esu tik maža visumos dalis

Aušros Rekašiūtės nuotr.

J.Vanžodytė: šios profesijos grožis man ėmė spindėti supratus, kad aš, aktorė, esu tik maža visumos dalis

Rytas teatre. Prieš spektaklius žiūrovais šurmuliuojančios fojė tuščios ir tylios. Jų rimtį paprastai suardo tik dulkių siurblio ūžesys. Bet jau kurį laiką antrame aukšte sutinku aktorę Justiną Vanžodytę: apsirengusi minkštą sportinę aprangą ir prižiūrima gimnastikos trenerės, ji uoliai gludina nemažai jėgų reikalaujančius judesius vienai Jano Klatos spektaklio „Borisas Godunovas“ scenai. Spektaklyje ji vaidina išdidžią lenkų didikę Mariną Mnišek, tapusią pirmąja tituluota Rusijos cariene. Tai, ką ji su tokia koncentracija mokosi ir kartoja rytinėje fojė, tampa vienu ryškiausių ir netikėčiausių vaizdų spektaklyje ir kaskart sulaukia susižavėjusios auditorijos reakcijos.

Kristina KUČINSKAITĖ

vabalą kelis kartus stumteli diktofoną. Ji kalba ne jam.

Kalbantis su aktore, galima pastebėti, kad ji į viską savo darbe žiūri su didžiule atsakomybe ir negaili savęs, siekdama geriausių rezultatų scenoje. Klaipėdos dramos teatre J.Vanžodytė dirba tik ketvirtus metus, bet ją galima pamatyti visuose svarbiausiuose pastarojo meto teatro spektakliuose, tarp jų ir trys naujausi: Agatos Dudos-Gracz „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, J.Klatos „Borisas Godunovas“ ir Elmaro Senkovo „Varovai“.

J.Vanžodytė – šilta ir draugiška, mintis beria greitakalbe, su užsidegimu, įsibėgėjus interviu suima ir į šoną lyg peraugusį

Padeda jaustis tvirčiau

– Kai pirmą kartą tarėmės dėl susitikimo, minėjote, kad darbo reikalais išvykstate į Italiją. Kokie tie reikalai?

– Važiavau į aktorių atranką, buvo pirmasis turas, jį perėjau ir patekau į antrąjį. Kol kas daugiau negaliu nieko pasakyti. Tokios atrankos aktoriams yra dažna praktika, bet esu laiminga, kad nuvykau. Man panašios kelionės į užsienį prasidėjo nuo išvykos į Lenkiją, kur užmezgiau ryšius su režisieriumi Grzegorzu Bralu iš „Voice Of the Goat Theatre“.

Kiekvienas toks išvažiavimas reikalauja jėgų, bet kartu yra labai gera profesinė treniruotė. Tai ne grandioziniai dalykai, maži žingsneliai, bet jie padeda jaustis tvirčiau, suteikia gyvybingumo ir drąsos. Prisipažinsiu, kad man reikšmingesnės ne pačios atrankos, o susitikimai su įdomiais kūrėjais, menininkais. Susitikimai su jais yra didžiulė dovana. Pavyzdžiui, jau minėtas G.Bralas yra didžiulis eruditas, savo darbe apimantis platų disciplinų lauką – šokį, muziką, dailę, teatrą. Iš tokių žmonių labai daug išmokstu apie aktorystę, teatrą ir meną apskritai.

Esu laiminga, kad mūsų teatre stengiamasi aktoriams sudaryti kuo daugiau galimybių palaikyti gerą profesinę formą. Pas mus yra nemažai veiksmo ir tai yra nuostabu. ►

Judita A.Dudos-Gracz spektaklyje „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. A.Duda-Gracz, 2021). Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

◄ – Klaipėda dabar yra jūsų namų ir

darbo miestas, bet taip buvo ne visada. Gal galite nuštrichuoti savo gyvenimo geografiją?

– Gimiau ir mokiausi Kaune. Mokykloje gana dažnai eidavau į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Esminis ir labiausiai įstrigęs momentas nutiko mokantis 11-oje klasėje. Žiūrėjau Rolando Atkočiūno spektaklį „Skėriai“ ir labai aiškiai supratau, kad noriu būti aktore. Keisčiausia, kad dabar net nepamenu, kas tuomet tiek užkabino tame spektaklyje.

Iškart po mokyklos dar metus pasimokiau kitur, bet jutau, kad tai ne man. Galiausiai įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą studijuoti vaidybos. Prasidėjo mokslai, jaukinausi juos ir pačią Klaipėdą. Man labai patinka jūra, apskritai vanduo, patinka tyla ir tuštuma, to čia netrūksta. Šio miesto aplinka tinka mano asmenybei.

Dar būdama studentė buvau pakviesta vaidinti režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklyje „Pašaliniams draudžiama“ Klaipėdos dramos teatre – taip šiame teatre ir likau.

Kolektyvinis menas

– Užsidegėte teatru, pradėjote vaidybos studijas – ar jos pateisino turėtas viltis?

– Kai esi studentė, visų pirma esi viskam kritiška. Kol dar nedirbi to darbo, atrodo, kad viską žinai, tada labai lengva kritikuoti. Mokslai Klaipėdoje dvasios ir širdies nesulaužė, bet buvo įvairių išbandymų. Daugiausia jų, aišku, jau dirbant – kaskart sutikus naują režisierių, kitą kūrybinę komandą, iš naujo pamatai savo ribas, įvairius negalėjimus.

Kalbant apie studijas, esu labai dėkinga šviesaus atminimo režisieriui ir mano pedagogui Povilui Gaidžiui – jis buvo žmogus, atvėręs man duris į teatro bendruomenę. Tai jaunam aktoriui yra svarbiausia – papulti į teatro bendruomenę. Po to buvo daug kitų žingsnių ir jie susideda ne tik iš talento, bet ir sėkmės, kantrybės, darbo, gebėjimo išbūti.

– Po studijų ateina scenos realybė, su ja – visi kiti praktiniai darbo atributai. Kaip apibūdintumėte, kas jums yra aktorystė?

– Nepamenu, kokia buvo pirmoji premjera, bet, žiūrint iš laiko perspektyvos, dirbant, požiūris į teatrą ir aktorystę kinta. Esu laiminga, kad tai kolektyvinis menas, kad visada dirbame su komanda. Teatre nesu viena ir bet kokie laurai visada tenka visam kolektyvui.

Per naujausius spektaklius tiesiog neatsidžiaugiu savo kolegomis, bet ne tik akto- riais – kuriant spektaklį dirba daugybė žmonių. Net jei kartais jautiesi nesaugiai – tavo stiprybė yra komanda. Tai – didelis džiaugsmas. Šios profesijos grožis man ėmė spindėti supratus, kad aš, aktorė, esu tik maža visumos dalis.

– Esate labai bendruomeniška?

– Iš tiesų tai man labai patinka vienuma, manau, kad esu intravertė, su žmonėmis galiu būti dozuotą laiko atkarpą. Greitai pavargstu nuo bendravimo. Tai ypač paryškino motinystė. Kartais pagaunu save galvojant, kad esu asociali, bet kai turi vaiką, tokia didelė prabanga ramiai vienumoje išgerti dar neatvėsusios kavos. Tą supras visos mamos.

Bendrystės jausmas man labai stipriai rezonuoja per naujausius spektaklius. Pastaruoju metu per įvairius mažus dalykus gavau dideles pamokas apie tai, kad žmogui reikalingas žmogus. Nenoriu, kad skambėtų saldžiai, bet tai tiesa. Pavyzdžiui, jei keliaudama pasitikėsiu tik savo žemėlapiu, nebus taip gerai, kaip paklausti kelio vietinių žmonių. Bendraudama su jais, sutaupysiu laiko, rasiu įdomesnį maršrutą ir dar prisiliesiu prie kitos kultūros. Ženklai, per kuriuos suvokiau, kaip reikalingi esame vieni kitiems, nėra dideli, bet svarbūs. Jei užsidarysi, nusigręši nuo kitų – sustabarėsi, sugrubsi, šaltėsi ir tai niekur tavęs nenuves.

Tai reikės paleisti

– Aktoriai labai įvairiai apibūdina savo profesiją – vieni kalba apie misiją, kiti žiūri pragmatiškiau. Kur šiuose skirtinguose poliuose matote save?

– Tvirtai atsakyti galėsiu tik nuėjus tam tikrą kelią. Matau, kaip požiūris ir supratimas keičiasi, noriu būti atsargi su žodžiais. Dabar atrodo, kad man žodis „misija“ yra per skambus. Kiekvieno žmogaus buvimas ir išbuvimas šitoje Žemėje jau yra labai graži misija.

Šiame gyvenimo etape manau, kad aktorius įgalina emocijas – jis padeda, leidžia žiūrovams jausti. Socialiame gyvenime kartais bijome išreikšti savo emocijas, nemokame jų įvardyti, prisitaikome prie įvairių visuomeninio gyvenimo taisyklių ir net ne visada galime sau leisti jas išreikšti. O teatre per aktorius ir su aktoriais žiūrovai gali jausti labai plačiai. Aktorystė šiuo metu man susijusi ne su istorijų pasakojimu, bet su emocijomis.

Negaliu sakyti, kad aktorystė man tik darbas, bet ir nenoriu sudievinti savo profesijos. Man svarbu per stipriai neįsikibti į ją, nekurti stabų. Ne tik darbe, bet ir gyvenime. Man net patinka, kai spektakliai nueina.

Aktorius įgalina emocijas – jis padeda, leidžia žiūrovams jausti.

Viena vertus, skaudu, kita vertus, pastato aktoriaus puikybę į vietą. Primena, kad viskas praeina. Kažką padarei gerai ar blo- gai – viskas praeina ir platesnėje perspektyvoje nėra taip dramatiška, kaip gali atrodyti tą akimirką. Proceso metu stengiuosi iš visų jėgų, įdedu labai daug darbo, bet žinau, kad galiausiai tai reikės paleisti.

– Kalbate apie atsisveikinimą su spektakliu. Kas tai per procesas?

– Kol kas turėjau tik vieną spektaklį, kuris jau nebevaidinamas. Su juo atsisveikinau likus porai mėnesių iki gimdymo. Perdaviau savo vaidmenį dublerei, pamenu, dar pasikalbėjau su kolege, išėjau iš teatro ir supratau, kad tame spektaklyje nebevaidinsiu – pajutau paleidimo momentą. Bet man tai nėra labai skausminga, nejaučiu melancholijos. Nereikia prisirišti ir nereikia viso gyvenimo vilčių ir prasmės sudėti į teatrą. Žmogus kur kas daugiau nei teatras. Aktorystė pareikalauja labai daug, bet viso savęs aktoriui jai atiduoti nereikia. Su kiekvieno spektaklio paleidimu tarsi taikaisi su tuo, kad ateis laikas, kai reikės su teatru atsisveikinti su visam. Labai skaudu matyti absoliučiai viską teatrui atidavusius aktorius, nes pabaiga ateina, ir, jei viskas atiduota, – ji labai skaudi.

Kaip prieš varžybas

– Vaiko gimimą minėjote kaip transformuojančią patirtį. Ar ši patirtis jus keitė ir profesinėje plotmėje?

– Galiu kalbėti tik per savo asmeninę prizmę. Man motinystė yra fundamentaliai keičianti patirtis, bet tai nėra tik subjekty- vu – moksliškai įrodyta, kad moters smegenys po gimdymo veikia kitaip. Pastebiu, kad tapus mama kai kurie vaidmenys man skamba kitaip, manau, kad tai susiję.

Vaikas yra didžiausias kantrybės mokytojas, taip pat vaikas atskleidžia tavo tikrąjį veidą. Gali turėti įvairių iliuzijų apie save, bet augindama vaikelį pamatai visą teisybę – kad nesi tokia kantri, kad tavo rezervai ne tokie, kokius įsivaizdavai. Dėl to man kiekviena motina yra vaikščiojantis stebuklas.

Tapusi motina moteris taip pat tampa labai stipri, ji tiesiog neturi kitos išeities. Niekada nemaniau, kad galiu iškęsti tokį miego trūkumą ar tiek daug spėti. Beje, tapus mama mano sportiniai rezultatai taip pat tapo žymiai geresni, tarsi atsirado kažkokių rezervų.

– Kalbant apie sportinius rezultatus, „Boriso Godunovo“ spaudos konferencijoje režisierius J.Klata pabrėžė ir gyrė puikų Klaipėdos dramos teatro aktorių fizinį pasirengimą. Jo pastaba tuomet nuskambėjo keistai, bet žiūrint spektaklį viskas stojo į vietas – atliekate gimnastikos numerį. Iš kur tai?

– Nuo mažens labai mėgstu sportą, daug metų užsiimu kovos menais, vaikystėje su berniukais žaisdavau futbolą. Sportinės gimnastikos mokiausi mokykloje.

Dabar ruošiantis spektakliui buvo labai sunku, kūnas greitai pamiršta lankstumą, reikėjo itin daug treniruotis. ► ViziTinė koRTElė

Justina Vanžodytė gimė 1991 m. kaune 2001 m. baigė kauno centro pradinę sporto mokyklą, sportinę gimnastiką 2005 m. baigė kauno 1-ąją muzikos mokyklą, specialybė – sakralinis giedojimas (dėstytojai A.Važinskis ir J.kraujalienė). 2010 m. baigė kauno Jėzuitų gimnaziją. 2017 m. baigė klaipėdos universitetą, kurio Menų fakultete įgijo teatro ir kino studijų krypties vaidybos bakalauro laipsnį (pedagogai P.Gaidys, R.Arbačiauskaitė, D.Rabašauskas). 2017–2020 m. – dramos režisūros magistrantūros studijos (vadovas V.Masalskis) lietuvos muzikos ir teatro akademijos klaipėdos fakultete. nuo 2017 m. – klaipėdos dramos teatro aktorė. Per tą laiką šiame teatre sukūrė 15 vaidmenų.

Valytoja G.Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O.Koršunovas, 2016). Ruslano Bolgovo nuotr.

◄ Bet man tai labai patiko, džiaugiuosi, kad režisierius pamėtėjo mintį. Vertinant profesionaliai – baisu, negaliu žiūrėti į savo pasirodymo įrašą, matau, kur netinkamai lenkiu koją ir t. t., bet suprantu, kad teatras ne apie tai. Kartais būna, kad galvoju, štai, sportuoju kažkiek, bet ne profesionaliai, dainuoju, bet ne profesionaliai, kažkiek groju gitara, pianinu, mokausi violončele – nieko labai apčiuopiamo. Kas yra tie aktoriaus konkretūs įgūdžiai, kuriuos turi, pavyzdžiui, profesionalus muzikantas? Kita vertus, aktorystė kuria asmeninę profesionalumo iliuziją, „Borise Godunove“ prieš tą numerį ima jaudulys kaip prieš varžybas. Scenoje gauni galimybę pabūti tuo, kuo norėjai būti. Man patinka sportas, ir per šį spektaklį gavau progą teatrine kalba išreikšti šį pomėgį. Kol jis rodomas, rytą ir vakare atlieku specialius tempimo pratimus, mane prižiūri trenerė. Meninės gimnastikos kaspinas man yra naujovė, jį valdyti sunku, bet supratau, kad, įdėjus pakankamai darbo, viskas įmanoma.

Dažnai pagalvoju, kad jei ne aktorystė, būčiau sportininkė. Sporte, priešingai nei teatre, rezultatas yra akivaizdus – matai skaičius, aiškų įvertinimą. Teatre dirbi taip pat sunkiai, bet tokio apčiuopiamo rezultato nėra.

Asta spektaklyje „Varovai“ pagal D.Farro pjesę „Medžioklė“ (rež. E.Senkovas, 2021). Kemel photography nuotr.

Jena L.Noreno „Demonuose“ (rež. D.Rabašauskas, 2020).

Mesti štampus ir skristi

vidinius resursus, tad turime būti tvirtos, geros psichinės būsenos.

– Nuo ko pradedate susitikimą su savo personažais, kai ruošiatės naujam spektakliui?

– Personažų iškvietimą diktuoja režisierius ir jo naudojama metodika. Pavyzdžiui, kai dirbome su A.Duda-Gracz, atsitraukėme nuo visų asmeninių technikų, ji turi ypatingą metodą, labai kruopščiai, giliai dirba kuriant personažus ir tai daro taip, kad tu nori jai atsiduoti. Ji privertė mane ir visus mano kolegas skraidyti, padėjo nusipurtyti visus štampus ir skristi.

Kiekvienas režisierius kitoks, gali būti, kad jis tau nepadės ir personažo kūrimą patikės tau. Aišku, kiekviename personaže yra nemažai jį vaidinančio aktoriaus. Neturiu tokių patirčių kaip personažas, bet jų galimybę filtruoju per save. Tai yra įdomi kūrybinė kelionė, įdomu gyventi per personažą ir atskirti save nuo jo. Visada norisi, kad vaidmenyje būtų kuo mažiau manęs. Bet kad ir kaip stengtumeisi, kai kurie dalykai lieka – balsas, kūnas.

Beje, kurdama įkvėpimo semiuosi stebėdama žmones, iš kino ir literatūros. Kitų stebėjimas yra aktorystės pradžiamokslio dalis. Kad ir kaip būtų, beveik visi mano personažai turi atitikmenis kino filmuose ar knygose, kurie kažką atrakino manyje.

– Sportininkas dirba kūnu, bet ir aktoriaus kūnas yra jo darbinė medžiaga. Sakoma, kad žmogus laimingas, kai nejaučia savo kūno, bet jūsų santykis, kuriant vaidmenis, su juo turbūt kitoks? Kaip apibūdintumėte aktoriaus žiūrėjimą į save?

– Man labai sunku į save žiūrėti, vis dar to mokausi. Ruošdama vaidmenį, nežiūriu į veidrodį, juo yra režisierius – jis atspindi, ar teisinga linkme einu. Jei žiūrėsiu į save, atsiras pervaidinimo ir perdėjimų konstravimai. Aišku, mūsų darbe yra skirtingos technikos – jei sukeli teisingą emociją, raumenynas ją perteikia, bet galima ir per grimasas sukelti emociją.

Kai repetavome spektaklį apie Caravaggio, turėjome puikų choreografą Tomaszą Wesołowskį, jis vis kartojo, kad aktoriaus instrumentai yra trys – kūnas, balsas, emocija. Jei visus juos gebėsi valdyti ir prižiūrėti – turėsi platų arsenalą vaidmens kūrimui. Iš savo asmeninės patirties matau, kad, jei nemankštinu kūno, sunku dirbti. Man reikia apšilti, išsijudinti, kitaip prarasčiau formą. Žmonės mažai apie tai galvoja, bet pusė mūsų kūno juda mažiau, ji sustingsta, o mes to net nepastebime.

Kalbame apie kūną, bet pridursiu, kad man labai svarbu ir psichologinė higiena. Manau, kad iki šiol apie ją mažai kalbame ir jai skiriame nepakankamai dėmesio. Aktoriaus darbas glaudžiai susijęs su psichika. Ne tik reikia psichologijos žinių kuriant savo personažus, bet ir naudojame savo

Esminė patirtis

– J.Klatos spektaklyje – gimnastika, A.Dudos-Gracz spektaklyje dainuojate.

Dora T.Słobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019). Kemel photography nuotr.

Marina A.Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J.Klata, 2021). Domo Rimeikos nuotr.

Ten pritaikėte dar vieną dalyką, kurio mokėtės vaikystėje, – sakralinį giedojimą?

– Taip, taip. Šiaip dainuoti scenoje nėra retenybė, bet A.Dudos-Gracz spektaklyje išsiskiria būdas, kaip tai reikia daryti. Būtina paminėti spektaklio kompozitorių Łukaszą Wójciką – jis buvo nepaprastas mokytojas. Prašė atverti visai kitas, nei man įprasta, balso galimybes, ir tai buvo beprotiškai sunku. Kompozitorius prašė improvizuoti skambant jo sudėtingai, įspūdingo grožio muzikai. Įtaigiai jam aiškinau, kad tai gali tik operos solistai, profesionalūs muzikantai, ir net jiems būtų sunku. Jis man sakė, kad galiu ir kad privalau. Kankinausi, pykau, verkiau, vaikščiojau visa raudona, bet jis buvo neįtikėtinai kantrus ir nepasidavė. Tai, ką jis sugebėjo iš manęs ištraukti tokiomis aplinkybėmis, kai pati savimi netikėjau, sukrečia. Łukaszas manimi tikėjo labiau nei aš pati – tai esminė patirtis.

– Spektaklyje atrodo, kad muzika ir balsu kuriamas atmosferinis fonas atsiranda lengvai ir natūraliai.

– Tai tik didžiulių su mumis dirbusių profesionalų nuopelnas. Pamačiau, ką su aktoriumi gali nuveikti profesionalai, kai dirba su meile.

– Pastaruoju metu bėgote iš premjeros į premjerą, o kaip ilsitės, kas padeda neprarasti energijos?

– Klaipėda – nuostabus, tarsi ilgiems pasivaikščiojimams sukurtas miestas – pasisodinu sūnų į vežimėlį ir keliamės į Smiltynę, vaikštau po miškus prie jūros. Taip pat labai mėgstu skaityti.

Būtinai, net intensyviausių darbų metu turiu rasti laiko pabūti visiškoje tyloje ir vienumoje. Mamai tai prabanga, bet man reikia bent 20 minučių per dieną, kad pailsėčiau nuo triukšmo, šviesų.

Taigi vaikščiojimas, knygos, tyla. Ir stengiuosi viską daryti disciplinuotai. Vadinu tai rūpinimusi savo psichika. Net jei atrodo, kad neturiu jėgų, einu pavaikščioti – tai vienas iš būdų padėti sau. Kiekvienas jų turime.