7 minute read
Algis KUKLYS. Merlinas. Hitleris, Alickaja ir kiti
from Durys 2022 09
Algis KUKLYS
Merlinas
Advertisement
Jis stengėsi atrodyti įspūdingai: ir tai pavykdavo, tarsi būtų puikus aktorius, nors aktoriai vaidina teatro scenoje arba filmavimo aikštelėje. Tačiau trisdešimt penkerių metų teatro režisieriui viskas atrodė kitaip, todėl pravėręs stiklines teatro duris pirmiausia rudų akių žvilgsnį nukreipdavo į kasininkę arba į valytoją, paskui, lėtai žengdamas koridoriumi, būtinai žvilgterėdavo į didelį veidrodį, kuriame regėjo savo šviesius plaukus, plačius pečius ir ilgą tamsų lietpaltį, o tas žvilgsnis atrodė kažkoks ypatingas, lyg žiūrėtų ne žmogus, o kita būtybė. Todėl merginos ir pagyvenusios moterys akimirkai sustingdavo truputį nustebusios, girdi, iš kur toks išvaizdus vyras pasirodė, ir kai jis praeidavo, jos užuosdavo gerų vyriškų kvepalų aromatą. Aktorės režisieriui „priklijavo“ keltų legendinio burtininko Merlino pravardę, juolab kad repeticijose jis dažnai pabrėždavo scenos magiją, kurią būtinai privalo jausti vaidintojai. Niekas jo nematė neblaivaus, rėkiančio, o premjerų metu mažai kalbėdavo, nes klausydavo, ką apie spektaklį šneka aktoriai ir teatro kritikai, kurie režisieriaus niekada nepeikdavo. Ir tai atrodė keistokai.
Kadangi už savaitės įvyks generalinė repeticija, jis aktoriams drausdavo ateiti į sceną prisivalgiusiems, nes geras aktorius – alkanas aktorius, o repeticija – ne poilsis gydymo sanatorijoje. Tą patį principą taikė ir sau, be to, su aktorėmis nekūrė jokių intymių santykių ir nedarydavo jokių nuolaidų, nes dėl teatro reikia aukotis, tarsi tai būtų savotiškas ordinas su savo regula. Todėl ne kiekvienas su Merlinu dirbdavo kentėdamas visus jo metodus ir užgaidas. Tuo jis buvo panašus į žinomą lenkų teatro režisierių Ježį Grotovskį.
Kartą valytoja Natalija, kalbėdamasi su teatro kasininke Onute, leptelėjo, kad šitam režisieriui, kuris nesusiranda žmonos, ne viskas gerai galvoje arba uodegoje... Tuomet Onutė skambiai nusijuokė, o Natalija, mostelėjusi ranka, toliau valė koridoriaus grindis ir langus, kai teatro direktorius, anot jos, tikras velnias, buvo priekabus ir dvokiantis prakaitu, nes tikriausiai neplaudavo pažastų. Rupūže, tu rupūže, ir kodėl atėjau dirbti į šitą teatrą, dūsavo Natalija, kuri jaunystėje žavėjosi kinu ir norėjo būti artiste. O šiuolaikiniai spektakliai jai atrodė nesuprantami, nes jaunimėlis keikdavosi ir lakstydavo scenoje. Ir toji muzika atrodė šiurpi, tarsi iš siaubo filmo, todėl ji nežiūrėjo tokių bjaurių spektaklių, kad negadintų sau nervų.
Režisierius nusivilko lietpaltį, dar kartą žvilgtelėjo į veidrodį ir, prasegęs rudą velvetinį švarką, pasuko į teatro salę, nes ten jo laukė aktoriai. Šį vakarą jie tyliai sėdėjo scenoje, tarsi nujausdami kažkokią nelaimę, bet, išvydę Merliną, su juo pasisveikino. Kartą jis susimąstė, kad aktoriai – šių dienų gladiatoriai, nes savo sveikatą ir laiką aukoja teatro žiūrovams. O kažkada Romos Koliziejus buvo kruvinas teatras, kurio smėlis sugėrė vergų kraują, nes žiūrovai mėgavosi baisiomis kovų scenomis. Tačiau jis negalėjo būti sentimentalus, nors žinojo, kad aktorių laukia nesaldus gyvenimas. Savo abejones jis patikėdavo savo laisvalaikio užrašams, nes repetuodamas būdavo lakoniškas ir aktoriams paskaitų neskaitydavo. Todėl kartais repeticijose kiekvieno klausdavo, ką jie skaito ir kodėl skaito būtent tą knygą.
Tai kodėl šiandien jūs tokie surūgę, paklausė jis, gal kas nors atsitiko? Tačiau atsakymo neišgirdo, po to pasižiūrėjo į laikrodį. Gerai, kolegos, pakartosime spektaklio finalą, kurį, manau, jūs supratote, o jis labai svarbus. Taigi prašau...
Deja, tarsi visi būtų apsinuodiję: ir balsai tylūs, ir judesiai vangūs, todėl kartojo finalą ne vieną kartą. Jis pasiūlė pailsėti, bare atsigerti kavos, bet ir vėliau, po pertraukos, nedaug kas pasikeitė. Galop jam dingtelėjo abejonė: o gal jie liūdi Agnės, kurią neseniai išvarė iš teatro? O ji buvo tarsi jų siela, išsiskyrusi savo sugebėjimais. Tačiau nė vienas nedrįso pasiteirauti, kas atsitiko, kodėl ji išėjo į kitą teatrą. Tikriausiai dėl to, susimąstė režisierius, prisiminęs ankstesnes akimirkas. O jose pasitaikė visko, ji užbūrė Merliną...
Agnė buvo išvaizdi mergina, kurios žvilgsnį ne kiekvienas atlaikydavo, ypač tada, kai ji truputį palenkdavo galvą ir mėlynas akis įsmeigdavo į pašnekovą. Ji vylėsi, kad kitais metais su Merlinu susituoks, tačiau jis nuo konkrečių klausimų išsisukdavo kaip ungurys, girdi, santuoka sugriautų visus kūrybinius planus. Teatras – ne celibatas, piktai ištarė ji, o paskui, kai susitiko jų lūpos, Agnė, laikydama burnoje jo liežuvį, stipriai sukando dantis. Laimė, jis spėjo nuo jos pasitraukti. Tu ką? Norėjai nukąsti mano liežuvį, įsiuto jis, kad aš tapčiau nebyliu? Tu šito norėjai, gyvate? Bet ji tik garsiai kvatojo... Agnės piktdžiugiško juoko niekada neužmiršo.
X „Neįtikėtina, tačiau mano spektaklio premjera labai pasisekė. To nesitikėjau, nes repeticijose jaučiau aktorių priešiškumą, tarsi būčiau dvokęs mėšlu. Tokio atvejo dar nepasitaikė. Tačiau vis dėlto liūdna, nes toks spektaklis nepasikartos. Net jeigu jis būtų nufilmuotas, tai nieko nepakeistų, nes teatro gyvybė ir žavesys – scenoje.
Kas yra matęs, kaip Tibeto vienuoliai iš spalvoto smėlio kuria mandalą – Visatos struktūrą, o paskui tą smėlį išpila, tas supras, ką noriu pasakyti. Bet visas mūsų gyvenimas yra būtent toks ir tai pastebėjo graikai ir kitos tautos. Viskas praeina, viskas laikina, nes pasaulis trapus.
Šiąnakt sapnavau valytoją Nataliją, kuri savo kibire nešė teatro direktoriaus galvą. Vėliau sužinosiu, kad jį atleido iš darbo už norą išprievartauti aktorę ir kitus pažeidimus.
Deja, mūsų tikrovė tokia banali, tačiau magiškoje teatro scenoje viskas atrodo tarsi kitaip. Galbūt dėl to nuo seniausių laikų įvairiuose ritualuose buvo naudojami narkotikai, kad sustiprintų įspūdžius prie degančių laužų, šviečiant pilnačiai.“
X „Ir kodėl dažnai sapnuoju Agnę? Gal ji galvoja apie mane? O gal siunčia pra-
Ričardo Šileikos nuotr.
keiksmus? Juk aš Agnę nuvyliau, tačiau jos elgesys... Labai gaila, kad mūsų draugystė numirė ir liko vien skeveldros. Gal kitas prašytų atleidimo, bet aš nesižeminsiu, to nebus. O ką aš daryčiau, jeigu ji pasirodytų prie mano namų durų? Viską atleisčiau? Nežinau...“ Užrašė paskutinį sakinį ir sąsiuvinį įkišo į stalčių.
Rugsėjį netikėtai suskambo durų skambutis. Jis atidarė duris ir išvydo besišypsančią Agnę, kuri stovėjo su gėlių puokšte.
Hitleris, Alickaja ir kiti
Norėjo ar nenorėjo, bet važiuodamas troleibusu prisiminė tai, ko nenorėjo prisiminti, nes tokiam darbui, į kurį įklimpo iki ausų, reikėjo geležinių nervų.
Štai tokią dieną, plieskiant saulei, prieš pusmetį į psichiatrijos ligoninę atvežė nestabilios psichikos žmones. Tai buvo mergina išplėstomis, tarsi nieko nereginčiomis akimis ir keli vyrai: vienas susiraukęs griežė dantimis, agresyvus tipas, o kitas sėdėjo nuleidęs galvą, tačiau staiga atsistodavo, ištiesdavo ranką į viršų šaukdamas „Hai Hitler“... O Jurgis, apsivilkęs sanitaro chalatą, bet kurią akimirką būtų juos paguldęs ant oda aptraukto suolo ir surišęs rankas, bet kol kas to daryti nereikėjo. Šios ligoninės gydytojas giliai atsiduso, kai užregistravo naujus pacientus, po to, Jurgio padedamas, suleido visiems raminamųjų vaistų. Staiga jo ausis pasiekė tylūs merginos žodžiai: „Aš nusižudysiu... Aš nusižudysiu...“ Bet Jurgis tuo netikėjo, nes, anot gydytojo, savižudžiai nekalba apie savižudybę. Beje, šis medikas „globojo“ apkūnią sanitarę, todėl su ja kartais praleisdavo vakarus savo kabinete ant sofos. Nors kabineto duris užrakindavo, Jurgis girdėdavo sanitarės aimanas. ►
◄ Ką padarysi, toks nuobodus čia gyvenimas: ligoninės palatose gyveno ligoniai, o Jurgis turėjo savo kambarėlį, kuriame išsivirdavo arbatos ir suvalgydavo atsineštus sumuštinius. Anksčiau dirbo kartu su tokiu Zigmu, bet to vyro nervai neišlaikė, todėl paliko ligoninę. Geriau tualetus valysiu, nei šioje skylėje tupėsiu, kartą prisipažino užsivertęs stikliuką. Jurgis mintyse jam pritarė, tačiau susiraukęs tylėjo, žiopsodamas į degtinės butelį. Žinoma, gydytojas tokiuose jų „posėdžiuose“ nedalyvaudavo, bet anksčiau buvo įspėjęs, girdi, vyrai nepadauginkite, čia ne kavinė. Jie ir patys suvokė situaciją, tačiau kai kiekvieną dieną tenka stebėti tuos „nabagus“, tai nepajusi, kaip tapsi toks pat.
Vis dėlto gydytojas nenoriai Jurgiui atskleidė anos merginos istoriją. Ji, labai supykusi, paprastu peiliu nužudė neblaivų brolį, alkoholiką, o paskui ėmė klykti, todėl kaimynai iškvietė policiją. Jie paliudijo pareigūnams, kad šiame bute dažnai būdavo girdėti barniai, ypač savaitgaliais, kai velionis grįždavo girtas. Na, o tas Hitleris anksčiau vogė pinigus, net apiplėšdavo žmones, todėl, kad išvengtų bausmės, vaidino beprotį. O kitas vyrukas, griežiantis dantimis, iš tiesų buvo trenktas, elgėsi kaip vilkolakis. Kai baigė porinti, įspėjo sutrikusį Jurgį, kad jis daugiau nebudėtų prie kabineto durų ir nesiklausytų kaip mažas vaikas. Sanitaras nieko nesakęs, nuleidęs galvą spruko pro duris. Paskui jis atsistojo prie lango ir stebėjo sėdinčius ir vaikščiojančius ligonius. Buvo vasaros pabaiga, todėl susimąstė, ką padovanos žmonai Onutei gimimo dienos proga. Gerai, kad būsiu gavęs atlyginimą, atsiduso, paskui ir pats išslinko į kiemelį kvėptelėti gaivaus oro.
Kitą dieną gydytojas pasigedo merginos, kuri nužudė savo brolį. Jurgis net sušilęs aplėkė visas palatas, o paskui suprato, kad nepatikrino tualeto. Ir ten išvydo tai, ko anksčiau neregėjo... Ant ventiliacijos angos metalinių grotelių buvo užrištas kojakelnių vienas galas, o kitas apvyniotas apie liauną merginos kaklą. Iš burnos kyšojo beveik mėlynas velionės liežuvis. Gerai, kad chalato kišenėje nešiojosi lenktinį peiliuką, kuriuo nupjovė kaproninę kojakelnę, o merginą, užsivertęs ant peties, nunešė į šaltą rūsį ir ten paguldė ant plataus stalo, apkalto cinkuota skarda. Po to nuskubėjo pas gydytoją, papasakojo apie įvykį ir tuojau paprašė raminamųjų vaistų. Gydytojas į jį įsmeigė skvarbų žvilgsnį. Tu man žiūrėk... Atsirado, matai, jautruolis... Juk žinai, kur dirbi, pridūrė padavęs kapsules ir stiklinę vandens. Daktare, man toks atvejis dar nepasitaikė, sutrikęs vapėjo sanitaras. Šioje ligoninėje visko pasitaiko, niūriai atsakė gydytojas, nenuleisdamas nuo jo akių.
X
Keista, kad Jurgio žmona neklausinėjo, koks jo darbas, ką ten veikia ir panašiai, o jis nenorėjo nieko aiškinti. Juk nesakysi prie stalo, kad vienas tipas, kurį pravardžiavo Vampyru, netikėtai puolė prie Hitlerio ir kaip šuo jį sukandžiojo. Todėl agresyviam ligoniui teko apvilkti tramdomuosius marškinius, po to gydytojas suleido vaistų. Nukentėjęs Hitleris labai susinervino, todėl kelias dienas kartojo, kad anas idiotas vos neperkando gerklės. Tuosyk gydytojas norėjo burbtelėti, kad čia ne penkių žvaigždučių viešbutis, todėl privalo būti atsargus su visais ligoninės pacientais.
Kartais Jurgis apsilankydavo ligoninės valgykloje, pakalbindavo moteris, o jos pavaišindavo jį gardesniu kąsneliu. Čia viskas atrodė suprantama ir įprasta, tačiau skandalus kartais sukeldavo beviltiška ligonė Alickaja, į kurios beprotiškas akis
Ričardo Šileikos nuotr.