KINAS
„Prancūzijos kronikos“: režisieriaus W.Andersono smėlio dėžė
W.Andersonas priklauso tiems režisieriams, kurių darbus galima atpažinti iš karto. Jiems būdingas išradingumas, lyrizmas, sentimentali ironija ir neišsemiama kūrėjo vaizduotė.
Weso Andersono filmus žiūrovai mėgsta ir jų nekenčia dėl tų pačių priežasčių – žaismingumo, išskirtinės kinematografijos ir intelektualaus humoro. Šio režisieriaus vizualus stilius toks atpažįstamas, kad jo garbei sukurta populiari „Instagram“ paskyra @accidentallywesanderson (Wesas Andersonas per atsitiktinumą), kur dalijamasi nuotraukomis, primenančiomis jo filmų pasaulį. Naujausias W.Andersono kūrinys „Prancūzijos kronikos“ („The French Dispatch“, 2021) turėjo pasirodyti 2020 m., bet tik dabar pagaliau galima jį pamatyti tokį, koks buvo sumanytas. Andrius RAMANAUSKAS
Keturių istorijų rinkinys Nors šiame filme nėra bondianiškų grandiozinių veiksmo scenų ir didelio
masto vaizdo efektų, kaip „Kopoje“, viskas, kas susiję su pastatymu, yra aukščiausio kalibro, o dėmesys detalėms neturi lygių. Amerikietis W.Andersonas, ilgai gyvenęs Paryžiuje ir gerai žinomas europietiškos kultūros mėgėjas, visada norėjo sukurti savo „prancūzišką filmą“. Režisierius pasirinko Prancūzijos pietvakariuose
esantį Angulemo miestą. Jis teigė: „Mes keliavome po visą Prancūziją, kad rastume miestelį, kuris galėtų priminti Paryžiaus rajonus – Menilmontaną, Belvilį ir Monmartrą.“ „Prancūzijos kronikos“ yra keturių istorijų rinkinys, tarsi meilės laiškas žurnalistams, nukeliantis į išgalvotą XX a. Prancūzijos miestelį: čia įsikūrusi ► 47
