Salius BALTRŪNAS. Baimių baimės. Pirties damai. Kaimas. Giedros

◄ Misisipė iš tikrųjų per pusantrų metų bendravimo pamilo ir gerbė Žanetą, prie jo prisirišo, jautė jam dėkingumą, ir dėl šio vidinio konflikto jai buvo nepaprastai sunku ieškoti ir kreiptis pagalbos, kalbėti apie negatyvius jausmus ir juos išreikšti, apie tai parašyti ir šitaip išgelbėti savo gyvybę. Ji buvo tikras seklys Morka iki kaulų smegenų, išsiaiškino savo šeimos istoriją. Argi ji galėtų nesuprasti, kokios klaidos buvo padarytos psichoterapijoje? Jai taip norėjosi ginti ir saugoti Žanetą, bet nepavyko. „Bet gal dabar jie išsaugoti abu?“ – prabyla Taikos nešėjas. Misisipė priima Žanetą tokį, koks jis yra, su visomis jo klaidomis, ir nesiliauja jo mylėjusi, nors psichoterapija kavalieriaus stiliumi nėra sėkmingiausia gydymo taktika, reikia tai pasakyti labai tvirtai. Ir galbūt taip pat tėra paties specialisto bandymas išvengti neigiamų kliento jausmų, pakišant juos po „artumu“, kuriam Misisipė tariamai nebuvo pasiruošusi dėl savo didelio proto ir dėl to, kad jausmus išreikšdavo rašydama ar piešdama ir dėl to ją reikėjo atmesti kaip netinkamą nuotaką, pavojingą nuotaką su panikos priepuoliais, širdies drebuliu ir virpėjimu, su kuria neišmanai ką bedaryti, todėl atmeti ją, nes ji nepasiruošusi. Tai nėra tiesa. Ką jis būtų dar pridirbęs, jei Misisipė būtų „ėjusi iki galo“, sunku pasakyti, nors toliau jau nebebuvo kur. „Marškinių uostymas“ nėra vienintelė artumo išraiška, nors tai labai miela ir intymu. Jei Misisipė kada nors turės draugą (tuo aš labai abejoju) ir uostys jo marškinius ar taisys marškinių apykaklę, ar paims juos baltus ir šiek tiek susitepusius, kad įmestų į skalbyklę ar lygins, ji visada prisimins Žanetą, ir galbūt juoksis ar kikens, gal pyks, o gal apims nostalgija ir melancholija tam keistam laikui, toms keistoms valandoms, kurios vadinosi „psichoterapija“. Atrodo, Žanetui pavyko. Likti kartu amžinai su Misisipe. Kai Misisipė buvo išvykusi į Indiją, jis buvo pasivertęs maža beždžionėle ant Misisipės peties ir keliavo kartu su ja. Taip, taip, aš kalbu tiesą ir tik tiesą visada: negali tęsti terapijos ir mokėti pinigų vien todėl, kad esi prisirišęs prie specialisto... Toks jausmas, kad Žanetas darė viską, kad tik „nepasijustų geriau“ Misisipė, nes vos tik ji „pasijus gerai“, ji iš karto pabėgs nuo Žaneto ir Žanetas jai taps nebereikalingas. Kad ir koks brangus jis tau būtų – negali pasilikti, negali pasilikti, net jei tau yra blogai, jei tau yra blogai – juo labiau negali pasilikti. Tu turi keliauti toliau – į platųjį pasaulį.

Už lango snigo. Juk kažkaip taip pasibaigia visos knygos. Mes taip laukėme prasidedančio pavasario ir besibaigiančio karantino, širdys iš tiesų buvo pavargusios ir išsekusios. Mes taip ilgėjomės džiaugsmo ir krykštavimo, ilgėjomės to, ką buvome įpratę vadinti gyvenimu, bet už lango tiesiog leidosi šešiakampės snaigės, nes taip jungiasi vandens molekulė – į šešis kampus. Į žemę leidosi tūkstančiai mažyčių lengvų kristalų, ir toje didžiulėje milžiniškoje baltoje iš dangaus į žemę ateinančioje bangoje lyg karantino depresijoje nerasime dviejų vienodų snaigių.

Žmonės klysta, nori geriausio ir klysta, saugo savo trapų ego, tai verta meilės ir užuojautos. Kaip ir Misisipės tėvai, su kuriais ji pradėjo atsargiai bendrauti. Išties, jei esame brandūs ir išmintingi žmonės, be pykčio, mes ieškome ir reiškinio supratimo, nes ne viskas, kas yra ir kas vyksta su mumis ir mūsų gyvenime, yra psichoterapinių problemų lauke.

Galios žmonėms nerūpi krintantys lapai, plynės ir jie niekada nesvajoja apie snaigę. Tai daro tik švelnūs pamišėliai. Švelnūs pamišėliai yra sparčiai nykstanti gentis, ne visada pajėgi adaptuotis, pagal Respublikos įstatymus šią gentį kaip moka ir išgali saugo ir gina psichikos sveikatos specialistai. Jiems ne visada sekasi, nes pasitaiko ypač bjauraus charakterio ir užsispyrusių švelnių pamišėlių.

Misisipė parašė Žanetui, kad jis susimovė, „pripjovė daug grybo“ jos psichoterapijoj. Jos jau nebeėmė net piktumas, tik juokas, o ir šis nepiktas. Žanetas savo psichoterapinį darbą atliko 50 proc. Žanetui per sunku buvo priimti kritiką, pyktį ir nepasitenkinimą iš paprastos jų kaimo moteriškaitės vardu Misisipė. Norėjosi būti mačo, sprendžiančiu visas problemas, ir jis ją stūmė į vis didesnį depresyvumą, kuris jai ir taip buvo būdingas kaip charakterio bruožas.

Tą naktį į Misisipės namus susirinko daugybė žmonių švęsti ir linksmintis, nors ir buvo karantinas. Jie žaidė, gėrė ir kalbėjosi pačiomis įvairiausiomis temomis, tarp jų – ir apie patirtą smurtą. Tarp svečių buvo ir Redaktorius su šeima. Pirmą kartą mačiau jį tokį beveik linksmą, jis dalijosi išmintimi ir kritinėmis įžvalgomis. Visi sukosi ir šurmuliavo, ir buvo tikra šventė, skambėjo muzika, man atrodo, „Dope Lemon“ „Hey You“. Ir sapnavo Misisipė, kad visi tie žmonės buvo be kaukių.

Saulius BALTRŪNAS

Baimių baimės

Nemėgau vakarų kaime. Diedukai suguldavo dar su vištom. Blūdindavau aplink gryčią, nežinodamas kuo užsiimti, kol nenuvarydavo gulti. Mat jiems baisiausia būdavo, kad aš dėl savo lengvabūdiško charakterio pamiršiu užkabinti gryčios duris. Kam gi rūpi tos durys, kas gi čia eis, juokdavausi balsu. Ir gryčioj kampais kampais – ir į dratinę lovą, įgriūni į patalus girgždėdamas kaip į hamaką ir bandai visom jėgom užmigti. Bet kurgi žmogus užmigsi, kai už lentų sienos lenktyniaudami choru, įvairiais garsais triūbina diedukai. Ir urgzdami, ir švilpdami, ir čepsėdami, ir kokiais nori garsais, kuris gi gražiau, ilgiau ir navatniau suknarks. Susikišu pagalvės kampus į ausis, užsikloju sunkiais pūkais, užsimerkiu, kad mažiau girdėčiau, bet tai kurgi. Tas garsas lyg gyvatė šnypšdama suranda net menkiausią landą ir lenda prie ausų, prie būsimų sapnų. Kažkoks košmaras. O karšta, tvanku. Kovodamas su knarkimo kobrom, net nepajutau, kaip už lango pakilęs vėjas atnešė į kiemą lietų, žaibus ir baisius griausmus. Net amą praradau, kai švystelėjęs žaibas apakino ir taip jau drebančią ir kulnuose atsiradusią širdelę. Bet tai buvo niekis, palyginti su griausmo aidu. Kaip milžinišku kūju kažkas trenkė per dar didesnę puodynę, net ausyse ėmė zvimbt. Rodos, numetė bombą šalia gryčios. O štai tada ir užvirė visa pekla, ir prasidėjo bobos devintinės. Liepa senoji savo išsikerojusiom šakom trankė stogą, žaibai kėsinosi supleškinti visa kas gyva, o jau dundulis... Dundulis vedė iš proto ir trankėsi kaip pasiutęs. Bombonešiai skraidė aplink ir mėtė baisias garsines bombas. Net pamiršau, kad už lentų sienos kažkas knarkė, pamiršau išvis, kad gyvas esu. ►

Remigijaus Drevinsko nuotr.

◄ Įsijungė vaizdiniai iš Haufo pasakų, jaučiau, kad prie kiekvieno lango tyko Alibaba su visais razbaininkais, pasiruošę mane ketvirčiuot. Ir Barmalėjus, ir piratai, ir irokėzai tuoj tuoj puls ir sudraskys. Po kiekvieno žybtelėjimo šešėliai išduodavo aplink namą susirinkusius plėšikus. Randuotus, kruvinais kardais, sėlinančius iš visų pusių. Susiriečiau lovoj į kumštį. Ką ten į kumštį, visai į kumštelį. Tiesiog ištirpau besiblaškančioje naktyje. Girdėjau, kaip švilpė atamanų vadas, kaip daužė kardu sieną medinę, kaip barškino langus slibinai gauruoti. Mano visas kūnas tapo širdimi, visas daužėsi iš baimės ir drebėjo. Kažin, ar gerai babytė gryčios duris užkabino? Kodėl, na kodėl neužmigau anksčiau? Nuo šios dienos miegoti eisiu dar anksčiau nei vištos. Negana visų pragaro nakties kančių, išgirdau, visa savo esybe pajutau drebant žemę. Ji drebėjo taip, kad net langai ir vazonai barškėjo. Kažkas dėjosi už lango ir taip bijojau, kad net išdrįsau išlyst iš po kaldros ir akies krašteliu žvilgtelt pro langą. Baisiausiai bijo-

damas, kad kokia strėlė nepataikytų į mano smalsią akį. O lauke. Tamsiai juodai nakčiai plyšaujant žaibais pamačiau... Dideliausi, gauruoti, juodi, kruvinais ragais dinozaurų šešėliai lėkė pro gryčią, keldami mirtiną šiurpulį, prieš mano iš baimės padidėjusias akis. Negalėjau patikėti, kad tai vyksta, kad nesapnuoju, kad mus puola...

Živilės Dementavičiūtės nuotr.

– Girdajai, Petrel, nokčiu lyg korvas buva pabagi. Lyg lietus pakrapijys. – Aha, Liudut, buva atajys Juza, sokė, kad gi paslaidy iš fermas korvos. Visų bundų nokčia gaudė. Ale taigi mysliau paškustvos kakios. Par bulbas, par doržus, kad paslaidy, kožną ar beataugs. Sokė, kad gol palijo, pagriausmino biskiukų, a tas nusgundo y paslaido par laukus.

Biskiukų? Kažin, ar gerai nugirdau pokalbį iš virtuvės, jau saulei šviečiant. Aš vos nenumiriau iš baimės, gal net ir numiręs trumpam buvau, o jiems mat biskiukų... Ir ten ne jokios karvės buvo, o tikrų tikriausi dinozaurai, jau aš tai atskiriu, be to, ir mačiau.

Apsičiupinėjau paklodę – sausa. Tai gal ne taip ir baisu buvo.

Pirties dūmai

Pirtis. Vieniems ji asocijuojasi su šventiniu visišku prisigėrimu, kitiems – su intymiais uždarų durų malonumais, tretiems – vieta dalykiniam susitikimui. O dar yra tokių, kuriems pirtis – tai asociacija su švariu, gaiviu kūnu ir siela. Mano kaime kaip tik tokia ir buvo. Būtent dūminė, tikra, milijono metų pirtis. Ten būdavo ne tik švarinami kūnai, bet ir sukabinta mėsa įgaudavo rūkyto skilandžio kvapą. Jos ir sienos, ir lubos būdavo juodai juodos, net uždegta spingsulė sunkiai apšviesdavo visus užkaborius. Bet užtat labiausiai šviesdavo balti užkepaliai. Baltai balti! Gerai pamenu, kai pirmą kartą papuoliau į tą pragaro mašiną, velnių smala prakvipusią ir visomis pasaulio baisiomis paslaptimis išpeckiotą. Pasiėmė diedukas draugą ir mane kaip vyrą jau. Nebuvau toks drąsus, betgi nepasirodysi miesčionis, kad ne kietas. Vyrai kad išsirengė iki pat pačiausių. Ką gi, rengiuosi ir aš. Nebuvo drąsu, dar visas toks plikutis. Ir niekaip nesupratau, ką jie buvo ten nusiteikę vanot. Už ką? Kodėl? Jaučiau, kad mane, bet nebeprisiminiau už ką... Gal sužinojo apie padegtą žolę, o mažu pamatė mano sukurtą židinį ant pirties... Bet nejauku tai nejauku. „Kiek gi ty bovysies, šilima išais.“ Na, einu į vidų. O mamija, tik įėjus, liepė grait duris daryt. Gi šilima visa išais. Akis ir nosį, burną ėmė perštėti nuo karčių dūmų, snargliai pasileido upeliais, ašaros – jiems pavymui. „Aikš viršun, kugi tokis vyras jau. Toj šilmėlės užmesma ir pasėdėsma.“ Užmetė. Ne tik oda, bet ir blakstienos raitotis pradėjo, kalbos dovana ir ta žiopčioti ėmė. Reaktyviniu greičiu atsiradau ne ant žemiausios laktos, bet ant aslos ir nosį įkišau tarp lentų. Gelbėkit... Mintys ūžė kaip žuvėdrų namelis, iš ausų ir kitų skylių garas šnypštė kaip iš įsiutusio buliaus. Už ką? Supratau, kad jie kanibalai ir nori iškepti nuosavą anūką. Man iškart viskas tapo aišku. Siaubas apėmė išvarvėjusias akis, o sąmonės likučiai apgraibomis ieškojo durų... Ooooras, oras oras oras, kokia palaima įkvėpt grynai gryno oro. „Kažko mažoka šindei šilmėlas. Nepaskūrino gol...“ Apie ką jie čia? Kas nepaskūrino? Ar visai pablūdo, aš kaip žaltys jau išsinėriau, o jiems mat nepaskūrino... „Nu, eimi, pasvanosma gerai, tadu jau prausmas.“ Rimtai? Pasvanosma? Gavau ir šilumėlas, ir sužinojau, kas gi tos vontos, ir iš kur tie lapai ant baltų žandų. Bėgo nuo manęs visokių visokiausių spalvų srutos. Bandžiau įrodyti, kad jau esu maudęsis vonioje ir net su šampūnu, bet į tai reakcija buvo tokia: „Niekai, vaikel, kas ty per vonia, va pirtelai tai viskų išmazgoja, o ty tai niekalas vysiškas. Jamk rundeliukų ir pats šilmėlas papilk. Eisma paskum sniegan...“ Po to karto gal kelerius metus vaikščiojau švarus ir tyras, kaip kūdikio ašara. Į pirtį netraukė, oi, kaip netraukė. Vis sakydavau, kad prieš atvažiuodamas duše buvau, vonioje ir dar kriauklėje su muilu nusiprausęs. Bet laikui bėgant ėmiau su pirtele sutarti. Ir dabar suprantu, kaip tai tyra ne tik kūnui, bet ir sielai. Ačiū už šilimų!

Kaimas

Kaimas. Buvo toks metas, kai šis žodis tapo keiksmažodžiu. Kaimas prasidėdavo birželio 1-ąją ir baigdavosi rugpjūčio 31-ąją. Na, kartais ir anksčiau. Kad spėčiau nusigramdyti kaimišką, priaugusią skūrą ir vasarinius gaurus nuo akių nusirėžti. ►

◄ Na, taip, tik atvykęs pirmas dienas lakstydavau kaip akis išdegęs ir ant aukšto peržiūrėti senienas, ir į klėtį žiurkes perskaičiuoti, ir į tvartą, daržinę. Būtinai į kalvę, dumples patikrinti, kokį šnipštą pasigaminti. Galiu garantuoti, kad mažai kas jau ir žino, kaip jį pasigaminti... Ir per dieną, dvi viską išsiaiškinu. Ir ką? Prasideda kaaaaimaaas... Runkeliai, bulbos, koloradai, šienai... šienai... šienai... O vajetau, koks darbas minti vežimą. Dulkės, prakaitas ir viskas, kas įmanoma, lenda man visur, kur įmanoma, niežti baisiai. Bandau protestuoti, kad šis darbas miesčioniui nepriimtinas, bet po kelių dieduko pažadų patiesinti nugarą suprantu, kad ne toks jau ir baisus tas šieno vežimas. Prisižiūrėjęs „Kapitono Tenkešo“ galvoju: taip užšokti ant arklio ir aš galiu, pfff, vienas juokas. Ir, ištaręs magišką frazę „Eeei, žiūrėkit, kaip moku!“, šokau nuo pilno šieno vežimo ant arklio... Galiu pasakyti, kad turėjau angelų sargų, ir ne vieną. Padėjo man pakliūti ne tik tarp arklio ir vežimo, bet dar ir tarp vežimo ratų. Vienu žodžiu, išlipau iš šieno balos sausas ir supratau, kad reikia ne tik Tenkešą, bet ir Vrungelio nuotykius dar peržiūrėti. Neskaitant kelių darbinių šuolių, vis vien ta nuoboda puldinėdavo. Tai sugalvodavau, ravėdamas runkelius, išravėt juos, o ne piktžoles, tai židinį virš pirties susiręsti, tai knygą paskaityti į gandralizdį įsikoręs. Stebėdavau kelią ir svaigdavau, kad kas į svečius atidulkės. Gal gi pusseserę irgi ištrems, nesvarbu, kad mažytė, bet šešis kilometrus numynė dviračiu kaip didelė, tik su dviračiu mažu. Labai dar mažu. Tik niekaip nesupratau, ko ta babytė pyksta, nu, vieškeliu, tarp kombainų, nuvarėme iki parduotuvės, bet kadangi abu bepinigiai buvom, tai ir atgal parvarėm. Ir nieko, ir pusseserei nieko.

Fermos buvo netoli, karvės dramblio dydžio. Ir tokia būdelė medinukė. Ten karves rišdavo, melžėjos įeidavo. Neramu man pasidarė, naktimis nebeužmiegu, kas toj būdelėj ten. Nutariau luktelti, kol diedukai grožio miego po pietų ir čerkelės priguls, ir nutykojau per laukus, už smilgų slapstydamasis. Per purvus ir mėšlynus šiaip taip patekau į vidų. Koks buvo mano nusivylimas, kai ten pamačiau prirašinėtą, nudrengtą žurnalą, kelias keistos formos kolbas ir niekoooo tokio, kas sudomintų mano nuotykių ištroškusią Tomo Sojerio sielą. Nusivylimą pakeitė šovusi meniška idėja. Pamirkiau rankas tame, per ką bridau į būdelę, ir gražiai kiekviename lape palikau savo delnų įspaudus. Beveik kaip Holivudo bulvare, tik čia aš buvau kiekviename lape. Be proto didžiavausi savo meno kūriniu, net palikau melžėjoms ir veterinoriui pasigrožėti. Tik niekaip nesupratau, kodėl vakare į kiemą įlėkė uazikas ir storas ūsuotas veterinorius pirštais rodė į mane. Ką aš žinau, kažkoks pacanas, mačiau, nubėgo į pamiškę, jaučiu, chuliganas. Et, nepatikėjo. Pavaišino koše. Menas reikalauja aukų.

Kartą norėjau kumelei šlaunį paglostyti. Švelniai taip. Perbraukiau. O jai gal pasirodė nepriimtinas mano priekabiavimas, gal norėjo pasirodyti mokanti karatė. Ir parodė. Kaustyta kanopa. Mavašigeriturbo spyriu į mano dar ne visai plačią krūtinę. Lyg ir nieko nesulaužė, bet supratau, kad negali taip prieit ir iš niekur nieko moteriškai giminei imti glostyti šlaunį. Po spyrio gal valandą žiopčiojau, kaip karpis gaudydamas orą ir giedrą dieną skaičiuodamas žvaigždes. Ir vis tiek myliu arklius.

Taip ir tempiau dienas. Kartais sušukdavau tą magišką frazę „Žiūrėkit, kaip moku!“, bet kaime greitai žaizdos gydavo, moliu patepi ir užgyja, arba kokių keturių kilometrų runkelių lysvę nuravi ir pamiršti visus nubrozdinimus. Iš to įdomaus buvimo ir nieko veikimo buvau ir žolę padegęs. Taaaaip, buvo įdomu. Norėjau ir karą pažaisti, bet diedukas kategoriškai nesutiko ir šaukdamas puolė gesinti. Tik nesupratau, ar jis šaukė „Valioo, uraaa!“, ar kad man dabar kažką žada... Namo paleido mane vieną pietauti, o pats nuvarė į kalvę. Babytė irgi, panašu, kariauti linkusi nebuvo, pikta visa, bandžiau dar sakyti, kad ne aš, bet nepatikėjo. Ogi žiūū pro langelį – atvaro diedukas su pakinktais rankose. Drūčiais tokiais, su metalinėm grožybėm. Na, aš jau kaip ir mąstantis buvau ir supratau, kad troboje arklio tai nėra ir kad pakinktai greičiausiai bus tik šauniajam kariui. Ačiū, aš jau sotus. Ištaręs šiuos žodžius, moviau nuo stalo. Oi, ilgai mane diedukas, šaukdamas „Uraaaaa!“, vaikėsi po laukus, oi, ilgai. Bet, ai, pasidaviau, galvoju, kam seną žmogų kankinti. Pargrius dar, kaip aš jį partempsiu. Kurį laiką valgiau stovėdamas, bet ilgam žinojau, kad žaidžiant karą reikia žolės nedeginti. Metams bėgant kaimas baigėsi, perėjo į miestelį, dar vėliau ir miestelis baigėsi, liko kapai ir prisiminimai. Ir jau nebe keiksmažodis, o šiltas, ką tik pamelžtas pienas, juoda kvapni duona, sudiržusios babytės rankos ir ryto rasa pradalgėj.

Giedros

Į savo pirmąją ugdymo įstaigą papuoliau gana greitai. Tik gimiau, prabėgo gal metai, ir jau tekinas varau į lopšelį. Neatsimenu, ar labai jau norėjau ten eiti, bet niekas manęs nepaklausė ir ėjau kaip didelis. Nors dažniau iš pradžių nešė. Kad tik greičiau išsilaisvintų. Tris kartus per dieną – maitinimas, pietų miegelis, fantastika. Visai man ten patiko, kiemo chebrytė, tie patys grupiokai. Neblogai suėjom. Pasipuošę giedrom, ant jų kažkodėl dar trumpikės. Atrodėm kaip Liudviko laikų princai, ir taip visi. Ir vyriukai, ir mergikės visi su giedrom. O jos tai buvo superinės. Kartą su pirštu prakrapščiau skylutę, įkišau kaladėlę. Hmmm, dar vieną kitą. Nepatikėsit, bet į giedras sudėjau pusę darželio kaladėlių. Tilpo! Už išradingumą gavau barti. Nuo auklėtojos, vakare nuo mamos. Sako, dabar ir vaikščiok tokiom. O kaip vaikščiot, jei kaladėlės nebesilaiko, iškrenta visos. Nors giedras padariau žiauriai madingas, su tokiom skylėm, kad ne tik kaladėlės, bet ir knygos, ir mašinėlės, ir kamuoliai jau tilpo. Smagu ten.

Buvo ir sekso. Na, tada neatrodė, kad seksas, bet dabar taip jau panašiai. Su viena mergelike nuvarėm prie dušo, kelnes žemyn ir įįįįdėmiai apžiūrinėdami aptarinėjom savo lyčių skirtumus. A, ką čia darot?! A?! Marš greit į lovas. Į savo! Taip ir likome neišsiaiškinę akivaizdžių skirtumų. Lovose dažniausiai sumigdavome greitai. Auklytė tik parodydavo, kur beržinė košė užkišta, tik makt ir miegi. Kompoto prisigėręs sau jūrą sapnuoji, atsibundi – akurat. Jūra lovoj, ir nenuslėpsi, per giedras greit pasimatys. Staigiai surezgi mintį, kad koks nedraugas kompoto arba sriubos pripylė, kol miegojau. Bet kur tau, jau tokios nepatiklios auklėtojos buvo, kad nepaėjo jokios pasakos. O nesmagu, pirštais bado visi. Kol kitą dieną kitas jūroje nepabunda. Užtat paaugęs nutariau, kad jau galiu ir vienas pareiti. Išėjau, nuvariau pas draugelį, jo mama prikepė bliūdą kiaušinienės, prilapnojom. O tavęs tėvai nepasiges? Neee, aš jau didelis. Pareisiu pats. Kažkodėl einant namo žandai susispaudė, turbūt jautė artėjant audrą. Ką jau ten audrą, visą uraganą. Namie nebuvau matęs tiek žmonių vienu metu, ir pikti, ir laimingi. Ir tėvai, ir die-

dukai, ir kaimynai, ir dar velniai žino kas, ir visi į mane, į kitus ir rankom skėsčioja. Ačiū Dievui atsirado. Kas atsirado? Kur? Pavalgiau ir parėjau namo sotus, laimingas. Kam čia tas sujudimas? Supratau, kad vienam išėjus reikia varyt tiesiai namo. Pas save namo.

Kartą žaidėme karą. Labai populiarus žaidimas buvo, su žvalgyba, išdavystėm ir panašiais dalykėliais. Pasislėpiau žiauriai gerai, laksto pikti priešai aplink ir neranda. Jaučiu, jau jei pagaus, tai į belangę iškart sušaudę įmes. Vaaaa jis, vaaaaaaa čia, žiūrėkit, radau! Mane kaip elektra nupurtė. Tylėk, durniau. Tylėk – sušnypščiau pilnas noro išgyventi. Vaaaaaaa čiaaaaa. Poookšt akmeniu į kaktą. Gyvo manęs nepaims. O kad pasileido rėkt anas, cypt. Irgi mat kareivis atsirado. Žiūriu, kad priešai susibūrė į krūvą, šaukia, rėkia vienas per kitą ir su mano draugais, ir generolą auklėtojos pavidalu pasikvietė, ir kažkaip man vėl stipriai žandus sutraukė, jaučia, jie, zarazos, kad bus paglostyti beržinės košės. Pasidaviau. Bet ne iškart, gal po trijų, keturių valandų. Pliaukšt pliaukšt per sušalusius skruostus su pirštinėm, taip generolai be teismo nuteisė. Darželyje – per skruostus, namie – per žandus. O tam susiuvo tą kaktą, dar kiečiau atrodė vyrukas. Kur gi ne, tikras randas, kovinis. Bet kad tik mano dėka jis toks tapo, tai net nė motais.

Pas auklytę kamaroj būdavo pridėta įvairių pakelių su vitaminais, vaistais ir panašiai. Tokių miltelių, į popierių supakuotų. Ir pavalgius išsirikiuodavo eilutė, gaudavo stiklines su įvairių spalvų skysčiais. Kas nuo kirmėlių, kas nuo siurbėlių arba šiaip pasimaivyti norėdami. Gerdavo pasičepsėdami. Ir aš noriu, bet ką daryt, kad nesergu? Duok paragaut. Neee. Negaliu, čia tik man. Nu, duok, a gaila? Ne, ne, aš sergu ir man reikia. Nu ir neduok, ir aš, kai turėsiu, tai tau špygą duosiu. Gerai, gerai, imk, bet turėsi ir man duoti. O dabar aš nenoriu. Gerai, duokš jau, paragausiu, kad taip siūlai. Ooooo bliamba... Skonių skonis. Tobulybių tobulybė. Supratau, kodėl nenori dalytis. Kaaaip jiems pavydėjau, kad jie serga... Iškart gimė planas. Pas mane jie gimdavo tokiu greičiu, kad net nespėdavau vytis. Dabar, žiūrėk, nueisi pas auklytę ir sakyk, kad tau mama liepė išgerti du pokelius. Supratai. Aham. Pasikartojam, du pokelius. Auklyteeee, man mama sakė išgerti du pokelius, vieną man, o kitą

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Sauliui... Nepatiklios jos buvo... Vėliau supratau, kad iš jų gamino „Cedevitą“ arba „Fantą“.

Pro darželio tvorą buvo matyti namai, bet išėjus savarankiškai kažkodėl kelias imdavo vingiuoti, lyg žaltys raitytis pro aplinkinius kiemus, ir kelionė trukdavo gerokai ilgėliau. Taip jau gaudavosi. Ir nė kiek aš dėl to nekaltas. Aplinka tokia, vis masinanti savo slėpiniais ir nematytais kampais. Tokia buvo mano pirmoji ugdymo įstaiga. Smagu buvo ten...