Jūratė GRIGAITIENĖ. Avinjono teatrų festivalio legenda iš arčiau

Avinjono teatrų festivalio legenda iš arčiau

Liaudyje sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Nuo studijų laikų sovietmečiu Avinjono teatrų festivalio legenda viliojo, tačiau atrodė kaip kokia nepasiekiama, tolima svajonė. Pasirodo, svajoti verta. Nes nuoširdūs ketinimai ir troškimai turi savybę anksčiau ar vėliau išsipildyti. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, ši sena mano svajonė šią vasarą netikėtai virto realybe.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Įkūrė J.Vilaras

Didžiausias ir seniausias pasaulyje teatrų festivalis šiemet liepos 7–26 dienomis Avinjone surengtas jau 76-ąjį kartą.

Avinjono festivalį 1947 m. įkūrė žymus prancūzų aktorius ir režisierius Jeanas Vilaras. Beje, J.Vilaras studijavo Paryžiuje režisieriaus Charleso Dullino įkurtoje „Atelje“ teatro studijoje kartu su legendiniu lietuvių režisieriumi Juozu Miltiniu. J.Vilaras buvo pakviestas Avinjono Popiežių rūmuose pristatyti savo pirmąjį didelę sėkmę atnešusį spektaklį „Žmogžudystė katedroje“ pagal T.S.Elioto pjesę. Tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje meno kritikas ir kolekcininkas Christianas Zervosas ir poetas René Charas surengė šiuolaikinės tapybos ir skulptūros parodą. Tuo metu ir buvo iškeltos pagrindinės festivalio meninio manifesto idėjos, kurios mažai pakito ir vėlesniais metais. Neatsitiktinai Avinjono centre įkurtas įdomus J.Vilaro gyvenimo ir kūrybos palikimo centras, kuriame galima rasti daug vertingos informacijos apie kūrėją ir kitus žymius to meto teatro veikėjus. Taip pat šiame centre eksponuojama turtinga ir interaktyvi Avinjono teatrų festivalio retrospektyvinė ekspozicija: spektaklių, įvairių renginių bei projektų nuotraukos, filmuota medžiaga, programėlės, afišos, kostiumai, scenografijos detalės ir kita archyvinė medžiaga.

Nuo 2013-ųjų iki šių metų (šiemet paskutinė kadencija) festivalio direktoriumi buvo teatro, operos ir kino režisierius, aktorius ir poetas Olivier Py. Jis tapo pirmuoju menininku, paskirtu Avinjono festivalio direktoriumi nuo J.Vilaro laikų. Savo kūryboje O.Py siekė poetinio / meninio ir politinio dialogo. Teatras, pasak festivalio direktoriaus, yra kultūros instrumentas, kuriame žodis tampa veiksmu, o eilėraštis vieną dieną gali įkvėpti naujas demokratines formas. Avinjono teatrų festivalio programa šį dešimtmetį atspindėjo šio menininko pasaulėjautą. Joje buvo pristatomi jauni kūrėjai (Thomas Jolly, Tommy’s Milliotas, Tamara Al Saadi ir kiti), prisimenami didieji meistrai (Satoshi Miyagi, Krystianas Lupa, Mengas Jinghui, Oskaras Koršunovas ir kiti), kai kurių režisierių (Alexandros Badea, Christianos Jatahy, Kirillo Serebrennikovo ir kitų) spektakliai atvirai provokavo, kvietė veikti ar leido žiūrovams išgirsti naujus kolektyvinius balsus (Julien Gosselin, Nathalie Garraud, AnneCécile Vandalem). Festivalio direktorius skiria valdyba, o juos oficialiai turi patvirtinti Avinjono meras ir Prancūzijos kultūros ministras. Nuo J.Vilaro laikų meno vadovas yra visiškai laisvas rengti savo programą. Ši nepriklausomybė visada buvo užtikrinta, apsaugota nuo bet kokio kišimosi, nepaisant politinio konteksto.

Kryptis nepasikeitė

Festivalio programą sudaro ne tik spektakliai, bet ir pjesių skaitymai, parodos, filmai, kiti renginiai, ekskursijos, diskusijos ir kt. Kiekvieną vakarą vyksta bent vieno spektaklio premjera, todėl Avinjonas tampa tikros kūrybos, susitikimų, bendravimo, nuotykių, ieškojimų ir atradimų vieta tiek menininkams, tiek gausiai susirinkusiems žiūrovams iš Prancūzijos ir viso pasaulio. Neatsitiktinai J.Vilaro įkurtas Avinjono festivalis yra vienas svarbiausių šiuolaikinio scenos meno renginių pasaulyje. Kasmet liepą Avinjonas tampa miestu-teatru, paverčiančiu savo architektūrinį paveldą įvairiomis didingomis ir stebinančiomis spektaklių erdvėmis, sutraukiančiomis dešimtis tūkstančių skirtingo amžiaus teatro gerbėjų. Vienas iš svarbiausių festivalio įkūrėjo J.Vilaro tikslų ir buvo „suteikti

teatrų festivalio arčiau

Šokio spektaklis „Tumulus“ (choreogr. F.Chaignaud). Avinjono festivalio archyvo nuotr.

kolektyviniam teatro menui ką nors kita nei uždaras erdves; suderinti architektūrą ir draminę poeziją“.

Nuo 2013 m., kai festivaliui pradėjo vadovauti O.Py, jo kryptis ir tikslai iš esmės nepasikeitė. Siekiama pristatyti garsiausius menininkus iš viso pasaulio, o teatro instituciją paversti lanksčiu įrankiu, tarnaujančiu viešosios kultūros politikos sklaidai. Taip pat dedama daug pastangų, siekiant palaikyti Avinjono legendą – kaip unikalią tarptautinę reputaciją turintį ir visiems svetingą festivalį, pritraukiantį kiekvienais metais daugybę žmonių iš viso pasaulio. Festivaliui daug metų pavyksta sujungti tradicinį, neretai populiarųjį teatrą su naujausiais eksperimentiniais šiuolaikinio scenos meno ieškojimais.

Užbūrė atmosfera

Avinjonas – tai ir tam tikra dvasinė būsena, kai miestas vieną vasaros mėnesį virsta gyvu forumu po atviru dangumi, kuriame festivalio dalyviai diskutuoja apie spektaklius ir dalijasi savo patirtimi. Žinoma, jaukią teatrinę atmosferą padeda kurti pats miestas: siauros viduramžių gatvelės, kavinėse dominuojantis prancūziškas Provanso stilius, senoviniai Popiežių rūmai, bažnyčios, gatvės vaidinimai, kaukės, muzika, šokiai, linksmybės. Ir mane pačią, pirmą kartą viešint Avinjono teatrų festivalyje, užbūrė ne tiek spektakliai, kiek bendra nedidelio ir jaukaus viduramžių miesto teatrinė atmosfera. ►

Dramos spektaklis „Septintoji diena“ (rež. M.Jinghui).

◄ Rodos, kiekviena mažiausia niša yra pritaikyta teatro reikmėms. Didingi Popiežių rūmai, bažnyčios, muziejų, parodų, gimnazijų salės, kavinės, skverai, gatvelės ir kt. – viskas virsta gyvojo teatro erdvėmis. Šiemet specialiai sudarytame teatrinių scenų-aikštelių žemėlapyje buvo pažymėtos net 127 vietos, kuriose beveik mėnesį vyko po kelis vaidinimus per dieną. O kur dar spontaniškos improvizacijos gatvėse ir skveruose, teatralizuoti pakvietimai į pasirodymus. Išradingumui čia nėra ribų, nes visi stengiasi atkreipti praeivių dėmesį į save, kažkuo išsiskirti iš minios. Ryškiais ir originaliais kostiumais pasidabinę aktoriai į savo pasirodymus žiūrovus kviečia tiesiog gatvėse, kavinėse. Kviečia žodžiu, šokiais, dainomis, grodami įvairiais muzikos instrumentais. Dalija spalvingas spektaklių skrajutes, dviračiais veža, neša ant nugaros ar galvos prisikabinę afišas, vaidina trumpus epizodus iš spektaklių ir kt.

Tradiciškai festivalio programa sudaryta iš dviejų dalių – „In“ ir „Off“ programų. Didžiausia problema, kaip atsirinkti tą vienintelį iš gausybės pasiūlymų, kurie trumpai pristatomi specialiai išleistame ir nemokamai dalijamame beveik 600 puslapių apimties festivalio „Off“ programos buklete. Paskaičiavau, kad net ir labai pasistengus per tris savaites turbūt būtų neįmanoma aplankyti visų taškų, kuriuose liepą vyksta teatro pasirodymai. Reikėtų aplankyti vidutiniškai po 6–7 teatrus per dieną, neskaitant pagrindinės programos.

Jaukus ir svetingas

Nors miestas nedidelis ir nuklysti toli beveik neįmanoma, nes visas senamiestis aptvertas aukšta akmenine gynybine siena, tačiau pirmą kartą viešint iškyla problema, kaip atrasti reikiamą pasirodymų vietą. Viduramžių laikus menančios gatvelės siauros, tačiau jų išdėstymas gana painus, be aiškios sistemos. Netyčia pasukęs kelis žingsnius į vieną ar kitą pusę, jau atsiduri kažkur kitur ir prarandi ieškomą orientyrą. Vėl suki ratais, kol sugrįžti į pradinį tašką. Taip vieną kartą nuklydus nuo teisingo kelio ir vėluojant į spektaklį, man geranoriškai padėjo iš pažiūros jaunas ir tvarkingai apsirengęs vyrukas. Paklaustas, ką veikia Avinjone, vyras visiškai nesidrovėdamas ir net su tam tikru pasididžiavimu atsakė, kad gyvena gatvėje. Šis gestas pasirodė labai prancūziškas, nes šioje šalyje labai vertinama asmens laisvė. Tokių gyvenančių ir miegančių gatvėje vėliau pastebėjau ne vieną, tačiau nė karto nekilo baimės jausmas, net ir vienai grįžtant namo naktį po vėlyvo spektaklio. Teatro Meka tituluojamas Prancūzijos miestas atrodė labai saugus, jaukus ir svetingas.

Vienintelė problema, su kuria susiduri šiame festivalyje, – kalba. Prancūzai, net ir jauni, nėra linkę kalbėti angliškai. Gaila, bet visos festivalio spaudos konferencijos, diskusijos, aptarimai, susitikimai su kūrėjais, ekskursijos po miestą vyko prancūzų kalba. Taip pat ne visi net pagrindinės programos spektakliai buvo verčiami į anglų kalbą. Nemokant prancūzų kalbos, tenka pasikliauti visais kitais informacijos priėmimo kanalais.

Pagrindinę programą šiemet sudarė maždaug 40 dramos, šokio, interdisciplininių, operos ir vaikams skirtų pasirodymų bei filmų. Programa sudaryta taip, kad vienas spektaklis rodomas kelis kartus, tad labai patogu, atvykus net kelioms dienoms, pamatyti pagrindinius tos savaitės kūrybinius darbus. Puiki ir profesionali festivalio organizacinė komanda. Ji labai operatyviai reaguoja, informuoja, prireikus pakeičia bilietus ir visaip kitaip padeda susiorientuoti. Viename laiške festivalio koordinatorė Gabrielė man parašė: „Darysime viską, kas įmanoma geriausio.“ Ir savo pažadą įvykdė.

Galimybė palyginti

Per savaitę Avinjone teko pamatyti dešimt spektaklių – šešis dramos ir keturis šokiojudesio. Nesu didelė šokio ar fizinio –

judesio teatro žinovė ir gerbėja, bet šiame festivalyje būtent šie spektakliai padarė didžiausią įspūdį. Supratau, kad didingos rūmų, bažnyčių erdvės, scenos po atviru vakaro dangumi labiausiai tiko masinių šokio kompozicijų meniniam-idėjiniam krūviui atsiskleisti. Dramos spektakliai reikalauja uždaresnės, kamerinės erdvės. Kiekvienas matytas spektaklis vyko vis kitoje, viena už kitą įspūdingesnėje netradicinėje erdvėje.

Teko laimė net du kartus matyti žymaus italų režisieriaus Alessandro Serra „Audros“ premjerinius spektaklius – tarptautiniame Klaipėdos dramos teatro kasmet organizuojame „TheAtrium“ ir Avinjono festivaliuose. Galiu palyginti. Avinjone „Audra“ buvo rodoma prabangiame barokinio stiliaus operos teatre „Opera Grand Avignon“, kuriame, kaip paaiškino vietinis gyventojas, bilietai sezono metu kainuoja nuo 100 eurų. Didelių vaidybos ar režisūros skirtumų ir pokyčių neįžvelgiau, o publika reagavo panašiai kaip Lietuvoje. Žavėjo aktorių vaidybos lengvumas, žaismė, „teatro teatre“ principo panaudojimas. Tačiau labai ilgai ir žemai besilenkiantys spektaklio viduryje vyrai aktoriai, vestuvių dalyviai, pasidabinę baltomis nuotakų suknelėmis, taip trokštamų žiūrovų aplodismentų nesulaukė. Žiūrovai pabaigoje taip pat nekilo iš savo vietų, nors spektaklį stebėjo įdėmiai ir gyvai reagavo ypač į šviesiu humoru nuspalvintus epizodus.

Tyrinėja visuomenę

Postdraminio teatro maniera sukurtame spektaklyje „Septintoji diena“ kinų režisierius M.Jinghui adaptuoja biblinio mito įkvėptą ir tikrais įvykiais pagrįstą Yu Huato to paties pavadinimo romaną, sukurdamas sceninę jo versiją. 2013 m. išleista knyga „Septintoji diena“ atnešė rašytojui Y.Hua tarptautinį pripažinimą. Rašytojas gimė 1960 m., yra išleidęs kelis romanus, tarp jų – „Gyventi“ (1993), „Kraujo pirklio kronika“ (1995), „Broliai“ (2005), taip pat esė rinkinį „Kinija dešimčia žodžių“ (2011), pelnė tarptautinę „Courrier“ premiją už geriausią užsienio knygą.

Spektaklyje „Septintoji diena“ pagrindinis veikėjas Yang Fei ką tik žuvo per sprogimą, todėl nerami jo siela klajoja po kitą pasaulį, nerasdama sau vietos. Yang Fei sutinka kitus mirusiuosius, pasitinkančius jį anapusinio pasaulio tyruose, – savo buvusią žmoną, merginą žiurkę ir jos palydovą, taip pat daugybę šachtininkų ir kitų. Tačiau jo klajonės išlieka ramios, skatinamos troškimo surasti paslaptingomis aplinkybėmis dingusį tėvą. Šiame spektaklyje kinų režisierius M.Jinghui tęsia novatorišką Kinijos visuomenės tyrinėjimą. ►

Gatvės teatro pasirodymas Avinjone.

Šokio spektaklis „Le Sacrifice“ (choreogr. D.Masilo).

◄ Scena pripildyta keisčiausių vaizdų ir daiktų: kelios dešimtys ant grindų besivoliojančių ir dažnai po sceną iš vienos vietos į kitą tampomų žmonių skeletų muliažų, lazdų, buities rakandų ir kt. O scenoje riogsantis senovinis grūdų smulkintuvas spektaklio pabaigoje grėsmingai, tarsi koks mitinis apokalipsės metu prabudęs žvėris, pradeda veikti ir traiško byrančius grūdus tarsi gyvus žmones. Galingo formato spektaklyje stipriausia vizualiai ir emociškai atrodė pagrindinio veikėjo susitikimo su buvusia žmona scena. Po erotika alsuojančio akto moteris savanoriškai „įsišaldo“ lemputėmis apšviestame tikrame šaldytuve, kuris netikėtai virsta baltu jos pačios karstu ir amžino poilsio vieta. Tačiau iš esmės įdomų ir netikėtų metaforų sklidiną spektaklį temdė ilga trukmė su daug pasikartojančių scenų ir monotoniškų veikėjų monologų bei dialogų.

Rytų moterų istorijos

Net du festivalyje matyti spektakliai skirtingais rakursais analizavo išskirtinai musulmoniškų Rytų šalių moterų problemas ir jų kovą už prigimtines teises. Kamerinio pobūdžio poetinis spektaklis-projektas „Shaeirat“ („Poetės“) kvietė žiūrovus atrasti šiuolaikinės arabų moterų poezijos grožio skambesį. Ši programa dedikuota dviejų poečių kūrybai: Carol Sansour „Abrikosų laikais“ ir Asmaa Azaizeh „Netikėk manimi, jei pasakosiu tau apie karą“. Keturios juodomis suknelėmis apsirengusios moterys statiškai, minimaliomis priemonėmis, naudodamos tik įvairias savo balsų moduliacijas, skaito poeziją, kurioje išryškėja politinė ir socialinė moterų kova, siekiant išsivadavimo bei unikalios tapatybės pripažinimo. Kadangi nebuvo verčiama į anglų kalbą, tad, nesuprantant tariamų žodžių prasmės, beliko įsiklausyti ir mėgautis skirtingo tembro balsais atliekamu arabų moterų poezijos ritmo skambesiu. Ypač sužavėjo vienos atlikėjos garsinės-vokalinės galimybės. Atrodo, kad buvo išsemta visa įmanoma žmogaus balsinė-garsinė amplitudė – nuo žemiausio, tyliausio iki aukščiausio, garsiausio taško: veblenimas, rypavimas, cypimas, gergždimas, rėkimas išaugo iki kulminacinio pirmykščio staugimo, kaip viso viduje susikaupusio moterų skausmo, nevilties, kančios išraiškos.

Kitas matytas arabų moterų problemas analizuojantis spektaklis „Jogging“ paremtas tikrais dokumentiniais faktais. Aktorė Hananė Hajj Ali iš Beiruto seka keturių moterų iš arabų pasaulio istorijas. Tai pačios aktorės Hananės, taip pat Medėjos, tiek senovinėje, tiek šiuolaikinėje versijoje, žudančios savo vaikus arba aukojančios juos ant Artimuosius Rytus krečiančių karų aukuro, istorijos. Kol žiūrovai renkasi, H.H.Ali jau yra scenoje. Apsirengusi juodais patogiais rūbais, ji ilgai ir kantriai laukia žiūrovų, bendrauja su vėluojančiais ar nerandančiais vietos, replikuoja ir pan. Spektaklis prasideda, kai aktorė, atlikusi fizinius kūno tempimo pratimus, apšyla, paruošia balsą pasirodymui ir pradeda bėgti. Sukurti spektaklį, pasak režisierės, įkvėpė jos pačios – „moters, motinos, aktorės, pilietės“ – gyvenimas, kai ji kasdien bėgioja Beiruto gatvėmis, kad atsikratytų streso, depresijos ir osteoporozės. Sveikatą stiprinančius fizinius pratimus ji paverčia pasinėrimu į intymiausias savo svajonių ir baimių gelmes. Šiuo spektakliu aktorė siekia mesti radikalų iššūkį stereotipams ir prietarams, dėl kurių iki šių dienų kenčia arabų pasaulio moterys. Jaukus ir šiltas monospektaklis. Atrodo, kad svečiuojiesi aktorės namuose ir, gurkšnodamas gardžią arbatą, klausaisi šeimininkės pasakojamų istorijų. Pasirodymas interaktyvus, nes aktorė nuolat bendrauja su publika, pakviečia iš salės vyruką, kad padėtų jai atlikti atsilenkimo pratimus, tepa ant veido

maitinamąją kaukę, vaišina žiūrovus savo keptais pyragaičiais ir kokakola ir pan. Galėtų būti smagi komedija, jei ne siaubingi karo atšvaitai ir prieš mirtį parašytas jauno kareivio savižudžio atsisveikinimo laiškas motinai. Po jo salėje įsivyrauja mirtina tyla ir pasigirsta tylus kūkčiojimas.

Tapatybės paieškos

Vienintelė šiame festivalyje matyta komedija vadinosi „Ten, kur maniau esąs, nebuvo nieko“ (rež. Anais Muller ir Bertrandas Poncetas). Du veikėjai Andžė ir Bertas ieško stabo, kai netikėtai iš palubės nukritusi knyga pasufleruoja idėją – garsią prancūzų rašytoją Marguerite Duras. Kartu jie stengiasi sukurti šedevrą, pasiklysdami tarp realybės, tikrovės, fikcijos, fantazijos ir fantomų. Andžė ir Bertas, nusprendę sekti M.Duras pėdomis, kartu pakviečia ir žiūrovus į svaiginančias savos ir literatūrinės tapatybės paieškas. Personažai scenoje žaismingai tyrinėja vietas, kuriose Marguerite mėgo rašyti, žaidžia su grožinės literatūros ribomis ir kodais, išradingai keičia vieną mizansce- ną kita, nepastebimai dingsta iš scenos, staiga atsidurdami filmo kadruose ir pan. Filosofuodami apie žmogaus dekonstrukciją ir diskutuodami apie meninę rekonstrukciją, veikėjai bando parašyti šedevrą, sukurti savąją istoriją istorijoje.

Komedijos humoras buvo paslėptas ne situacijose, o šmaikščiuose personažų tekstuose ir dialoguose, žiūrovų juokas netilo viso vaidinimo metu. Gaila, kad ir šį kartą spektaklis nebuvo verčiamas, tad teko pasikliauti intuicija ir tik iš puikios aktorių vaidybos, jų vertinimų ir reakcijų atspėti, apie ką kalbama šioje žaismingoje komedijoje.

Kaip minėjau pradžioje, šiame festivalyje stipriausią įspūdį padarė ne dramos, o keturi matyti šokio spektakliai. Greičiausiai tam įtakos turėjo ne tik choreografiniai sprendimai ar atlikėjų profesionalumas, bet ir įspūdingų Avinjono miesto netradicinių erdvių panaudojimas. Taip pat svarbu, kad, stebint šokio spektaklius, neiškilo kalbos problema.

Šokis Popiežių rūmuose

Belgų choreografas Janas Martensas šiuolaikinio šokio spektaklyje „Futur Proche“ kartu su penkiolika Karališkosios flamandų operos ir baleto teatro „Opera BalletVlaanderen“ šokėjų ir dviem vaikais kviečia žiūrovus į jaudinantį tyrimą, bandydamas atsakyti į klausimą, ar galime pakeisti visuomenę, kūnus ar mąstymo būdus klimato krizių ir pandemijų laikais.

Ritminį judėjimą visą spektaklį lydi vienintelis muzikos šaltinis – šiuolaikinis klavesinas, kuriuo groja lenkų klavesinininkė Goska Isphording. Ypatingą atmosferą ir natūralią scenografiją sukūrė didinga Popiežių rūmų erdvė, skirta maždaug tūkstančiui žiūrovų. Kasdieniais gatvės drabužiais apsirengę šokėjai spektaklio pradžioje, nerūpestingai ir be įtampos sėdėdami ant ilgo suolo, sukuria šiuolaikinės visuomenės įvaizdį. Šokėjai judesiais ir gestais, atlikdami individualiai solo numerius, prisistato, vėliau bendrauja poromis ar mažomis grupelėmis. Tačiau kai kamera padidintos žmonių kūnų projekcijos, tarsi kokios matricos, atsiduria ant senovinės rūmų sienos, reginys tampa nepaprastai gražus ir emociškai jaudinantis. Atrodo, kad kelių šimtmečių istorinė patirtis susilieja su šiuolaikinio žmogaus būtimi, pažymėta vartotojiškos visuomenės klišėmis. Šokėjų kūnų projekcijose atsispindintys pastato langai tampa prasmingu simboliu. Žmogus iškyla kaip visatos centras, mikrokosmosas, kaip atviras langas į vidinį ir (ar) išorinį pasaulį. Įsiminė ir savotiškas šiuolaikinės visuomenės apsivalymo ritualas. ►

Vertingiausia dovana, parsivežta iš festivalio, – tylos ir harmonijos paieškos chaotiškame ir triukšmingame, konkurencinės kovos, pandemijų, karų ir kitų blogybių draskomame šiuolaikiniame pasaulyje.

Šokio spektaklis „Silens legacy” (choreogr. M. Le Pladec).

◄ Į sceną atvežamas didžiulis juodas kubilas, į kurį šokėjai vienas po kito spalvotais plastikiniais kibirais ilgai ir monotoniškai neša ir pila vandenį. O vėliau, pripildę kubilą vandens, nusimeta viršutinius drabužius ir patys nedidelėmis grupelėmis į šį vandenį panyra. Iškyla iš jo nuskaidrėję ir atsinaujinę. Choreografas J.Martensas turėjo nuostabią galimybę šioje didžiulėje simbolinėje Popiežių rūmų erdvėje per šokio meną parodyti pasaulio, galinčio save transformuoti, viziją.

Nepaliko abejingų

Choreografė Dada Masilo spektaklyje „The Sacrifice“ tyrinėja svanų genties papročius ir tradicijas per Igorio Stravinskio „Pavasario apeigų“ muzikinę prizmę. Pietų Afrikos Respublikoje kosų aplinkoje užaugusi choreografė, jungdama skirtingus šokius, bando tyrinėti savo pačios kilmę per etninius tapatybės ženklus – kolektyvines giesmes, apeigas, pa(si)aukojimo ritualą. Nes, pasak kūrėjos, „norėdamas ko nors paprašyti iš protėvių, turi sugebėti ką nors duoti mainais“.

Spektaklyje „The Sacrifice“ išryškėja svanų genties paveldas per skausmo ir kančios, kuriuos žmonės gali sukelti vieni kitiems, tyrinėjimus. Spektakliu bandoma atsakyti į klausimus, ar kančia iš tiesų būtina siekiant pokyčių ir ką turime paaukoti, norėdami pradėti viską iš naujo ir kitaip. Scenoje keturi muzikantai ir dešimt šokėjų sudaro bendruomenę, kurios humoras ir apeigos žiaurumą paverčia tiesiog pakenčiamu. Visi juodaodžiai šokėjai atrodo kaip vienas – apnuoginę viršutinę kūno dalį, plikai skustomis galvomis, su vienodais stilizuotais sijonais, todėl kartais net sunku buvo atskirti, kuri iš jų moteris, o kuris vyras. Tačiau didesnis dėmesys šioje gražioje judančioje žmonių grupėje sutelktas į vienos jaunos merginos istoriją. Kartu parodoma šios bendruomenės kasdienybė, darbai, žaidimai, apeigos. Išryškinama merginos tapimo moterimi iniciacija, glaudus ryšys su motina ir kitais artimaisiais, santykių su būsimu vyru pradžia, atsiskyrimas, dažnai lydimas pa(si)- aukojimo motyvo. Vizualiai ir estetiniu požiūriu labai išgrynintas spektaklis, panaudoti pietų Afrikos folkloro elementai ir baltos kalijos motyvas. Pabaigoje motinos ar vyriausiosios genties moters daina, verianti širdį, nepalieka abejingų. Nepaprastai jaudinantis šokio spektaklis, kuriame atskleidžiama vienos genties savastis per stilizuotus jų ritualinius šokius, apeigas, šventes pramaišiui su šiuolaikinio gyvenimo pulsu.

Spektaklyje „Silens legacy“ trys atlikėjai – šiuolaikinį gatvės šokį įvaldžiusi aštuonerių metų mergaitė, jauna moteris ir vyras – šokdami individualiai ir duetu, siekia atskleisti savo identitetą. Kartu su choreografe Maud Le Pladec jie sprendžia, ką daryti iš šio susitikimo, ir provokuoja žiūrovus ne logiškai mąstyti, bet emociškai įsitraukti į šokį ir jį asmeniškai išgyventi. Ir, atrodo, kad atlikėjams pavyksta įgyvendinti išsikeltą tikslą.

Trys šiuolaikinio gatvės šokio krumpo solo partijos – tarsi diskusija be žodžių, kviečianti žiūrovus patirti juslinės išraiškos gyvybingumą. Tai tarsi poetinis manifestas, „tylusis palikimas“, kurio potekstė galėtų skambėti kaip šokio dekonstravimas, padedantis šokėjams patirti savąjį šokį, o žiūrovams jį išgyventi emocijų lygmeniu. Šiame spektaklyje po ilgai besitęsiančių agresyvių šiuolaikinės muzikos garsų ir ritmų stojusi tyla buvo tokia iškalbinga, kad tapo prasminga metafora.

Tapo tikru atradimu

Paskutinę dieną matytas šokio projektas „Tumulus“ – tai unikalus choreografo François Chaignaud ir Paryžiaus „Cris de Paris“ teatro direktoriaus Geoffroy Jourdaino bendradarbiavimo rezultatas, išreiškiantis svajonę sujungti šokį ir muziką į vieną harmoningą darinį. Stebint šį šokio spektaklį, prieš akis iškilo Henri’o Matisse’o paveikslas „Šokis“. Neapleido mintis, kad inspiraciją šiam spektakliui galėjo padiktuoti būtent šis žymaus prancūzų dailininko paveikslas. Nes tai buvo nesibaigianti dainuojančių ir šokančių trylikos atlikėjų procesija, cikliškai judanti ratu. Scenos viduryje stovintis kalnas su paslaptingai atsiveriančiomis angomis – kaip simbolinis kraštovaizdis tarp dangaus ir žemės – tampa žaidimų aikštele šiai keistai bendruomenei. Beje, rampos šviesoje kalvos motyvas labai priminė M.K.Čiurlionio paveikslą „Ramybė“. Atrodė, kad kūrėjai įvaizdino šį garsaus lietuvių dailininko paveikslą ne tik išoriškai, bet ir spektaklio atmosfera pagavo kažkokią bendrą vidinę vibraciją. Nuolat įvairiomis kryptimis judantys vyrų ir moterų kūnai, šokdami ir giedodami, švenčia gyvenimą, palaipsniui išsilaisvindami nuo to, kas juose atgyveno, numirė. Ilga procesija vorele lėtai ateina per žiūrovų salę, įsisupusi į keistų sintetinių rūbų tumulą. Judėdami šokėjai po truputį išsivaduoja iš jų, tarsi iš savo negatyvių minčių, poelgių, atgyvenusių ir niekur nevedančių santykių, kol pabaigoje lieka nuogi ir visiškai laisvi.

Šis spektaklis tapo tikru atradimu, tarsi kokiu šventu religiniu aktu, nuskaidrinančiu šiuolaikinio žmogaus sielą ir protą. Harmoninga šokio ir muzikos dermė nuskambėjo kaip savotiška meditacija, muzikos ir šokio terapija. Itin jautrus, harmoningas ir sielą nuskaidrinantis spektaklis, kai aktoriai ir žiūrovai kvėpuoja vienu ritmu tikrąja tų žodžių prasme. Nes kūrėjai sąmoningai įtraukia visus į harmoningą erdvę, kurioje judėjimas, muzika ir kvėpavimas tampa vieniu.

Paskutinis festivalyje matytas spektaklis gražiai atliepė ir tarsi apibendrino seniausio ir garsiausio pasaulyje Avinjono teatrų festivalio dvasią, kai beveik mėnesį visas miestas alsuoja vienu – teatro – ritmu. Vertingiausia dovana, kurią parsivežiau iš festivalio, tai tylos ir harmonijos paieškos chaotiškame ir triukšmingame, konkurencinės kovos, pandemijų, karų ir kitų blogybių draskomame šiuolaikiniame pasaulyje. Tikrai buvo verta vidurvasarį, per pačius karščius nuvykti į Avinjoną ir pasinerti į nesibaigiantį teatrinį nuotykį, kad vėl iš naujo atrastum teatrą.

Komedija „Ten, kur maniau esąs, nebuvo nieko“(rež. A.Muller, B.Poncetas).