Tadas ŽVIRINSKIS. Trieiliai

visi vengė spoksoti, net gydytojas. Tokias įspūdingas akis turėjo garsus Rusijos magas Rasputinas. Kaip sakoma, nuo tokio žvilgsnio plaukai ant galvos šiaušdavosi. Na, o virtuvės moterys Jurgiui papasakojo, kad šitą Alickają pažinojo visas miestas. Ji, slampinėdama gatvėmis, garsiai šūkaudavo, tyčiodavosi iš praeivių ir nuolat kalbėdavosi su savimi. Kartą ji apsilankė bibliotekoje. Periodikos salėje ėmė sklaidyti laikraštį, tačiau jis kažkodėl nepatiko, todėl šaukdama jį sudraskė. Bibliotekos direktorius nedelsdamas iškvietė policiją, toji klykiančią Alickają išsivedė iš bibliotekos ir pasodino į mašiną. Policijos skyriuje Alickajos ilgai nelaikė, nes vyrams nusibodo jos necenzūriniai žodeliai, todėl atgabeno į šią ligoninę. Jai kiekvieną dieną duodavo raminamųjų. Gydytojas kartą prisipažino: jeigu visi ligoniai būtų kaip Alickaja, tai ir jam „nuvažiuotų stogas“. Tačiau niekas nežinojo, kaip anksčiau gyveno Alickaja ir kas jos laukė ateityje, nes tokie niekada nepasveiksta.

Jurgis geriau pasijusdavo, kai ligoninės valgykloje suvalgydavo kotletų su bulvėmis ir raugintais kopūstais. Tuomet mintys tapdavo kitokios, ir viskas tarsi pasikeisdavo į gerąją pusę. Kartą jis atidžiau pasižiūrėjo į nedidelį natiurmortą, kabėjusį ant valgyklos sienos. Ryškūs gėlių lapai buvo panašūs į šimtakojo čiuptuvus, o gėlių žiedai atrodė raudoni kaip kraujas. Vėliau sužinojo, kad nedidelį paveikslą nutapė vienas iš ligoninės pacientų.

Staiga Jurgis išgirdo šūksnius „Hai Hitler“, todėl pagriebė savo lėkštę ir stiklinę, juos nunešė prie virtuvės langelio. Atsisėdęs už kampo stebėjo Hitlerį: kaip jis oriai sėdi prie stalo laukdamas pietų. O paskui neskubėdamas, tarsi grafas, lėtais judesiais suvalgė sriubą, kotletus ir išgėrė sultis. Ir visą tą laiką veidas atrodė labai rimtas, lyg būtų svarstęs pasaulines problemas, paskui atsistojo ir, surikęs „Zich chal“, žingsniavo iš valgyklos. Tikras artistas, tąsyk pagalvo- jo Jurgis.

Sugrįžęs į namus, dažniausiai tupinėdavo apie savo „Žiguliuką“, kurį pavyzdingai daugybę metų prižiūrėjo, todėl jam neiškildavo problemų, kai pavasarį automobilį ruošdavo techninei apžiūrai. Tačiau atėjo laikas, kai teko „Žiguliuką“ parduoti. Tuomet jo ir žmonos akyse pasirodė ašaros, tarsi jie būtų netekę kažko labai brangaus. Tą atmintiną vakarą jie sėdėjo svetainėje prie tuščio stalo. O už lango lijo įkyrus rudens lietus, kuris, atrodė, niekada nesibaigs.

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Trieiliai

Tadas ŽVIRINSKIS

Tropinė rugpjūčio naktis aplanko Lietuvą. Miegu be antklodės – kaip jaunystėje. Miegu be tavęs – viduje kažkas krūpteli.

Vaikai daugiabučio kieme žaidžia klases: Dominuoja vidutinė ir kompaktinė, Nors užklysta ir koks perrinktas limuzinas.

Purpurinis saulėlydžio bučinys Suvirpina vėstančios jūros platybes, Gi mes virpėsime nakties kaitroje.

Lėčiausia pasauly – tėvų išmintis, Kad pasiektų vaikų protus ir širdis, Dažnai prireikia ištisų dešimtmečių. Mirusi sesuo sapne blogai nepranašaus: „Broli, o broli, tu būsi laimingas!“ –Visą amžinybę, sese, bet ne dabar.

Anot Cicerono, žmogaus pilnatvei Pakanka sodo ir bibliotekos. Gi aš dar turiu ir degtukų, ir kirvį!

Darbštus paprastasis duobkasys* su pačia Miško paklotėje laidoja sutraiškytą varlę – Tiek to Rytų dvasingumo Rytų Europoje.

* toks maitvabalis

Gyvename seniausiai išnykusios jūros dugne, Pagal Viešpaties atvaizdą esam žuvys su kojom –Triskart valio! Yra su kuo ir nuo ko atsispirti.

Arvydo Stačioko nuotr.

Blyški mėnulio šviesa yra netikra, Apgaulingi yra naktiniai jausmai –Tik rytas, saulės pažadintas, – spindi!

Nerimastingas rytdienos laukimas, Persipynęs su bloga nuojauta, visada Žada įdomų pasakojimą ainiams.

Nendrės – ne papirusas, jos slepia Ne krokodilus ar kūdikius pintinėse, Bet nendrinį žiogelį*, čirškiantį nakčiai.

* toks paukštis

Vieniša nėščioji viltingu žvilgsniu Palydi puošnų karšto oro balioną –Iš gondolos linksmai moja dvynukai. Buvau abipus šios legendinės upės, Kirtau ją plaukte, kėliausi ir keltu, Bet niekada nemokėjau nė drachmos.

Mikrofonas nepakeičia balso, Tik parodo jį begėdiškai tikrą –Lyg minioj be kelnių stypsotum.

Benamė katė ir pilkoji varna sotinasi Iš to paties metalinio dubenėlio, Stebint baisiausiam planetos plėšrūnui.

Išskrido Pietuosna čiurliai. Jiems Šiaurės žiogai tebegriežia Vis tylesnį Oginskio polonezą. Ant Palangos tilto renkasi maldininkai: Vieni palydėti saulės, kiti pabūt su minia –Virš vandens, virš žemės, bet dar ne danguj.

Kai žavingų akių juodosios skylės Ryžtingai įtraukia mane, tesuspėju Delnais apglėbt tavo skruostus.

Lūžta bangos, griūva likimai, Užsidaro durys, atsiveria langai, O tu tik sėdi ir spoksai į pėdas smėlyje.

Kare kaip kare: Kiekvienas Achilas Sulaukia Pario strėlės.