Jovita SAULĖNIENĖ. Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (3

Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (3)

Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Šį kartą atversime istorinius puslapius, kai Klaipėda priklausė Prūsijos karalystei, gyvavusiai 1701–1871 m. Tai miestui svarbus laikotarpis, daugiausia nulemtas šalies valdovų. Klaipėda tuo laiku atlaikė daug išbandymų, susiformavo jos charakteris, miestas tapo svarbus ir žinomas ne tik šalyje.

Prūsijos karalystė. Kartografas Johannas Baptistas. 1701 m. Homannų spaustuvė.

Jovita SAULĖNIENĖ

Karališki ženklai

1701 m. Prūsijai tapus karalyste, valdovas iš pradžių vadinosi karaliumi Prūsijoje, vėliau – Prūsijos karaliumi. Žodis „karalius“ kilęs iš germaniško Karlo vardo, reiškiančio „laisvas, geras žmogus“. Karaliaus titulas aukštesnis nei kunigaikščio. Tai monarcho titulas, priklausantis valdovui, paveldėjimo keliu įžengiančiam į sostą.

Per 170 karalystės gyvavimo metų soste pabuvojo šeši Hohenzollernų dinastijos karaliai, kurių galia ir jų karūnos reikšmė nevienoda. Skirtingą valdovų „malonę“ patyrė ir Klaipėdos miestas. Sąlygiškai galima išskirti tris Klaipėdos valdovų valdymo etapus: 1701–1786 m., 1786–1840 m., 1840–1871 m.

Pirmasis karalius Prūsijoje Frydrichas I, anot prancūzų istoriko Michelio Kerautret, „karuose paaukojo 30 000 pavaldinių, kad gautų trokštamą karaliaus vardą (...), patenkintų ceremonijų pomėgį ir rastų dingsčių švaistyti lėšas prašmatniems dalykams“. Jis gana apdairiai vedė užsienio politiką, išsaugojo paveldėtas žemes, sukūrė valstybės institucijų, įsteigė kultūros įstaigų, puoselėjo architektūrą ir menus. 1694 m. jo valia buvo įkurtas Halės universitetas, kuriame veikė ir lietuvių kalbos seminaras, 1696 m. Berlyne – Menų akademija, 1700 m. – Prūsijos mokslo akademija.

Paskutiniaisiais Frydricho I valdymo metais krašte kilo didelių sunkumų dėl didžiojo maro ir bado (1709–1711) epidemijos. Karalystės iždas ištuštėjo. Išmirė daug šalies gyventojų. Vien Klaipėdoje maras nusinešė daug žmonių gyvybių. Senamiestyje mirė 262, Friedricho mieste – 147, miesto priemiesčiuose – 1 492 žmonės. ►

Klaipėdos planas 1720 m. Karalius Prūsijoje Frydrichas I (1657–1713). Dailininkas Friedrichas Wilhelmas Veidemannas (1668–1750). 1701 m.

◄ Frydricho I nuopelnai Klaipėdai – menki. Bene didžiausias šio valdovo dėmesys buvo nukreiptas į Odų gatvę ir karališkų ženklų atsiradimą mieste. 1707 m. birželio 9 d. Odų gatvės rajone susiformavusiam Frydricho miestui jis suteikė herbą vėliavai, kurioje vienoje pusėje – ąžuolo lapais vainikuotas laukinis vyras, dešine ranka atsirėmęs į inkarą, kitoje pusėje pavaizduoti po karūna susipynę inicialai FR (Friedrich Rex – Frydrichas karalius).

Minėtina su šio valdovo vardu susijusi viena karališkoji ceremonija. 1706 m. sausio 18 d. įvyko iškilmingas atstatomos Šv. Jono bažnyčios pašventinimas. Iškilmėms pasirinkta data, skirta karaliaus Prūsijoje Frydricho I karūnavimo šeštosioms metinėms paminėti. Tai progai Karaliaučiuje buvo išleisti du leidiniai, o šventinant bažnyčią laikytos pamaldos, išklausytas „pašventinimo pamokslas“, organizuota iškilminga procesija iki naujosios bažnyčios, į kurią įžengus, „gaudžiant visiems varpams, litaurams ir trimitams“, sugiedotas „Te Deum“.

Paliko ryškius pėdsakus

Teigiama, kad Prūsijos kaip valstybės istorija prasidėjo 1713 m., kai į sostą sėdo karalius Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas I, „paklojęs galingus valstybės pamatus“ (M.Kerautret). Prūsijos provincijos prezidentas Theodoras von Schönas Frydrichą Vilhelmą I pripažino „didžiausiu Prūsijos vidaus karaliumi“, kuris iš esmės pertvarkė šalies valdymą, padidino valstybės pajamas, išplėtė savo valdas, 1717 m. įvedė privalomą mokslą 5–12 metų vaikams.

Jis nepagailėjo lėšų ir Rytprūsių atstatymui po 1709–1711 m. maro epidemijos, nusinešusios maždaug 300 000 žmonių gyvybių. Jo sprendimu Rytų Prūsija priėmė 20 700 ištremtų zalcburgiečių protestantų, kurie nemažai prisidėjo prie Rytprūsių ekonomikos pakilimo. 1723 m. į Klaipėdą buvo atkelti 133 zalcburgiečiai, tačiau tik keli iš jų liko mieste.

Karalius Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas I paliko ryškius pėdsakus Klaipėdos mieste. Vokiečių istoriko Wolfgango Stribrny (1935–2011) pastebėjimu, pirmiausia šiam „miestiečių ir kareivių karaliui reikia dėkoti už įtvirtinimų su bastionais ir ravelinais modernizavimą. Tai, kas dar ir šiandien matoma citadelės teritorijoje ir įtvirtinimuose prie ankstyvosios Šv. Jono bažnyčios, kilo pagal jo idėjas.“ Neatsitiktinai dėl manijos kariniams paradams, pratyboms ir uniformoms jis vadintas karaliumi feldfebeliu. Šio valdovo manymu, visuomenei pakanka Biblijos ir karinio statuto. Karinėms išlaidoms

jis skyrė didžiausią biudžeto dalį, didindamas karių skaičių, kariuomenėje įvesdamas muštrą, tobulindamas ginkluotę. Frydrichas Vilhelmas I militarizavo valstybę, sukūręs ketvirtą pagal dydį kariuomenę Europoje.

Itin svarbus Klaipėdai buvo 1722 m. Frydricho Vilhelmo I įsakas senamiestį sujungti su Frydricho miestu. 1723 m. miestas buvo suvienytas. Tada buvo užpilta ir senoji Dangės vaga, kurios vietoje išaugo Didžioji Vandens gatvė.

1722 m. į miestą karaliaus nurodymu buvo atsiųstos dvi kuopos husarų. Jų žirgams laikyti reikėjo tvartų. Dėl šios priežasties mieste atsirado nauja Perkasų gatvė.

Valdant Frydrichui Vilhelmui I, Klaipėdoje iškilo pirmasis fabrikas. Pirklys Johannas Gottschalkas rajone tarp Tiltų gatvės pradžios ir Aukštosios gatvės įkūrė odos ir juchto fabriką ir gavo privilegiją gaminti įvairių rūšių odą. Gaminiai jūros keliu galėjo būti išvežami be licencijų. Tai suaktyvino prekybą mieste.

Frydrichas Vilhelmas I, lankydamasis mieste, atkreipė dėmesį, kad Klaipėdoje esama daug tuščių neužstatytų vietų. Senamiestyje tokių tuščių būta 15 plotų, Frydricho mieste – 22 sklypai. 1729 m. karalius įsakė juose statyti namus, o jei patys tų plotų savininkai negali, privalo perleisti kitiems, kurie tai įgyvendins. Dvejiems metams jis skyrė lengvatų namų statyboms ir numatė bausmes nepaklausiusiems.

Frydrichas Vilhelmas I, siekdamas atgaivinti amatus, 1732 m. išleido Visuotinus amatų nuostatus, pagal kuriuos buvo keičiami visų amatininkų cechų statutai. 1736 m. paskelbė Darbo nuostatus. Palaipsniui ėmė daugėti populiariausių amatininkų – kepėjų, mėsininkų, mūrininkų, dažytojų, sodininkų, laikrodininkų.

Norint tapti didžiuoju miestiečiu, reikėjo turėti du priešgaisrinius kibirus, įsigyti šautuvą arba gerą špagą ir jais apsiginklavus prisiekti.

Gerai tvarkai

Miesto „gerai tvarkai paskatinti ir atstatyti“ Frydrichas Vilhelmas I išleido daugybę potvarkių. Buvo uždrausta imti mokestį už į turgų įvežamas prekes, kad prekeiviai jų nepabrangintų ir nenukentėtų skurstantieji. Įvažiuojant į miestą pro jo vartus, užginta, kaip buvo įprasta, iš malkų vežimo imti po pliauską karinei sargybai. 1721 m. kovo 15 d. įvedus gėrimų mokestį, jo administravimas patikėtas Gėrimo mokesčio kolegijai, kad nebūtų piktnaudžiavimo. 1729 m. buvo sudaryta Ugnies kolegija, kuri keturis kartus per metus privalėjo tikrinti ugniavietes, reikalauti iš miestiečių įsigyti priešgaisrinių įrankių, statyti tik mūrinius kaminus, stogus dengti čerpėmis. Tada ir padaugėjo būdingų Klaipėdai raudonų čerpių namų stogų, kurie buvo gražinami bokšteliais, kaminais ar vėtrungėmis.

Frydrichas Vilhelmas I Klaipėdoje lankėsi ne kartą. Nemažai nurodymų „tvarkai paskatinti“ atsirasdavo po jo vizitų. ►

Karalius Prūsijoje Frydrichas Vilhelmas I (1688–1740). Prūsijos karalius Frydrichas II (1712–1786). Dailininkas Antonas Graffas (1736–1813). 1786 m.

Karaliaus valdžios ženklai: karaliaus karūna, skeptras ir lazda. Iliustracijos iš J.Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ (2020).

◄ Štai 1717 m. net pačiam miesto burmistrui von Bommeliui įsakė susitvarkyti jam priklausantį apleistą svarstyklių pastatą, kad nenukentėtų nuo lietaus ten sudėtos prekės. Miesto valdžiai nurodė grįsti gatves, o aplink nuosavus namus tvarka pasirūpinti patiems savininkams. 1739 m. mūrine tvora liepė aptverti Klaipėdos miesto kapines.

Frydrichui Vilhelmui I rūpėjo, kad gyventojai laikytųsi kiekvieno socialinio sluoksnio statusui numatytų taisyklių. Miestiečiai buvo skirstomi į didžiuosius ir mažuosius. Pirmieji – tai pirkliai, smulkūs prekiautojai prieskoniais, salyklininkai, o antriesiems priklausė amatininkai. Norint tapti didžiuoju miestiečiu, reikėjo turėti du priešgaisrinius kibirus, įsigyti šautuvą arba gerą špagą ir jais apsiginklavus prisiekti. Šio valdovo laikais išaugo kilmingųjų sluoksnis ir jų įtaka.

Miesto gerovei

Trečiasis, sėdęs į sostą, buvo Frydrichas II, kuris vietoj „karaliaus Prūsijoje“ įvedė „Prūsijos karaliaus“ titulą. Tai buvo drąsus ir ryžtingas valdovas, pavertęs Prūsiją galinga Europos valstybe ir užsitarnavęs Frydricho Didžiojo vardą. M.Kerautret nuomone, „tai vienintelė istorinė asmenybė, pasižymėjusi tokiu drąsiu ir antikinės išminties deriniu“.

Frydrichas II buvo įvairiais talentais apdovanota asmenybė. Grojo fleita, mėgo šokį, dailę, kolekcionavo meno kūrinius, kūrė muziką. Paliko 121 sonatą, arijų, kantatų, maršų. Parašė politinių ir istorinių traktatų: „Apmąstymai apie Europos politinę sandarą“, „Mano laikų istorija“ (1740–1745) ir kt. Tai buvo apsišvietęs valdovas, mokėjęs ispanų, italų, anglų, prancūzų ir kitas kalbas, susirašinėjęs su iškiliu Šviečiamojo amžiaus filosofu Voltaire’u. Karalius 1741 m. į Berlyną pakvietė kompozitorių J.S.Bachą. Buvo suinteresuotas kultūros ir mokslo plėtojimu – atgaivino Berlyno mokslų akademiją.

Frydrichas II buvo įsitikinęs, kad tik kilmingieji supranta garbę ir išsaugojus šią klasę valstybė išliks. Iš dalies jis į karaliaus dvarą grąžino etiketą, įsteigė naują ordiną „Už nuopelnus“, skirtą kilmingiems kariškiams, panaikino kankinimus, Berlyne įkūrė masonų ložę. 1776 m. vasario 23 d. ir Klaipėdoje ėmė veikti šv. Jono masonų ložė „Memphis“, gyvavusi iki 1935 m. Tarp ložės steigėjų buvo žymūs miesto pirkliai Simpsonas, Roerdanszas, Lorckas, viceburmistras Hoffmannas, žemvaldys Radtkė, dvarininkas von Mirbachas ir daugelis kitų. Tai buvo pačios versliausios ir kūrybingiausios Klaipėdos asmenybės. Jų dėka suklestėjo medienos prekyba, buvo atkurta laivininkystė, įvyko uosto pertvarkymo darbai – buvo įrengtos balasto aikštės, statomi molai, 1798 m. įžiebtas švyturys. 1765 m. pirkliai pasiūlė Minijos upę sujungti su Klaipėdos uostu. Šį pasiūlymą Frydrichas II pripažino „vienu naudingiausių dalykų“. Tačiau Karaliaus Vilhelmo kanalas buvo iškastas tik 1873 m.

Po karo reikėjo pakilti

Frydricho II valdymo metais vyko Septynerių metų karas (1756–1762). Prūsų Lietuva atsidūrė rusų valdžioje. 1758 m. rusams užėmus Karaliaučių, visi turėjo prisiekti imperatorei Jelizavetai (valdė 1741–1762). Prūsija patyrė daug nuostolių. Smarkiai nukentėjo ir Klaipėda – sudeginti priemiesčiai, sugriauti namai. Priešais Tilto vartus iš 119 namų liko tik 14, prieš Kūlių vartus iš 19 liko 6, prieš Malūnų vartus iš 10 liko 1. Nukentėjo ir bažnyčios. Didelį rūpestį miestui kėlė per karą iškirstas Melnragės miškas. Nemažai gyventojų mirė nuo šiltinės.

Po netikėtos imperatorės Jelizavetos mirties į valdžią atėjęs Rusijos imperatorius Petras III, didelis karaliaus Frydricho II gerbėjas, grąžino užgrobtas žemes ir sudarė taikos sutartį. Po karo karalius Frydrichas II sėkmingai atstatinėjo krašto ūkį, įvesdamas Švietimo epochos idėjomis pagrįstą absoliutųjį valdymą. 1762 m. rugpjūčio 6 d. Klaipėda grįžo į Prūsijos karalystės sudėtį.

Po karo miestui reikėjo pakilti. Svarbus buvo 1771 m. karaliaus įsakas „akcizų ir mokesčių įplaukų padidinimui ir pagausinimui, kaip ir prekybos naudai“ įkurti pelenų fabriką Komendanto pievoje šalia Šv. Jono bažnyčios. Pelenynė buvo antrasis mieste fabrikas, kurio savininkams buvo suteikta privilegija: „pagal jiems geriausią patogumą gali ir turi teisę pastatyti, stiprinti ir plėsti“ fabriką.

Prekyba mieste ėmė atsigauti. Daugėjo įplaukiančių laivų, augo muito pajamos, ūgtelėjo medienos prekyba. Prie prekybos suklestėjimo prisidėjo palankus karaliaus dėmesys amatų vystymui.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8