Gediminas MARTIŠIUS. Eilėraščiai

Gediminas MARTIŠIUS

Karalių sniegas

Karalių mieste karališkai sninga tylos nesudrumsčia netrikdo ir miego baltai tik aprengia medžius ir ant sniego tik pėdos vėlyvojo svečio išlieka

Ir kas ten prie katedros durų užmiega minkštai pasiklojęs patalą sniego o ką jis sapnuoja – karališko miesto balti angelai jau daugiau nepalieka

Ir žiūri nuo Vilnios miškų atsibudę karališko miesto karališki paukščiai ir laša karališkas kraujas ant sniego pily karaliauja baltieji nykštukai

Jie pasaką seną ūmai prisiminę kai skimbčiojo naktį baltieji varpeliai pro langą jie mato tik eiseną seną kai vėliavos plaikstėsi fleitų melodija

Krito su snaigėm baltai pasipuošę nutolo su pasaka savo nutolo baltieji žirgai su baltaisiais nykštukais į miško tėvynę sugrįžt pasiryžę

Dialogas

Jeigu Dievas – kūryba, kad net šviesą mačiau, o iš kur ji ateina, nežinai? Nežinau...

Jeigu tas, kur užgimsta, ir gyvens amžinai, tai gyvenimas – šypsena, nežinai? Nežinau...

Viskas baigiasi kartą, kai ateina ūmai naujos švytinčios kartos pro vartus – ar žinai?

O tie vartai per amžius atviri uždari, atidaro juos angelas, o uždaro mirtis... Bet, sakau, gal nereikia nusiminti labai amžinybė tik laikinas laiko trūkumas tai?

Taip gyvenam visi mes amžinai laikini,

ir kai laikas tas baigiasi –tobulai amžini.

Sviesk, poete, savo žodį Ir nuščius laukai ir girios, Giesmę naują, negirdėtą Aidint tuos laukuos išgirsim, Ir vaizdus dar nematytus Tau dangus parodęs šypsos, Alma upės jau į jūrą Sodai skamba sužavėti.

Gal dabar visi suklusim, Eidami į girios kraštą, Dovanų jau šitiek gavę, Aidi girios nuo giesmių.

Einu nukoręs galvą ji galvoja gerai kad nukarta o dar nepakarta kodėl tik aš viena galvoju gerai kad dar į pašalį nenumesta

Antai kodėl kiti protingai vaikšto jų galvos vietose kur turi būt o kai susirenka į vieną aikštę visi užgieda himną kaip nebūt

Ir aš norėčiau ten papulti kartu giedoti himną bet kodėl per visą varganą rugpjūtį viena mintis – ir aš turėsiu emigruot

Į keistą šalį ten kur tyli visi jausmai atšalę negyvi ir tik viena mintis kad myli mane ne šeimininkas o kiti

Dar gelbėja mane nuo splino kuris ateina naktimis tada išgėręs dar stiklinę aš nusišaunu – viskas, mis... Jau buvo per vėlu kai jį pamatėm ir pragarmė žiojėjo tarp krantų už mūsų nugarų kažkas alsavo bet ne vėjas jo brolis tas kuris nežino valandų

Jisai keliauja per miškus šešėlio jisai neturi apsiaustu juodu tiktai plasnoja o papūtus vėjui piktai nužvelgia debesis ir mus abu

Jau susiruošęs stumti į bedugnę

nusikvatoja o paskui greitu bereikšmiu žvilgsniu nužvelgęs upę nepastebi kaip dingstam iš akių

Kai jis pamato jau atsikvošėjęs kad mūsų nebėra jam prieš akis ir mes abu kartu su vėju nustūmę jį į pragarmę duris

Užvėrę grįžtame į sodą tenai jau noko rojaus obuoliai tada supratom – sapnas atkartojo tik mūsų baimę švito jau langai Palinkęs likimas su prielinksniu slenka per lauką, ir vėjas nurimęs užmiega audros debesy, ir lydi jį vienas suvargęs nuo krašto naštos vardininkas, lingvistinę gėlą užmiršęs savy numarint.

Užgimusį žodį nešiojo ant rankų, bet vargas dažnai jam pastodavo kelią ir net užaugęs tas žodis pabėgdavo kartais į tolį, užmiršęs gimtuosius namus aplankyti kasmet. Ir kartą prisėdo likimas ant kelmo, pavargęs nuo tolimo kelio į savo mintis, ir atėjo į galvą jam žodžiai seni išganingi –„tik užburtą nasturtos noktiurną sugros man širdis“.

Ir temstant kažkas dar pamatė jį tolstant, kur keliauja jis nieks nežinojo, gal tik praeitis, kaip sužeistą sparną jis vilko ant sniego palikdamas eilėraščių kraujo lašus, ir užburtą nasturtos noktiurną sugros jam mirtis.

Tik varnas jo draugas vis suka ir suka virš pajuodusio miško savo ratus.

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.