4 minute read

Andrius RAMANAUSKAS. „Vesper“ – unikali biopanko stiliaus pasaka

„Vesper“ – unikali biopanko stiliaus pasaka

Vasarą teko praleisti Prancūzijoje. Kaip vietiniai pasakojo, tai buvo karščiausia vasara istorijoje. Kartais tekdavo slėptis net nuo 40 laipsnių karščio. Kino teatras su kondicionieriais buvo ta vieta, į kurią norėdavosi pabėgti.

Advertisement

Andrius RAMANAUSKAS

Netikėtas atradimas

Tačiau man kaip turistui buvo bėda, kad prancūzai beveik visus Prancūzijos kino teatruose rodomus filmus įgarsina savo kalba. Panašiai, kaip lietuviai įgarsina animaciją vaikams. Man, prancūziškai mokančiam tik užsisakyti maisto restorane, nesinorėjo žiūrėti kino teatro ekrane į man nesuprantama kalba žiopčiojančias aktorių galvas. Todėl eidavau į vienintelį seansą per savaitę ten, kur rodydavo vieną filmą originalo kalba (angliškai) su prancūziškais titrais.

Pasirinkimo neturėjau, todėl žiūrėdavau bet kokį filmą, kokį tik rodydavo kas savaitę. Buvo svarbu, kad suprasčiau ir bent trumpam galėčiau pabėgti nuo karščio. Vėliau galiausiai net nustodavau prieš seansą domėtis, kokį filmą rodo.

Taip netyčia ir pamačiau filmą „Vesper“ (2022). Prancūzijoje jis vadinosi „Vesper Chronicles” („Vesper kronikos“). Nieko apie jį nebuvau girdėjęs. Tačiau užgesus salėje šviesoms pirmieji titrai suintrigavo, kai pamačiau, kad filmas sukurtas bendradarbiaujant lietuviams ir prancūzams. O vėliau išvydau, kad viena iš filmo režisierių yra lietuvė Kristina Buožytė. Jos paskutinius du filmus „Kolekcionierė“ (2008) ir „Aurora“ (2012) jau senokai mačiau Lietuvoje.

Ne žodžiais, o vaizdais

Taigi trumpai apie „Vesper“ siužetą. Nualintoje mūsų planetoje po Žemės ekosistemos žlugimo likusiems gyventojams trūksta maisto. 13-metė mergaitė Vesper nenuleidžia rankų – vakarais ji apleistoje trobelėje slaugo sunkiai sergantį tėvą, o dienomis miško gilumoje imasi biologinių eksperimentų. Pasauliui reikia išradimo, kuris padės išmaitinti žmoniją. Lemtinga pažintis su paslaptinga moterimi įkvepia Vesper sukaupti jėgas, išmonę ir protą, kad pasiektų savo tikslą. Viltis – tai, kas veda į priekį net tada, kai atrodo, kad pasaulis žlunga. „Vesper“ – tai tamsi pasaka, kartais net per daug tamsi. Galima pagirti filmo ekspoziciją. Pasaulis čia pristatomas palaipsniui. Apie aplinką sužinome iš personažų veiksmų, o ne iš jų dialogų ar užkadrinio balso naratyvo. Istorija praturtinama ir pasakojama ne žodžiais veikėjų lūpose, o labiau vaizdais. „Vesper“ filmo pasaulyje rasime mutantų, biorobotų, biokompiuterių (kai kurias technologijas net sunku įvardyti), keistų mutavusių augalų, gyvūnų, grybų, paslaptingų niekada veidų nerodančių ir šlamštą renkančių piligrimų, keistų statinių ir postapokaliptinių peizažų. Visas detales žiūrovai turės sujungti patys sau galvose, vaizduotėje susidaryti realybės vaizdą ir kaip viskas veikia.

Filme iš karto galima atpažinti Lietuvos miškus ir pamatyti kelias lietuviškas kaimo trobeles. Didžioji dalis filmo veiksmo ir vyksta miške. Tad nenustebau, kai sužinojau, kad „Vesper“ yra nufilmuotas Lietuvoje su kai kuriais antraeiliais lietuvių aktoriais.

Byloja apie viltį

Ką patys režisieriai K.Buožytė ir Bruno Samperis mano apie savo filmą?

Iš interviu „Screen Daily“ portalui:

K.Buožytė: Norėjome sukurti filmą apie viltį. Net blogiausiose ir beviltiškiausiose situacijose, jei sugebėsime įžvelgti grožį, nors ir nebus lengva, bet visada turėsime priežastį gyventi, kovoti ir keisti pasaulio tvarką. Norėtume, kad filmas ypač paliestų jaunąją kartą, kuri nuolat girdi, kad mūsų pasaulis miršta ir neturi ateities. Jauni žmonės nori ne tik išgyventi, jie nori gyventi. Pandemija labai stipriai atkreipė į tai dėmesį.

B.Samperis: Be to, norėjome sukurti dar nematytą didžiajame ekrane pasaulį, o biopanko pasakos žanras suteikė mums tokią galimybę. Prie šios visatos dirbome kelerius metus. Daug domėjomės naujausiais organinės architektūros, biodizaino, genų inžinerijos tyrimais ir net sekėme augalų seksualumo naujoves.

K.Buožytė: Be mokslinės fantastikos pagrindo, „Vesper“ – tai istorija su žinia visuomenei, kuri vis labiau linkusi į pabėgimą. Susidūrę su problemomis – ekono-

Kadrai iš filmo „Vesper“ (rež. K.Buožytė, B.Samperis, 2022).

„Vesper“ – unikali biopanko stiliaus pasaka

Režisieriai K.Buožytė ir B.Samperis kino juostos „Vesper“ filmavimo metu.

minėmis, socialinėmis, politinėmis – vis daugiau žmonių mieliau bėga į tikrovės neigimą, užuot susikovę su problemomis ir jas sprendę. Be to, mums buvo labai svarbu sukurti personažą, kuris atsisako būti auka ir, nepaisant visų sunkumų, sugeba atsitiesti ir eiti pirmyn.

Neišpildė pažado

„Vesper“ patiks tiems, kurie vertina išskirtinį vizualumą, dėmesį detalėms ir niūrią nuotaiką. Filmas techniškai kokybiškas ir tai jaučiama nuo pirmų kadrų. Be to, mokslinės fantastikos filmų, prie kurių galima kabinti etiketę „pagaminta Lietuvoje“, ne tiek ir daug. Todėl tai jau automatiškai tampa dideliu kino įvykiu šalyje.

Tačiau filmas kenčia nuo per lėto istorijos vystymosi antrame veiksme arba filmo viduryje. „Vesper“ siužetas neišpildo sau duoto pažado. Štai personažai filmo viduryje nusprendžia keliauti į mistinį miestą – Citadelę. Apie šį miestą filme užsimenama daug kartų. Tai lyg ir vienintelis likęs žmonijos miestas, į kurį patekti ne taip paprasta. Ten turėtų išsispręsti pagrindinės veikėjos viltys ir laukti nauji, dar didesni iššūkiai. Tačiau apsisprendimas ten vykti trunka per ilgai. Personažų emocijos vystosi per lėtai, ir kai kelionė pagaliau prasideda, filmas ima ir tiesiog baigiasi. Taip ir neišpildęs natūraliai žiūrovams kylančio noro pamatyti tą pažadėtą miestą. Juolab kad ir ši nuotykių pasaka, kurios veiksmas visada vyko vien tik miške ir kelių namų kaimelyje, tiesiog prašyte prašėsi ten vedama – kažko mistiško ir didingo link. Tačiau istorija baigiasi su nuoroda į tęsinį, o pats miestas matyti tik paskutiniame kadre, kažkur toli fone. Todėl filmui pasibaigus ir pradedant rodyti titrus, atrodė, kad ne pavieniai žiūrovai susižvalgė tarpusavyje ir negalėjo patikėti, negi jau viskas. Juk tiek laukėme. Tai tas pats, kas kurti kelionių laidą tarkime apie Italiją, bet taip niekada ten ir nenuvažiuoti, jos neparodyti.

Žinoma, filmas ne visiems atrodė naratyviškai neišbaigtas. „Vesper“ dar tik keliauja po kino festivalius ir jau sulaukia pripažinimo. Pavyzdžiui, Briuselio tarptautiniame fantastinių filmų festivalyje (BIFFF) „Vesper“ įvertintas aukščiausiu apdovanojimu – „Auksiniu varnu“. Kaip sakė pagrindinį festivalio prizą įteikęs žiuri narys japonų režisierius Ryuhei Kitamura, „dėl „Vesper“ abejonių nekilo – komisija apsisprendė per penkias sekundes. Filmas išskirtinis vaidyba, istorija, vizualiniais sprendimais, muzika ir garso dizainu – jis unikalus, o tai šiais laikais labai sudėtinga pasiekti“.

NAUJAS FILMAS

Pavadinimas: „Vesper“. Žanras: mokslinė fantastika, nuotykių, drama. Sukurta: 2022 m. Lietuva, Prancūzija, Belgija. Režisieriai: Kristina Buožytė ir Bruno Samperis. Scenarijaus autoriai: K.Buožytė, Brianas Clarkas, B.Samperis. Aktoriai: Raffiella Chapman, Eddie’s Marsanas, Rosy McEwen. Operatorius: Feliksas Abrukauskas. Kompozitorius: Danas Levy. Scenografai: Ramūnas Rastauskas ir Raimondas Dičius. Trukmė: 1 val. 52 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 13 metų.

This article is from: