Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Nesudegintos ant laužo

Nesudegintos ant laužo

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ

Šiemet sukanka 155-eri nuo Sofijos Ivanauskaitės-Pšibiliauskienės (1867 m. rugsėjo 16 d. Paragiuose – 1926 m. kovo 15 d. ten pat) ir 150 metų nuo Marijos Ivanauskaitės-Lastauskienės (1872 m. gegužės 15 d. Šiauliuose – 1957 m. liepos 19 d. Kaune) gimimo. Kadangi Akmenės rajone buvusiame Paragių dvare išlikęs gyvenamasis namas, o jame įkurtas Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus, tenykštė savivaldybė 2022-uosius paskelbė Lazdynų Pelėdos metais.

Tačiau literatūra nėra baigtinis procesas – tai nuolatinis veiksmas ir vyksmas. Kai vieni vardai ir pavadinimai skamba garsiau, kiti – tyliau... Kol kartais net ir skambėjusius labai garsiai perrėkia, užgožia kiti. Ar net juos pakeičia. Tad, jeigu dar ir neatėjo, ateis toks laikas, kai Lazdynų Pelėdą bežinos tik lietuvių literatūros istorikai, o ne kritikai. Juk, žvelgdamas iš šiandienos, jos kūrybos nepavadinsi nei kertine, nei pamatine. ►

Paragių dvaro gyvenamajame name įsikūręs Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus.

◄ (Tiesa, kad Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo ne viena, o dvi prozos autorės, paaiškėjo tik maždaug 1930-aisiais. Kai S.Pšibiliauskienė jau buvo iškeliavusi anapus. Ir, nors pastaroji savo kūryboje daugiau vaizdavo kaimo, o M.Lastauskie- nė – miesto gyvenimą, net patyrę literatūrologai toli gražu ne visada nustato, kuris kūrinys kieno parašytas. Sofijai mirus, sesuo kūrinius publikavo jau savąja – Las- tauskienės – pavarde.) Nors Lazdynų Pelėdos, kaip ir Šatrijos Raganos, arba Marijos Pečkauskaitės, kūryba labai vertinga Lietuvos kultūros istorijai. Tai bajoriškosios dvarų kultūros ir tematikos pavyzdys lietuvių literatūroje.

O lygios teisės ir galimybės buvo, yra ir bus aktualu tol, kol gyvuos žmonija. Ar moteriai būtinas išsilavinimas? Kaip suderinti karjerą ir šeimą – savirealizaciją ir motinystę? Ar siekianti mylėti ir būti mylima – puolusi moteris? Tai klausimai, kurie ne tik konservatyviose pasaulio kultūrose, bet ir liberalioje Europoje iškyla šiandien ir iškils rytoj. Tad šiame kontekste Lazdynų Pelėda – feminizmo Lietuvoje pradininkė. Moters drąsos ir ryžto pavyzdys. Juk XIX a. antrojoje pusėje ar XX a. pradžioje nutraukti santuoką buvo tiesiog žygdarbis. Aišku, pačiai nutraukusiajai. O jos artimiesiems ir aplinkiniams toks apsisprendimas – tiesiog nusikalti-

S.Pšibiliauskienė palaidota Tryškių (Telšių r.) naujosiose kapinėse. Dalios Tamošauskaitės nuotr. mas. Moters garbės, orumo įžeidimas. Juk anuomet jos garbė ir orumas – nešti savo kryželį, kad ir kas nutiktų. O jeigu ji – ne tik žmona, bet dar ir motina... Gerai, kad tada jau nebebūta mados gyvenančias kiek kitaip nei kiti deginti ant laužo – Marija su Sofija būtų supleškėjusios. Ypač pastaroji. Kadangi jos prigimtis moteriškos laimės siekio niekada neišsižadėjo. Ir biografija pažymėta į tuometės visuomenės moralės rėmus netelpančios meilės. Nors ji tik gilino sielos žaizdas. O dar tas romantikės nepraktiškumas ir dvare nesibaigiantys ūkiniai rūpesčiai... Tad vidinis dramatizmas net privedė prie ribos, kurią peržengus atsiveria nebūtis. Laimė, bandymas nepavyko. Tačiau nesulaukusią nė 60-ies ją pasiglemžė anuomet Lietuvos inteligentiją be atvangos šienavusi džiova. Ką gali žinoti – jeigu ne Povilas Višinskis, iki tol lietuvių literatūrai jau atradęs Žemaitę, arba Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę, ir Šatrijos Raganą, gal S.Pšibiliauskienė nebūtų išgyvenusi nė tiek. Juk jo, tuomečio Peterburgo studento, paragintai rašyti gelbėjo ne tik honorarai, bet ir galimybė atitrūkti nuo to, kas sklęsti virš medžių viršūnių besiveržiančią sielą tarsi akmuo tempė žemyn.

Tad sesuo M.Lastauskienė savo romane „Šviesuliai ir šešėliai“ iškėlė nepriklausomos, savarankiškos, išsilaisvinusios, įgijusios profesiją moters idealą, net laisvos meilės idėją. Matyt, taip norėjo gyventi pati. Ir siekė gyventi jos sesuo. Nes visa, ką galėjo duoti tėvas – dvarininkas Nikodemas Ivanauskas (beje, rašęs eilėraščius, prozą ir, nors dėl lėšų stokos baigti mokslų Miuncheno dailės akademijoje, kur buvo įstojęs, nepavyko, daug tapęs) savo jaunesniajai dukrai Marijai, – dar neturinčią nė 16-os išsiųsti į Šiaulius mokytis siuvėjos amato. O vyresnėlei Sofijai – nė to: neturėdamas iš ko ją leisti į mokslus, pats mokė namuose. Nors, kaip konstatavo „mokinė“, mokslo jai trūko kiekviename žingsnyje. Tiesa, bandė save raminti: dangus aukštai – nėra ko į jį žiūrėti. Mokslas neprieinamas... O ir laiko tam nėra. Kas belieka? Purvynas. Esą, braido svietas – braidysianti ir ji – prie visko įmanoma priprasti (Meškikė ir jos vyrai. Roma Bončkutė. Metai, 2012 m. Nr. 12). Bet nepriprato. Užtenka paskaityti jos laiškus Vaižgantui.

Tad negali toks likimas nejaudinti. Nesvarbu, kad ir koks laikmetis ar literatūros tendencijos būtų.