Kęstutis MEŠKYS. E.Rivière. Peržengianti kūrybos ir pažinimo ribas

E.Rivière. Peržengianti kūrybos ir pažinimo ribas

Jaunos kino kūrėjos iš Klaipėdos Emilijos Rivière (Povilanskaitės) vardas bent jau uostamiesčio kultūros ir meno bendruomenei gerai žinomas. Jis pirmą kartą nuskambėjo dar 2014 m., kai Emilija, Niujorko universiteto mokykloje baigusi scenarijų rašymo ir kino režisūros kursus, jau savo pirmuoju trumpo metro filmu „Kolekcionierius“ (2014) laimėjo Holivudo tarptautinį studentų kino festivalį ir kaip festivalio prizą gavo studijas Niujorko kino mokykloje (NYFA).

Kęstutis MEŠKYS

Nepramintais keliais

Jau pirmaisiais savo kūrybos metais ji pasižymėjo perfekcionizmu, siekimu eiti naujais, nepramintais kūrybos keliais. Ir tai liudija jos ilgas ir kruopštus darbas su naujais originaliais, savitu braižu ir turiniu pasižyminčiais projektais. Kad ir trumpo metro meninis filmas „Mobijus“ (2019), kurio pasaulinė premjera įvyko Raw Science mokslo populiarinimo filmų festivalyje (Santa Barbara, JAV). Filmo kūrybinėje komandoje galėjai matyti vardus iš viso pasaulio. Tai liudija apie pripažintų kino kūrėjų pasitikėjimą jauna menininke. Filmas gavo nemažai apdovanojimų: specialų prizą už geriausią mokslo teorijos iliustravimą meninio kino išraiškos priemonėmis, Europos nepriklausomo kino festivalis (ECU, Paryžius) ir ARFF tarptautinis kino festivalis (Paryžius, Berlynas) jam suteikė apdovanojimą už geriausią kinematografiją. Florencijos trumpo metro meninių filmų festivalis šį filmą apdovanojo geriausio meninio avangardinio filmo prizu. Panaši sėkmė jauną kino kūrėją iš Klaipėdos lydėjo po trumpo metro vaidybinio filmo „Maladaptive Daydreamers“ („Nepritapę svajokliai“), sukurto 2021 m. Jis Seulo trumpo metro filmų festivalyje (Pietų Korėja, 2022) gavo prizą už geriausią tarptautinį trumpo metro filmą.

Ir festivalių geografija, ir jų formatai aiškiai byloja – E.Rivière eina nepramintais kino kūrybos keliais. Ir tas siekis nelieka nepastebėtas.

Naujų kūrybinių horizontų ir erdvių paieškos atvedė ją ir į Hagos karališkąją meno akademiją (Royal Academy of Art), kurioje studijavo tarpfakultetinę programą „Art Science“, kuri skatina ieškoti naujų meno kūrimo metodų ir kurti tarpdisciplininį meną. Šias studijas Emilija sėkmingai baigė šiemet.

Technologijų sankirtose

Bendradarbiaujantys, tarpdisciplininiai tyrimai meno, mokslo ir technologijų sankirtose šiandien vis labiau tampa vyraujantys, yra savotiškas trendas tiek artefaktų kūryboje, tiek studijų programose, tiek moksliniuose tyrimuose. Ir tai ne tik kūrybinis ir meninis šių dienų reiškinys. Pildosi daugelio mokslininkų pranašystės apie mokslo ir meno sinergiją ir konvergenciją žmonijos pažinimo kelyje.

Iškilaus italų rašytojo, semiotiko, filosofo Umberto Eco žodžiais, „tai, ko negalima teorizuoti, reikia papasakoti“ (Umberto Eco. Rožės vardas. Vilnius: Tyto alba, 2004). Istorijos (plačiąja to žodžio prasme) ir menas apskritai gali atsakyti į klausimus, į kuriuos teorija neranda atsakymų, ir iš esmės gali (nu)rodyti kelius į tiesą. Jie padeda peržengti simboliais ir kodais struktūruotą ir iš esmės vulgarizuotą tiesos interpretaciją, atskleisdami tai, kas vyksta „čia ir dabar“, t. y. įvykį – kaip unikalų realybės reiškinį. Nes pasaulis yra kaitos procesas, kuriame vyrauja nepakartojami įvykiai. Dar vakar mokslas nagrinėjo dėsningumus, o šiandien

Iš Klaipėdos kilusi kino menininkė E.Rivière (Povilanskaitė) savo darbais garsina Lietuvą toli už jos ribų. Asmeninio archyvo nuotr.

jis siekia pažinti unikalius reiškinius – įvykius, kurie ir yra meno stichija.

Apie tai kalbėjo ir žymus mokslininkas, filosofas Bertrandas Russelas, teigdamas, kad kiekvienas tikslus mokslas yra pagrįstas netikslumu, aproksimavimu. Taigi mokslo ateitis glūdi kelyje į meną.

Į tą naują realybės pažinimo kelią, peržengdama tradicinės kūrybos ir meno ribas, žengia ir mūsų kraštietė jaunoji menininkė E.Rivière savo naujuoju naujųjų medijų meno kūriniu „O3“.

Naujieji menai

Medijų menas įvardijamas kaip šiuolaikinis interneto amžiaus menas. Jis apima didelį formatų ir technologijų spektrą.

Prieš keliasdešimt metų medijų menas pirmiausia reiškė vaizdo ir televizijos produktus, o šiandien taip vadinamas naujųjų medijų menas (NMM) apima objektus, sukurtus kompiuterinėmis programomis: tai ir skaitmeninis menas, kompiuterinė grafika ir animacija, šviesos šou, įtraukiančios instaliacijos, vaizdo žaidimai, dirbtinio intelekto robotai.

Rytoj, kai technologijos neišvengiamai žengs į priekį, atsiras kažkas neregėto, galbūt susijusio su genų inžinerija arba ekosistemomis.

Tad sunku rasti siaurą šios kūrybos rūšies apibrėžimą. NMM yra tarpdisciplininėje erdvėje ir lengvai sujungia visas įmanomas raiškos formas, garsą ir šviesą, kiną ir teatrą, architektūrą ir televiziją, mokslą ir religiją. 2003 m. Masačusetso technologijos institutas (MIT), futuristinių idėjų ir personalo kalvė, išleido austrų meno kritiko Oliverio Grau knygą „Virtual Art: From Illusion to Immersion“. Jis rašė: „Naujojoje medijoje nėra griežtos linijos tarp menininko ir žiūrovo. Naujieji menai yra interaktyvūs. Dažnai kūrinys galiausiai sukuriamas, būtent tada, kai į jo vidų patenka žiūrovas, pavyzdžiui, į instaliaciją, kurios reakcija yra labai svarbi. Jie taip pat yra trumpalaikiai. Neaišku, kaip juos paversti preke. Jie yra nemateriali vertybė, jiems sunku nustatyti kainą, jiems netaikytina sąvoka „unikalus objektas“. Juos dažniausiai galima atkartoti kompiuterinėje erdvėje.“ Svarbi šio mokslininko mintis, kad toks totalinis informacijos kiekis lems kokybinius mokslo proveržius. Manyčiau, kad jis bus susijęs su meno formų ir struktūrų atėjimu į mokslo ir technologijų sritį.

Ateities pranašai

NMM istorijai tiek pat metų, kiek ir kompiuterių bei interneto amžiui. Jo ištakas galima matyti įvairių menininkų kūryboje. Štai vokietis Wolfas Vostelis dar 1958 m. į savo monumentalių skulptūrų erdvę pirmą kartą įtraukė televizorius, o prancūzų ir amerikiečių menininkas Marcelis Duchampas savo pisuarą panaudojo ne pagal pirminę paskirtį, o kaip integralią meninę formą. Įtakos NMM formavimuisi turėjo ir „Fluxus“ judėjimas, ir neabejotinai mūsų tautiečio Jono Meko avangardinis kino menas. Jau tada menininkai skelbė, kad tarp meno rūšių ir žanrų ribų nėra, kad menas yra globalus, remiasi žaidimu ir eksperimentu, kad viskas, kas dar vakar nebuvo menu, gali šiandien juo tapti. Taip „Fluxus“ atstovas Namas June Paikas 1995 m. sukūrė instaliaciją „Electronic Superhighway“, kurią sudarė milžiniškas JAV žemėlapis, sudarytas iš neveikiančių televizorių. Devintajame dešimtmetyje anglų menininkas Roy’us Escottas savo meno projektams elektroniniu ryšiu pradėjo jungti skirtingų žemynų žmones. Naująjį meną jis pavadino telematika. Žymiausias R.Escotto projektas – „La Plissure du Texte“ (1983), kai 11 menininkų komandų įvairiose pasaulio vietose kartu kūrė pasaką. Interneto dar nebuvo.

Kino srityje tokiu NMM pranašu buvo britų kino režisierius, kino novatorius Peteris Greenaway’us. ►

E.Rivière multimedijų meno projektas „O3“ sujungė elektros iškrovas ir kvapą.

◄ Savo filmuose jis ieškojo naujų kino kalbos formų, tvirtindamas, kad kinas turi rodyti ne „ką matome, o tai, ką galvojame“. Toks yra ir jo projektas „Fiktyvi urano istorija“, kuriame nemaža dalis filmo bus siejama su skaičiumi „92“. „Periodinėje cheminių elementų lentelėje uranas yra 92-asis, todėl filme bus 92 įvykiai, 92 aktoriai ir 92 lagaminai“, – sakė režisierius.

Nors vis dar sunkiai skindamasis sau kelius į tradicinę meno pasaulio rinką, šiandien NMM įgijo pagarbą ir institucinę paramą. Plinta ir Artsience reiškinys, tarpdisciplininio meno muziejai ir parodų erdvės vis drąsiau įsileidžia jo kūrinius, o tarpdisciplininės meno studijų programos populiarios visame pasaulyje. Jos lyg magnetas traukia talentingus naujų kūrybinių kelių ir pojūčių siekiančius kūrėjus.

Žengia toliau

Džiugu, kad į tą naują inovatyvų meno pasaulį drąsiai žengia ir mūsų tautietė E.Rivière su kūriniu „O3“ Beje, šį multimedijų meno projektą ji sukūrė Vilniaus „Technariumo“ kūrybinėse dirbtuvėse, kur savo įvairiausias, fantastiškiausias kino, medijų, informacinių technologijų ir kitas idėjas galėjo realizuoti kūrybinis jaunimas.

Kaip ir kituose savo darbuose, kurie sklidini pasąmonės pasaulio nuotaikų ir jos procesų mistikos, pradedant minėtais filmais „Kolekcionierius“, kur tik paliečiama žmogaus psichinio pasaulio nenusakomybė, vėliau su filmo „Mobijus“ herojais, tarsi nužengusiais iš kitos planetos, iki „Nepritapusių svajoklių“, kur filmo kūrėja atvirai kalba apie žmones, jų pasaulį, tarsi paraleliai egzistuojantį su mūsų pragmatizme paskendusia civilizacija, jaunoji menininkė kūrinyje „O3“ žengia toliau ir siekia suvaldyti, įprasminti sunkiai apčiuopiamus ne tik žmogaus, bet ir šio pasaulio reiškinius. Ir juos ji bando suvokti daug gilesniais nei vien intelektas žmogaus sąmonės klodais, drąsiai pasitikėdama emocijomis ir jų išmintimi.

Emilija teigė, kad jai patinka neatitikimai ir magija rutinoje, dalykai, kurie nesutampa arba tiesiog yra nejaukūs. 2020 m. E.Rivière sukurtas multimedijų meno projektas „O3“ sujungė elektros iškrovas ir kvapą. Tai minutę trunkantis medijų kūrinys. Juodame fone fiksuojami lokalūs žaibo proceso vaizdai, griaustinio garsu ir ozono kvapu lydimas reginys, kurio „auka“ – nepasiduo-

danti tam grėsmingam reiškiniui, nevystanti raudona rožė. Šiame iš pažiūros minimalistiniame ir estetiniu asketizmu dvelkiančiame kūrinyje galima įžvelgti daugybę prasminių sluoksnių, užkabinančių ne tik platų emocijų lauką.

Kvapo galia

Į kūrinį vykusiai įtraukiamas ir bene galingiausias iš emocinių potyrių – kvapas, kuris sėkmingai išjudina atmintį ir intelektą, verčia giliau apmąstyti matytą vaizdinį. Ir tai natūralu, nes, kaip prisipažino kūrinio autorė, jo idėja ir gimė iš ozono kvapo, kuris kilo iš nūdienos pasaulio pabaigos jausmo.

Kvapo galia unikali. Kvapas gali įspėti apie draugą, priešą ar pavojų. Kvapai gali paveikti mūsų elgesį per pasąmonę. Jie gali tarnauti gėriui ir blogiui, manipuliacijai. Ne

Į savo apmąstymų lauką ji įtraukia ne tik menines formas, bet ir mokslą, ezoterines praktikas.

veltui prekybos centrai vilioja ką tik iškeptų bandelių ar šviežių pomidorų kvapais. Todėl kvapo įtraukimas į E.Rivière kūrinio lauką tampa galingu įspėjimu apie mūsų pasauliui gresiančias manipuliacijas, kurios šių dienų kontekste įgijo nematytą mastą. Ir jis – ne tik bandymas suvaldyti astrafobiją – griaustinio ir žaibo baimę, tai siekis paskleisti tą svarbiausią žinią – apie globalią grėsmę žmonijai.

Kūrinyje nemažai ir kitų laiko simbolių bei ženklų, užkoduotų akimirką trunkančių žaibo vaizdinių, primenančių žmogaus smegenų neuronų veiklos procesus, kurie žaibu trenkia į žiūrovų smegenis, tarsi siekdami pasiekti giliausius sluoksnius, pramušti emocinio komforto lauką.

To paties efekto siekiama ir vaizdą lydinčiu garsu, kuris labiau primena ne griaustinį, o automatinio šautuvo pavienius šūvius, vėliau virsta ištisa jų serija, kuri dar labiau kelia asociacijas su šių dienų karo katastrofa. Kiek vėliau žaibo taikinyje kartais pasirodanti rožė tarsi simbolizuoja šio pasaulio trapumą.

Reikšminga, kad kūrinio vaizdinyje ir meninės kalbos audinyje, jo skleidžiamoje žinioje kaip įspėjimą matome tik gamtos reiškinius ir artefaktus. Ši žinia – tarsi gyvos gamtos įspėjimas žmonijai ir kiekvienam iš mūsų, paskutinis grėsmingas jos žodis, kaip žaibas, gebantis sukelti ir artėjančios katastrofos baimę, ir viltį, kad lydinti jį liūtis nuplaus mūsų radioaktyvias minčių ir neatsakingumo dulkes.

E.Rivière už kūrinį „O3“ pelnė tarptautinės žiuri ir publikos simpatijų prizus. Asmeninio archyvo nuotr.

Inovatyvu ir unikalu

„O3“ – vos minutę trunkantis, toli už meno, jo formos ribų išeinantis E.Rivière kūrinys, byloja apie autorės kūrybingumą ir inovatyvumą, profesionalią brandą, jos kūrybinį ir žmogišką intelektą, sugebėjimą giliai apmąstyti pasaulyje ir kiekviename iš mūsų vykstančius sąmonės ir psichikos procesus. Į savo apmąstymų lauką ji įtraukia ne tik menines formas, bet ir mokslą, ezoterines praktikas. Tad belieka pasidžiaugti, kad klaipėdietė E.Rivière jau šiandien įsiliejo į platų tarptautinį kūrybinių industrijų lauką, jame sugeba rasti pasaulyje jau sulaukusių pripažinimo bendraminčių, jos darbai jau šiandien pelno apdovanojimus pasauliniuose kino ir kūrybinių industrijų forumuose.

E.Rivière multimedijų kūrinys „O3“ buvo eksponuojamas Lietuvoje. 2020 m. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, vyko penktoji paroda „JCDecaux premija: turiu žodžius“, kurioje savo kūrinius pristatė penkios jaunos profesionalios menininkės. Tarptautinė žiuri E.Rivière už projektą „O3“ skyrė specialųjį prizą už itin įtikinamai pristatytas estetines idėjas, naujos tyrimų krypties, pasitelkiant uoslę, įvedimą. Žiuri nuomone, uoslės įtaka žmogaus kūnui ir protui atveria daugybę tarpdisciplininių galimybių. Argumentuodamas sprendimą atiduoti savo balsą už E.Rivière kūrinį, meno ekspertas ir filosofas dr. Arūnas Gelūnas teigė, kad tuo jis aukštai vertina jaunos menininkės profesionalumą ir projekto unikalumą, palygindamas jį su kino režisieriaus Davido Lyncho kūryba. Kūrinys neliko nepastebėtas ir meno gerbėjų, kurie E.Rivière darbui skyrė publikos simpatijų prizą.

Tikimasi, kad šį rudenį E.Rivière multimedijų kūrinį „O3“ galės pamatyti ir Klaipėdos meno gerbėjai.