4 minute read

Andrius RAMANAUSKAS. Kulkų traukinys

Kulkų traukinys

Žiūrint naujausią režisieriaus Davido Leitcho filmą „Kulkų ekspresas“ („Bullet Train“, 2022), neabejotinai galima pajusti Guy Ritchie ir Quentino Tarantino filmų įtaką. Be to, filmas savo energetika mažai tesiskiria nuo ankstesnių režisieriaus filmų „Džonas Vikas“ („John Wick“, 2014), „Atominė Blondinė“ („Atomic Blonde“, 2017) ir „Deadpoolas 2“ („Deadpool 2“, 2018). Čia į vieną katilą sumaišytas juodasis humoras, superstilizuotas veiksmas, hiperbolizuoti personažai. Daug energingų epizodų, daug adrenalino ir smurto scenų.

Advertisement

Andrius RAMANAUSKAS

Smagiai įtraukiantis

Beje, režisierius D.Leitchas – buvęs kaskadininkas, tad nenuostabu, kad Holivudo juodadarbio ir praktiko filmas yra lengvas ir smagiai įtraukiantis, į jį norisi pabėgti, bet kartu jam pasibaigus lengva iš jo ir ištrūkti. „Kulkų ekspreso“ istorijos pagrindas paimtas iš mažai kam Vakarų šalyse žinomo japonų rašytojo Kotaro Isaka romano. Trumpai apie siužetą. Šiame veiksmo, greičio, įtampos ir humoro kupiname trileryje aktorius Bradas Pittas vaidina samdomą žudiką kodiniu vardu Boružėlė. Jo užduotis sėsti į greitąjį traukinį, važiuojantį iš Tokijo į Kiotą, surasti ten lagaminėlį, pilną pinigų, ir išlipti pirmoje stotelėje. Tačiau traukinys pilnas įvairaus plauko veikėjų su panašiais, o kartais ir dar pavojingesniais motyvais.

Kai į B.Pitto personažą kas nors atsuka ginklą norėdamas nušauti, jis visada žudikui pasakys: „Tarp mūsų yra nematoma pykčio ir nesusipratimų pripildyta siena, bet kažkur toje sienoje yra naujų galimybių langas ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes jį atidarysime.“ Kitaip tariant, Boružėlė yra netipiškas kriminalinio pasaulio veikėjas. Jis sutrikęs gyvenime, išgyvena asmeninę krizę ir dažnai linkęs kartoti banalias frazes, kurias girdėjo savęs pažinimo kursuose. Jis tikisi, kad ši iš pirmo žvilgsnio lengva atrodanti misija jam padės sugrįžti į „darbą“ ir atgauti formą.

Tačiau jam baisiai nesiseka. Ieškodamas traukinyje lagaminėlio, Boružėlė susiduria su pavojingais rusų ir japonų mafijos veikėjais ir dar keliais keistais individualistais kaip jis. Veiksmas po veiksmo ir netrukus Boružėlė suvokia, kad paprasta lagaminėlio vagystė kažkaip netikėtai pavirto į žūtbūtinę kovą dėl gyvybės.

Tris kartus

Visas filmas turi Tokijo metropolio neoninių šviesų atspalvį ir, kaip po filmo peržiū-

Kadrai iš filmo „Kulkų ekspresas“ (rež. D.Leitchas, 2022).

ros pasakė keli interneto komentatoriai, šis filmas – tarsi „Žmogžudystė Rytų eksprese“ („Murder on the Orient Express“), pavartojus psichodelinių grybų. Juosta nėra be trūkumų, tačiau vis vien gali būti didelis malonumas tiems, kurie mėgsta beprotiškas veiksmo komedijas.

Režisierius D.Leitchas viename interviu pasakojo apie „Kulkų ekspreso“ kūrimo procesą: „Yra tokia sena analogija, kad režisierius stato tą patį filmą tris kartus: pirmas filmas sukasi režisieriaus galvoje ir tada jis jį bando perkelti į popieriaus lapą. Tada su kūrybine komanda ir aktoriais analizuoja scenarijuje pateiktas idėjas. Projektas pradeda gauti visų susijusių žmonių indėlį į kūrybinį procesą. Tai jau antrasis filmas, nes jis visada nutolsta nuo pradinio scenarijaus, kuris buvo tik režisieriaus galvoje. O kai filmavimai ir diskusijos baigiasi, tada jis keliauja į montažinę ir su montuotoju kuria trečiąjį filmą. Kai perskaičiau scenarijų, galėjau prie istorijos prieiti keliais skirtingais būdais. Galėjau sukurti labai rimtą gangsterinį trilerį, nes scenarijus tai leido. Manau, kad galutinė filmo versija, kurią pasirinkome, turi daugiausiai energijos ir beprotiško tono. Po diskusijų su komanda apie scenarijų pradėjome linkti į hiperbolizuotą šios istorijos versiją. Kalbantis su B.Pittu pačiame pandemijos įkarštyje, jis man pasakė, kad turime atsisakyti rimtumo, nuo kurio visi pervargę, ir eiti ieškoti juoko ir absurdo. Ir kuo jo daugiau, tuo geriau. Taigi mes susikibome už rankų ir išėjome tuo keliu.“

Juokas ir absurdas

„Kulkų traukinyje“ centrinė istorija turi skylių ir nepraturtina žiūrovų kažkokiomis giliomis idėjomis. Visi filmo atributai ir naudojamos priemonės čia yra tik tam, kad publika pasinertų į absurdo, juoko ir stilizuoto smurto pasaulį. Aktoriai gavo daug erdvės improvizuoti dialogus. Todėl kvaili sąmojai ir absurdiškos situacijos ir yra filme stipriausia. Istorija čia kupina netikėtų siužeto vingių, tačiau, jei žiūrėsite filmą norėdami įminti pagrindinę paslaptį, būsite nuvilti. Čia svarbesnė pati kelionė nei galutinis jos rezultatas. Tiesą sakant, „Kulkų ekspresas“ yra filmas, trunkantis dvidešimt minučių ilgiau nei reikia.

Žiūrint šį filmą, reikėtų lengvai atsilošti kino teatro kėdėje ir mėgautis ekscentriškų ir charizmatiškų personažų susidūrimais. Kiekvienas personažas čia turi savo mažytį atskirą filmą. Siužeto vingiai iš pirmo žvilgsnio atrodo pažįstami iki skausmo ir ne kartą matyti, bet iš tiesų niekada nežinai, kas bus toliau. Niekada nežinai, kokie yra kai kurių veikėjų tikrieji motyvai, ir tai sukuria žavią atmosferą. Filmas žaidžia su panašių į save veiksmo filmų klišėmis ir stereotipais. Tyčia pateikia žiūrovams pažįstamą situaciją ir užbaigia ją taip, kad niekada nenumatysi jos kulminacijos. Tai žavu, bet, kita vertus, begalinis režisieriaus noras sumalti į miltus bet kokius išankstinius publikos nusistatymus tampa labiau NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Kulkų ekspresas“ / „Bullet Train“. Žanras: veiksmo trileris, komedija. Sukurta: 2022 m. JAV, Japonija. Režisierius: Davidas Leitchas. Scenarijaus autorius: Zakas Olkewiczas, pagal Kotaro Isaka romaną. Aktoriai: Bradas Pittas, Sandra Bullock, Aaronas Tayloras-Johnsonas, Joey King, Michaelis Shannonas. Operatorius: Jonathanas Sela. Kompozitorius: Dominicas Lewisas. Trukmė: 2 val. 6 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

parodija nei veiksmo komedija. Filmas ilgainiui praranda sąryšį su realybe. Tuomet visi draminiai filmo momentai žiūrovams nueina į antrą planą.

Aktoriai ir dialogai yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl verta pamatyti „Kulkų ekspresą“. Filmas žino, kuo nori būti. Istorija nestokoja veiksmo, chaoso, kruvino smurto ir, svarbiausia, įvairovės. Kiekviena filmo scena žaidžia su aplinka ir detalėmis, kiekvienas traukinio vagonas savaip estetiškas, kiekvienas personažas savaip pamišęs. Ir jeigu sėdėdami kino teatre nebūsite labai paniurę, turėtumėte gana lengvai atpažinti abejingumo sieną, skiriančią jus ir ekraną, atrasti toje abejingumo sienoje galimybių langą ir pasimėgauti tiesiog geru absurdu.

This article is from: