Juozas ŠIKŠNELIS. Bandymas pažvelgti iš viršaus

Bandymas pažvelgti iš viršaus

Juozas ŠIKŠNELIS

Atsibodo plokštuma. Ne, neprisišliejau prie teigiančių, jog žemė plokščia, atvirkščiai, jos apvalumas ir skatina dairytis aplink ne plokštumoje, kai tavo žvilgsnio trajektorija fiksuoja atidarytus ar uždarytus, užkaltus ar išmuštus namų langus, tuščias pašnekovo akis ir skystą ar įsiteikiančią šypseną, gali būti ir nuoširdi, niekas nedraudžia. Toks žiūrėjimas, mano galva, gerokai susiaurina galimybes pažinti aplinką, jau nekalbant apie pašnekovą, kuris beria tau į veidą savo versijas ir tu, vengdamas nesusipratimų ar net smurto, tas versijas priimi už tikrą pinigą, cirkuliuojantį tuo metu šalyje. Kitaip sakant, skurdus pasirinkimas, nes renkiesi iš vieno vieną. Nors kai kam tai tikra palaima, jokios galvosopės – pasiimi ir eini nesvarstydamas, ar gerai padarei, o gal reikėjo imti kitą – tas brangesnis, bet gal ilgiau laikys, nors... ir taip toliau. Apskritai apie pasirinkimą čia net kalbėti nėra ko, nes tau per jėgą perša katę maiše ir atima galimybę prekę pačiupinėti bei apžiūrėti iš visų pusių. Būtent iš visų pusių ar net iš vidaus. Nors tai būtų pernelyg sudėtinga. Tarkim, kaimynų namą galėtum apeiti ir apžiūrėti iš kitos pusės, aišku, jei prie trimetrinės tvoros nelakstytų veršiuko dydžio pitbulis kruvinais nasrais, nes ką tik sudraskė vieną žioplį, kuris bandė apžiūrėti namą iš abiejų pusių. (Perdedu, tai buvo tik kitų kaimynų smalsi višta). Nežinia, kokią paslaptį slepia namo šeimininkai, bet neužtenka šuns žudiko, visur prikabinėta prožektorių su judesio davikliais, nebandžiau, bet įsivaizduoju, kas ten darosi naktį, o ypač per morčių, kai katinai nemiega, bet vienas kitą vaiko, tiksliau katės bėgioja nuo katinų, o šie jas gainioja, kiemas šviečia lyg koks Akropolis ar Banginis. Dirbtiniai žemės palydovai, užtikrinu, fiksuoja šį švytėjimą. Jie skrisdami aukštybėse mato, o aš nematau. Neteisybė. Be to, tas kraugerys, pririštas prie tvoros, nuolatos barškina kažkokią skardą, gal mokosi groti, gal rengiamas cirko pasirodymams, o gal tiesiog taip prašo ėsti ar lakti.

Prašyčiau atlaidžiai įvertinti mano smalsumą, nesu iš tų, kuriems be galo rūpi kaimynai, kurie be to gyventi negali, o jei tiksliau, vien tuo susirūpinimu ir gyvena. Aš galiu gyventi nekreipdamas dėmesio tarsi atsiskyrėlis oloje, nes man užtenka to, ką nešioju su savimi ar ant savo sprando, gal greičiau galvoje. Bet čia yra siekiama ne buitinio smalsumo, o pažinimo pilnatvės, tai yra niekam neįdomu, kaip, kokia poza ir kiek kartų per savaitę, mėnesį, o gal dieną kaimynai mylisi, valgo riebiai ar tik vegetariškai, prie mėsos vartoja garstyčias ar ne, kiek kartų skalbia rūbus, geria kavą ar tik arbatą, jeigu taip, tai kokią? Visa tai nesvarbu, nes siekiama pažvelgti iš viršaus ir pamatyti, kas slypi už nugaros. Jeigu kas dar nesupratote, tai paaiškinu paprastais žodžiais: man rūpi visuma, ne detalės. Aš esu ne smalsus miesčionis, o aukšto rango analitikas, gebantis daryti išvadas, kuo gyvas statistinis šalies pilietis. Tam fakto, kiek riebalų naudoja cepelinams, neužtenka, reikia žinoti ne tik kas lėkštėje, bet kas už jos, šalia jos, po ja ir virš jos. Tikiuosi, dabar jums pasidarė aiškiau.

Abejodamas jumis, bet visų pirma ir savo gebėjimu dėstyti mintis aiškiai, išsiplečiu. Mane domino vienas konkretus objektas su subjektu viduje. Pamiškėje kiūtojusią bakužę įsigijęs vyrukas apsitvėrė aukšta tvora, namą kiek aptvarkė, prisirišo šunį prie ilgos grandinės, sumontavo prožektorius su judesio davikliais ir stebėjimo kameromis. Vienu žodžiu, įsirengė tvirtovę. Pinigais švaistėsi ne vietinių girtuoklių labdarai, bet tik parodydamas, kad kišenėje turi ne banknotą, o visą vos delne telpančią saują. Nuolatos kartojo: kam tos Anglijos ir Airijos, jei gali ir čia užsidirbti, tik reikia mokėti. Tai duok darbo, kaulydavo vietiniai amžini bedarbiai. Man darbuotojų užtenka, atkirsdavo. Ir išties kas rytas atvykdavo keli, vakare išvykdavo. Pamiršau pasakyti, kad vyrukas, kurį kaime netruko praminti Milijonieriumi, mat kaimo žmonėms atrodė, jog jei pilietis turi dau-

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

giau nei šimtą eurų, jis jau milijonierius, užsiėmė automobilių remontu. Ką ir kaip remontavo, niekas dorai nematė, mat į jo sodybą buvo du įvažiavimai: senu, mažai naudojamu keliu per mišką, o pro paradinius vartus per visą kaimą nauju, asfaltuotu keliu tiesiai į miestą. Kokios mašinos atvažiuodavo – praktiškai niekas nematė, bet kokios išvažiuodavo – matė net silpnaregiai, blizgančiais šonais, tarsi ką tik nuo gamyklos konvejerio. Štai kaip reikia dirbti, putojo Milijonierius, aukšta klasė. O kai Petrulio Giedrius girtas suplakė savo du tūkstančiai dešimtųjų „Audi A-4 Quattro“ ir paprašė Milijonieriaus, kad suremontuotų, špyga po nosimi: užsakymų turiu iki metų galo, be to, tokiomis senomis geldomis neužsiimu.

Toks elgesys dar labiau paakino mano norą pažvelgti į viską kitu kampu, tai yra iš viršaus – kas darosi už aukštos tvoros, kaip dirba jo auksarankiai meistrai, o jis pats nebaigęs nei Oksfordo, nei Kembridžo universitetų vadybos mokslų taip sėkmingai daro biznį. Perspėju skeptikus, kurie man nebaigus sakinio pamanė, kad, įtardamas kažkokia neteisėta veikla, noriu įsitikinti, o po to pranešti kur reikia, mat pranešėjai dabar yra apmokami, taigi nusiraminkite, nieko panašaus nerezgu, aš, kaip jau minėjau, esu ne skundikas, ne smalsuolis, bet analitikas. Tiesa, niekada nepagalvojau, kaip pasielgčiau matydamas, kaip mušamas ar net žudomas žmogus. Tikriausiai nelikčiau vien smalsuolis. Čia kas kita, nemanau, kad Milijonierius su parankiniais atsivilioja turtingus piliečius prabangiuose automobiliuose, juos galabina, sušeria šuniui-žmogėdrai, o automobilius parduoda. Tegul ir mėgstu detektyvus, bet iki tokių absurdų dar nepriėjau. Kad veikia kažką gudraus – aišku kaip šviesią dieną skaitant partijos programą. Kokios partijos? Vienos ir trisdešimt kelių registruotų. Gal jis atradęs negiliai paslėptą aukso gyslą – kvailiams sekasi, o kvailiu jį vadinti dera, nes taip demonstruotis ir visus aplink niekinti gali tik neprotingi, o pastarieji ir priklauso kvailių rangui. Dievas taip sutvėrė pasaulį: pametėja aukso gyslą kvailiui, nes žino, kad jo laimė truks neilgai, mat kvailys su laime nemoka sugyventi, jam pasirodo, kad įvyksta iš anksto užprogramuotas dalykas: ta aukso gysla jam atiteko paveldėjimo teise arba už nuopelnus. Dar kartą, gal jau dešimtą, kartoju: man nerūpi, kiek ir kaip jis pažeidžia įstatymus, net išsiaiškinęs tai netapsiu pranešėju, ne oro ar sporto žinių, o estėtė, kurie sėdi kabinetuose prie raudonų telefonų ir laukia dabartinių pavlikų morozovų skambučių. Juos mausto, kas netingi, todėl garsiai kurpiamos bylos tyliai subliūkšta. Kartoju, aš jais nepasitikiu, netikiu, nevirškinu, todėl net kankinamas neišduosiu, jei paaiškės, kad Milijonierius užsiima nelegalų gabenimu, kontrabandiniais rūkalais ar net narkotikais. Pats susitvarkysiu, nors man tai nepriklauso, bet estėtė špyga po nosimi.

Kortos atskleistos, esu prieš jus nuogas, lyg be prigimtinės nuodėmės. Mano siekius žinote. ►

◄ Pritariate ar smerkiate, ne tiek jau svarbu, nes čia ne loterija ar grožio konkursas, čia rimti reikaliukai, brolyti. Tad laikykis. Patekti į vidų savomis kojomis net negalvojau, nes įtariau, kad išeiti tektų kojomis į priekį, tiksliau – išneštų. Priedo, šuns sugadintu prigimtiniu išorės grožiu. Skylės tvoroje irgi nebandžiau gręžti, nes patvoriais siuvantis šuva kruvinais nasrais išplėštų akį su visa galva. Kas beliko? Eiti druskos pasiskolinti ar degtukų? Apsimesti teisėsaugos tarnu ir suklastoti kratos orderį?

Niekas netiko, bet gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, kai žmogaus įgūdžius keičia technika, tad „po pigiaja“ bagažinių turgelyje įsigijau droną. Baimindamasis, kad nebus patikimas, paprašiau čia pat pademonstruoti, kaip veikia. Viskas atrodė kaip pridera, net spėjome pamatyti, kaip šalia turgelio stovinčio namo kieme saulės atokaitoje išsitiesus šezlonge guli gražuolė Ievos kostiumu. Šezlongo spalvos nespėjau įžiūrėti. Sukirtome rankomis su vaikinu, kurio bagažinėje dar buvo muzikinių centrų, kompiuterių ir panašios technikos. Dėl viso pikto paklausiau: ar emigruoji, kad viską išparduodi? Susimėtė, bet greit susivokęs karštai patvirtino, kad vykstąs į Italiją, ten laukianti sužadėtinė. Dar dėl viso pikto apžiūrėjau, ar ant drono nėra flomasteriu užrašyto inventorinio numerio, nes netyčia pamačiau, kad ant vieno kompiuterio jis yra. Neaptikęs sumokėjau prašomą sumą nesiderėdamas. Derėtis dėl kelių eurų – pats žeminiesi ir pardavėją žemini. Jei jis nori nuleisti kainą, pats pasiūlo, taip išvengi pažeminimo, o pardavėjas parodo kilniaširdiškumą.

Grįžęs nekantravau išbandyti technikos stebuklą, bet negalėjau šokti į Sosnovskio barštyną nuogas, teko laukti, kol Milijonierius, išsidrėbęs mersedeso C klasės sedane, praplauks per kaimą, lydimas pavydžių žvilgsnių ir išgąsdintų vištų kudakavimo. Tada pakėliau į orą savo aviaciją. Nespėliojau iš anksto, ką išvysiu už tvoros, bet tai, ką pamačiau, nustebino. Visų pirma, nebuvo jokių gamybinių patalpų, kaip antai: garažo su aukštomis dvivėrėmis durimis, dažymo kameros, kompresorių, duobės, keltuvų ir panašių įrenginių, reikalingų remontuoti automobiliams. Nieko. Kiemas tuštutėlis, neminint viduryje riogsančio „Lexus“ atidarytu kapotu ir virš jo palinkusių žmogeliukų. Vyrukas, kaip tik išlindęs iš po kapoto, tiesėsi, tikriausiai išgirdęs mano aparato zirzimą, todėl kuo skubiausiai dingau iš jo regėjimo lauko.

Beliko spėlioti, kaip Milijonierius uždirba savo pundus eurų (neperdedu, parduotuvėje visą laiką išsitraukia vos saujoje telpantį pundą), jei neturi įrangos normaliai remontuoti nei variklio, nei kapoto. Tai už ką jam moka pinigus? Jo kiemas ir apylinkės turėtų būti užgrūstos automobiliais, kieme darbuotis dešimtys darbininkų, ne juodadarbių, kurie nesitraukia nuo parduotuvės, bet aukštos kvalifikacijos specialistų. Stebuklai ir tiek.

Ne kartą minėjau, kad nesu paprastas smalsuolis, pasitenkinantis matytu ar girdėtu, esu analitikas, tad užtrukau, kol analizavau gautą informaciją. Skamba patetiškai. Tos informacijos – lyg žvirblio kako, nei vaizdo, nei turinio, todėl atsiveria plačios lankos interpretacijoms. Bet nesu iš tų, kurie junta malonumą, pilstydami iš tuščio į kiaurą, ir jeigu pradžioje minėjau, kad siekiu daiktus matyti iš visų pusių, tai čia, reikia pripažinti, man visiškai nenuskilo. Iš priekio – taip, iš viršaus – irgi, o kas už nugaros? Siekis matyti iš viršaus, tikint, kad to užteks visam vaizdui sulipdyti, buvo klaidingas. Būtina daiktą, reiškinį ar procesą matyti iš visų pusių, aiman! Ir to dar neužtenka, nes šalia turi stovėti ar kaboti veidrodis, kad galėtum sekti, kaip keičiasi tavo veido išraiška. Kam? Paaiškinti nesiimu, tikėdamasis, kad jums užteks intelekto patiems suregzti atsakymą. Kitaip sakant, kiek ir kaip reikia paslaptį atskleisti, kad ji taptų dvigubai paslaptingesnė. Kaip dabar. Vienintelis būdas, galintis atskleisti tiesą, yra ketvirtos kategorijos kvotos taikymas Milijonieriui. CŽV instruktoriai įgudę, kaip sakoma, „atmušę ranką“, o ne vienam ir kepenis, inkstus bei plaučius. Reikėtų pasikviesti.

Pezu, kad pezėčiau. Niekam, išskyrus tave, paslaptis neįdomi. Net aplinkiniai kaimynai, su juodu pavydu žiūrintys į Milijonieriaus pinigų pundus, virstančius iš kišenių, nesuka sau galvų, iš kur jie. Turi žmogus, bagotas, moka gyventi, sunkiai dirba, biznis sekasi, nors dabar sakoma verslas, skamba šiuolaikiškiau, be kriminalinio prieskonio. Ir nė vienam, prisiekiu šventa Agota, Kotryna ir dar penkiomis šventosiomis, į galvą neužklysta mintis, kad čia kažkas ne taip. Pavydi, bet šaltiniais nesidomi. Tik aš vienas toks.

Nerasdamas kitų kelių, kaip prieiti prie kaimyno iš nugaros, ir pamatęs, kad Milijonierius jau grįžo, dar kartą pakėliau į orą droną. Nenuleisti pusiaukelėje rankų, eiti iki galo, nes nieko neišsiaiškinus stresas gali užvaldyti kūną bei sielą ir pribaigti. Tad tegul kaimynas, atskleidęs nelegalų šnipinėjimą, duoda į teismą ar į kailį ir kartu palengvina moralines kančias, kitaip sakant, išmuša norą lįsti, kur niekas nekviečia.

Pakėliau. Dronas sklandžiai pasiekė neskraidymo zoną ir prasidėjo veiksmas, kuris be muzikinio fono, geriausiai tiktų Vagneris, žodžiais tik nuskurdinamas. Bet bandom: mano aparatas sukiojosi virš kaimyno kiemo, aiškiai mačiau neva mechaniką, vilkintį ne tepaluotą kombinezoną, o tvarkingą treningą. Jis buvo palinkęs virš variklio, iš namo bėgte išbėgo kaimynas, nešinas kompiuteriu, ir kažkodėl pirmiausia pasižiūrėjo į dangų, arba mano droną, kažką suriko jaunuoliui, bet buvo per vėlu, nes abeji vartai atsilapojo vienu metu ir pro juos kas bėgte, kas važiuotas į kiemą prigužėjo visa kovine ekipuote apsirėdžiusių kaukėtų žmonių. Kaukės buvo ne medicininės, ne nuo COVID’o. Kam jie atstovavo, nebuvo užrašyta nei priekyje, nei užpakalyje. Šeimininkas ir jo parankinis iš pradžių buvo suklupdyti, paskui ir suguldyti ant žemės, ir čia mano filmukas nutrūko, nes aiškiai mačiau, kai vienas iš atvykėlių pirštu parodė į viršų, o kitas paleido juoduosius angelus susidoroti su mano sakalu.

Sakale, lėk, tik dangus, tik dangus tavo laisvė

Sakale, lėk, tik manęs nepaliki, manęs

O mano sakale, lėk.

Deja, monitorių tarsi kažkas nuplovė su muilu ir jis pasidarė švarus, o mano sakalas tik nesveikai sudžerškė ir nutūpė, ačiū Dievui, už neskraidymo zonos ribos, tai yra už tvoros. Vėliau aptikau kelias piršto storumo skyles, kurias padarė atakos dalyvių kulkos.

Veiksmas baigėsi elementariai proziškai. Dalis pasiliko daryti kratą, kiti išvyko. Niekas neorganizavo spaudos konferencijų, kad paaiškintų, kas čia vyksta, tik Broniukas ir Čyzas, pakviesti kaip kviestiniai, įkalę „Monikutės sapno“ burzlojo: aukso ieškojo, kitas aiškino, kad narkotikų.

Po savaitės vietinis laikraštis trumpoje žinutėje sudėjo taškus ant „i“: „Pilietis A.M. buvo sulaikytas ir laukia teismo areštinėje už vogtų automobilių variklio numerių bei dokumentų klastojimą.“ Taškas. 2022 m. žiema

Švendubrė