visada tenka visam kolektyvui.

Per naujausius spektaklius tiesiog neatsidžiaugiu savo kolegomis, bet ne tik aktoriais – kuriant spektaklį dirba daugybė žmonių. Net jei kartais jautiesi nesaugiai – tavo stiprybė yra komanda. Tai – didelis džiaugsmas. Šios profesijos grožis man ėmė spindėti supratus, kad aš, aktorė, esu tik maža visumos dalis.

Judita A.Dudos-Gracz spektaklyje „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. A.Duda-Gracz, 2021).

Dmitrijaus Matvejevo nuotr. ◄ – Klaipėda dabar yra jūsų namų ir

darbo miestas, bet taip buvo ne visada. Gal galite nuštrichuoti savo gyvenimo geografiją?

– Gimiau ir mokiausi Kaune. Mokykloje gana dažnai eidavau į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Esminis ir labiausiai įstrigęs momentas nutiko mokantis 11-oje klasėje. Žiūrėjau Rolando Atkočiūno spektaklį „Skėriai“ ir labai aiškiai supratau, kad noriu būti aktore. Keisčiausia, kad dabar net nepamenu, kas tuomet tiek užkabino tame spektaklyje.

Iškart po mokyklos dar metus pasimokiau kitur, bet jutau, kad tai ne man. Galiausiai įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą studijuoti vaidybos. Prasidėjo mokslai, jaukinausi juos ir pačią Klaipėdą.

Man labai patinka jūra, apskritai vanduo, 26

patinka tyla ir tuštuma, to čia netrūksta. Šio miesto aplinka tinka mano asmenybei.

Dar būdama studentė buvau pakviesta vaidinti režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“ Klaipėdos dramos teatre – taip šiame teatre ir likau.

Kolektyvinis menas – Užsidegėte teatru, pradėjote vaidybos studijas – ar jos pateisino turėtas viltis?

– Kai esi studentė, visų pirma esi viskam kritiška. Kol dar nedirbi to darbo, atrodo, kad viską žinai, tada labai lengva kritikuoti.

– Esate labai bendruomeniška?

– Iš tiesų tai man labai patinka vienuma, manau, kad esu intravertė, su žmonėmis galiu būti dozuotą laiko atkarpą. Greitai pavargstu nuo bendravimo. Tai ypač paryškino motinystė. Kartais pagaunu save galvojant, kad esu asociali, bet kai turi vaiką, tokia didelė prabanga ramiai vienumoje išgerti dar neatvėsusios kavos. Tą supras visos mamos.

Bendrystės jausmas man labai stipriai rezonuoja per naujausius spektaklius.

Pastaruoju metu per įvairius mažus dalykus gavau dideles pamokas apie tai, kad žmogui reikalingas žmogus. Nenoriu, kad skambėtų saldžiai, bet tai tiesa. Pavyzdžiui, jei keliaudama pasitikėsiu tik savo žemėlapiu, nebus taip gerai, kaip paklausti kelio vietinių žmonių. Bendraudama su jais, sutaupysiu laiko, rasiu įdomesnį maršrutą ir dar prisiliesiu prie kitos kultūros. Ženklai, per kuriuos suvokiau, kaip reikalingi esame vieni kitiems, nėra dideli, bet svarbūs. Jei užsidarysi, nusigręši nuo kitų – sustabarėsi, sugrubsi, šaltėsi ir tai niekur tavęs nenuves.

TEATRAS

Tai reikės paleisti – Aktoriai labai įvairiai apibūdina savo profesiją – vieni kalba apie misiją, kiti žiūri pragmatiškiau. Kur šiuose skirtinguose poliuose matote save?

– Tvirtai atsakyti galėsiu tik nuėjus tam tikrą kelią. Matau, kaip požiūris ir supratimas keičiasi, noriu būti atsargi su žodžiais.

Dabar atrodo, kad man žodis „misija“ yra per skambus. Kiekvieno žmogaus buvimas ir išbuvimas šitoje Žemėje jau yra labai graži misija. Šiame gyvenimo etape manau, kad aktorius įgalina emocijas – jis padeda, leidžia žiūrovams jausti. Socialiame gyvenime kartais bijome išreikšti savo emocijas, nemokame jų įvardyti, prisitaikome prie įvairių visuomeninio gyvenimo taisyklių ir net ne visada galime sau leisti jas išreikšti. O teatre per aktorius ir su aktoriais žiūrovai gali jausti labai plačiai. Aktorystė šiuo metu man susijusi ne su istorijų pasakojimu, bet su emocijomis.

Negaliu sakyti, kad aktorystė man tik darbas, bet ir nenoriu sudievinti savo profesijos. Man svarbu per stipriai neįsikibti į ją, nekurti stabų. Ne tik darbe, bet ir gyvenime.

Man net patinka, kai spektakliai nueina.

Aktorius įgalina emocijas – jis padeda, leidžia žiūrovams jausti.

Viena vertus, skaudu, kita vertus, pastato aktoriaus puikybę į vietą. Primena, kad viskas praeina. Kažką padarei gerai ar blogai – viskas praeina ir platesnėje perspektyvoje nėra taip dramatiška, kaip gali atrodyti tą akimirką. Proceso metu stengiuosi iš visų jėgų, įdedu labai daug darbo, bet žinau, kad galiausiai tai reikės paleisti.

– Kalbate apie atsisveikinimą su spektakliu. Kas tai per procesas?

– Kol kas turėjau tik vieną spektaklį, kuris jau nebevaidinamas. Su juo atsisveikinau likus porai mėnesių iki gimdymo. Perdaviau savo vaidmenį dublerei, pamenu, dar pasikalbėjau su kolege, išėjau iš teatro ir supratau, kad tame spektaklyje nebevaidinsiu – pajutau paleidimo momentą. Bet man tai nėra labai skausminga, nejaučiu melancholijos. Nereikia prisirišti ir nereikia

viso gyvenimo vilčių ir prasmės sudėti į teatrą. Žmogus kur kas daugiau nei teatras.

Aktorystė pareikalauja labai daug, bet viso savęs aktoriui jai atiduoti nereikia.

Su kiekvieno spektaklio paleidimu tarsi taikaisi su tuo, kad ateis laikas, kai reikės su teatru atsisveikinti su visam. Labai skaudu matyti absoliučiai viską teatrui atidavusius aktorius, nes pabaiga ateina, ir, jei viskas atiduota, – ji labai skaudi.

Kaip prieš varžybas – Vaiko gimimą minėjote kaip transformuojančią patirtį. Ar ši patirtis jus keitė ir profesinėje plotmėje?

– Galiu kalbėti tik per savo asmeninę prizmę. Man motinystė yra fundamentaliai keičianti patirtis, bet tai nėra tik subjektyvu – moksliškai įrodyta, kad moters smegenys po gimdymo veikia kitaip. Pastebiu, kad tapus mama kai kurie vaidmenys man skamba kitaip, manau, kad tai susiję.

Vaikas yra didžiausias kantrybės mokytojas, taip pat vaikas atskleidžia tavo tikrąjį veidą. Gali turėti įvairių iliuzijų apie save, bet augindama vaikelį pamatai visą teisybę – kad nesi tokia kantri, kad tavo rezervai ne tokie, kokius įsivaizdavai. Dėl to man kiekviena motina yra vaikščiojantis stebuklas.

Tapusi motina moteris taip pat tampa labai stipri, ji tiesiog neturi kitos išeities.

Niekada nemaniau, kad galiu iškęsti tokį miego trūkumą ar tiek daug spėti. Beje, tapus mama mano sportiniai rezultatai taip pat tapo žymiai geresni, tarsi atsirado kažkokių rezervų.

– Kalbant apie sportinius rezultatus, „Boriso Godunovo“ spaudos konferencijoje režisierius J.Klata pabrėžė ir gyrė puikų Klaipėdos dramos teatro aktorių fizinį pasirengimą. Jo pastaba tuomet nuskambėjo keistai, bet žiūrint spektaklį viskas stojo į vietas – atliekate gimnastikos numerį. Iš kur tai?

– Nuo mažens labai mėgstu sportą, daug metų užsiimu kovos menais, vaikystėje su berniukais žaisdavau futbolą. Sportinės gimnastikos mokiausi mokykloje.

Dabar ruošiantis spektakliui buvo labai sunku, kūnas greitai pamiršta lankstumą, reikėjo itin daug treniruotis. ►

Vizitinė kortelė Justina Vanžodytė gimė 1991 m. Kaune 2001 m. baigė Kauno centro pradinę sporto mokyklą, sportinę gimnastiką 2005 m. baigė Kauno 1-ąją muzikos mokyklą, specialybė – sakralinis giedojimas (dėstytojai A.Važinskis ir J.Kraujalienė).

2010 m. baigė Kauno Jėzuitų gimnaziją.

2017 m. baigė Klaipėdos universitetą, kurio Menų fakultete įgijo teatro ir kino studijų krypties vaidybos bakalauro laipsnį (pedagogai P.Gaidys, R.Arbačiauskaitė, D.Rabašauskas).

2017–2020 m. – dramos režisūros magistrantūros studijos (vadovas V.Masalskis) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete.

Nuo 2017 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorė.

Per tą laiką šiame teatre sukūrė 15 vaidmenų.

Valytoja G.Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O.Koršunovas, 2016).

Ruslano Bolgovo nuotr.

27

TEATRAS

◄ Bet man tai labai patiko, džiaugiuosi,

kad režisierius pamėtėjo mintį. Vertinant profesionaliai – baisu, negaliu žiūrėti į savo pasirodymo įrašą, matau, kur netinkamai lenkiu koją ir t. t., bet suprantu, kad teatras ne apie tai. Kartais būna, kad galvoju, štai, sportuoju kažkiek, bet ne profesionaliai, dainuoju, bet ne profesionaliai, kažkiek groju gitara, pianinu, mokausi violončele – nieko labai apčiuopiamo. Kas yra tie aktoriaus konkretūs įgūdžiai, kuriuos turi, pavyzdžiui, profesionalus muzikantas? Kita vertus, aktorystė kuria asmeninę profesionalumo iliuziją, „Borise Godunove“ prieš tą numerį ima jaudulys kaip prieš varžybas. Scenoje gauni galimybę pabūti tuo, kuo norėjai būti. Man patinka sportas, ir per šį spektaklį gavau progą teatrine kalba išreikšti šį pomėgį. Kol jis rodomas, rytą ir vakare atlieku specialius tempimo pratimus, mane prižiūri trenerė.

Meninės gimnastikos kaspinas man yra naujovė, jį valdyti sunku, bet supratau, kad, įdėjus pakankamai darbo, viskas įmanoma.

Dažnai pagalvoju, kad jei ne aktorystė, būčiau sportininkė. Sporte, priešingai nei teatre, rezultatas yra akivaizdus – matai skaičius, aiškų įvertinimą. Teatre dirbi taip pat sunkiai, bet tokio apčiuopiamo rezultato nėra.

Asta spektaklyje „Varovai“ pagal D.Farro pjesę „Medžioklė“ (rež. E.Senkovas, 2021).

Kemel photography nuotr.

28

Jena L.Noreno „Demonuose“ (rež. D.Rabašauskas, 2020).

Mesti štampus ir skristi – Sportininkas dirba kūnu, bet ir aktoriaus kūnas yra jo darbinė medžiaga. Sakoma, kad žmogus laimingas, kai nejaučia savo kūno, bet jūsų santykis, kuriant vaidmenis, su juo turbūt kitoks? Kaip apibūdintumėte aktoriaus žiūrėjimą į save?

– Man labai sunku į save žiūrėti, vis dar to mokausi. Ruošdama vaidmenį, nežiūriu į veidrodį, juo yra režisierius – jis atspindi, ar teisinga linkme einu. Jei žiūrėsiu į save, atsiras pervaidinimo ir perdėjimų konstravimai. Aišku, mūsų darbe yra skirtingos technikos – jei sukeli teisingą emociją, raumenynas ją perteikia, bet galima ir per grimasas sukelti emociją.

Kai repetavome spektaklį apie Caravaggio, turėjome puikų choreografą Tomaszą Wesołowskį, jis vis kartojo, kad aktoriaus instrumentai yra trys – kūnas, balsas, emocija. Jei visus juos gebėsi valdyti ir prižiūrėti – turėsi platų arsenalą vaidmens kūrimui. Iš savo asmeninės patirties matau, kad, jei nemankštinu kūno, sunku dirbti. Man reikia apšilti, išsijudinti, kitaip prarasčiau formą. Žmonės mažai apie tai galvoja, bet pusė mūsų kūno juda mažiau, ji sustingsta, o mes to net nepastebime.

Kalbame apie kūną, bet pridursiu, kad man labai svarbu ir psichologinė higiena.

Manau, kad iki šiol apie ją mažai kalbame ir jai skiriame nepakankamai dėmesio. Aktoriaus darbas glaudžiai susijęs su psichika.

Ne tik reikia psichologijos žinių kuriant savo personažus, bet ir naudojame savo

vidinius resursus, tad turime būti tvirtos, geros psichinės būsenos.

– Nuo ko pradedate susitikimą su savo personažais, kai ruošiatės naujam spektakliui?

– Personažų iškvietimą diktuoja režisierius ir jo naudojama metodika. Pavyzdžiui, kai dirbome su A.Duda-Gracz, atsitraukėme nuo visų asmeninių technikų, ji turi ypatingą metodą, labai kruopščiai, giliai dirba kuriant personažus ir tai daro taip, kad tu nori jai atsiduoti. Ji privertė mane ir visus mano kolegas skraidyti, padėjo nusipurtyti visus štampus ir skristi.

Kiekvienas režisierius kitoks, gali būti, kad jis tau nepadės ir personažo kūrimą patikės tau. Aišku, kiekviename personaže yra nemažai jį vaidinančio aktoriaus.

Neturiu tokių patirčių kaip personažas, bet jų galimybę filtruoju per save. Tai yra įdomi kūrybinė kelionė, įdomu gyventi per personažą ir atskirti save nuo jo. Visada norisi, kad vaidmenyje būtų kuo mažiau manęs.

Bet kad ir kaip stengtumeisi, kai kurie dalykai lieka – balsas, kūnas.

Beje, kurdama įkvėpimo semiuosi stebėdama žmones, iš kino ir literatūros. Kitų stebėjimas yra aktorystės pradžiamokslio dalis. Kad ir kaip būtų, beveik visi mano personažai turi atitikmenis kino filmuose ar knygose, kurie kažką atrakino manyje.

Esminė patirtis – J.Klatos spektaklyje – gimnastika, A.Dudos-Gracz spektaklyje dainuojate.

TEATRAS

Dora T.Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019).

Marina A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata, 2021).

Ten pritaikėte dar vieną dalyką, kurio mokėtės vaikystėje, – sakralinį giedojimą?

– Taip, taip. Šiaip dainuoti scenoje nėra retenybė, bet A.Dudos-Gracz spektaklyje išsiskiria būdas, kaip tai reikia daryti.

Būtina paminėti spektaklio kompozitorių Łukaszą Wójciką – jis buvo nepaprastas mokytojas. Prašė atverti visai kitas, nei man įprasta, balso galimybes, ir tai buvo beprotiškai sunku. Kompozitorius prašė improvizuoti skambant jo sudėtingai, įspūdingo grožio muzikai. Įtaigiai jam aiškinau, kad tai gali tik operos solistai, profesionalūs muzikantai, ir net jiems būtų sunku. Jis man sakė, kad galiu ir kad privalau. Kankinausi, pykau, verkiau, vaikščiojau visa raudona, bet jis buvo

neįtikėtinai kantrus ir nepasidavė. Tai, ką jis sugebėjo iš manęs ištraukti tokiomis aplinkybėmis, kai pati savimi netikėjau, sukrečia. Łukaszas manimi tikėjo labiau nei aš pati – tai esminė patirtis.

– Spektaklyje atrodo, kad muzika ir balsu kuriamas atmosferinis fonas atsiranda lengvai ir natūraliai.

– Tai tik didžiulių su mumis dirbusių profesionalų nuopelnas. Pamačiau, ką su aktoriumi gali nuveikti profesionalai, kai dirba su meile.

– Pastaruoju metu bėgote iš premjeros į premjerą, o kaip ilsitės, kas padeda neprarasti energijos?

Kemel photography nuotr.

Domo Rimeikos nuotr.

– Klaipėda – nuostabus, tarsi ilgiems pasivaikščiojimams sukurtas miestas – pasisodinu sūnų į vežimėlį ir keliamės į Smiltynę, vaikštau po miškus prie jūros. Taip pat labai mėgstu skaityti.

Būtinai, net intensyviausių darbų metu turiu rasti laiko pabūti visiškoje tyloje ir vienumoje. Mamai tai prabanga, bet man reikia bent 20 minučių per dieną, kad pailsėčiau nuo triukšmo, šviesų.

Taigi vaikščiojimas, knygos, tyla. Ir stengiuosi viską daryti disciplinuotai. Vadinu tai rūpinimusi savo psichika. Net jei atrodo, kad neturiu jėgų, einu pavaikščioti – tai vienas iš būdų padėti sau. Kiekvienas jų turime.

29

DAILĖ

Keliaujantis žmog u Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje nuo lapkričio 5-osios iki gruodžio 7-osios žiūrovų laukia dviejų Klaipėdos menininkų – Isroildžono Baročio keramikos skulptūrų ir Tomo Kiaukos tapybos – paroda, turinti intriguojantį, semantiškai labai talpų „Ke[dė]lionės“ pavadinimą ir pirmiausia vedanti prie pačių kūrėjų gyvenimiškosios bei kūrybinės kelionės atspindžių paieškos ekspozicijoje.

Dalia KARATAJIENĖ

Kelionės ženklai Pavadinimas toks talpus, jog aktualizuoja parodą ir šiandien Lietuvos pasienyje vykstančių įvykių fone, ir drauge leidžia prisiminti daugybę per įvairius istorinius laikotarpius keliavusių menininkų, reikš-

I.Baročio keramikos skulptūrų ir T.Kiaukos tapybos parodos „Ke[dė]lionė“ ekspozicijos Baroti galerijoje fragmentas.

30

DAILĖ

g us „Ke[dė]lionėje“ mingai pakeitusių naujais namais virtusių kraštų kultūrinį bei meninį interjerą. Todėl, siekiant nepasimesti galimų asociacijų begalybėje, manau esanti teisi, pradėdama parodos apžvalgą nuo vingrių jos autorių biografinių trajektorijų.

Nepasakysiu naujienos teigdama, kad kuriančio žmogaus patirtis, kurią pagrįstai esame pratę tapatinti su kelione, visada tiesiogiai arba netiesiogiai, iliustratyviai arba metaforiškai įsismelkia į kūrinius. T.Kiauka gimė Šilutėje, bet augo Vilniuje, kuriame

gyvendamas mokėsi dailės mokykloje.

O vėliau jo kelias padarė staigų lankstą, nuvesdamas jį į Vokietijos universitetus Erlangene ir Heidelberge, kuriuose Tomas studijavo teologiją ir filosofiją, o studijas pabaigęs apsigyveno Klaipėdoje. Regisi, jog nieko nevaizduojantys, tolimi nuo bet kokių su kelione paveikslus saistančių motyvų T.Kiaukos kūriniai su minėtais autoriaus biografiniais faktais neturi nieko bendro.

Tačiau pripažinus, kad pats filosofinis mąstymas, kurio sklidina tapytojo rašoma ese-

istika, dailės akademijoje dėstomi filosofijos ir meno teorijos kursai, yra neįmanomas be bendrinių, nuo realybės atitrūkusių spalvinių Tomo kompozicijų, jų kilmė tampa jei ir ne visiškai aiški, tai bent suprantama. Kad ir kokią laisvę menininkui suteikia kūryba, net ir pripažinus jos galią pritemdyti kuriančiai sąmonei būdingus prisiminimus ar emocijas, kūrimo laisvė vis dėlto nėra pajėgi sugriauti žmogui būdingo mąstymo būdo.

T.Kiaukos paveiksluose jis įgyja abstrakčių spalvinių dėmių formas. ►

Baroti galerijos nuotr.

31

DAILĖ

I.Barotis. Būsena. 2021. Šamotas, glazūra, h 47 cm.

T.Kiauka. Saulėlydis žiemą. 2021. Aliejus, drobė, 150 X 100 cm.

Prieš naktį. 2020. Aliejus, drobė, 120 X 80 cm. ◄ Toliau ieškant kelionės ženklų tapy-

Nepriklausomas. 2021. Terakota, h 100 cm.

32

tojo drobėse, verta prisiminti, kad ir pats kūrybos procesas taip pat gali būti prilygintas keliui, vedančiam menininką į belaikę, nuo kasdienybės nutolusią erdvę.

Tad Tomo abstrakcijas galima manyti esant vaizdiniais šios kūrybinės kelionės įspūdžiais, išreikštais paviršių virpinančiais gyvybingais pastoziniais potėpiais.

Griežtoki, ritmingai sugulę, neretai – su aiškiais kontūrais, nelyginant takai, paveikslų potėpiai daug kur turi aiškią

horizontalią kryptį, įsakmiai skatinančią akių kelionę drobės paviršiumi nuo vieno jos krašto kito link. O sodrių spalvų susitelkimas drobių apačioje, viršutinę dalį dažniausiai paliekant šviesią, leidžia kompozicijas asocijuoti su beribe, prieš didelę išvyką atsiveriančia panorama.

Parodos pavadinimo inspiruojamas asociacijas grindžia ir T.Kiaukos paveikslams būdingas nerėksmingų, šiltų žemės spalvų koloritas, artimas gamtiniam spalvynui. ►

DAILĖ

Bangavimas. 2021. Aliejus, drobė, 60 X 50 cm.

Marios žiemą. 2021. Aliejus, drobė, 60 X 60 cm.

Kelionė. 2021. Akmens masė, glazūros, h 65 cm.

33

DAILĖ

Pasidalinimas. 2021. Akmens masė, glazūra, h 56 cm.

Unikalumas – priešstatose ◄ Gi Isroildžonas dar 9-ajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, pabaigęs tuometį dailės institutą, į kurį atkako mokytis iš

Tadžikijos, ėmėsi kūrybos dideles transformacijas išgyvenančios keramikos, tolstančios nuo funkcinės paskirties ir savitikslio dekoratyvumo, sferoje. Kaskart vis labiau siedamas keramiką ne su utilitarumu, o su konceptualia mintimi, I.Baroti’s palaipsniui

Saulėlydis žiemą. 2021. Aliejus, drobė, 150 X 100 cm.

34

tapo atpažįstamas dėl pabrėžtinai estetiškos skulptūroms prilygstančių jo kūrinių kalbos, subtiliai derinančios smulkius ir stambius, lygius ir faktūriškai raiškius formos elementus.

Per tris paties I.Baročio įkurtos galerijos aktyvios veiklos dešimtmečius joje būta įvairių parodų – pradedant Lietuvos klasikais ir baigiant jaunų menininkų eksperimentais. Jokiu būdu neneigiant galerijoje rengtų parodų unikalumo, vis dėlto norisi pabrėžti „Ke[dė]lionės“ išskirtinumą. Ne vien todėl, kad paroda leidžia susipažinti su uostamiestyje meno pulsą nuolat priverčiančio tvinksėti jos šeimininko kūriniais bei parodos bendražygio pasirinkimu.

Parodos idėją, jos meninį unikalumą sudaro priešstatos, savotiškas kontrastas, sunkiai paklūstantis suvaldymui, kuriant parodos vaizdo vienybę ir įkūnijant bendrą ekspozicijos kelionės – dėlionės idėją. Šios priešstatos ekspozicijoje yra akivaizdžiai matomos. Tomo kūriniai byloja į žiūrovus frontaliai. Isroildžono žmogaus pavidalą menančios skulptūros yra nuo žiūrovų nusisukusios. Tomo paveikslai lokalizuoti akių lygyje ir kreipiasi į žiūrinčiuosius spalva, o monochrominės I.Baročio figūros

DAILĖ

Atmintis. 2021. Aliejus, drobė, 60 X 50 cm.

yra išdėliotos žemai. Paveikslai disponuoja abstrakčios formos iliuzija, o Isroildžono skulptūros – trimatės formos realumu.

Su gilia pagarba Šios skirtybės emociškai įtaigauja, palaikydamos žiūrovų dėmesį ir leisdamos išryškėti abiejų parodos autorių darbų savitumui.

Tačiau, net ir būdamos kontrastingos, priešstatos nesukuria eklektiško ar pretenzingos ironijos įspūdžio. Nors ir oponuodamos viena kitai, jos turi abiejų autorių darbus bendrinančių savybių: kūrinius į grupes jungiančios ritmikos žaismę, kūrinių stilingumą bei juose įkūnytą gilią pagarbą žmogui. Pastaroji itin subtiliai išreikšta taip subendrintose I.Baročio figūrose, kad atrodo, jog nuo ilgos kelionės jos prarado viską, ko net neįmanoma prarasti, – individualius lyties, amžiaus požymius, veidus, bet išsaugojo viena kitos link prisilietimui ar apsikabinimui tebekylančias rankas ir atstumus tarp jų sumažinti galinčias kojas.

Figūros yra kresnos, pavargusios, defor-

Priešstatomis parodoje sukuriamas kaip reta visapusiškas gyvenimu keliaujančio žmogaus vaizdinys.

Vakaras. 2021. Aliejus, drobė, 60 X 50 cm.

muotų proporcijų, tačiau dėl glazūros – švytinčios, ir dailininkas, leisdamas įžvelgti net nežymius jų modeliavimo pėdsakus, tais vos regimais įbrėžiais ir įdubomis atkreipia dėmesį į pirmojo žmogaus sukūrimo medžiagos – molio – šilumą. Ji savitai susišaukia su ramiu, nors ir nevengiančiu kontrastų T.Kiaukos paveikslų koloritu, maloniai glundančiu prie akies. Šiomis priešstatomis parodoje sukuriamas kaip reta visapusiškas gyvenimu keliaujančio žmogaus vaizdinys. Fiziškai realūs Isroildžono skulptūriniai pavidalai ir Tomo abstrakcijos rodosi esančios dvi

viena į kitą nepanašios, bet neatskiriamos dalys, nelyginant nedali materialaus kūno bei dvasinė mąstymo, jausmų, nuojautų ir širdies jungtis žmoguje.

Parodos autoriai, manau, nesiimtų nei pritarti mano interpretacijoms, nei jų paneigti. Pabaigti ir eksponuojami kūriniai iš esmės jau nebepriklauso jų kūrėjams ir nebėra pavaldūs jų valiai ar nuomonei. Įgiję baigtinę formą, jie imasi gyventi savarankišką gyvenimą, tapdami visiškai teisėtais žiūrovų apmąstymų objektais ar įžvalgų pretekstais. Jų atkeliavimas į parodą – naujos ir šviesios jų kelionės mūsų link pradžia.

Nesuprastas. 2021. Šamotas, glazūra, h 25 cm.

35

DAILĖ

Klaipėdos vitra ž

D.Ivanausko vitražai u Kažkada, rašydama apie Klaipėdos vitražus ir jų kūrėjus, neatsargiai esu išsitarusi, kad Klaipėdoje profesionalių vitražo kūrėjų nebuvo, todėl uostamiesčio architektai ieškodavo stiklo meno kūrėjų sostinėje. Pasirodo, buvau neteisi. Klaipėdoje buvo vienas profesionalus vitražų kūrėjas – menininkas Donatas Ivanauskas, sukūręs ne vieną įspūdingą vitražą uostamiesčio visuomeniniuose pastatuose.

Dailininkas D.Ivanauskas Klaipėdoje gyveno daugiau nei du dešimtmečius, sukūrė ne vieną vitražą uostamiesčio visuomeniniams interjerams.

Asmeninio archyvo nuotr.

36

Birutė SKAISGIRIENĖ

Subūrė jaunus dailininkus Apie D.Ivanausko kūrinius ne kartą yra užsiminęs architektas Zigmas Rutkauskas.

Mudu vis ruošėmės leistis į Donato vitražų paieškas, tačiau taip ir neprisiruošėme. Visai neseniai apie D.Ivanauską vėl priminė skulptorius Arūnas Sakalauskas ir pabandžiau paieškoti šio menininko per socialinius tinklus. Kad ir kaip neigtum feisbuko naudą, kartais šis kanalas yra vienintelė galimybė.

D.Ivanauską suradau, mūsų pokalbis ir susirašinėjimas rutuliojosi stebėtinai lengvai, lyg būtume seni pažįstami. Dailininkas labai geranoriškai pasidalijo prisiminimais apie savo gyvenimą ir vitražų kūrimą Klaipėdoje.

D.Ivanauską, Vilniaus dailės instituto vitražo specialybės absolventą, 1981 m. į Klaipėdą pasikvietė tuometis Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys.

Miesto vadovą sužavėjo Donato diplominis darbas – vitražo projektas Palangos poilsio namams „Vanagupė“. Vitražas, deja, taip ir nebuvo sukurtas, bet jo projektas tapo lemtingu Donato kūrybinės biografijos startu.

Jam atvykus į Klaipėdą, Vakarų Lietuvos vitražų kūrimo rinkoje stiprias pozicijas jau buvo užėmę menininkai vitražininkai Algirdas Dovydėnas ir broliai Šatūnai. Donatui įsilieti į šią kūrybinę artelę buvo nelengva, tačiau jaunuoju menininku kiek galėdamas rūpinosi miesto vadovas A.Žalys: suteikė jam dirbtuves Debreceno gatvėje, stengėsi parūpinti užsakymų. Aktyvus buvo ir pats Donatas: kartu su dizaineriu Romualdu Martinkumi (dabartiniu Klaipėdos laikrodžių muziejaus direktoriumi) uostamiestyje įkūrė Vakarų Lietuvos jaunųjų dailininkų susivienijimą, kuriam pats ir vadovavo.

DAILĖ

a žų istorijos (7)

i uostamiestyje „Šis jaunųjų dailininkų susivienijimas buvo sukurtas kaip alternatyvi jėga prieš tuo metu viešpatavusią Klaipėdos dailininkų sąjungą ir Klaipėdos „Dailės“ kombinatą, kurio meno taryba boikotuodavo jaunųjų dailininkų darbus. Vakarų Lietuvos jaunųjų dailininkų susivienijimo aktyvistai ėmėsi ginti jaunųjų menininkų interesus, siekė skaidraus užsakymų paskirstymo ir jaunųjų kūrėjų įtraukimo į miesto kūrybinius projektus. O jų darbai buvo tikrai geri, nes į Klaipėdą suvažiavo būrys jaunų, gabių profesionalų.

Mūsų susivienijime buvo A.Sakalauskas, Klaudijus Pūdymas, Vytautas Karčiauskas, Gintautas Jonkus, Rytis Martinionis, Liudvikas Natalevičius, Z.Rutkauskas ir kiti. Mes siekėme apginti savo kūrybą,

nes situacija Klaipėdos meno padangėje tuo metu buvo tikrai dramatiška. Mes, jaunieji menininkai, ėmėmės iniciatyvos: surengėme parodą, nuvertėme „Dailės“ kombinato direkciją ir meno tarybą, bet tai turėjo labai trumpą efektą“, – pasakojo D.Ivanauskas.

Drąsino džiaugtis gyvenimu Visus savo vitražus Klaipėdoje jis sukūrė 1981–1988 m. „Kasmet įgyvendindavau po du projektus. Visi mano vitražai – minimalistiniai, dekoratyvūs ir visuomet pozityvūs, drąsinantys džiaugtis gyvenimu“, – kalbėjo Donatas.

Pirmasis didelis D.Ivanausko kūrybinis darbas buvo didžiulis vitražas naujuosiuose Klaipėdos buities rūmuose Taikos prospekte.

Tuometis Buities kombinato direktorius Feliksas Idzelis užsakė įspūdingą penkių dalių vitražą naujųjų rūmų banketinei salei, įrengtai antrajame pastato aukšte. Donatas buvo puikiai pasirengęs atlikti šį darbą. „Mano vitražo studijų mokytojas buvo profesorius Algimantas Stoškus, baigiau jo vadovaujamą Vilniaus dailės instituto studiją, bet teko gerokai pasistengti, kad galėčiau išsivaduoti nuo jo įtakos. Tai man pavyko kuriant vitražą banketų salėje“, – teigė dailininkas.

Su daug didesne meile ir pagarba Donatas prisimena kitą vitražo meistrą – profesorių Kazimierą Morkūną, kuris jaunam menininkui buvo didžiulis autoritetas. ►

D.Ivanausko dekoratyvinis vitražas „Sparnai“ Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos koncertų salėje.

37

DAILĖ

1981 m. Buities rūmuose (Taikos pr. 78) klasikinio vitražo technika D.Ivanauskas sukūrė įspūdingą 15 kvadratinių metrų vitražą. Buities rūmų vadovas F.Idzelis, apžiūrėjęs užbaigtą kūrinį, pasakė, jog norėtų tuoktis dar kartą, kad ir vėl galėtų pasėdėti po sparnais, išsiskleidusiais vitražo centre. „Vitražu labai džiaugėsi ir miesto vadovas A.Žalys“, – prisiminė autorius.

Po metų D.Ivanauskas sukūrė spalvingą 30 kvadratinių metrų vitražą „Džiunglės“ vaikų darželio „Boružėlė“ baseinui. Baseino langų vitražuose visu grožiu išsiskleidė spalvotos egzotinės gėlės, išsiraizgė lianos ir kita vešli tropikų augmenija. Kurdamas šį vitražą, menininkas norėjo, kad baseine besiturškiantys vaikai jaustųsi kaip egzotiškame krašte ar pasakų šalyje. Donatas juokavo vitražą tuo metu prestižiniame darželyje kūręs todėl, kad galėtų čia gauti vietą savo sūnui. Tiesa, jo sūnus darželį lankė trumpai – vos kelias savaites, bet darželiui tai išėjo į gera.

◄

Klaipėdos lopšelio-darželio „Traukinukas“ „Boružėlės“ skyrius (dabar po reorganizacijos jis taip vadinasi) iki šiol veikia tose pačiose patalpose Danės g. 29, tačiau baseino čia nebėra. Nors jo vietoje vaikams įrengta erdvi pramogų, sporto ir žaidimų salė, bet vitražai išliko, jie yra sudėti į stiklo paketus ir išsaugoti. Šis darželis yra vienas iš seniausių uostamiestyje, įkurtas 1959 m., todėl jo laukia renovacija, bet labai norėtųsi tikėti, kad vitražai bus išsaugoti.

Išsaugotas ir restauruotas Užbaigęs kūrinį darželyje, D.Ivanauskas sukūrė dar du vitražus Klaipėdos buities rūmams: 15 kvadratinių metrų vitražą „Jūros peizažas“ ir 8 kvadratinių metrų vitražą „Žydėjimas“ Buities rūmų mažojoje salėje.

Kol kas nepavyko sužinoti, koks yra naujųjų Buities rūmų (Taikos pr. 78) vitražų likimas seniai privatizuotame pastate. Pavy-

D.Ivanausko vitražas „Džiunglės“ Klaipėdos vaikų darželyje „Boružėlė“.

38

ko susisiekti su naujuoju pastato šeimininku, kuris geranoriškai pažadėjo išsiaiškinti situaciją. Beliko laukti ir tikėtis gerų žinių.

Gauta informacija papildys Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos sukurtą virtualų freskų ir vitražų žemėlapį.

Dar vieną abstraktų dekoratyvinį vitražą „Sparnai“ D.Ivanauskas sukūrė Juozo Karoso muzikos mokyklos koncertų salei (Puodžių g. 4). 10 kvadratinių metrų vitražas yra išsaugotas ir restauruotas. Ritmiškas piešinys su abstrahuotu plevenančių sparnų motyvu kuria vitražo muzikinį skambesį, o šiltos rudeninės spalvos – ypač jaukią salės atmosferą. Muzikos mokyklos direktorius Sigitas Kusas, vedžiodamas po mokyklos valdas, neslėpė pasididžiavimo šiuo D.Ivanausko kūriniu. Direktorius pasakojo, kaip atnaujinant koncertų salę buvo stengiamasi prie vitražo priderinti šviestuvus, kad jie nedarkytų bendro salės vaizdo ir nedisonuotų su meno kūriniu. Pastangas galima įvertinti – mokyklos koncertų salė

DAILĖ

yra puikiai atnaujinta. D.Ivanauskas nėra labai patenkintas vitražo restauravimu, jo manymu, meistrai gerokai pagadino Kęstučio Kurliansko preciziškai atliktą darbą, bet dabar jau nieko nebegalima pakeisti. „Prisiminiau dar vieną, jau tikrai paskutinį savo darbą vitražo srityje. Negalėčiau pasakyti, kaip jį rasti, nes Klaipėdoje viskas taip pasikeitę. Tas vitražas buvo sukurtas kažkokiai Klaipėdos švaros įmonei. Jie užsakė man didelį vitražą centrinėje įmonės laiptinėje, bet, pamatę užbaigtą darbą, labai išsigando. Tuomet dar buvo gilus sovietmetis ir siužetas buvo cenzūruojamas. „Kas tai?“ – paklausė direktorius. O aš jam atsakiau: „Jūs tvarkote miestą, o Dievas tvarko pasaulį.“ Turiu tikslą surasti šį menininko kurtą vitražą kažkokiai Klaipėdos švaros įmonei, sovietmečiu veikusiai Tilžės gatvėje. Kol kas nepavyko užčiuopti nė menkiausio pėdsako, bet paieškas žadu tęsti, nes pažadėjau D.Ivanauskui išnarplioti šį vitražo detektyvą.

Atveš akvarelių parodą Kiekvienas vitražas yra ne vieno menininko kūrinys – jo kūrimui susitelkia menininkas – kūrinio idėjos autorius, vitražo meistras ir, žinoma, architektas. D.Ivanauskui yra tekę dirbti su klaipėdiečiais architektais Ramūnu Kraniausku, Z.Rutkausku, Audrone Žukauskaite. Kurį laiką kartu su Donatu dirbo savamokslis klaipėdietis menininkas Dainius Maleckas, bet, anot D.Ivanausko, užsidirbęs pinigų gitarai, meistrystę vitražinėje metė. Deja, neįmanoma pakalbinti D.Malecko, nes 2009-ųjų gruodį užgeso jo gyvybė. Visas kitas D.Ivanausko vitražų idėjas realizavo nepakeičiamas Vilniaus dailės kombinato Vitražo skyriaus meistras Kęstutis Kurlianskas. „Jis buvo tikrai aukščiausios klasės vitražo meistras, ir man labai pasisekė, kad jis padėjo įgyvendinti daugelį mano sumanymų“, – džiaugėsi dailininkas.

Kaip minėjau, visi D.Ivanausko vitražai Klaipėdoje buvo sukurti 1981–1988 m.

Vėliau vitražininkas paliko menus, pasinėrė į religiją ir tapo religinės bendruomenės „Meilės žodis“ pastoriumi. Čia jau kita istorija, į kurią dabar nesigilinsime, nors Donato pasakojimas apie šį etapą vertas romano arba filmo.

Menininkas D.Ivanauskas Klaipėdoje gyveno iki 2004-ųjų. „Vieną dieną pajutau, kad daugiau niekam čia nebesu reikalingas.

Išvažiavau į savo senelio dvarą Suvalkijoje.

Radau jį beveik sugriautą. Išpirkęs dvarelį iš giminių, namą suremontavau ir vėliau pardaviau, o pats su šeima persikėliau į Bučeliškę“, – pasakojo jis. Šiuo metu su šeima D.Ivanauskas ten ir gyvena, turi savo verslą – puikią poilsiavietę vaizdingame kraštovaizdyje šalia Siesarčio ežero, lieja akvareles, kuria poeziją. Uostamiesčio Meno bibliotekoje planuojama D.Ivanausko akvarelių paroda.

Ja ir šiuo pasakojimu apie D.Ivanausko vitražus norėtųsi šį dailininką ir jo kūrybą iš naujo pristatyti Klaipėdos kultūros bendruomenei.

Algimanto Jarukaičio nuotr.

39

SUGRĮŽIMAI

Fotomenininkas E apie kaitą gyven i

E.Jurčys savo fotografijų parodos atidaryme Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose. 2021.

40

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

SUGRĮŽIMAI

s E.Jurčys – n ime ir kūryboje Spalį Klaipėdoje vyko net trys fotomenininko Edžio Jurčio (JAV) fotografinę kūrybą pristatantys renginiai. Klaipėdos knygų mugėje organizuotas pokalbių vakaras su autoriumi, pranciškonų vienuoliu broliu Benediktu ir menotyrininke Danguole Ruškiene (pokalbį vedė Sondra Simana). KKKC Parodų rūmuose atidaryta naujausius autoriaus fotografijų ciklus pristatanti paroda „Būties nerimas“ (kuratorė – D.Ruškienė). Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje pristatytas neseniai išleistas E.Jurčio fotografijų albumas „Būti šalia“ / „Being Near“ (sudarytojai – E.Jurčys, D.Ruškienė).

Danguolė RUŠKIENĖ

E.Jurčio kūrybos sritį, kuri, kaip paaiškėjo, yra jam antroji po fotografijos.

Renginius organizavo ir albumą išleido Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, kuriai pernai E.Jurčys neatlygintinai perdavė dalį savo fotografijų archyvo. Biblioteka saugo klaipėdiečių menininkų archyvus, taip pat inicijuoja ir vykdo jų kūrybos sklaidą. Iš Klaipėdos paroda (ir albumas) keliaus į Šiaulius, Vilnių, Kauną ir kitus šalies miestus. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė.

Apie E.Jurčio fotografiją kalbėta ir rašyta išties nemažai. Pirmieji straipsniai ir interviu Lietuvos spaudoje pasirodė dar 1995 m., kai jis į Lietuvą atvežė vieną svarbiausių savo fotografijos ciklų „Gyvenimas su AIDS“ (1992–1994). Vėliau JAV gyvenantis lietuvių fotomenininkas kaskart savo naujausius fotografijų ciklus pirmiausia pristatydavo gimtinėje, o šias parodas paprastai lydėdavo nemenkas atgarsis vietinėje žiniasklaidoje. Šįkart norime paliesti ne tik fotografiją. Su fotomenininku kalbamės apie pokyčius gyvenime ir kūryboje, apie Amerikos ir Lietuvos panašumus bei skirtumus. Taip pat ir apie lig šiol nepristatytą dar vieną

Svajoja grįžti į Lietuvą – Klaipėdoje gyvenote iki 1980 m. Po to išvykote į Kazachstaną tarnauti sovietų

armijoje, baigęs tarnybą – į Maskvą, o nuo 1989 m. išvažiavote gyventi į JAV. Kaip jaučiatės atvykęs į Klaipėdą šiandien, atvažiuojate į ją ar sugrįžtate? Ar jūs vis dar klaipėdietis, ar jau kito pasaulio žmogus, stebintis šį miestą prašalaičio ar net turisto žvilgsniu? Ką naujo pastebite dabar Klaipėdoje, Lietuvoje?

– Aš tikrai nenoriu čia jaustis kaip turistas.

Klaipėda yra mano gimtasis miestas. ►

E.Jurčys. Roma. 1998.

41

SUGRĮŽIMAI

E.Jurčys. Iš ciklo „Kryžių kalnas. Gyvybės sodai“. 2004–2010. ◄ Ir aš į Klaipėdą grįžtu kaip klaipėdietis.

Per tuos 40 metų, kai išvykau, Klaipėda išties pasikeitė labai stipriai ir tai nėra vien architektūrinis pasikeitimas, kad čia viskas pagražėjo. Didžiausias pasikeitimas man, kad šiame mieste jau neturiu tiek draugų, kiek jų buvo tada. Daug kas išvažiavo, kiti mirė. Kai grįžtu kuriam nors laikui – savaitei ar mėnesiui, kad darbuočiausi pas brolį Benediktą ir čia įgyvendinčiau įvairius projektus, man atrodo, kad Klaipėda yra ta vieta, kurioje turiu būti, kuriai priklausau.

Kad šis miestas yra mano miestas ir aš noriu jame gyventi. Kita vertus, suprantu, kad jeigu grįšiu į Klaipėdą visam laikui, ją matysiu jau kitaip. Ar aš tikrai ją priimsiu tokią, kokia ji yra? Ar ji ir tada bus man svetinga ir graži? Juk laikui bėgant pradės ryškėti minusai, susidursiu su problemomis. Ką aš veiksiu grįžęs, kur dirbsiu ir iš ko gyvensiu?

Visiškai neaišku, kur būtų tada mano vieta šiame mieste. Daug kas man dabar užduoda tą klausimą: „Ar nori grįžti?“ Taip, noriu, bet tas grįžimas yra labai sunkus. Apsisprendimas yra sunkus. Stabdo abejonės, ar

Iš serijos „Jamaika“. 2008.

42

Iš ciklo „Gyvenimas su AIDS. Portlandas“. 1992–1994.

būsiu patenkintas tuo naujai susikurtu gyvenimu čia. Vis dėlto svajoju grįžti į Lietuvą ir apsigyventi prie ežero, ramybėje, daug laiko praleisti gamtoje, miške, plaukioti baidarėmis, rinkti uogas ir, žinoma, daugiau laiko skirti kūrybai, fotografuoti ir parašyti vieną kitą eilėraštuką.

Aš labai ilgiuosi ne tik Lietuvos gamtos, bet ir senamiesčių, nesvarbu, Klaipėdos, Vilniaus ar Kauno. Man reikia senos miestų architektūros, kuri kvėpuoja gilia istorija, nusibodo Amerikos didmiesčiai. Daug kas čia kitaip nei Amerikoje. Pasiilgstu to.

– Užsiminėte apie draugus. Kad nerandate tų, kurie čia buvo anksčiau. Tai – neišvengiami procesai, su kuriais susiduriame savo gyvenime. Bet juk kiekviena viešnagė Klaipėdoje ir Lietuvoje jums suteikia naujų pažinčių, susipažįstate vis su kitais žmonėmis. Ar tuos žmones vadinate draugais?

– Kai atvažiuoju, visas džiaugsmas, kad susirandu naujų draugų. Ir tai man įkvepia gyvybės, buvimo Lietuvoje grožio. Tai skatina ir norą grįžti, būti čia, nesvarbu –

Klaipėdoje ar Vilniuje. Aš visada atvykęs susitinku ne tik su senais, bet ir su naujais draugais. Tai nėra vienkartinės pažintys.

Jeigu su kažkuo kalbuosi atvirai, tas žmogus jau yra artimas man. Taigi jis mano draugas ir ryšio nutraukti su juo tiesiog nebegaliu.

Nes jeigu jausčiau kažkokį atstumą tarp mūsų, barjerą, aš tiesiog negalėčiau kalbėti apie save, apie tai, kas yra mano viduje, kas mane jaudina. Aš matau iš žmogaus akių, ar man su juo užtenka išgerti kavos ir šiek tiek šnektelėti, ar norėčiau su juo ištisai vaikščioti prie jūros ir kalbėtis be pabaigos.

Tie draugai man labai brangūs ir aš su jais palaikau ryšį, nors išvažiuoju ir grįžtu po metų ar dvejų. Bet kai atvažiuoju į Lietuvą, bandau susirasti juos vėl. Man to reikia.

Be portfolio – nė žingsnio – Pasakojote, kad atvykęs į JAV neturėjote nieko, tik mylimą žmogų. Atvažiavote be

Iš ciklo „Kūno kalba“. 1992–1998.

SUGRĮŽIMAI

Liuksemburgo sodas. Paryžius. 2003.

Aš fotografija rašau savo dienoraštį. Tik rašau ne apie save, o apie kitus. Apie tai, ką pastebiu ir kas man atrodo svarbu. savo portfolio, kūrinių, tik su įgūdžiais, kurių neturėjote kaip pristatyti. Kaip tada dėliojosi dalykiniai ir asmeniniai santykiai su žmonėmis? Kaip susiradote reikalingus žmones, draugus? Ar sunku įgyti amerikiečių pasitikėjimą?

– Pirmieji trys mėnesiai Los Andžele, Santa Monikoje buvo labai sudėtingi. Bendravimas buvo toks netikras, amerikoniškas.

Labai neįdomus, be jokio gylio. Tuo metu susirasti draugą buvo tikrai sunku. Amerikiečiai visi labai užimti. Jie pasveikins tave, kad atvykai. Viskas atrodo gražu, pilna aplinkui žmonių, bet iš tiesų jie tavęs nemato.

Kitą dieną eini pro šalį, jie pasakys „labas“

Iš serijos „Kaitri saulė. Portlandas“. 2016.

ir viso gero. Toks labai formalus, šaltas bendravimas pas juos. Buvo sunku priprasti prie tų žmonių. Galbūt dar ir dėl to, kad aš į Ameriką atvykau iš Rusijos, kur žmonės dar nuoširdesni nei Lietuvoje. Amerikoje nieko panašaus nėra. Norint atsigerti kavos su draugu, reikia tartis prieš kelias dienas.

Visas jų mąstymas yra tik apie darbą ir pinigus. Susitikti prie kavos puodelio reiškia laiko švaistymą, o to jie negali sau leisti.

Man tai atrodė labai keista, absurdiška.

Jeigu sutampa interesai, susidraugauti įmanoma. Kai tu atspindi tai, kuo jie domisi, pvz., fotografija arba tango, gali susirasti savo žmonių ratą, bičiulių. Tada bendrauji, bet bendrauji jau per tą sritį, kad ir fotografiją ar šokį. Pliusas dar ir tai, kad aš buvau užsienietis, o tai jiems buvo egzotika. Dėl tos priežasties gauti darbą man buvo ir sunkiau, ir lengviau. Vieni mane samdė komerciniams užsakymams vien dėl to, kad buvau užsienietis. Jiems atrodė, kad padarysiu kitaip, gal įdomiau ar geriau.

Juk esu iš Europos, nors tuo metu gerai nemokėjau anglų kalbos, buvo sunkiau

Iš ciklo „Majų kultūros palikuonys. Gvatemala“. 2000.

susikalbėti. Kitiems atrodė, kad aš jiems iš viso nereikalingas, aš emigrantas ir geriau su manimi neprasidėti, juolab nemokėjau profesinės kalbos. Ir jiems nerūpėjo mano įdirbis, patirtis, sugebėjimai, kūrybinė kokybė. Į tai jiems buvo nusispjauti. Be to, neturėjau ir portfolio, taigi jie į mane net nežiūrėjo. O portfolio aš pradėjau kaupti iš karto nuvykęs į Ameriką, nes Lietuvoje ir Rusijoje to nereikėjo. Greitai supratau, kad tai – mano duona, turiu turėti gerą portfolio.

Neužtenka mokėti, reikia turėti ir kaip save pristatyti. Ir tai Amerikoje turi padaryti labai greitai.

Atsivėrė tikra Amerika – Jūsų pasauliai keitėsi – Lietuva, Rusija, Amerika... Neišvengiamai keitėtės ir jūs.

Kaip kito jūsų fotografija? Rusijoje fotografavote mažiau, nes didesnę dalį laiko dirbote operatoriumi. ►

Iš ciklo „Meniškas gyvenimas“. 2015–.

43

SUGRĮŽIMAI

Iš ciklo „Mirties ir gyvasties jėga“. 2021. ◄ Bet Amerikoje jau ieškojote aštresnių sociumo pjūvių, prie kurių Lietuvoje nebuvote priartėjęs. Įdomu, ar tai lėmė jūsų asmeninė branda, ar vietos ir socialinio konteksto pasikeitimai?

– Lietuvoje aš tik pradėjau fotografuoti, pradėjau augti fotografijoje. Mačiau, ką daro Romualdas Požerskis, Antanas Sutkus, ir tai buvo labai gražu. Žinoma, man tai turėjo įtakos, bet būnant Amerikoje pasidarė svarbiau tai, ką aš pamačiau ten. Būtent ten supratau, ką noriu ir ką turiu padaryti.

Tos temos mane labai jaudino. Supratau, ką turiu fotografuoti. Susidūrimas su benamiais, AIDS ligoniais, su neįgaliaisiais man kažkaip priminė Lietuvą. Nors to aš nemačiau nei Lietuvoje, nei Rusijoje, bet tai man kažkaip buvo susiję su ankstesniu gyvenimu. Tai man atrodė labai aktualu. Supratau, kad noriu į tai pasigilinti, paanalizuoti daugiau ir pasidalyti visa ta informacija su lietuviais. Pirmiausia visa tai norėjau atvežti ir parodyti čia. Kaip pranešimą, kad žmonės negalvotų apie Ameriką taip, kaip aš galvo-

jau – kad ten labai lengva ir gera gyventi.

Kol esi Lietuvoje, nežinai, kas yra Amerika. Visi mes ją idealizavome. Tik kai atvyksti į tą šalį ir pradedi nuo nulio, atsiveria tikra Amerika. Kai turi dirbti po 12 valandų, dviejuose darbuose. Taip yra ir šiandieną. Pavyzdžiui, net geri aktoriai ten dirba ir kitus, papildomus darbus. Visi tie dalykai mane sukrėtė, ir aš pradėjau pažintį su Amerika per fotografiją. Pradėjau landžioti po atokiausias miesto vietas, ieškoti kito, tikro gyvenimo. Taip susipažinau su benamiais, su įvairiomis socialinėmis grupėmis. Mezgiau su jais kontaktus, mokiausi bendrauti, nes tie žmonės nemėgsta būti fotografuojami. O kai sužino, kad tu esi užsienietis, jie iš tavęs dar ir pinigų nori.

Todėl iš pradžių reikėjo išmokti bendrauti, kartais nupirkti cigarečių ar alaus. Tik per tų žmonių pasitikėjimą aš priėjau prie tų projektų ir sukūriau šiuos ciklus. Kitaip nebūčiau nieko padaręs.

Ir man keliaujant po kitas šalis, viskas vyksta labai panašiai. Jos pačios man padik-

Iš ciklo „Užsibarikadavę iki ašarų. Portlandas“. 2020.

44

tuoja temas. Niekada nesu išvykęs į kelionę kaip turistas, poilsiautojas. Aš nežinau, ką tai reiškia. Man poilsis yra fotografuoti, išeiti į gatves, vienkiemius, į kažkokius atokius kampelius, kur nėra turizmo, bet yra gyvenimas. Aš noriu matyti tikrą gyvenimą.

Todėl ieškau probleminių, naujų socialinių temų, kurios paprastai yra slepiamos, kurias pačios šalys linkusios ignoruoti. Man įdomiausia ir yra tai, ko mes dėl vienokių ar kitokių priežasčių nematome.

Bandau tokias temas užčiuopti ir Lietuvoje. Ieškau jų. Randu, bet man trūksta laiko, mano kelionės per trumpos. Jų metu atsiranda labai daug kitų reikalų.

Aš jau esu pradėjęs fotografuoti naujus ciklus Lietuvoje. Man norisi probleminių, aktualių dalykų. Noriu surasti tai, kas dar nepastebėta, bet vyksta. Įlįsti, suprasti ir nufotografuoti. Kuo sunkiau aptikti ir užfiksuoti, tuo ta medžiaga man vertingesnė.

Nenoriu dabar apie tai daug kalbėti, bet jau esu užčiuopęs kelias temas. Tam reikia dar laiko, tegul tai auga.

SUGRĮŽIMAI

Rūpi visuotinės problemos – Naujas temas, tiesa, atskleistas Amerikoje, pristatėte ir KKKC Parodų rūmuose vykusioje parodoje. Tai – pastarųjų dvejų metų jūsų darbai. Čia nespalvotą fotografiją pakeitė spalvota. Iš jūsų fotografijos pradingo žmogus, jo atvaizdo nebeliko. Bet, mano manymu, jūsų fotografija keičiasi tiek, kiek keičiasi pats pasaulis. Jūs ir toliau kalbate aktualiomis temomis, tik tai jau vyksta kiek kitaip. Ką pats apie tai manote?

– Kai šiandieną vyksta tokie globaliniai pasikeitimai, mano misija – kaip metraštininko, fotografo dokumentininko. Aš fotografija rašau savo dienoraštį. Tik rašau ne apie save, o apie kitus. Apie tai, ką pastebiu ir kas man atrodo svarbu. Žinau, kad tai bus vertinga rytoj, nes tai yra istorija. Visi parodoje Klaipėdoje eksponuoti ciklai sukurti pandemijos metu, per pastaruosius dvejus metus. Po kurio laiko žmonės pamirš apie visus tuos

įvykius – pandemiją, socialinius konfliktus, protestus Portlande, kai daugelis žymiausių verslo įmonių buvo užsibarikadavę. Man pačiam įdomiausia fotografuoti tai, kas keičiasi. Nors žmonių čia nematome, bet vis tiek jie egzistuoja, nes šie reiškiniai, įvykiai atsitiko dėl žmonių. Aštri socialinė problema, iškilusi, kai buvo nužudytas George’as Floydas, yra ne tik apie jį. Ji, ko gero, buvo aktualiausia, nes visa tai – apie žmonių teises, apie vis dar egzistuojantį rasizmą. Kita aktuali tema – klimato kaita. Ir vėl žmonės.

Nors jų irgi nematome, bet jie yra visur. Žmonių sprendimų pasekmės, iš to kylantys gaisrai, žmonių kaltė. Stebime ir tai, kaip jie atsigauna, keliasi iš pelenų. Šiandien gal mane labiau domina ne lokalios temos, o tai, kas vyksta pasaulyje, globalinės problemos.

Norisi apie tai kalbėti garsiai. Aš ir ateityje planuoju gvildenti klimato kaitos temą.

Galbūt vėl važiuosiu į tas pačias vietas, kur sudegė kaimai, bet jau pradėjo grįžti ir kurtis žmonės, tęsiasi gyvenimai. Noriu matyti tai, atrasti grožį, stebėti, kaip pelenus keičia

atsitiesiantis gyvenimas. Kita vertus, noriu parodyti, kad klimato kaita – didžiulio masto problema ir visi esame atsakingi už tai.

Žodžiai sugrįžta vaizdais – Minėjote, kad rašote eiles. Gal galime prisiliesti ir prie šios jūsų kūrybos formos?

Ar eiles rašote tik tada, kai neturite po ranka fotoaparato, t. y. vizualinę iškrovą keičiate verbaline?

– Taip, kai keliauju ir neturiu fotoaparato, bandau užsirašyti tai, ką matau. Visada turiu knygutę, užsirašau ir medituoju prie tų kelių eilučių. Ir man po metų ar dvejų tie žodžiai sugrįžta vaizdais. Jie padeda prisiminti matytus dalykus, patirtas emocijas, jie veikia kaip fotografija. Tarkime, kelionių Rusijoje metu parašytos eilės rusų kalba, kad ir kur būčiau, man primena tas vietas tuo laiku, kai aš ten buvau, – kalnus, Kurilus. ►

Iš ciklo „Didžiosios tuštumos jausmas“. 2020.

45

SUGRĮŽIMAI

◄ Tokia pat gyvybe dabar ir sugrįžta.

Laikas grįžta į tą pačią vietą, grįžta prisiminimai. Man svarbu užsirašyti, ir aš tai darau lig šiol, tik dabar jau lietuvių kalba.

Nemanau, kad tekstas man galėtų pakeisti fotografiją, bet aš galbūt norėčiau rimčiau pastudijuoti pačią literatūrą, rašymo stilių, nes man labai trūksta literatūrinių išsireiškimų. Lietuvių kalba skaitau tik tiek, kiek parsivežu knygų iš Lietuvos.

Elektroninių knygų neskaitau, tai ne man.

Paskutinė knyga, kurią perskaičiau, buvo „Mano vardas Marytė“ (Alvydo Šlepiko romanas – aut. past.). Tai fantastiška knyga, kiekvienas sakinys parašytas taip giliai, tokios metaforos... Man svarbu mąstyti ir rašyti savo kalba, nes tada lengviau išreikšti, ką jaučiu. Anglų kalba man yra svetima, nors ją gerai moku. Negalėčiau tų eilių vadinti dienoraščiu, niekada dienoraščio nerašiau. Tos 3–4 eilutės – tik vizualūs mano prisiminimai vienai emocijai išreikšti. Tie tekstai visuomet mane lydėjo, kad ir kur būčiau, – traukinyje, lėktuve ar autobuse. Keliaudamas aš visada įdėmiai stebiu ir užsirašau tai, ką tuo metu pajuntu. Man patinka rašyti ir sakraline tematika, ir kitomis temomis.

Tame yra ir humoro, viskas kaip mano fotografijoje. Tie patys dalykai, tik jau ne vaizdu, o žodžiu. Rašau sau, kol kas nieko nesiruošiu su tais tekstais daryti, todėl galiu būti nuoširdus ar net sentimentalus. Jie tiesiog ateina iš vidaus ir aš juos užrašau, nes man jų reikia. Tai yra mano vizualiniai prisiminimai ir tiek.

Edis JURČYS

Liekit dažus, tapykit!

Saulėj išdžius mano atvaizdas.

//

//

Ką baltas tuščias lapas jaučia, Kai prieš akis tu jį laikai?

Rašai, braukai, trini ir vėl rašai.

Kai žodžiai šitaip sunkiai gaudžia – Ką baltas tuščias lapas jaučia?

Luvro muziejuje Žiūrėjau į Picasso moteris.

Jos manęs nepastebėjo.

//

Rašau, kai galiu Prie žvakių šviesos, Rašau, kai geriu Prie atdaro lango.

Praeiviai, kaimynai mėto žvilgsnius O man kas...

Rašau, kai geriu Prie atdaro lango.

Aš įkvėpiau tave Ir iškvėpti nenoriu.

Geriau mirsiu. // Kiauros džinsų kišenės, Ant kelio pabiro saulėgrąžos, Paukščiai suka ratus. // Karaliau, Ant kokio siūlo tu laikais?

Tiktai nekrisk!

Arti, arti šalia tavęs aš būsiu. // Esu lyg drobė, prisegta prie virvės.

Vėjas pučia, plaka mane.

//

// Mano rankos nusėtos pigmentais, Kūno raukšlės – kaip gerai išdžiovintos žuvies, Įdubusios akys nužiūri kiekvieną.

Minčių painiava ir šalta arbata. // Pageltę ūsai, pirštai, dantys...

Vis vien jam, mirs kada.

Algos nėra, ji pragerta Į penktą... Sunkiai lipa laiptais.

Nepyk, Maryte! Tave myliu.

Pro langą dūmų kvapas sklinda Praeiviai dairos, šnibžda sau kažką. // Lašinių ir agurkų puota Vyno taurė pilna Tu esi pagirta, bet dar negirta. // Pirštų dėmės Nuo žemės darbų Ant maldaknygės lapų.

Iš ciklo „Keltas“. 2000–2004.

46

KINAS

„Prancūzijos kronikos“: režisieriaus W.Andersono smėlio dėžė

W.Andersonas priklauso tiems režisieriams, kurių darbus galima atpažinti iš karto. Jiems būdingas išradingumas, lyrizmas, sentimentali ironija ir neišsemiama kūrėjo vaizduotė.

Weso Andersono filmus žiūrovai mėgsta ir jų nekenčia dėl tų pačių priežasčių – žaismingumo, išskirtinės kinematografijos ir intelektualaus humoro. Šio režisieriaus vizualus stilius toks atpažįstamas, kad jo garbei sukurta populiari „Instagram“ paskyra @accidentallywesanderson (Wesas Andersonas per atsitiktinumą), kur dalijamasi nuotraukomis, primenančiomis jo filmų pasaulį. Naujausias W.Andersono kūrinys „Prancūzijos kronikos“ („The French Dispatch“, 2021) turėjo pasirodyti 2020 m., bet tik dabar pagaliau galima jį pamatyti tokį, koks buvo sumanytas.

Andrius RAMANAUSKAS

Keturių istorijų rinkinys Nors šiame filme nėra bondianiškų grandiozinių veiksmo scenų ir didelio

masto vaizdo efektų, kaip „Kopoje“, viskas, kas susiję su pastatymu, yra aukščiausio kalibro, o dėmesys detalėms neturi lygių.

Amerikietis W.Andersonas, ilgai gyvenęs Paryžiuje ir gerai žinomas europietiškos kultūros mėgėjas, visada norėjo sukurti savo „prancūzišką filmą“. Režisierius pasirinko Prancūzijos pietvakariuose

esantį Angulemo miestą. Jis teigė: „Mes keliavome po visą Prancūziją, kad rastume miestelį, kuris galėtų priminti Paryžiaus rajonus – Menilmontaną, Belvilį ir Monmartrą.“ „Prancūzijos kronikos“ yra keturių istorijų rinkinys, tarsi meilės laiškas žurnalistams, nukeliantis į išgalvotą XX a. Prancūzijos miestelį: čia įsikūrusi ► 47

KINAS

Kadrai iš filmo „Prancūzijos kronikos“ (rež. W.Andersonas, 2021).

◄ amerikiečių laikraščio užsienio redakcija kuria žurnalą apie politiką, keliones, kulinariją ir išskirtinius dalykus.

Visos keturios istorijos yra keturi straipsniai, papasakoti kino formatu. Visas istorijas sieja amerikietis redaktorius

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Prancūzijos kronikos“ / „The French Dispatch“. Žanras: romantinė drama, komedija.

Sukurta: 2021 m. JAV, Vokietija, Prancūzija.

Režisierius: Wesas Andersonas.

Scenarijaus autoriai: W.Andersonas, Romanas Coppola, Hugo Guinnessas.

Aktoriai: Benicio Del Toro, Adrienas Brody’s, Tilda Swinton, Léa Seydoux, Frances McDormand, Timothée Chalamet, Billas Murray’us, Owenas Wilsonas, Christophas Waltzas, Lievas Schreiberis, Edwardas Nortonas, Elisabeth Moss, Jasonas Schwartzmanas, Jeffrey’s Wrightas, Willemas Dafoe.

Operatorius: Robertas D.Yeomanas.

Kompozitorius: Alexandre’as Desplat.

Trukmė: 1 val. 47 min.

Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

48

Artūras Hoviceris jaunesnysis (akt. Billas Murray’us), subūręs išskirtinių ir prie visuomenės nepritampančių žurnalistų komandą, kuri atsiduria komiškose ir groteskiškose situacijose. Laikraščio redaktorius – didelis žurnalistų nepriklausomybės šalininkas. Jo vaidmuo trumpas, tačiau jo pastabos žurnalo autoriams – juokingos ir taiklios. Viena pakartojama net kelis kartus: „Pasistenk, kad tavo istorija skambėtų taip, lyg visiems atrodytų, jog tyčia norėjai taip parašyti.“

Dviejų idėjų mišinys „Prancūzijos kronikos“ yra dviejų režisieriaus idėjų mišinys. Jis nuo paauglystės buvo amerikiečių žurnalo „The New Yorker“ skaitytojas ir gerbėjas. Jaunystėje žavėjęsis senuoju žurnalu ilgai norėjo sukurti filmą, pasakojantį apie žurnalistus ir jų darbą. Jo galvoje lygiaverčiai plėtojosi ir prancūziško filmo idėja. Tad galiausiai sujungė dviejų filmų koncepcijas ir išėjo filmas apie žurnalą „The French Dispatch“,

kurio redakcija yra mieste, primenančiame Paryžių.

Režisierius W.Andersonas yra tarsi senųjų Woody Alleno kūrybos idėjų tęsinys, tik padaugintas kubu. Čia mėgaujamasi nostalgija lyg W.Aleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ („Midnight in Paris“, 2011), idealizuojamas miestas ir atiduodama duoklė mazochistiniam, neurotiškam ir bohemiškam gyvenimo būdui tarsi „Manhatane“ („Manhattan“, 1979) arba romantinėje komedijoje „Anė Hol“ („Annie Hall“, 1977). O trumpametražių filmų kompiliacijos struktūra gali priminti net Quentino Tarantino juostą „Keturi kambariai“ („Four Rooms“, 1995). „Prancūzijos kronikose“ istorijos ir dialogai juda beprotiškai greitai. Visiems garsiems aktoriams pasirodyti čia kartais net neužtenka filmo laiko. O garsių aktorių čia yra begalė net pačiuose mažiausiuose vaidmenyse. Manau, kad šio filmo struktūra labiau tiktų mini serialui, kuris suteiktų kiekvienai istorijai daugiau erdvės kvėpuoti. Kiekvienas kadras gerai apgalvotas ir prikimštas kultūrinių bei intelektualinių nuorodų. Visko tiek daug,

KINAS

„Prancūzijos kronikos“ – filmas su trūkumais, bet atrodo tarsi tyčia toks pastatytas.

kad net ir labiausiai išprusę žiūrovai nespės visko susekti ir pastebėti. Ilgesniame formate pasakojimas būtų labiau išbaigtas.

Tiesiog neužteks jėgų Šio filmo patrauklumas priklausys nuo to, kiek žiūrovai patys norės investuoti savo dėmesio ir pasinerti į režisieriaus sukurtą žavų, spalvingą rankų darbo pasaulį.

Mažiau disciplinuoti paskęs gausybėje dialogų, o akys bus bombarduojamos visomis vaivorykštės spalvomis ir visais įmanomais kinematografiniais sprendimais. Filme naudojamos nepertraukiamo kadro mizanscenos, daug užkadrinio balso, animacijos, kameros judesio, begalė skirtingų kompozicijų ir „instagramos filtrų“, o kai nejuda kamera scenoje, tada juda pati scena kadre.

Iš visų keturių pateikiamų istorijų, kurios galėtų būti atskiri filmai, porą žiūrovai tikrai įsidėmės. Tačiau pamėgti visas keturias tiesiog neužteks jėgų. Galbūt tai vienas iš

silpnesnių filmų W.Andersono filmografijoje, bent jau palyginus su kitu jo filmu „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ („The Grand Budapest Hotel“, 2014), kuris iš esmės pasižymi tuo pačiu stiliumi ir yra vizualinio stiliaus filmas dvynys. Nors sunku nesižavėti optimistišku, nostalgišku ir keistu W.Andersono režisūros stiliumi, kuris buvo dažnai mėgdžiojamas, bet niekada nepakartotas, tačiau „Prancūzijos kronikos“ nepasiūlo nieko naujo. Tai nėra blogai, bet bėda, kad žiūrovai tiesiog perdozuoja estetikos ir tempo.

Tarsi meilės laiškas „Prancūzijos kronikos“ atsako į klausimą „Kas nutinka, kai W.Andersono yra per daug jo paties filme?“. Filmas veikiausiai patiks tiems, kurie mėgsta firminę stilizuotą šio režisieriaus pasakojimo manierą ir laiko jį kino vunderkindu. Jie jo darbą iš karto atpažins ir jame atras W.Andersonui būdingo išradingumo, lyrizmo, sentimentalios ironijos bei dau-

gybę tų pačių aktorių, kurie šmėžuoja kiekviename jo filme.

Visų kitų laukia keturios istorijos: viena – apie paprastą dieną viename Prancūzijos mieste, kita – apie genijų menininką, įkalintą iki gyvos galvos kalėjime, trečia – apie prancūzų jaunimo grupuotes, norinčias sukelti revoliuciją, ir paskutinė – apie policijos nuovados virtuvės šefą. Kiekvienas pasakojimas skiriasi temomis, kurias sieja tik Prancūzija ir miestas, panašus į Paryžių. Kiekviena istorija sukurta šiek tiek remiantis panašiomis istorijomis iš realybės ir tikromis asmenybėmis iš praeities. Tačiau realybės pojūčio filme žiūrovai nepatirs dėl savotiško režisūros stiliaus.

Filmas yra tarsi meilės laiškas praėjusio amžiaus literatūrinei žurnalistikai, kai, norint sudominti savo straipsniais, nereikėjo šokiruoti sensacijomis, rinkti patiktukus ir sprogdinti internetą kvailomis antraštėmis.

Kai istorijos būdavo apie išskirtinius žmones, ir jos buvo parašytos unikalų kalbos stilių turinčių išskirtinių žurnalistų. „Prancūzijos kronikos“ – filmas su trūkumais, bet atrodo tarsi tyčia toks pastatytas.

49

GINTARO LAŠAI

Gabrielės Venckutės akvarelė.

50

Durys Benas TARKERIS

Pianinas namuose reikalingas tam, kad jo viduje Andrius galėtų paslėpti butelį degtinės. Kaip smagu klausytis žmonos grojimo ir žinoti, kad pianino plaktukai, kalantys per stygas, pralekia visiškai šalia butelio. Jai nežinant. Ne, tokia pradžia netinka – turėtų būti paprastesnė ir be sarkazmo. Pianinas niekam nereikalingas. Reikalingas jo garsas. Geriau taip.

Nesąmonė. Kodėl? Iš kvailysčių gimsta beprotybė, o iš jos – šedevrai.

Valdas negali susikaupti. Žmona išvyko savaitei paviešėti į kaimą pas seserį. Muzikos dienos proga jis turi parašyti novelę apie muzikanto apleistą instrumentą ir nusiųsti redaktorei, bet niekaip nesumoja, nuo ko pradėti. Gal tikrai užsikabinti už garso? Rašyti bet ką apie garsus, tarytum jie būtų gyvi – kutena, daužo, glosto, prilimpa, atšoka, nusisuka, pralinksmina, liūdina. Andrius taip pamilo savo garsą, jis taip prie jo prilipo, kad ėmė bijoti netekties. Banalu. Be to, yra panašiai rašęs.

Paėmęs knygą nuo stalo, Valdas šiek tiek ją kilsteli ir paleidžia. Bumpt – nuskambėjo negyvai – nesujaudino.

Jis eina prie laukujų durų, grįžta, vėl eina, atidaro duris, uždaro, atidaro ir, paskutinį kartą uždaręs, pamiršta, kad buvo atidaręs.

Ir tada pabeldžia. Garsas neįprastas. Pabeldžia dar. Bet kas ten? Valdas išgirsta anapus kažką krebždant. Beldžia dar, bet šį kartą atsargiau, o judesiai nebe tokie užtikrinti, todėl garsas tarytum atšoka, ir greičiausiai lieka ten, iš kur buvo paleistas.

– Kas ten? – kažkas už durų nedrąsiai paklausia.

Klausimas Valdui pasirodė panašus į prašymą. Prikišęs ausį prie durų jis truputį palaukia ir pradeda galvoti, kad pasivaideno.

Tada grįžta į svetainę, atsisėda ant lovos ir

stebėdamas duris bando prisiminti apvogtų žmonių istorijas. Negirdėjo nė vieno įžūlaus apiplėšimo, be to, visi nukentėję buvo turtingi žmonės ir turtas išneštas jiems nesant namuose. Čia nėra ką vogti. Valdas kelia ant staliuko kojas ir netyčia ant grindų numeta televizoriaus pultelį.

– Kas ten? – klausimas pasikartoja. Ir šį kartą daug garsiau.

– Valdas Strielkūnas, po šimts!

Ryžtingai nusiteikęs jis eina durų link, bet paskutiniu momentu susilaiko. Jam jau šešiasdešimt, jėgos gali būti nelygios, todėl paskambins sūnui. Nekelia.

Jis išsiunčia žinutę, kad kuo greičiau paskambintų, ir atsiduria prie lango.

Mergaitė pasikišusi po pažastimi pliušinį žaislą suka ratus aplink mašiną, kaimynas vedžioja šunį, kelios varnos prie šiukšlių konteinerio dalijasi kažkokiu maisto gabalu. Tikroviškas vaizdas ramina, bet...

Suskamba telefonas, Valdas klausosi melodijos ir staiga suvokia, kad kažkas čia ne vietoje arba ne laiku.

– Kas ten? – išgirsta ragelyje gergždžiantį sūnaus balsą.

– Aš, tavo tėvas. Kas gi dar? Alio, girdi mane? Mariau, kodėl tyli? Alio...

Telefone pasigirsta pranešimas, kad pašnekovas dingo už ryšio zonos ribų. Valdas varto telefoną, maigo mygtukus ir, nors supranta, kad taip negali būti, nebėra toks tikras. Tau reikėtų išmaniojo, – girdi sūnaus balsą. Internetu galėtume bendrauti būdami bet kuriame pasaulio kampelyje. Valdui gėda prisipažinti, jis nežino, kas yra internetas. Supranta, kad tai ryšys su pasauliu, bet koks yra veikimo principas – nesusigaudo.

Juokais yra pasakęs sūnui, kad palaidotų kartu su juo.

Tada jie juokėsi, bet prieš suimant juokui kažkurią sekundės dalį širdį persmelkė liūdesys. Ir juokas išėjo nei šioks, nei toks. Jei ne šalia stovėjęs sūnus, jis tikriausiai būtų pradėjęs verkti. Valdas kažkur yra skaitęs,

GINTARO LAŠAI

kad mokslininkai kompiuteriu nuotraukose nuo verkiančio žmogaus veido pašalino ašaras ir savanorių klausinėjo apie jo būseną.

Daugelis nesuprato, kad žmogui liūdna, o kažkam pasirodė, kad jis juokiasi. Kokios nesąmonės ateina jam į galvą. Kam rūpi svetimo žmogaus savijauta?

Bet gal ne visas pasaulis toks? Jis pasidalijęs į keturias dalis. Jis gyvena ne ten, kur viskas paprasta ir aišku. Bent vienoje pasaulio dalyje taip turėtų būti, tačiau nėra ten buvęs. Tik pasikliovęs intuicija gali spėti. Ten mėnulis visada išsirietęs kaip įtemptas lankas, ten visada yra sniego, o seniai besmegeniai netrukdo šunims laisvai užeiti į parduotuvę nusipirkti maisto, katės ten lankosi bibliotekose, lopšiuose sūpuoja kūdikius ir murkia lopšines, todėl vaikai niekada neužauga. Ten klimatas seniai atšilęs ir niekas nesuka dėl to galvos, durys neturi išorinių ir vidinių pusių, todėl nėra kam pasibelsti.

– Kas ten?

– Nežinau, – atsako tyliai Valdas, kad klausiantysis neišgirstų, ir eina durų link.

Jaučiasi drąsus, o gal abejingas. Kažkuri jo dalis turėtų bijoti dėl akvariumo žuvyčių, dėl vėžliuko, kuris dvi dienas pasislėpęs po lova, bet ir toji dalis pritaria sprendimui atidaryti duris. O gal nenori ginčytis.

Už durų stovi velniškai gražus vyras.

Tokio Valdas nebuvo matęs jokiame filme.

Jei reiktų apibūdinti – nesugebėtų. Kas iš to, jei parašytų, kad jo plaukai juodi, nosis tiesi, žydros akys, kampuotas smakras su duobute, didelės lūpos. Veltui. Nepadėtų net rafinuočiausios, vyriškumą ir veido simetriją liaupsinančios metaforos. Vienintelė grožį darkanti detalė – drabužiai. Bet ir jie, nors yra ryškiai apskurę, išėję iš mados ir daug metų neskalbti, nesugadina pirmo įspūdžio.

– Aš labai atsiprašau, kad trukdau jus.

Skambutis neveikia, nežinau, kaip prisibelsti. ► 51

GINTARO LAŠAI

◄ – Kas jūs?

– Nežinau, nuo ko pradėti ir kaip jums paaiškinti.

– Visų pirma užeikit, nestovėkite tarpdury, prašom.

Jis pasiūlo svečiui arbatos, kavos, vandens, bet jis atsisako visko. Sėdi ant lovos susigūžęs, nedrįsta pakelti akių, ir Valdas pradeda abejoti, ar gali taip būti – gražūs žmonės yra daug drąsesni ir kartais net įžūlūs.

– Kaip čia pasakius, esu Andrius. Tas, apie kurį rašėte vienoje iš savo novelių.

Nenurodėte pavardės ir visiškai ignoravote mano išvaizdą. Visi sako, kad esu gražus, bet jūs to nepaminėjote. Ar galite ištaisyti tą vietą, kurioje rašote apie mane?

Jis neduoda atsipeikėti, susivokti, kas čia vyksta, ir Valdas daug ko neprisimena, ką svečias sakė pradžioje. Ir visiškai ne dėl to, kad jam blogai su atmintimi. Bando viską logiškai sudėlioti, bet nesupranta ir ima nervintis.

– Palauk...

– Neturiu laiko, mama prieš mirtį nori perskaityti ištaisytą novelę. Tai jos paskutinis noras. Tiesa, galėtumėte ir apie ją parašyti gražiau. Giminės perskaitę piktinosi.

– O ji pati? – jis pertraukia svečią.

– Pasakė, kad save puikiai pažįsta ir jai nesvarbu. Ji galėtų papasakoti apie save daug blogesnių dalykų, bet nedrįsta. Bijo, kad uždarys į beprotnamį, kad atskirs nuo žmonių ar ištrems į negyvenamą salą. Nežinau, kodėl, bet ir man ji nesako.

– Bet, kaip suprantu, jaunuoli, jūs pats apie ją šitaip pasakojote. Mano darbas yra tik užrašyti. Puikiai prisimenu visas savo istorijas, taip pat ir jūsų. Augote be tėvo ir vaikystėje buvote pavadinęs mamą prostitute, nes ji per ilgai rinkosi vyrą. Taip sakėte, bet šito nedrįsau rašyti.

– Teisingai padarėte. Minėjau tąkart, kad užtikau ją besimylinčią ne su tuo, kuris patiko man. Tada atrodė didžiulė išdavystė.

Mama buvo man pažadėjusi.

Andrius lėtai pakilo nuo lovos ir perėjo per kambarį. Jo drabužiai skleidė nemalonų kvapą ir kartu keistai, lyg būtų atsiskyrusi nuo kūno vaiduoklio mantija, sklandė ore.

Grįžęs į vietą jis sudribo ir dabar atrodė tarytum maišas, iš kurio kyšo neįprasto grožio veidas. Tas drabužių ir veido kontrastas Valdui sukėlė norą įgelti.

– Dar sakėte, kad ji girta šoko ant stalo lyg striptizo šokėja. Kas gi taip atsiliepia apie savo mamą?

52

– Tik šito nesugalvokit parašyti, maldauju. Vaikystėje į viską žiūrėjau daug rimčiau.

Dabar suprantu, kad jai norėjosi išsidūkti – kilnojo suknelę, glostė savo kūną ir garsiai juokėsi. Tokios nebuvau matęs, ji nebuvo panaši į mamą. Labai išsigandau.

Valdas nori kažką pasakyti, bet užlieję prisiminimai surakina liežuvį. Jis stengiasi iš jų pirmojo susitikimo prisiminti nors vieną ryškesnį Andriaus bruožą.

Blizgantis kostiumas, balti marškiniai, idealiai priderintas kaklaraištis ir įprastas iki banalumo veidas. Daugiau nieko. Nebjaurus ir tiek. Greičiausiai todėl nekilo ranka rašyti apie jo išorę. Dabar Valdas galvoja, kad kostiumas buvo paslėpęs Andriaus grožį.

– Man pasirodė, kad pirmą kartą apsilankęs buvote nepanašus į save.

– Pykau ant mamos, kad neprisižiūri kaip visi normalūs žmonės, kad butas smirdi lyg landynė, kad yra nutukusi ir be perstojo valgo. Draugavau su moterimi, įsimylėjau, viskas buvo labai rimta, o ji primygtinai prašė, kad supažindinčiau su mama. Nieko neišėjo – mes susipykome ir išsiskyrėme.

– Jūs pageidaujate, kad apie mamą viską ištrinčiau ar parašyčiau kitaip?

– Nežinau, dar nežinau, ką reikėtų pakeisti, bet viską ištrinti... Ne, visko nereikia.

– Galbūt netinkama pradžia, pirmas sakinys?

– Taip, kažką pakeiskite pirmajame.

Nerašykit, kad ji devynerių tapo našlaite ir eidama į kaimo mokyklą rankose nešdavosi batus, nes jie buvo vieninteliai. Geriau pradėkite nuo to, kad ji puikiai grojo pianinu.

Geriau taip.

– Hmm... Reikia pagalvoti, kaip pasikeis novelės siužetinė linija.

Valdas atsistoja, pasitrina rankas, eina į virtuvę – grįžta, eina prie lango – atgal.

Atsargiai sėdasi, lyg bijotų kažką sulaužyti arba pamesti.

– Pianinas man patinka. Ar galiu parašyti, kad mama tapo pianino virtuoze? – jis kalba atsargiai, tarsi kiekvienas žodis būtų užrašomas, o redaguoti nebūtų galimybės. – Žmonėms patiktų našlaitiškas užsispyrimas ir baltos gulbės istorija.

Pilnos koncertų salės, gastrolės, niekada nedingstantys straipsniai žiniasklaidoje, prabangūs, jos garbei rengiami pobūviai ir visa kita. Na, paskui galima būtų išnarinti ranką, susargdinti artritu ar pirštų reumatizmu. Galiu suorganizuoti

avariją su pakankamai laiminga pabaiga arba brutalų išprievartavimą, po kurio ji netektų sveiko proto. Nerašysiu gi, kad pagimdžiusi sūnų apleido instrumentą.

Netikroviška.

– Ko gero, jūs teisus. Tiesa, tegu tai lieka tik tarp mūsų, jokiais būdais to neminėkite.

Gimiau su fizine negalia ir iki dešimties metų sunkiai vaikščiojau. Kol gydytojai pastatė mane ant kojų, su mama išmaišėme visą Europą.

Andrius, tarytum norėdamas pademonstruoti, kad puikiai valdo kojas, pereina per kambarį, o grįžęs į vietą pilna burna šypsosi. Staiga jo veidas surimtėja, akys sudrėksta, jis pakelia ranką ir pasižiūri į laikrodį.

– O apie jus? Gražią išvaizdą man sunku apibūdinti, ypač vyrų.

– Parašykite, būkite malonus, kad esu...

Mamai labiausiai patiktų... Gražus kaip Dievas. Tik tiek. Apie mano skarmalus geriau nereikia. Nors... Galite savo nuožiūra.

Iš kažkur visiškai netikėtai atsiranda garsas. Jis – tarsi leisgyvis keleivis – nepastebimai išnyra iš absoliučiai tylios vietos ir ima artintis prie Valdo. Garsas iš lėto stiprėja, Valdas ima girdėti melodiją, bet ji trūkinėja, pašoka ir krenta, ir negali išsiskleisti, tarytum būtų supančiota grandinėmis, todėl melodijos motyvo Valdas negali suprasti.

Jis įsitempia, iš visų jėgų stengiasi išgirsti bet kokią dainą, simfonijos leitmotyvą, šokį, himną, lopšinę, bet ką, kas nebūtų padrika. Stipresnis garsas keičia silpnesnį ir atvirkščiai, aukštesnis – žemesnį, žemesnis – aukštesnį, ir viskas. Netekęs kantrybės Valdas rankomis užsidengia ausis ir atsisuka į Andrių.

Nors vieną akimirką atrodė, kad jo nėra, jis sėdi priešais ir susikaupęs žiūri į tą pusę, kur už Valdo nugaros stovi pianinas. Nebematyti skarmalų, o Andriaus kūnas įkaitęs iki raudonumo, tarytum būtų bėgęs aplink pasaulį nesustodamas. Veidas – priešingai – jame nebėra nuolankumo ir būtinybės, žinojimo ir supratimo, savigarbos ir paprastumo, skubėjimo ir išminties, ir viskas, kas anksčiau nederėjo, yra susilieję ir šviečia tarsi gatvės žibintas rūko migloje.

– Ir viskas? – paklausia Valdas, atsidengia ausis ir vietoj atsakymo išgirsta iki skausmo žinomą F.Chopino „Noktiurną“. Sunkiai keliasi ir eina prie lango. Stikle jis mato neryškų savo atvaizdą, išsitraukia cigaretę, atidaro balkono duris ir vėl uždaro. Ir eina ieškoti žiebtuvėlio.

GINTARO LAŠAI

Suvaldymas Paulius KLIŠEVIČIUS

„Chaosas, blet...“ – Vergilijus, įprastai vadinamas Virgiu, nesibodi keiktis mintyse. Nenorminės vulgarios svetimybės jam net šiek tiek padeda susitelkti, kai to reikia, ir tinkamai sudėlioti taškus ant to reikalaujančių balsių.

– Sakei ką? – iš kitų patalpų anapus sienų ir spintų pasigirsta geresniosios Virgio pusės Deimenos klausimas. „Veikiausiai pamąsčiau ir nusikeikiau garsiai“, – neatsiliepia ir toliau svarsto Virgis.

– Negirdžiu, ką ten burbi? – žmonos balsas užtikrintai artėja, braudamasis pro sienas, spintas, rūbus, kitus baldus ir neišnaikinamas dulkes Vergilijaus link.

Dabar jis puikiai supranta, kad jo mintys skaitomos, todėl atsako nuosavu balsu.

– Sakau, Chaosas, Deima, – Virgis, kai kurie vaikai, taip pat draugai taip vadina Deimeną. Vieni žino šio trumpinio sengraikiškas implikacijas, kiti – ne. Pati Deimena žino, tuo žinojimu mėgaujasi ir nesidrovėdama naudojasi.

– Chaosas tai chaosas, bet keikies ko? – Virgio nestebina žmonos telepa-

tijos apraiškos. Jis ir pats neretai taip ją skaito.

Atžalos šiuo metu išsilaksčiusios savo šeštadieniniais reikalais. Tėvų vakariniams reikalams dar ne laikas. Virgis nusprendžia, kad kaip tik dabar metas akmeniu mintis užgulusiems klausimams.

– Lytinio ugdymo pamokos, tiek pravestos, tiek gautos, paakstino mane mąstyti kryptingiau.

Juk pinigų atsiradimo ir dingimo būdų aptarimas nėmaž nepaaiškino arba tik apgraibom užkabino šių procesų dalyvius. ►

Arvydo Stačioko nuotr.

53

GINTARO LAŠAI

◄ Suk nesukusi, tačiau juose neišvengiamai dalyvauja ne tik gandrai su kopūstais, bet ir žmonės. Šie gi turi polinkį ar savybę sugulti tam tikrais socialiniaisprofesiniais sluoksniais. Vyriškos, moteriškos ir niekurios giminės ekonomistai, teisininkai, politikai, žurnalistai, laisvieji ietininkai (angl. freelancers), įvairių grandžių viešieji ir privatūs administratoriai bei vadybininkai, įvairių kategorijų direktoriai bei vairuotojai, statybininkai, operatoriai, padavėjai, pardavėjai, akademikai, apsaugos (krašto, valstybės, prekybos ir pramonės objektų, asmenybių) darbuotojai, kūno ir (arba) dvasios treneriai, mokytojai, kūno ir (arba) dvasios gydytojai ir dar visas tuntas niekaip į apibrėžimus netelpančių ir klasifikavimui nepasiduodančių išminčių. Štai šitas daugiagalvis, daugianaris, nariuotagalūnis, galvakojis nevienalytis Chaosas mano galvai rimtai grasina piktybiniais arba gerybiniais augliais, naujai ir seniai diagnozuotais vidaus organų sutrikimais, dusinančios baimės priepuoliais ir kitokiais įvairaus intensyvumo gyvybinių funkcijų pašlijimais.

Visa tai Vergilijus išpoškina kone vienu atsikvėpimu.

– Chaosas, blet... – sutinka su vyro apibendrinimu Deima. – Bet tu jį gali suvaldyti.

Virgio sumišęs žvilgsnis ir dar ne visiškai atgautas kvapas paskatina žmoną kalti nuo karščio atsitokėti nespėjusią geležį. Ir Deimena pasakoja. *** Tavo šeštadienio rytai visada yra ankstyvi. Kad ir kaip vėlai jie prasidėtų, tačiau tau jie būna pažymėti ankstyvam rytui būdinga ramybe. Ji kažkuo primena uragano akį, tą tylos akimirką prieš pat visa šluojantį Chaosą. Tos akimirkos pakanka susirikiuoti mintis, susidėlioti planus, permąstyti planus griaunančias potencialias aplinkybes ir peržvelgti alternatyvius planus.

Ta efemeriškoji ramybė turi ir aiškiai lokalizuotas erdves, dažniausiai esančias ten, kur tu pats tuo metu sėdi, tupi, stovi, klūpai ar šuoliuoji. Štai šiandien ši erdvė buvo mūsų būsto balkonas. Suprantu, kodėl. Čia, ypač vasarą, užuovėją nuo visų išorinio pasaulio tikrovės įtakų suteikia sovietinius laikus menantys sužaliavę beržai, drebulės ir klevai. Po visų darbadienių pagaliau atėjęs šeštadienio rytas visada pažymėtas ramybe.

54

Gi po jos neišvengiamai užgriūva stichiškas Chaosas. Jis turi daug vardų.

Tavo gyvenime, Virgi, trys šios chtoniškos jėgos vardai yra Deimena, Aleksa ir Algiukas – jis visai neseniai, nors gal kiek ir per anksti, jau tapo Algirdu. Kitos Chaoso apraiškos turi savuosius, tau taip pat puikiai žinomus pavadinimus: telefonai, kompiuteris, dušas, kavavirė, kombinuotoji viryklė-orkaitė, šaldytuvas, grindų ir kitokie skudurai, patys įvairiausi rūbai, šepečiai ir šepetėliai, barzdaskutė, tuntas puodų, puodukų ir kibirų, įvairaus cheminio lygmens valymo priemonės.

Apibendrinant – visa regimojo lauko aprėpiama buitis po žodžių „labas rytas“ virsta Chaoso miazmomis. Tačiau tu žinai ir Chaoso vardus, ir miazmų pavadinimus – tai vieninteliai užtikrinti jų suvaldymo įrankiai.

Pabudusiems ir pakilusiems Chaoso vardams tu suteiki kelias minutes visa siaubiančiam išsiliejimui. Jie vadina tai savo „rytiniais ritualais“, bet aš žinau, kad tu šį apibūdinimą laikai mažų mažiausiai ydingu.

Bet kokie ritualai implikuoja tvarką, gi tai jau ir savaiminė prieštara pačiam Chaosui. Bet, kaip kadaise buvęs gaisrininkų administratorius, puikiai supranti ir žinai – bereikalingas ugnies kurstymas dažniausiai baigiasi gaisru.

– Deimena, – suvaldymo metui pribrendus, tu kreipiesi į pirmąjį Chaoso vardą. – Ar vonia laisva? Žinai, kad vonia tikrai laisva. Šis dabar jau tiksliu laiku ištartas ir neabejotinai ritualinis klausimas suvaldo pirmąjį Chaosą.

– Jau, – atsklinda mano balsas iš kažkur labai, labai toli nuo vonios kambario.

– Aleksa, – kreipiesi į antrąjį Chaoso, siaučiančio vaikų kambaryje, vardą, – vonia laisva.

– Bėgu, – laibu balseliu tariami žodžiai su kiekvienu garsu aiškiai persikelia iš siautimo erdvės vonios kambario link.

– Algirdai, – šis Chaoso vardas tiek man, tiek tau dar nevisiškai įprastas, tačiau ištariamas užtikrintai, todėl suvaldymo ritualas jau beveik baigtas sėkmingai.

– Tuoj, tuoj, – trečiasis Chaosas vis dar blaškosi jau gerokai nusiaubtame vaikų kambaryje. Veikiausiai jau supranta esąs suvaldytas, tačiau dar truputį blaškysis, kol vonios erdvės atsivers ir jam.

Taip tu šiandien suvaldei Chaosą. Tuomet visi mes ir pradėjome rytą, kuris toli gražu nebeatrodė toks ankstyvas.

– Vardai? – sumišimo Vergilijaus veide daugiau nei plaukų ant viršugalvio.

– Tikslūs vardai ir tikslūs pavadinimai. – Deimenos kantrybė primena Olimpą. – Tai yra tikslus funkcijų žinojimas, o tai yra supratimas, o tai yra tvarka, o tai yra Chaoso suvaldymas. Bet nemanyk, kad bus paprasta. Vardus suteikia pasaulių kūrėjai, Dekanai, ir panašaus kalibro supernaturalai.

Tu kol kas tik labai taikliai parinkai vardus vaikams. Ir žinai tikrąjį mano vardą. Bet jei tiksliai parinksi vardus socialiniams-profesiniams sluoksniams... Idealus pyragas gal ir nepavyks. Bet gali pasisekti visai pusėtina jungtinių ingredientų lazanija. Yra gi ir ją mėgstančiųjų. „Garfildas nebent“, – Vergilijaus galvoje bręstantis atsakymas gali apeliuoti į sarkazmą.

– O štai Garfildas tau niekada nebuvo Bilas Miurėjus. Visada tapatinai jį su Šapranausku, amžiną jam. – Šį kartą telepatija niekuo dėta. Nuo lazanijos iki Šapranausko Deimą atveda nepriekaištinga jos dedukcija.

– Nuo ko tą suvaldymą ir lazanijos gamybą pradėti? – Virgio klausimas retorinis.

Jis nelaukia galimai hebrajiško Deimos atsakymo. – Nuo ko pradedu kiekvieną šeštadienio rytą.

– Ir kuo kiekvieną šeštadienio vakarą užbaigi, – žmonos žodis, kaip įprasta, paskutinis ir lemiamas.

Tyla. Ir ramybė.

Ant Virgio marškinėlių, o veikiai ir galvoje gimsta idėja, kaip šį Chaosą padaryti aiškesnį. Suvaldyti, kaip jis tai daro kiekvieną šeštadienio rytą. Atpažinti arba suteikti vardus. Bent jau išdrįsti sugrupuoti šiuos socialinius-profesinius sluoksnius į aiškesnės formos lakštinį. Į kokią nors mintinai nekalamą, lengvai įsimenamą susiejančią paradigmą.

Dabar Vergilijus dar nemąsto, kaip šie sluoksniai persidengs, kaip vienas ir tas pats vyriškos, moteriškos ar niekurios giminės asmuo laisvai sklandys tarp pačių tolimiausių, vienas ant kito nenugulusių sluoksnių.

Kol kas Vergilijus nemąsto ir apie socialinius vaidmenis, neišvengiamai susidarančius tuose profesiniuose sluoksniuose, o ir pačiame gyvenime. Vaidmenis, kuriuos šiame spektaklyje vėlgi atlieka vienas tas pats asmuo. Spektaklių teorijos telieka kitiems puslapiams. O gal ir kitiems išminčiams.

Gi rytoj prasidės pažintis su pagrindiniais Chaoso dalyviais.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

Ruduo ir moksleivių poezija 1998-aisiais Palangos senojoje gimnazijoje gimė idėja atgaivinti tarpukario Lietuvoje gyvavusias Žemaitijos gimnazijų literatų sambūrio tradicijas. Graži ir prasminga draugystė daugiau kaip per du dešimtmečius subrendo tarp Palangos senosios gimnazijos ir Kretingos Jurgio Pabrėžos, Kretingos VŠĮ Pranciškonų, Plungės „Saulės“, Skuodo Pranciškaus Žadeikio, Mažeikių Merkelio Račkausko, Plungės rajono Alsėdžių Stanislovo Narutavi-

čiaus, Gargždų „Vaivorykštės“, Klaipėdos „Ąžuolyno“ ir Vytauto Didžiojo gimnazijų, Kretingos Marijono Daujoto ir Telšių „Ateities“, Skuodo „Bartuvos“ vidurinių, Palangos „Baltijos“ ir Vlado Jurgučio pagrindinių mokyklų jaunųjų poetų.

Moksleivių kūrybą vertinti kviečiami iškilūs šalies rašytojai. Šiemečio, jau XXIII „Moksleivių poezijos rudens Palangoje“ dalyvių eilėraščius vertino poetas, dramaturgas Gintaras

Grajauskas. Pirmąją vietą jis skyrė Mūzai Svetickaitei, Palangos senosios gimnazijos mokinei, antrąją – Melitai Sinušaitei, Palangos senosios gimnazijos mokinei.

Trečiąja vieta pasidalijo Julija Naraškevičiūtė iš VŠĮ Pranciškonų gimnazijos, Megė Bandzevičiūtė iš Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos ir Ugnė Bertašiūtė iš Palangos senosios gimnazijos. Sveikiname laureates.

Jūratė GALINAUSKIENĖ

švilpaujantys kanojininkai baidarių irkluotojai įstrigę ginče dėl prarasto sinchrono o užtvanka taikosi juos praryt ir išspjaut tylėdama o mūrai byra į upę tylėdami nuo tilto turėklo ant kurio laviruoju link prosenių kapinių kitam krante nečiaudėdama nuo pienių pūkų iš vaikystės neregėdama savo atspindžio žydinčiam vandeny ir chemikalų drumzlėse tik nesuprasdama kaip šįryt ir vėl kanojininko irklas praplėšė miestą aptraukusį šiukšlių maišą Mūza SVETICKAITĖ I vieta

** užžėlęs nevėžis grumstai šlaitais dardantys į vandenį

ir plaštaka per miegus pagavo plaštaką neatšalusią ** iš žvėrių, kailiadirbių, medžiotojų ir išsiviepusių iškamšų iš karalių, sutrūnijusių jų skeletų ir archeologų ► 55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

◄

iš bičių, gimtadienių, cukraus kiekio kraujyje ir vėžio iš nakties, naujagimių, nesusimerkiančių akių ir migdomųjų tablečių iš rugpjūčio tvankos, infarktų ir rudens, įsikūrusio ant žiogo sparno iš akmenų, kirvių, druskos ir ištroškusių jos laižytojų iš žiemos, prasto matomumo kely ir eglės spyglių įbrėžimų iš piligrimų, ausy nesudylančios dainos ir žaizdas užkimšusių dulkių iš riksmų, gimdyklų, slaugos ligoninių ir pabaigų, vedžiojamų už pavadėlio –

brėkšmas diena neprasideda ir nesibaigia nykštukas ant vandens bokšto neatverčia naujo puslapio nepripildo užrašų knygučių

iš žemės, praryjančios ir nebeprasižiojančios ir geltonuojančių krumplių rankose, kurios nepaleidžia išsirita mažas drugelis kad atsitrenktų į mano automobilį –

tik rašo kreida ant mūro – raides nuplauna lietus ženklus sugraužia voverės

prie stiklo prilipusių sparnelių mandalos it išsiuvinėtos močiutės rankom it apdainuotos senelio lūpom –

liuoksėdamos jos suka mėlyną kamuolį gesina ir žiebia –

it spingsulės sužibę mano vienišumui besišypsant

prabusdama jaučiu niežėjimą jų letenėlėse

jūsų vieta neoninėje iškaboje

disputas

galėčiau priminti apie pasivaikščiojimus saulėlydžio bulvare ir skruostų raudonį apie tolstantį laivą į kurį nespėjai įlipti apie mirusį draugą – jo veidas sapne nesudyla bet žiema – medžiai pliki nematyti šulinio dugno tik balta todėl tėra betone įšalęs spindulys mėlynė adatėlių subadytam žande iš vienatvės sustingusi upė ir draugas draugas mirties – lede jo veidas mainosi

56

sakai kad tiesa yra kažkur per vidurį o mudu vis važinėjam iš vilniaus į kauną iš paryčių į pavakarius iš balų į debesis iš knygų į triukšmingus bendrabučius ir atgal – bet jos nesutinkam tris dienas stovim pusiaukelėse grįžtam suliję įsikuriam skirtinguose kaimuose ir pamirštam vienas kito kalbą prisišliejam prie triukšmingų grupelių kurios nepastebi, kai paspringstam o grįžę namo užmingam – po vieną lovos vidury aplinkui lakstant pelytėms ryjančioms sapnus apie tavo krašte žydinčias pienes

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

Neužteks man sekundžių trumpų Pamatyt, kas už tavo akių, Jei galėčiau sustabdyt tavo žvilgsnį, Gal penkias amžinybės sekundes surinkčiau.

Duok, Dieve, pačiam Susiprast, atsigręžt, suskaičiuot.

Ar turiu aš laiko pamilt šį pasaulį, Kai man davė tik mirksnį.

Tik vieną gimimą, Vieną vairuot išmokimą, Tik kartą tėčio žuvimą, Tik porą aistros pajutimų.

Vienintelę odą, Vienintelį kartą išgyventi akimirką, Vienintelį kartą prarasti draugą vaikystės, Vienintelį šansą nepasakyti.

Melita SINUŠAITĖ II vieta

Vizija Visa, ką turim – tai penkios sekundės.

Ištemptos, išvilktos Kelios sekundės.

Nukirptos, pamestos.

Sugebėt susirinkt visą laiką išbirusį, Išlankstyt formas egzotines.

Kaip gali žmogus Į amžinai žaliuojančius miškus įsižiūrėt, Į šaltų bangų gilumą bėgti atgal nesigręždamas.

Kaip jis gali žmogaus šalia nebučiuoti, Kad ir kur bežiūrėtų jo ištroškusios akys, Atgal pažiūrės jo valanda paskutinė.

Kaip man pažinti jūros bangas, Kaip pažinti tave, Jei viskas, ką turiu, tai trumpas amžinybės blyksnis.

Juk nesugebu įžiūrėt nė Baltijos kopų smiltelės esmės.

Vingiai laiko ir kilpos.

Landžioju tarpais, bandau užsimerkt, Nors žinau, kad lėtu žingsniu Kasdien einu tuo trumpėjančiu būties lieptu.

Ir kažkodėl man, žmogui, Trumpam čia atėjusiam, Atrodo, jog man leis pasilikti.

Pamažu jau rėminu savo draugus, Tėvų darau iškamšas.

Paskui šoku su jom, Pamažu dulkančiom, Pabaigos nesuvokdamas.

Priimk mane, amžinybe, prašau.

Ištempk mano laiką, nutrink ribą, Tik sekundėm svarbiom priminki man viziją.

Originalo kopija Ar menas – tai veidrodis?

Ar visi jo darbai – tik manipuliacijos prietaisai?

Plokštelės ir patefonai, regis, išderina mano virpesius sielos.

Nesuprasi, ar tas paveikslas nutraukia užuolaidą, Ar tik uždengia savąją.

Tavo dainos tikrai tik meluoja melodija.

Tačiau, kai pamirštu saugotis, regis, sujudina tiesą, O gal tik įdeda kažkokią trūkstamą dalį.

Ar gali išimti man smegenis Ir pakeisti disko grojaraščiu.

Dar akis pasiimk, Ir parašyk man Linčo scenarijų, Kad nereikėtų matyti Kasdienio gyvenimo.

Kad egzistuočiau tik vintažiniam dvimačiam ekrane, Kur atsibundu su rūbais ir padaryta šukuosena.

Kur egzistuoji tu, tik kai į tave atsisuka kamera. ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

◄

Čia geras gyvenimas.

Mūsų barniai – jau parašyti dialogai, Jiems sukuria skambesį.

Tavo jausmus diktuoja skrupulingai šiam filmui Pritaikytas garso takelis.

Tada nežinau, ar tai aš, Kai lieka tik sienos.

Ar tai aš, kai rašau.

Ar tuomet aš tušinukas ir stalas, Kavinės darbuotojas, sukamas, dar nesurūkytas tabakas.

O kokia tavo mėgstamiausia daina?

Ar aš Dievas, kai lankausi bažnyčioje?

Juk su tavim aš tavo baimės ir garbanos.

Bet ir tu juk tampi Mano nelakuotais nagais ir išsiblaškymu.

Ne aš Man atrodo, kad esu du.

Net ne du.

Iš tiesų, kiek kambaryje žmonių, Tiek skirtingų versijų sukuriu.

Turbūt neįmanoma atskilti nuo kietųjų pasaulio sandarų.

Ir sužinai, kas esi, tik kai baigiasi laikas.

O gal ir tada tu lieki tik antspaudas Ant skirtingų amžinybės paviršių, Dėkingas už visa, prie ko tau bent kartą prisiliest buvo lemta.

Raudoniu tviskantiems bateliams Sukelia agresiją.

Tad suprantu jus, buliai, Kad jūs to nesuprantate.

Todėl fotografuoju Gamtos tyrumą.

Fatumas

Julija NARAŠKEVIČIŪTĖ III vieta

*** Nefotografuoju žmogaus.

Kūnas tėra tik minkštimas.

Po juo slypintis pavydas 58

Graži gėlė, gražesnė už mane, aš tik mažas dobilėlis, o ji – skaistaus, gilaus raudonio, švyti, žavi visus, o aš...

Aš kartais drįstu pagalvoti, kad galiu būti gražesnis...

Kad galiu būti jos vietoje ir žavėti kitus...

O kiti džiaugtųsi, kad esu dovana jų gyvenime...

Nebuvo taip, taip ir nebus, nors mano draugą nuskynė prieš kelias dienas, – dobilėlį – drįstu manyti, kad jis toks kaip aš, iš gražios, šlapios, rasotos pievos, laimingas vaikis, ta mergaitė žavėjosi juo ir įsisegė į plaukus, į savo dailius, ilgus, rudus plaukus...

Kažin kur aš atsidursiu?

Ar būsiu suvalgytas triušio, ar gulėsiu po didelės knygos puslapiais...

Ar būsiu sutryptas kokios nors būtybės.

Nejaugi manimi žavėsis? Nejaugi atsiras žmogus, kuris mane matys kaip žavingąją rožę?

Fatumas... Nelemtas Fatumas.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBA

Megė BANDZEVIČIŪTĖ III vieta

*** po tavęs nors lietus. nors blankus vaivorykštės ženklas. mums trūksta audros – pernelyg ramu ir tylu. nežinia, koks bus rytas, kokia būsiu aš, tu ar Žemė. tik laikas parodys, kuri stichija šiąnakt pasirodys. *** vėsu. užtemo saulė. blėsta šiluma. suėmusi save pakrantėj stoviu. pritrūksta žodžių. man. bet jūrai ne. kur smėlis – ten vanduo, į ledą virsdamas, dar teka. galiu pasiekt ranka. paimt į saują. duoti tau. bet jis per daug trapus. per daug ledinis. aplink vėsu. bet šilta viduje.

Ugnė BERTAŠIŪTĖ III vieta

Kai sužydi kiaulpienės (prologas) Nereikia: Salės, stadiono, bažnyčios.

Gelsvos pienių pievos užtenka, Kad tave išgirsčiau.

Arbata / Auka Šiltas vakaras mano burnoje – Ketvirtadienį, Kai Nepatrauklus aplankė mane, Jis liepė badauti, Kol Gražus atvyks pamatyti, Kaip atrodau dienos šviesoje.

Skaudančiu vidumi laukiau Atvykstančių svečių, Kol vieną šlovinančią naktį...

Sutikau Džiaugsmą.

Ir Skausmas dingo, Nepalikdamas pėdų.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Kas knygon nesud ė Tie, kas seka Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos istoriją, 2020-aisiais sugulusią į knygą „Septyni dešimtmečiai kaitos ir pastovumo“, veikiausiai atkreipė dėmesį, kad tai jau nebe pirmas straipsnis iš serijos „Kas knygon nesudėta“.

Daugeliui kyla klausimas, kodėl autorius Juozas Šikšnelis visko nesudėjo į knygą. Anot jo, atsakymas kaip ir klausimas – paprastas: apdorojant daugybę medžiagos, kai kurie faktai liko pastumti į nuošalę, kiti netiko pagal knygos koncepciją, treti po laiko išplaukė atminties ekrane, tad jokio kriminalo ar apsileidimo.

Juozas ŠIKŠNELIS

Taupymo programų „perlai“ 2009 m. pasaulinė krizė palietė ir mūsų biblioteką. Tuometė jos steigėja Klaipėdos apskrities viršininko administracija nuolatos mygė mažinti išlaidas, karpė asignavimus. Vieną po kitos sudarinėjome taupymo programas, kurios priminė pasaką apie čigoną, atpratinusį arklį ėsti, bet nespėjusį atpratinti gerti, nes arklys padvėsė.

Pateikiu saują „perliukų“ iš taupymo programų: • panaikinti 6 neužimtus etatus; • sutrumpinti skaitytojų aptarnavimo laiką iki 19 val.; pirmajai pamainai darbą pradėti nuo 9 val.; trumpinti darbo laiką šeštadieniais iki 16 val.; • nustoti siuntinėti skolininkams raginimus paštu, neskambinti telefonais; • atsisakyti kai kurių paslaugų ir apriboti jų tiekimą; • apriboti išlaidas kitoms prekėms; • neprenumeruoti spaudinių asmeniniams pasiskaitymams, tik skaitytojams; • dirbti be pietų pertraukos ir baigti darbą 16 val. – vakarėjant veiktų ma-

žiau kompiuterių ir degtų mažiau elektros; • mažinti renginių skaičių. Vidutinė norma būtų 9 renginiai per mėnesį (3 parodų atidarymai + 6 kiti renginiai); • atsisakyti skysto muilo, popieriaus ir šilto vandens skaitytojų tualetuose. Jau dabar kai kuriose miesto kavinėse šių patogumų nėra. Per mėnesį sutaupome 318 Lt, per metus – 3 816 Lt; • jei nedirbtume 12 dienų per metus (1 d. per mėnesį), sutaupytume apie 74 800 Lt; • atsisakyti priedų prie atlyginimo; • tarnybines patalpas – kabinetus galėtų valyti patys darbuotojai, nebūtinai kasdien.

Tokiu būdu reikėtų peržiūrėti valytojų plotus, kur išeina, mažinti jų etatus iki 0,5 ar 0,75; • palaipsniui pereiti prie 0,5 etato visiems dirbantiems pensininkams. Tarp bibliotekininkų jų yra 10, viena iš jų jau dirba 0,5 etato.

Direktoriaus kreipimasis

Namas, kuriame gyveno Šemeriai, po restauracijos.

60

Bandydamas švelninti padėtį, išplatinau kreipimąsi į bendruomenę: „Mieli bendradarbiai, nespėjome pasidžiaugti naująja biblioteka patys, nespėjo ja pasidžiaugti gausus skaitytojų būrys, kai šiandien esame priversti aukoti ir aukotis. Krizė, deja, mūsų neaplenkė. Bibliotekos, kaip ir kitų įstaigų, 2009 m. biudžetą vyriausybė buvo sumažinusi 15 proc., darbo užmokesčio padidinimui skyrė tik 9 proc., o mes iš savo vidinių resursų, atsisakę tuščių etatų, nutraukę brangiai kainuojančią sutartį su saugos tarnyba,

KULTŪROS ISTORIJA

d ėta (3) atlyginimus padidinome iki 12 proc. ir kompensavome padidintus elektros bei šilumos tarifus. Daugkartiniai steigėjų reikalavimai trūks plyš taupyti buvo atremiami argumentais, kad esame paaukoję ganėtinai.

Vasarį vyriausybės vadovas pareikalavo valstybės institucijų dar 10 proc. sumažinti savo išlaidas. Atlikę bibliotekos veiklos ir funkcijų peržiūrą, pranešėme steigėjams, kad vienintelis likęs taupymo kelias – trumpinti darbo laiką arba kuriam laikui uždaryti biblioteką, išleidžiant darbuotojus neapmokamų atostogų. Atsispyrėme laikinai, nes kovo 13 d. steigėjai paskelbė ultimatumą: arba patys sutinkame mažinti išlaidas, arba jas sumažins automatiškai.

Rinktis neliko iš ko.

10 proc. sutaupytas bibliotekos biudžetas yra apytiksliai 290 tūkst. Lt, kai vieno mėnesio išlaidos yra 240 tūkst. Lt. Mes negalime toliau mažinti etatų, nes yra darbo barų, kur iki normos trūksta darbuotojų, juolab kad šiandien nubrauktų etatų niekas niekada negrąžins, nes krizė – praeinantis reiškinys, tik jos pasekmės yra likutinės. Todėl skaudama širdimi esame priversti prašyti jūsų eiti neapmokamų atostogų. Norime informuoti, kad dvi savaitės neapmokamų atostogų jokios įtakos jūsų eilinių atostogų apmokėjimui neturės, tai galima sužinoti mūsų buhalterijoje arba savarankiškai pastudijavus 2003 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.

Viliamės, kad šios kraštutinės priemonės bus galutinės ir nepareikalaus dar didesnės aukos.

Viliamės jūsų supratingumo.

Pagarbiai, su viltimi ir meile Direktorius.“

Eilėse stovėjo dėl visko Bendruomenė nuolankiai sutiko priverstines taupymo priemones, o steigėjams jų nepakako. Nepasidavėme, todėl griebėsi

Dabar bibliotekos kavinėje ne tik valgoma, bet ir mokomi senjorai.

šiaudo ir... sumažino direktoriui atlyginimą. Į teismą nesikreipiau, nors tai buvo neteisėtas apskrities viršininko administracijos veiksmas. Kai po metų grįžome po Kultūros ministerijos sparneliu, jos tarnautojai primygtinai bandė išsiaiškinti, už ką J.Šikšneliui buvo nubraukti priedai prie atlyginimo. Be priežasties tai daryti neįstatymiška.

Kartai, šį pasaulį išvydusiai po Nepriklausomybės atgavimo, jau laisvoje Lietuvoje, turėtų kelti nuostabą, kuo užsiiminėjo žmonės profsąjungos organizacijose. Vartome profsąjungos komiteto protokolus. Štai 1968 m. vasario 7 d. protokolas, kuriame fiksuojama eilė darbuotojų, norinčių įsigyti... šaldytuvus. Jų (ne šaldytuvų, o norinčiųjų) ne tiek jau mažai: net 6, kiti nurodę prekės ženklus: „Saratov“ arba „Minsk“. Beje, po metų eilė pasipildė dar vienu norinčiu pasišaldyti.

Eilės buvo ir siekiančiųjų gauti gyvenamąjį plotą. 1969 m. šioje eilėje stovėjo 5 darbuotojai.

Bibliotekininkai, visais laikais gaudami mažiausius tarp profesijų atlyginimus, sutaupydavo net automobiliams. Štai 1971 m. eilėje lengvosioms mašinoms gauti stovėjo 6 darbuotojai, norintys važinėti automobiliais „Moskvič“, „Zaporožec“ ar „Žiguliais“.

Priminti tenka ir vieną grandiozinį mano sumanymą, nevirtusį kūnu. Svajojau, kad erdvėje, kurioje yra vadinama antroji šviesa, t. y. virš registratūros, būtų instaliuotas videoprojektorius, nuolatos demonstruojantis verčiamus knygos puslapius ir transliuojantis jų šiugždėjimą. ►

Poetai P.Drevinis ir V.Nausėdas.

Antroji šviesa.

61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Deja, niekas negirdėjo, niekas nesusidomėjo ir niekam nereikėjo mano sumanymo.

Blynais greitai pasisotino Projektuodami biblioteką, daug vilčių dėjome į būsimą kavinę. Tuomet Lietuvoje reta, o gal tik Nacionalinė biblioteka turėjo savo kavinę. Puoselėjome šią idėją, rūpinomės interjeru, įranga, net indais su bibliotekos logotipu. Greitai paaiškėjo, jog buvo gerokai persistengta, nes įranga ir kiti priedai tik augino nuomos kainą. Siekiau, kad ji vadintųsi „Ratainyčia“, nes priminė to pastato senąją paskirtį – čia buvo ratinė.

Kavinės veikla prasidėjo be fanfarų: nuomos konkursą laimėjo UAB „Baltijos dorė“, laimėti tai laimėjo, bet kavinės gerą pusmetį nepajėgė atidaryti. O kai atidarė, lankytojams siūlė tik... blynus. Ilgai veikla nesitęsė, nes blynais visi užsukantieji greitai pasisotino. Viešbučio „Navalis“ administracija dar bandė pagyvinti veiklą, prašydama rengti kultūrinius renginius, tik į visus mūsų siūlymus reaguodavo arba pavėluotai, arba vangiai. Tikriausiai joje nebuvo aktyvių, mąstančių vadybininkų, todėl kavinė įsiskolino nuomos mokestį ir užsidarė. Gaila, nes buvo sudarytos galimybės jos lankytojus aptarnauti iš vienos – viešbučio restorano – virtuvės, tam tikslui buvo galima įrengti specialų įėjimą. Ir tokia galimybe nebuvo pasinaudota.

2006 m., ko gero, buvo patys sunkiausi darbo biografijoje: fondų perkraustymas, naujų rūmų atidarymas, karas su „visuomenininkais“, nesusikalbėjimai bendruomenės viduje – visa tai žudė ir alino. Bet netikėtai atradau puikų vaistą nuo šių negalavimų: važiuodavome su žmona prie jūros. Akimis lydėdavau krantan skubančias bangas.

Pastovėjęs taip dešimt minučių, pajusdavau neregėtą palengvėjimą. Atrodydavo, kad bangos išskalauja iš smegeninės nereikalingas, bet ten užstrigusias mintis. Taip pavyko sėkmingai ištverti.

Iš pokalbių su senjorais Keletas paminėtinų faktų iš pokalbių su senjorais, įrašytų į diktofoną.

I.Rimkienė pasakojo, kad Šemeriai, pasikvietę į svečius, būtinai padengdavo stalą ir vaišindavo sriuba, kurios suvalgyti reikėdavo dvi lėkštes. I.Rimkienė stebėjosi, kaip Šemeriai nesušaldavo, nes krosnis jų bute buvo labai prasta, įkurti ją reikėdavo specialiais ritualais, vaikštant apie didelį stalą ir sukeliant oro judėjimą, kad atsirastų trauka. Jei krosnis įkaisdavo iki 19 laipsnių, visi eidavo į virtuvę atvėsti. Kai poetas susirgo širdies aritmija, sakydavo: „Matai, kaip išpranašavau savo ateitį – granata krūtinėje.“ Pinigus žmona Leonija sudėdavo į 32 vokus – kiekvienai dienai, galima išleisti tik tiek, kiek tame voke yra, 32-asis – pramogoms – kinui, teatrams.

Klausiu, kodėl Šemeriai kentė tokią skurdžią buitį ir neprašė valdžios pagerinimų.

I.Rimkienės liudijimu, jie netikėjo, kad bus išklausyti ir patenkinti, jie neva neturėjo tam teisės. Paprieštarauju: prašyti pagerinti buitį visi turėjo lygias teises, bet gal poetas vertino vietą, jam patiko gyventi centre, girdint mašinų ūžesį, arti parko ir pajūrio.

Prisimenu poeto V.Nausėdo pasakojimą apie prezidento A.Smetonos vizitą į Švėkšną: ekscelenciją ant pečių iki gimnazijos nešė gimnazistai, tai Nausėdas nesusilaikė neįgnybęs prezidentui į šlaunį. Kaip pats aiškino: „Kad turėčiau ką anūkams papasakoti.“

Anuomet, norint įsigyti šaldytuvą „Saratov“ ar automobilį „Zaporožec“, tekdavo laukti eilėse, kurias sudarydavo profsąjungos komitetai.

62

Mėgstamo darbo erdvė Vertas paminėjimo ilgametės Bibliografinio informacinio skyriaus vedėjos Aldonos Braukylienės atsakymas į knygos autoriaus klausimą, kaip ji apibūdintų atmosferą bibliotekoje, kai joje dirbo: „Mano pirmieji žingsniai bibliotekoje prasidėjo 1957 m., o baigėsi 2007 m., tad, suprantama, su kokia gausybe bendradarbių teko susidurti, su vienu ar kitu artimiau bendrauti, net draugauti, daugiau ar mažiau vieną kitą pažinti. Žmonių būta įvairių, skirtingų charakterių, pomėgių, pažiūrų, tolerantiškų ir nelabai.

Taigi ir darbo atmosferos laipsnį bibliotekoje būtų sunku vertinti vienareikšmiškai. Jis tam tikrais laikotarpiais kito, priklausė nuo besikeičiančių bendruomenės narių, ne tik nuo jų tarpusavio bendrystės, bet ir santykių su bibliotekos vadovybe. Svarbu ir atmosferos vertintojo požiūris bei kiek jis pats norėjo, sugebėjo veltis į bet kurioje darbovietėje pasitaikančius konfliktus, nesutarimus. Todėl čia galėčiau pasakyti tik apie savo jauseną toje atmosferoje. Man regis, šiltesnis ir artimesnis bendravimas tarp kolegų buvo tada, kai darbavomės senajame bibliotekos pastate, kai viename kabinete sėdėjome po tris ar keturis žmones, kai kiekvieną dieną matėme vieni kitų akis, nuotaiką, per darbo dieną sutikdavome kone visus bendruomenės narius. Naujuose rūmuose, kai žmonės išsiskirstė po atskiras erdves ir nosis sukišo į savo kompiuterių ekranus, man bendravimo atmosfera padvelkė vėsa.

Gal klystu, nes naujomis sąlygomis teko dirbti tik vienerius metus. Dabar, prabėgus daugiau nei dešimčiai metų, kai bibliotekoje nebedirbu, negaliu prisiminti laikotarpio, kad mane būtų kankinęs kažkoks svetimybės jausmas. Mėgau biblioteką kaip mėgstamo darbo erdvę, jaučiausi esanti savo vietoje, niekas manęs „ant kilimo“ nekvietė, man nepriekaištavo. Negalėčiau įvardyti nė vieno žmogaus, kuris būtų kėlęs manyje kankinantį priešiškumo jausmą, o ir pati nesisielojau dėl kažkieno kreivesnio žvilgsnio ar piktesnio žodžio apie mane. Tad ir atmosferą savo darbymečiu bibliotekoje norėčiau įvertinti kaip teigiamą.“ Tai tiek pabirų pastabų, kurias į nuošalę buvo nustūmę ryškesni bibliotekos istorijos faktai.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

63

ISSN

64

2 3 5 1-5 8 4 8