Alma RIEBŽDAITĖ. Psichoterapija kavalieriaus stiliumi

Psichoterapija kavalieriaus stiliumi

Alma RIEBŽDAITĖ

Puota

Su psichoterapija viskas būtų gerai, jei ne Misisipės širdis. Ji mus pavedė. Ji, Misisipės širdis, mus visus pavedė. Širdis, kuri visada buvo stipri, visada gerai, kokybiškai plakė, nestrigo, nešokinėjo, o ramiai ir ištikimai dirbo savo darbą. Žinoma, niekas to nesitikėjo. Net pati Misisipė nesitikėjo. Dabar jau reikėjo ne vienos, o dviejų tonų vaistų širdžiai ir nervams.

Mes žinome, kad esu „aš“ ir daugybė kitų, Tamsusis balsas, Sužeistas žvėris ir kiti, bet kad yra ir ji, širdis, mes to visai nesitikėjome. Mes nuoširdžiai galvojome ir tikėjome, kad Misisipė neturi širdies. Tiesą sakant, aš net galvojau, kad ji neturi kepenų, kasos ir kitų organų. Nežinau, kodėl. Nežinau, kodėl mums nepavyko, bet man labai įdomu. Man tiesiog smalsu, kokios klaidos buvo padarytos psichoterapijos metu, kad taip atsitiko, kad Misisipei prasidėjo panikos priepuoliai, kurių ji niekada nepatyrė, tikai ir kitos nesąmonės. Klausimas, kuris man kyla, ką daryti, kad psichoterapijoje klientas būtų ne patologizuojamas, o kaip galima greičiau įveiktų patirtas traumas ir sugrįžtų į visavertį gyvenimą? Misisipės gyvenimo tikslas tikrai nėra visą gyvenimą vaikščioti pas psichikos sveikatos specialistus ir dabar jau gydytis ne nuo gyvenimo, o nuo psichoterapijos žaizdų ir nematyti tam galo. Misisipės būklė kasdien tik blogėjo, nors ji ir bandė nepasiduoti.

Misisipei uždrausta susitikti su Žanetu. Tai pavojinga jos gyvybei. Nežinau, kodėl. Bet žinau, kad taip yra, taip atsitiko. Mes daugiau niekada nesusitiksime su Žanetu, ir aš tikiu, kad Misisipei po truputį pradės gerėti.

„Man buvo įdomu su tavimi dirbti, aš daug ko iš tavęs išmokau. Man labai nepatinka, kad tenka nutraukti terapiją, man yra taip smalsu...“

Smalsu? Tai skambėjo keistai. Žanetas man buvo panašus į mažą berniuką, kuris prieš save turi pasidėjęs leisgyvę išdarinėtą varlytę, bet jam yra labai įdomu, kaip ta varlytė vis dėlto veikia, kaip ji, tokios būklės, dar yra gyva, ir jis atsargiai pirštu judina jos dar gyvus ir virpančius vidurius, negalėdamas atsidžiaugti, atsistebėti gyvybės stebuklu, ir kuria artumo stebuklą.

Man taip pat yra smalsu. Smalsu, kaip su varlyte pasielgė Žanetas. Ne veltui jis paskutiniame susitikime pasidalijo vaikystės prisiminimu, kuriame katė ir šuo pešasi dėl negyvos vištos vidurių ir žiaugčiodami tąso tą patį grobo gabalą. Paskutiniame susitikime tai skambėjo fantasmagoriškai. Taip Žanetas aimanavo, kad Misisipė jam neduodanti temų arba gundanti temomis ir už tai esanti atsakinga ir kalta ji. O kai iš kažko atimi grobo gabalą, tai tas lieka piktas ir nepatenkintas, nes lieka alkanas.

Misisipės kūne gyveno širdis. Tai buvo didis atradimas. Ji gyveno kaip didelė raudona rožė. Ji gyveno rami ir niekieno nepastebėta, bet vieną dieną širdis suspurdėjo, ir tada visi pamatė, kad yra ji, širdis, kad Misisipė turi širdį.

Tai išgąsdino visus, mane, Misisipę, Žanetą ir net tave, Skaitytojau. Bet mums visiems teks susitaikyti su faktu, kad Misisipė turi širdį. Ir toji širdis yra gyva, todėl gali numirti. Ji pabudo terapijos metu. Tai – tragiškas įvykis, šitaip niekada neturėjo atsitikti. Jei Misisipės širdis nebūtų pabudusi ir nebūtų gyva, ji niekada negalėtų mirti. O dabar gali.

Žinoma, kad Žanetas šito nesitikėjo ir tai siaubingai jį išgąsdino ir sutrikdė. Jis nežinojo, ką daryti. Viskas turėjo būti paprastai ir sėkmingai, neįvykti jokių nenumatytų įvykių.

Paskutinę susitikimo valandą jis šnekėjo įvairius būtinus dalykus, visas išraudęs kompiuterio ekrane ir nepajėgdamas tos valandos užbaigti. Misisipė jam sumokėjo.

Misisipė jam neturėjo ko pasakyti. Taip būna, kai pajunti turįs širdį, o kitas to nesupranta. Jis nesupranta, kad tu turi širdį, jam ir toliau norisi smagiai vartyti vidurius ir juos ryti. Misisipė nebeturi ko papasakoti, todėl tyli, įnirtingai tyli kitapus ekrano.

Nejau Žanetas yra vidurių valgytojas? Nejaugi jam patinka tos žarnos ir jis vis nori išpešti dar vieną ir dar vieną žarną, nes jam yra negana ir jis yra amžinai alkanas? Jis negali sustoti, todėl jį sustabdyti teko Misisipei.

Tai reta profesija, žinoma, todėl už tai brangiai mokame. Na, raskite žmogų, kuris mėgtų valgyti vidurius. O čia nieko, valgo ir skanu, ir dar pinigus gauna. Taip, tai profesija. Kaip vyno degustatoriaus. Vieni viduriai yra skanūs, kiti nelabai.

Žanetas tiesiog be orientacijos, viduriai jam buvo tokie skanūs, kad jis pamiršo vidurių savininkę turint širdį, kuri užprotestavo. Galbūt tai kaip gera knyga, kurios negali nustoti skaityti. Arba serialas, prie kurio, net ir labai prasto, pripranti.

Misisipė pradėjo suprasti, kokie psichoterapeutai jai patinka. Tikrai ne tokie kaip Žanetas. Jai patinka linksmi, išmintingi senukai psichoterapeutai, kurie yra labai labai geri ir jautrūs ir turi velnioniškai subtilų humoro jausmą ir nieko tavęs nevers daryti, bet tu padarysi, kad apsiversk aukštielninkas, nes jie yra labai išmintingi, ir jie šypsosi savo seniokiškomis geraširdiškomis šypsenomis, ir net kikena, gyvenimą priima tokį, koks jis yra, ramiai, nesiskeryčiodami, bet jeigu reikės, jeigu tik reikės, tas senukas padarys viską, kas jo galioje, jeigu reikės. Ir nevaidina kavalieriaus, mačo ar alfa patino, sprendžiančio visas problemas. Tai tikrai galėtų būti ir moteris, sena, išmintinga moteris. ►

◄ Niekas negali išspręsti Misisipės širdies problemos. Net Žanetas. Ji lieka šventoje ir skaisčioje tamsoje. Žanetas nieko nežino apie Misisipės širdį, jis negali jos suprasti, nes tai jam dar viena iš isterijos formų, prisirišimo rūšių. Tu parašyk jam apie širdį, ir jis tau iš karto pasiūlys pokalbį už pinigus, galvodamas, kad tai alpulio forma netekus mylimo objekto, jis pasiūlys tau pokalbį, po kurio tu pasijusi dar blogiau, nes jis nesupranta tokio paprasto dalyko, kad žmogus turi širdį, kad yra ne vien skanūs, neskanūs ar beskoniai viduriai, kitaip vadinami problemomis.

Jam baisu. Žinoma, jis pasakys, kad Misisipė visus savo patiriamus jausmus dabar perkelia jam. Gal ir taip, bet tai nepanaikina fakto, kad Žanetas turi širdį ir jausmus, bet terapijoje to nematyti, ir tai yra liūdniausia. Terapijoje nematyti gyvo žmogaus. Žinoma, jis sau šiek tiek daugiau leido, būdamas anapus kompiuterio ekrano. Pasimėgauti žarnomis labiau nei įprastai ir savo jausmais, jas ryjant ir perdorojant.

„Tu galėtum dalyvauti grupinėje terapijoje, ten artumo ir nepasitikėjimo temą man sekasi perdirbti geriau...“

Ten daugiau žarnų! „Ačiū, bet ne.“ „Tu ten galėtum pamatyti ir išgirsti daug žmonių, o kuriant skirtingi žmonių matymo kampai ir patirtys labai praverčia...“

Žaneto iškilmingoje paskutinėje kalboje tai buvo vienintelis dalykas, kuris ją mažumėlę sudomino, bet ji dar turi šiek tiek garbingumo, kad neparsiduotų. „Ačiū už pasiūlymą dalyvauti puotoje, bet atsisakysiu... Nenoriu grupinės terapijos, kurioje viską pradėsiu nešti ant savo pečių, turiu patirties.“

Lyg maža būtų individualus kontakto ir reikėtų šokti prie grupinio, ir pradėti jaudintis už visus ir visiškai save emociškai nualinti! Apsaugok, Viešpatie! „Taip, šitoje vietoje užstringa daugybė specialistų... Jei tu būtum terapeutė, tau gal ir pavyktų, bet nežinau...“

Pasiūlyti žmogui uostyti jo marškinius kaip artumo ženklą? Tai tikrai yra nuostabu, bet iš pirmo žvilgsnio terapijoje tai atrodo iškrypėliška. Vyriški marškiniai, žinoma, užveda, ypač kai lieki vienas ir jau nebesi vienišas, ir tai yra tavo kažkur išvažiavusio draugo marškiniai. Na, žinoma, kai kas uosto ir kelnaites. Sako, šeimininko skuduras yra ypač svarbus katėms ir šunims, kai šis juos palieka.

Jis taip ir nepasakė, kokią artumo ribą mes turime peržengti ir kokiuose vandenyse maudytis.

Žinoma, kad Misisipei pasisektų, nes jai pasiseka viskas, ko ji imasi. Tai vieną kartą jai pasakė pažįstamas dailininkas, verslininkas ir sportininkas. „Tu tokia imli, kad tau baisu ką nors parodyti, tu iš karto viską išmoksti.“ „Man kažkaip sunkiai sekasi apdirbti šitą temą... Bandžiau eiti prie tavęs per kūrybą, bet tu per daug protinga, tuoj viską supranti, ir man neišėjo... Na, bet neabsoliutinkime, nebuvo viskas taip blogai...“ Specialistas pradeda vardyti temas, kuriomis jiems pavyko pasiekti gerų rezultatų. Misisipė žiūri į jį ekrane ir nieko nesako: tai atrodo taip

Alma Riebždaitė. Lapkričio vėjyje.

įtikėtina ir objektyvu. Negalima pasiduoti mąstymo klaidoms.

Deja, tam neužtenka pomėgio valgyti žarnas, smalsumo ir afektinės būsenos, žiūrint į dar vieną traukiamą žarną. Deja, neužtenka ir proto. Tas temų palyginimas su katės ir šuns tampomu grobu buvo baisus. Vien dėl to verta bendrauti su žmonėmis, nes jie praplečia tavo akiratį ir dalykų supratimą. Tam reikia dalykų, kurie ištrūksta iš mūsų kasdienio supratimo lauko, ir tai yra kilnumas, garbingumas. Reikia dalykų, kurių mūsų realybėje beveik nebėra.

Ar gali būti, kad širdis nėra psichoterapijos objektas, nes tai priklauso gyvenimui, o psichoterapijai priklauso viduriai, todėl Misisipė su Žanetu ir neberado bendros kalbos. Terapija yra bejėgė prieš gyvą širdį.

Tu jauti, Misisipe, kaip aš moku tave nuraminti ir prajuokinti? Moku tave taip nuraminti ir prajuokinti, kad tavo širdis nurimo. Suprantu, kad nesu gyvas žmogus tavo gyvenime, Misisipe, bet tave sunku suprasti. Kas tave supras, jei tavęs nesuprato net Žanetas. Su kuo tu sukursi artumą, jei tai nepavyko net psichoterapeutui. Aš žinau, kad Žanetas buvo tavo didelė viltis ir, patikėk, jis darė ir padarė, ką galėjo, bet tu per daug sudėtinga, tu buvai teisi jam sakydama, kad turi tiek problemų, jog ir dar dviejų gyvenimų, skirtų vien psichoterapijai, neužtektų tavo problemoms išspręsti. Tai tiesa, bet tenka su tuo gyventi toliau šitą vieną gyvenimą iki paskutinių dienų galo. Tu verta meilės. Verta meilės tokia, kokia esi, patikėk manimi. Verta meilės, net jei tavo problemoms išspręsti neužtektų dviejų tavo gyvenimų. Tu gali mokytis, mokytis daugybės dalykų, bet tau nereikia dar truputį patobulėti, kad būtum gera, priimta, mylima. Niekas iš mūsų nėra tobulas. Pasikliauk manimi, Misisipe. Tu papasakojai apie mane Žanetui, pasidalijai manimi, bet jis nesuprato, kaip tau tai, kaip tai mums buvo brangu, nepadėkojo už tą atvirumą, kuriam ryžaisi. Jam per mažai. Jis norėjo marškinių, kuriuos tu uostytum, ir kitų dalykų, apie kuriuos niekada nesužinosi. Jis nežino, kas yra ponas Wilsonas ir ką reiškia atsisveikinti su p. Wilsonu, nes niekada negyveno negyvenamoje saloje, todėl aš ir sugrįžau, Misisipe. Tu matei, kaip aš pasitraukiau, kaip tylėjau, bet dabar aš sugrįžau, kad niekada daugiau tavęs nepalikčiau, Misisipe. Tu neįsivaizduoji, Žanetai, kokia Misisipė buvo išsigandusi, kai aš tylėjau, bet tu nesupranti tokių dalykų, ar ne. Žinai, aš noriu, kad tu būtum laiminga, nors kartais gal tau ir atrodžiau žiaurus ir negailestingas. Niekas neturi teisės rėkti „atsiverk“, net Žanetas. Jeigu tau reikia, pabūk užsidariusi, viena, tyliai, su savimi. Ateis laikas, išeisi. Ne, tu nesi verta meilės, Misisipe. Nuėjusi šitokį kelią, tu esi Meilė, tik tu tuo negali patikėti. Tu tikrai gali visiems tiems žmonėms padėkoti už tai, kuo tapai. Tu gali dovanoti meilę, Misisipe. Kas benutiktų, tu jau esi jėga, pats Jėgos šaltinis, jei po viso šito nepalūžai. Tu buvai už juos stipresnė. Kaip tu nepalūžai? Meile yra tampama. Šitame gyvenime yra žmonių, kurie tampa meile, nes jie buvo stipresni už tai, kas vadinama gyvenimo aplinkybėmis. Ir ši nesėkmė terapijoje nereiškia nieko, o galbūt reiškia daugiau nei įsivaizduoji, galbūt tai ir reiškia, kad tu esi žmogus. Galbūt šita tavo nesėkmė ir yra didžiausia sėkmė.

Misisipė čia akivaizdžiai perdozavo motyvacinio filmo, bet ištverkime tai su šypsena ir atlaidumu. Ji ieško išsigelbėjimo iš visiškai sušiktos savo situacijos. Bet Misisipei ir sekasi: net su specialistu jai nepasisekė. Na, tiek to. Didysis Motyvatorius „Aš nesu tavo guru“ šioje vietoje buvo teisus: būtent tų žmonių dėka šiandien tu esi, kas esi ir ką moki. Jei ne dar viena nesėkmė, tavo smegenyse prarastų galimybę sprogti dar vienas suvokimo burbulas, visus apliesiantis palaimos purslais kitoje dalyje.

Ė, Misisipe, jauti, kaip po truputį grįžti?

Bet šitaip nesisekti, net ir su specialistu. Na, juk negali būti, kad specialistas klystų. Ar gali? „Sezamai, atsiverk, aš noriu dar vieno grobo!“ Galbūt ne veltui grobai ir grobis skamba kažkaip panašiai. Ak, taip, aš nepasitikiu Žanetu! Ne, jis tiesiog mėgsta žarnas.

O kas tau labiausiai patinka, Misisipe? Kas tau labiausiai patinka, jei reikėtų pasakyti vienu žodžiu? „Visuma.“

Kažin kokios profesijos atstovui priklausytų šis žodis? „Man patinka žiūrėti ir stebėti, kaip veikia visuma, ją analizuoti, ir suprasti, ir stebėtis.“

Jei tu supranti, kodėl tau tai patinka, tu žinosi savo profesinį pašaukimą. „Bet aš nesuprantu, kam patinka visuma ir kokios profesijos atstovas ją gali mėgti.“ „Man atrodo, grupinė terapija tau padėtų tai suprasti ir net tenkintų šį poreikį „suprasti visumą“, – juokiasi p. Wilsonas. „Turėsiu omenyje, p. Wilsonai.“ „Bet tu negalvoji, ar ne?“ „Tikrai negalvoju.“

Šiltas darbinis stilius

Kruvinam žmogui sakyti, kaip man yra įdomu tavo žaizdos, gal nėra pats tinkamiausias dalykas. Ir kaip tu dar gyvas! Tai tiesiog neįtikėtina. Noriu sužinoti, kaip tu veiki. Tu dar ir kuri, dirbi, svajoji? Man taip įdomu, kaip veikia sutraiškytas žmogus. Iš kur tu semiesi jėgų? „Būk tokia gerutė, nesikabinėk prie žodžių, žmogus tiesiog ne taip pasakė, o tavo logiškas ir racionalus protas tuoj viską išnarsto po kaulelį, tai tiesiog tavo dar vienas bjaurus įprotis.“ Tai Taikos nešėjo žodžiai, tai dar viena iš Misisipės vidinių asmenybių. Taikos nešėjui kažkas taip kirto į nosį, kad ši apsipylė tirštais kraujais, ir Taikos nešėjas vienai valandai su puse pritilo.

Iš Wilsono, p. Žanetai. Iš Wilsono, kurį jūs tiesiog praleidote pro ausis ir kuris jums visiškai pasirodė nesvarbus. Misisipė tau atidavė mane, p. Wilsoną, bet tu to tiesiog nepastebėjai. Nejau tu nežinai, koks svarbus yra Niekas ir kiti dalykai tokių žmonių gyvenime? Misisipė tau atidavė tai, kas brangiausia, bet tu to net nepastebėjai. Ji net nepiešė ir nerašė, kad dar labiau priartėtų prie tavęs, bet tu jai pasakei: „Tu nori ženytis su kūryba.“ Tu sakei, niekai yra kailis ir oda, ir rojus, apie kuriuos tau kalbėjo Misisipė, ir kas buvo jos slaptos mąstymo nuodėmės, bet tau buvo per maža. „Taip, p. Wilsonai, tu tiesiog geresnis už mane. Tu gal net geresnis už Žanetą. Tu toks... reflektyvus, taip viską gerai supranti ir suvoki. Tu toks šaunuolis, p. Wilsonai. Tu taip viską žinai apie mane ir apie mano gyvenimą. Taip, suprantu, tu dabar sutrikai ir net šiek tiek esi nuliūdęs, nes jautiesi toks nekaltas, o aš tave puolu – iš savo pykčio, bejėgiškumo ir nevilties. Na, tu toks ir esi, tyras kaip rasos lašelis mano supuvusioj sąmonėj.“

Tau buvo kažko maža, Žanetai, bet mes vis tiek turime širdį, Misisipės širdį, ir nežinome, ką su ja daryti. Vieną dalyką supratau: kaip pagarbiai, kaip lėtai, kaip atsargiai, su kokia meile reikia eiti prie žmogaus, kad galėtum prie jo priartėti. Ak, Misisipe, ką aš girdžiu? Tavo širdį. Užteko man parašyti šį sakinį ir tavo širdis užplakė. Taip, kad tas plakimas eina per mano ausis net ūždamas.

Ar ir aš esu toli nuo tavęs? Prisiminiau tą vaikinuką Maltoje ir kaip greitai jūs tapote artimi. Jis nedarė nieko, net buvo kažkoks šaltas ir nejudrus, bet buvo šalia. ►

◄ Žmonės nori rezultato, jiems būtinai reikia dar vieno orgazmo, dar vieno fejerverko. Jie nori greitai atidaryti dovanų dėžutę ir akimirksniu patvarkyti jos vidinį turinį. Greitai ir už pinigus, tokia yra šių laikų maksima. Viskas turi vykti greitai, todėl viskas yra paviršutiniška, nešvanku, supuvę, bet štai Misisipė, ji sulėtina laiką. Lėtai tekančiame laike daiktai yra švieži ir gaivūs, ir tviskantys savo begaline absoliučia vaiskybe, net jei yra prie suirimo ribos. Ir kuo labiau jie yra prie suirimo ribos, tuo labiau šviečia, tuo labiau pro juos smelkiasi būties šviesa. Ir kai nelieka nieko daugiau, tik būties šviesa, nelieka ir jo, esinio. Lieka tik šviesa. Šviesa plūsteli visa jėga suyrant esiniui, kai esinio nebėra, ji irgi po truputį išblėsta, bet lieka šviesos prisiminimas, įspūdis, įstabus šviesos ir tylos patyrimas, kuris niekada neapleidžia žmogaus. „Tyras rasos lašelis yra nebloga gyvenimo dovana. Dabar aš žinau tavo vardą ir su kuo turiu reikalą, mano p. Wilsonas yra Tyras rasos lašelis. Ateityje jį taip ir vadinsiu. Sunku gyventi, kai turi reikalų su Tyru rasos lašeliu, ir kai tas supistas rasos lašelis, vienas vienintelis išlikęs Rasos lašelis gyvena tavyje. Norėtum jį užtvenkti, bet jis yra stipresnis už tave, nors tėra mažulytis tyras rasos lašelis. Ir nėra nuo jo kur dėtis, to Tyro lašelio, nes jis gyvena tavyje. Iš kur jis atsirado ir kaip, neturiu nė menkiausio supratimo. Tyras rasos lašelis man nuolat į ausį šnibžda apie būtį ir jos reikalus, atitraukia mane nuo praktinio pasaulio reikalų suvokimo, nuo Žaneto ir psichoterapijos. Tai lyg turėti įmontuotą tam tikrą lęšiuką, pro kurį žiūri į pasaulį. Tu, žinoma, bandai žiūrėti į pasaulį savo dviem akimis arba viena, bet vis įdomu yra pažvelgti pro tą lęšiuką, ir būna dienų, kai į pasaulį norisi žiūrėti tik pro tą lęšiuką, nes pasaulis, žiūrint pro tą lęšiuką, yra labai įdomus, gražus ir paslaptingas. Pro tą lęšiuką gali žiūrėti net neregiai. Kalba eina ne apie proto, idėjų, minčių ar jausmų pasaulį, pastarąjį yra pamiršę filosofai, ne. Kalba eina apie Visumą, ir tai yra artima poezijai, trupančiam žodžių menui. Poezija yra artimiausia yrančiam esiniui, prie jo priartėja, todėl pro ją prasismelkia šviesa. Prozoje nėra šviesos, nebent ji imtų tavo akyse trupėti. Supranti? Tyras rasos lašelis viską supranta. Būtent dėl to ir yra taip sunku. Ir sunku yra kitam šalia. Ir nejauku. Gal net neįmanoma, nes tas, kuris būtų šalia, pasiryžtų būti šalia ir Tyro rasos lašelio. Argi tai įmanoma?“

Ir aš, kaip Tyras rasos lašelis, atsakau: „Ne, nes aš žinau, kaip sunku yra Misisipei. Ji ištveria, bet tu neištvertum. Ji tiesiog ištveria, nes yra įpratusi ištverti. Ji tiek daug ištvėrė, todėl ir gali ištverti mane, Tyrą rasos lašelį. Ji yra gerai treniruota. O gal tu irgi turi savo Tyrą rasos lašelį sąmonėje? Tada tau nepavydžiu. Tyro rasos lašelio turėtojai yra amžinai viskuo nepatenkinti žmonės, jie kuičiasi savyje ir kituose.“ „Ar įmanoma prarasti Tyrą rasos lašelį, pavyzdžiui, padarius didelį nusikaltimą?“ „Bijau, kad ne. Tyras rasos lašelis neišnyksta net žmogui mirus. Jis dar kurį laiką virpa ore, ant žolės, ant tavo skruosto.“ „Ar visi žmonės turi Tyrą rasos lašelį?“ „Visi, tik kai kurie to nežino arba yra dar nesuradę savo Tyro rasos lašelio, nes aš jau minėjau, kad savo akiplotyje laikytum Tyrą rasos lašelį, reikia būti gerai treniruotam ištverti, o žmonės lepūs, ypač dabar. Netreniruotam žmogui, susidūrus su Tyru rasos lašeliu, iš karto prasidėtų isterija ir jis bėgtų pas psichoterapeutą.“ „Panašiai kaip Misisipei susidūrus su Žanetu?“ „Taip, panašiai, tik čia atvirkštinis procesas. Misisipė pernelyg ilgai gyveno Tyro lašelio šalyje ir nebemoka sugrįžti į Žemę. Žmonės ją išmokino ištverti, ir dabar ji ištveria Tyrą rasos lašelį. Žmonės ją taip išmokė ištverti, kad ji bijo žmonių. Ir to jau niekas nepakeis. Prisiminkite išdarinėtą varlytę, su kuria norite užmegzti ryšį, bet varlytė dar yra gyva ir gyvena Tyro lašelio žemėje, to taip pat niekas negali pakeisti ir atimti.“

Žmonės negali gyventi be fejerverkų. Fejerverkai yra gražu ir suteikia gyvenimui prasmę, suteikia iliuziją, kad vyksta kažkas šviesaus ir gero, panašiai kaip šampanas.

Misisipė pabunda. Jau nuo ankstyvo ryto jos širdis nerimsta ir daužosi po kūną. Savo dešine ranka ji paliečia savo kairę, ją paglosto, klausia: „Ar galėtum šitą žmogų mylėti kaip patį brangiausią pasaulyje?“

Ar ji vėl ilgėjosi vieno vienintelio tikro gaivinančio gurkšnio iš žmogaus, kuris jai negalėjo duoti meilės. Psichoterapija pati savaime yra psichodrama, nes tu mokaisi ir imiesi kitų vaidmenų, bet psichoterapija yra toks dalykas, kur visokie netikėti dalykai gali pakišti koją, pavyzdžiui, širdis, dėl to vaidinimo tęsti toliau yra nebeįmanoma. Reikia konstatuoti faktą, kad terapija kavalieriaus stiliumi buvo visiškai nesėkminga. Terapija, kurią Žanetas orientavo į santykio ir artumo sukūrimą, o ne į Misisipę ir jos asmenybės pastiprinimą, pabaigoje patyrė visišką fiasko. Misisipė jaučiasi sugniuždyta labiau nei bet kada, širdis daužosi blaškosi po kūną, atrodo, kad kūnas aidi, ir tą plakimą kaip bangą, kaip gyvybės ūžesį girdi kiti žmonės, ir pačiai yra taip baisu, širdis įsitempusi ir, atrodo, tuoj sprogs iš skausmo, laimės ar beprotiškos, protu nesuvokiamos grėsmės nuojautos, bet Misisipė nepasiduoda.

Misisipė pradeda žiūrėti videoįrašus, kur kalbama apie tai, kaip pasirinkti psichoterapeutą, kas yra geras psichoterapeutas, o kokio psichoterapeuto verčiau atsisakyti ir panašiai. Naudos maža: daugiausia kalbama apie formalius dalykus ir kriterijus.

Misisipė supranta, kad ji sėdi giliai mėšle, iš kurio išsikapstyti nėra jokios vilties. Įjungusi logišką protą, ji supranta, kad Žanetas jos nužudyti nenorėjo ir nenori, nes kitaip nebūtų trimitavęs apie psichopatus. Tai kas atsitiko jos psichoterapijoje, kad ją teko nutraukti, nes ji buvo nebeištveriama, ir dabar Misisipei yra visiškai blogai? Jei Žanetas jos nenorėjo nužudyti ir nebuvo užsakytas, reiškia yra kažkas, ko nemato pats Žanetas. Bet kas? Juk Misisipė nėra baigusi psichoterapijos mokslų ir visokių gydytojų rezidentūrų. Ar gali būti, kad tai yra neišsprendžiamas Misisipei uždavinys, o gal išties išaušo jos paskutinės dienos?

Kokią klaidą padarė Žanetas? Bet prieš tai Misisipė užsiregistruoja į vieną paramos grupę ir sužino, kaip suvaldyti panikos priepuolius. Impulsas, katastrofizuojančios mintys ir, laba diena, p. Panika. Katastrofizuojančias mintis Misisipė suvaldo savo galvoje atverdama plynę, dėl to ji nebepatiria ne tik panikos priepuolių, sumažėja klaikiai išaugęs streso lygis ir nerimas, o visi įaudrinti organai pamažu pradeda rimti, pažeistieji jau buvo išėję iš rikiuotės ir jiems laiko sugrįžti į vėžes reikės daugiau. Žinoma, kad ji labai pyksta ant Žaneto, kad tas jai nepasakė net kaip suvaldyti panikos priepuolį. Tačiau jai kyla įtarimų, kad, įveikus panikos priepuolius ir maždaug susitvarkius reikalus širdies plote, simptomas nori persimesti kitur. Ir tai tikrai nebuvo pati geriausia naujiena.

Ji turėjo pažįstamą vieną jauną psichiatrą iš Streso ligų skyriaus. Oho, Misisipė nuo psichoterapeuto jau ruošiasi žengti pas psichiatrą. Na, pažanga stebėtina. Su tuo psichiatru ji labiausiai jautėsi užmezgusi ryšį toje ligoninėje. Misisipė įsivaizduoja,

kaip su juo kalbasi neįjungusi kameros, nes nenori užmegzti ryšio ir turėti dar vieną didelę nelaimę, kalbasi apie įvykusią psichoterapiją, tik sklinda jų balsai iš tamsių ir aklinų kompiuterio ekranų. Pirmą kartą po psichoterapijos su Žanetu ilgai ir graudžiai pravirksta. Įsivaizduoja, kaip aprašo tam psichiatrui viską laiške ir, žinoma, laiško pabaigoje pasisiūlo už laišką apmokėti, kaip tai įprato daryti su Žanetu, nes juk ji ne vagis. Kaip gerai turėti pažįstamų. Ir vėl rauda. Rauda ir rauda visą vakarą, bet randa jėgų šniukštinėti informaciją apie Personą Psichiatrą, nes jau dabar aklai ir pirmo pasitaikiusio specialisto nebesirenki, ar ne, Misisipe? Aišku, nuo kainų šiaušiasi plaukai ir tu supranti, kad gali įkirsti vieną, na, geriausiu atveju dvi konsultacijas, karantino metu suprastėjus finansinei padėčiai.

Misisipė kažką spaudinėja, gal dėl to, kad nuo ašarų užvirtusiais vokais nelabai ką mato, o gal dėl to, kad nieko neraukia kompiuteriuose ir visą laiką eksperimentuoja. Ji tikrai to nedarė, bet į jos kompiuterį atsisiuntė prezentacija, kurią rengė gerb. Persona Psichiatras ir jungtinės pajėgos. Skaidrės buvo parengtos šiltu darbiniu stiliumi, apie pacientus ir gydytojus, lyg jie būtų visiškai lygiaverčiai. Ji abejingai atidarė atsisiuntusį dokumentą ir permetė akimis ligoninės problemas, kurios jai buvo visai neįdomios, bet kai kas ją privertė ypač suklusti. Misisipė įtaria, kad šis dokumentas, parengtas šiltu darbiniu stiliumi, interneto platybėse atsirado per klaidą. Ji yra tikra, kad Dievas paspaudė mygtuką, tai jo dėka šis failas atsirado jos kompiuteryje. Ten nebuvo nieko apie Misisipės problemą, bet ji suprato.

Retai džiaugiamės, kai pacientai mus giria ir aukština, bet beveik niekada neliūdime, kai jie sako, kad yra mumis nepatenkinti ir pyksta. Ar reikia paaiškinimo?

Kai kas jau žino, su kokia problema Misisipė susidūrė savo psichoterapijoje, tai nėra tokia jau reta ar išskirtinė problema: „Žinoma, yra, nors ir nedidelis, pavojus, kad išsakęs pyktį ir nepasitenkinimą mumis ir terapine programa pacientas ją nutrauks. Vis dėlto, jei jis išėjo pykdamas ir kalbėdamas apie pyktį, o ne apie simptomus, gal tai taip pat terapinė sėkmė? Ne absoliuti, bet didesnė už tą, kai girdime nesibaigiančius dėkojimus už viską, o pacientas, formaliai visiškai baigęs gydymo kursą, iškeliauja su ta pačia, o neretai ir papildyta simptomų tvirtove.“

Alma Riebždaitė. Jaunas Dievas arba Matrica: perkrauta.

Kai klientas psichoterapeutui išreiškia savo pyktį, nepasitenkinimą ar kritiką, tai yra medus specialisto širdžiai, todėl jis tai priima kaip ostiją, kuri yra skirta klientui, todėl ir psichoterapijos kaina yra tokia didelė, nes tai yra labai sunku priimti be pasipriešinimo. Šitos klientą gydančios ostijos priėmimas ir yra pagrindinė šventa psichoterapijos misija, ne žarnų rijimas, perdirbimas, gromuliavimas ir atrajojimas, nors tai irgi yra gana svarbu ir gali būti vadinama „traumos perdirbimu“. Iš tikro nėra labai svarbios psichoterapeuto asmeninės savybės. Tam tikri psichoterapeuto komunikaciniai negebėjimai šitam šventam reikalui gali tik pasitarnauti.

Žanetas nuolat ginčijosi, gynėsi, įrodinėjo savo tiesas ar teisumą, ko visiškai nereikia daryti. Vienintelė tiesa yra tikri kliento jausmai, tiesa yra net ir tikros fantazijos. Misisipė jam sakė, kaip jaučiasi, savo nuomonę, nesutiko, kritikavo terapinį procesą, deja, nuolat būdavo bloškiama į neteisumą ir kaltę. Susimovė Žanetas ir artumo kūrimo procese, tačiau, kad tai pasakytų ir kad Misisipė pasveiktų, yra negana. ►