Jovita SAULĖNIENĖ. Meninis žodžio paminklas Prūsų Lietuvai. Pokalbis su rašytoju R.Flicku

Meninis žodžio paminklas Prūsų Lietuvai

Pokalbis su rašytoju R.Flicku

Prūsų Lietuvos žemė išaugino nemažai rašytojų, kurie įžengė ir į lietuvių, ir į vokiečių literatūrą, yra gana gerai žinomi ir pasaulinėje literatūroje. Iš šio krašto kilę rašytojai E.Wichertas, H.Zudermanas, A.Miegel, J.Bobrowskis, E.Wiechertas ir kiti, rašę vokiškai ir atstovavę vadinamajai tėviškės literatūrai, savo kūryboje vaizdavo šio krašto istoriją, gamtovaizdį, žmones. Jų kūryboje svarbią vietą užima ir lietuviškoji tematika. Prūsiškasis genas užkoduotas ir lietuvių rašytojo Roko Flicko, kurio protėviai prieš kelis amžius iš Zalcburgo žemės emigravo į Prūsų Lietuvą, prigimtyje. Savo romanų epopėjoje „Šiaurės Sachara“ (2008), „Paskutinis traukinys“ (2012), „Emma, pastoriaus duktė“ (2014), „Išlikę karo verpetuose“ (2018), „Pradingę klajojančiame smėlyje“ (2016), „Kur upė Šyša teka...“ (2022) R.Flickas sukūrė meninį paminklą kažkada klestėjusiai Prūsijos valstybei, apie kurią 1947 m. vasario 25 d. sąjungininkų taryba paskelbė: „Prūsijos valstybė, jos centrinis valdžios aparatas ir visos jai priklausančios institucijos panaikintos.“

Jovita SAULĖNIENĖ

Nutiesė tiltus

– Kaip jums atrodo, ar tėviškės literatūros autorių kūrybai, ypač lietuviško gyvenimo tema, skiriama pakankamai dėmesio? Kuo aktuali šiandien tų rašytojų kūryba? Kaip jie galėtų (ar galėtų?) tiesti bendrus meninius tiltus tarp lietuvių ir vokiečių literatūros?

– Būsiu atviras ir kategoriškas. Apie kokį dėmesį gali būti kalbama, kai iš viso nėra to dėmesio ir nežinia, kada jis gali atsirasti.

Iš tiesų Prūsų Lietuvoje gimę vokiečių kilmės rašytojai, savo kūriniuose rašę apie gimtinę, jos gyventojus, jų troškimus ir norus, vokiečių ir lietuvininkų tarpusavio gyvenimo ir sugyvenimo santykių aplinkybes, nutiesė bendrus meninius tiltus tarp lietuvių ir vokiečių literatūros. Tik neaišku, kaip mes tomis galimybėmis sugebėsime pasinaudoti. Be kelių prieš daugelį metų pastatytų telefilmų, dabar parašytų ar dar rašomų pavienių daktarinių disertacijų, daugiau mes nieko neturime.

Man kaip rašytojui neretai tenka susitikti su nemaža mūsų visuomenės dalimi ir pasiaiškinti, ką jie žino apie buvusius Prūsų Lietuvos rašytojus, kūrusius vokiečių kalba. Daugelis gana neblogai pažįsta A.Miegel, J.Bobrowskio ar E.Wiecherto kūrybą, suvokia jos esmę. Tai daugiau pasakytina apie Klaipėdos krašto – tos Prūsų Lietuvos dalies, kuri šiandien yra neatskiriama mūsų Tėvynės teritorija, žmones. Tačiau vadinamosios Didžiosios Lietuvos mano kūrinių skaitytojai žymiai mažiau susipažinę su tėviškės literatūros rašytojais. Be abejo, lietuvių skaitytojams žinoma Ievos Simonaitytės kūryba. Šios lietuvininkės rašytojos nuopelnai, garsinant šį kraštą, reikšmingi. Jos talentingai parašyti kūriniai leidžia susipažinti su dviejų – lietuvininkų ir vokiečių – kultūrų tarpusavio egzistavimu ir jų skirtumais.

Ne per seniausiai išėjo mano stambus biografinis romanas „Kur upė Šyša teka...“, kuriame plačiai pasakoju apie dvi XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios Prūsų

o paminklas Prūsų Lietuvai

Septynis istorinius romanus parašęs ir išleidęs rašytojas R.Flickas mintyse jau dėlioja naujos meninės apybraižos kontūrus. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos iškilias asmenybes. Apie Šilutės, anuomet vadintos Šilokarčiama, mecenatą, dvarininką, lietuvninkų kultūros ir šnekos puoselėtoją Hugo Šojų ir didįjį vokiečių rašytoją Hermaną Zudermaną, kuris savo apysakomis kaip niekas kitas pasaulyje išgarsino Lietuvos Pamario kraštą. Buvau labai nustebintas, kai viena jauna moteris viešai prisipažino, kad ji apie H.Šojų yra girdėjusi, o apie H.Zudermaną iki šiol nieko nežinojusi. Ir tik perskaičius šį romaną jos akys atsivėrė...

„Karštoji linija“

– Jūsų skaitytojų ratas platus ir jūsų romanai ne vienais metais yra tapę skaitomiausiais. Kaip manote, kas juose labiausiai patraukia skaitytojus? Ar likiminė Prūsijos tema, atskleisti tikri istoriniai faktai, realios pavaizduotos asmenybės sukurtame meniniame pasaulyje, o gal labiausiai paveikia jūsų pozityvus požiūris į buvusią galingą valstybę ir nuoširdų žvilgsnį į savo tėviškę – Šilutės kraštą?

– Kartais ir man pačiam būna mįslė, kuo mano romanai patraukia skaitytojų dėmesį. ►

◄ Rašau gana paprastai, sakinių struktūros neįnoringos. Sąmoningai nesiruošiu būti įmantrių išraiškos formų rašytoju. Skaitytojai mano romanuose susiduria su labai realia istorine aplinka ir joje pavaizduotais tikrą gyvenimišką patirtį atspindinčiais veikėjais. Nemažai dėmesio skiriu atskleisdamas moterų – motinų, seserų ar šiaip dalyvaujančių veikloje moterų charakterius ir jų veiklumą. Moters išsamus charakterio ir veiklos meninis vaizdavimas yra visų mano romanų prioritetas, „karštoji linija“. Gal tai ir yra „masalas“ skaitytojams? Nežinau.

Mano romanuose, be jau minėtų istorinių aplinkybių aprašymo, sutelktas dėmesys ir į Prūsų Lietuvos – kaip sudėtinės Prūsijos valstybės – buvusią didybę, jos gyventojų norą gyventi ir sugyventi per šimtmečius susiklosčiusį tvirtą religinį protestantišką tikėjimą. Nelauktai niekšiškas šio krašto ir jo kultūros sunaikinimas buvo ir yra visos Europos kultūros praradimo faktas. Toks autoriaus suvokimo vaizdinys galbūt taip pat yra viena iš priežasčių skaitytojams siekti geriau pažinti Prūsų Lietuvą Prūsijos sudėtyje.

Tėvynė ir tėviškė

– Jūsų romanų epopėjoje ryškinamos svarbios Prūsijos istoriją atspindinčios temos. Įdomu, ar jums kaip autoriui atskleidžiant tas temas, vystant siužetines linijas, ryškinant personažų charakterius iškyla Tėvynės ir tėviškės santykio klausimas?

– Pirmiausia turėtume suvokti tikrąją žodžių „Tėvynė“ ir „tėviškė“ prasmę. Tėvynė – tai visais atžvilgiais platesnė sąvoka nei tėviškė. Deja, Tėvynę mes daug abstrakčiau suvokiame nei tėviškę. Ne visada galime konkrečiai įsivaizduoti Tėvynės teritorinį dydį, jos realią tarptautinę svarbą. Tačiau mes gerai suvokiame, kad Tėvynė privalo mums užtikrinti išsilavinimo, sveikatos apsaugos, karinio saugumo, darbo ir senatvinės globos galimybes ir t. t.

Tėviškė yra dvasiškai artimesnė ir suprantamesnė. Tai ta vieta, kurioje mes gimėme. Bet būna atvejų, kai dėl nuo mūsų nepriklausomai pakitusių aplinkybių buvome priversti persikelti į kitą tėvoniją. Taip nutiko ir man. Gimiau aš Dzūkijoje, Veisiejuose, o savo tėviške laikau Šilutę. Čia nuo devynerių gyvenau. Čia baigiau pradžios ir vidurinę mokyklas, čia prabėgo ankstyvoji jaunystė, čia palaidoti mano tėvai ir keli seneliai. Todėl Šilutė ir yra mano tėvonija.

Dabar noriu tiesiogiai atsakyti į jūsų klausimą. Štai ką pasakysiu: nėra tokio sverto, kuris nulemtų, renkantis vien Tėvynės ar tėviškės idėją ir su tuo susijusias siužetines linijas bei personažus. Tai priklauso nuo romane autoriaus numatyto pagrindinio siužeto. Dažniausiai istorinio turinio romanuose Tėvynės ir tėviškės idėjos viena nuo kitos skiriasi tiek, kiek to reikalauja numatytas romano turinys.

Įkvėptas tradicijos

– Sakykite, ar kuriant nugrimzdusios į nebūtį Prūsijos Prūsų Lietuvoje meninį paveikslą romanuose jums buvo svarbi minėtų tėviškės literatūros autorių meninė tradicija? O gal, įvesdamas savo skaitytojus į šios valstybės istorijos ir kultūros lauką, ieškojote savito vaizdavimo būdo?

– Prisipažinsiu, mano romanuose kuriant ne vieną meninį paveikslą turėjo tam tikros įtakos atskirų tėviškės rašytojų kūryba. Kad ir romanui „Šiaurės Sachara“ apie pamirštąją Kuršių neriją. A.Miegel jausmingi vokiečių kalba parašyti posmai apie Nidos žvejų žmonas, laukiančias savo vyrų, sugrįžtančių iš žvejybos, įkvėpė

Skaitytojai mano romanuose susiduria su labai realia istorine aplinka ir joje pavaizduotais tikrą gyvenimišką patirtį atspindinčiais veikėjais.

atkurti šio išskirtinio Lietuvos kampelio atmosferą. J.Bobrowskio pastebėjimai apie Panemunės lietuvninkų gyvenimo ypatumus iš dalies atsispindi romano „Išlikę karo verpetuose“ kai kuriose aprašomose nuotaikose. Paskutiniame romane „Kur upė Šyša teka...“ H.Zudermano ir jo žmonos Klaros šeimos santykių įvairias peripetijas labai padėjo atskleisti daugiau nei 2 000 laiškų, paskelbtų leidinyje „Briefe Hermann Sudermanns an seine Frau. (1891–1924)“ (1932, Stuttgart und Berlin). Tačiau noriu pabrėžti, kad tėviškės literatūros autorių meninė tradicija man suteikė ir galimybių ieškoti savito vaizdavimo būdo, savaip parodyti nugrimzdusios į nebūtį Prūsų Lietuvos ir visos Prūsijos gyvenimą, jo aktualumą.

Parodys laikas

– Ar sutinkate, kad jūsų biografinis romanas „Kur upė Šyša teka...“ – tipiškas tėviškės literatūros kūrinys?

– Man pačiam apie tai spręsti nelabai drąsu. Tačiau jeigu apie tai kalbate, tikriausiai taip ir yra. Šis biografinis romanas iš manęs pareikalavo ypač daug nemigos naktų ir neįprasto darbo valandų. Būsiu atviras. Ne tik valios, kantrybės, atsidavimo, bet ir didelių intelekto galimybių. Buvo laikas, kai galvojau viską nebaigęs mesti ir eiti velniop... Esu tikras, kad šis romanas „Kur upė Šyša teka...“ Lietuvoje turėtų tapti nepaprastu literatūriniu reiškiniu. Kaip bus iš tikrųjų, parodys laikas...

– Ką Prūsijos tema norėtumėte dar sukurti ir pamaloninti savo skaitytojus?

– Norai yra visada dideli, tačiau galimybės ribotos. Taip nutiko (nevengiu ir nebijau apie tai viešai kalbėti), kad nelauktai susirgau onkologine inkstų liga. Nežinau, kiek realiai man bus skirta gyventi. Žinoma, norisi dar pagyventi...

Mintyse jau dėlioju naujos meninės apybraižos kontūrus. Tai turėtų būti kūrinys apie Prūsų Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės tarpusavio santykius. Šalia vingiuojančio sraunaus Nemuno nutįsęs vadinamasis Rojaus kelias, kurį gaubia legendos. Aprimus tarpusavio karams, šio kelio piliakalnių apsuptyje kilo puikios, išvaizdžios privačios mūrinės pilys. Jų gyvenimą gaubė ne tik legendos, bet ir tikrieji gyventojų meilės sūkuriai ir gyvenimo nuopuoliai. Meninės apybraižos „Raudonės pilies šešėlių atodūsiai“ kūrimas turėtų man suteikti papildomų jėgų.

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.