4 minute read
Jūratė GRIGAITIENĖ. „Tunelis“: magiški eksperimentai su šviesa ir tamsa
from Durys 2022 11
„Tunelis“:
magiški eksperimentai su šviesa ir tamsa
Advertisement
Paskutinėmis spalio dienomis, kai anksti temsta ir vėlai švinta, kai visi laukia sugrįžtančios šviesos, Klaipėdos lėlių teatre pasirodžiusi premjera „Tunelis“ tarsi savotiškai atliepė būtent šio metų laiko nuotaiką ir šviesos ilgesį.
Jūratė GRIGAITIENĖ
Žaismingų etiudų principu
Šviesos ir materijų spektaklis „Tunelis“ – tai Klaipėdos ir Liublianos lėlių teatrų bendra produkcija. Prieš kelerius metus festivalio „Materia Magica“ metu užsimezgusi pažintis su slovėnų režisieriumi, dailininku ir scenografu Miha Golobu išaugo į kūrybinį bendradarbiavimą, kuris šiame spektaklyje gražiai suvienijo skirtingų teatrinių mokyklų patirtis ir idėjas bendram tikslui. Režisieriui talkino didelė jungtinė slovėnų ir lietuvių kūrybinė komanda: dramaturgė Mojca Redjko, kostiumų dailininkė Dajana Ljubičić, kompozitorius, garso įrašų ir montažo režisierius Andrius Šiurys, prodiuserės Alja Cerar Mihajlović ir Agnė Pulokaitė.
Nuo pat pradžių supranti, kad šis spektaklis gimė bendrų kūrybinių ieškojimų ir atradimų keliu, iš teatrinių žaidimų, etiudų ir eksperimentų su šviesa ir tamsa. Pradžioje šviesą ir tamsą siekiama pažinti, patirti ir prisijaukinti labai paprastai – pliaukštelėjus delnais, išjungiant ir vėl įjungiant prožektorių, svaidant šviesos šaltinį kaip sviedinuką vienas kitam. Susispietę į vieno prožektoriaus spindulio apšviestą ratą, aktoriai džiūgauja ir mėgaujasi šviesos teikiama šiluma ir palaima. Spektaklyje ryški šviesos ir tamsos takoskyra įgauna kone magiškų galių. Mažieji žiūrovai greitai supranta ne tik kaip gimsta šviesa ir tamsa, bet ir akivaizdžiai pajunta šių priešybių skirtumus. Šviesų ir materijų spektaklis „Tunelis“ atsiskleidžia kaip pašlovinimo odė šviesai, nepamirštant tamsoje slypinčių paslapčių. Nes, jeigu nebūtų tamsos, ir šviesa netektų savo stebuklingų galių. ►
Scenos iš Klaipėdos lėlių teatro premjerinio spektaklio „Tunelis“ (rež. M. Golobas).
Kristijono Lučinsko nuotr.
◄ Tokiu žaismingų etiudų principu kuria keturi Klaipėdos lėlių teatro aktoriai – Kęstutis Bručkus, Vytautas Kairys, Renata Kutaitė-Raudonienė ir Kamilė Andriuškaitė. Šiame spektaklyje kūrėjai išbando daug šiuolaikinių šviesą skleidžiančių įrenginių (įvairūs prožektoriai, LED švieselės, lemputės, žibintai ir kt.) techninių galimybių ir mažų gudrybių (šviesos dailininkai – Gregoras Kuharas ir Tomas Zinkus, šviesų ir garso operatoriai – Mantvydas Poškus ir Paulius Vendelis).
Iškyla techninių iššūkių
Tačiau techniniai formos dalykai neužgožia turinio, pasilikdami antrame plane tik kaip priemonė spektaklio idėjai sustiprinti. Pavyzdžiui, mažų švieselių žaismas sukuria įstabų paukščių taką danguje žvaigždėtą naktį, suformuoja įvairiausius šviesų ornamentus, primenančius nėrinius, vitražus ar mozaikas. Neretai vaizdas nedidelėje lėlių teatro erdvėje tiesiog užburia, tarsi pro žiūroną stebėtum besikeičiančių spalvotų stiklo šukių žaismą. Nes įvairaus intensyvumo šviesos, švieselės, švieselytės, tarsi kokie padykę vaikai, ne tik spindi tamsoje, bet ir išdykauja, šnabžda, šoka, dainuoja, draugauja, pykstasi, kvailioja ir pan.
Keturiems aktoriams iškyla nemažai techninių iššūkių, tad visą spektaklį tenka dirbti labai susitelkus, įsiklausant į scenos partnerius ir auditoriją. Atrodo, kad išsemiamos kone visos švieselių galimybės, judant skirtingomis trajektorijomis – aukštyn, žemyn, pirmyn, atgal, ratu, spirale, suktuku, zigzagu ir kt. Tuomet scena paskęsta tirštų dūmų migloje. Gerai, kad jie buvo bekvapiai, ir niekas salėje nepradėjo
kosėti ar čiaudėti. Vaizdai ir aktorių veidai pro šviesų ir dūmų šydą išsikreipia tarsi kreivame veidrodyje. Keturių prožektorių šviesos stulpų apšviesti ir dūmuose paskendę aktoriai rodo įvairias grimasas, siekdami išbaidyti, o gal prisijaukinti tamsoje tūnančias savo baimes.
Šviesos ir dūmų magija suveikia. Netikėtai erdvėje atsiranda popierinis takas, vedantis viename scenos kampe esančio paslaptingo, apšarmojusio veidrodžio link. Stebuklingas tiltelis, jungiantis šiapus ir anapus, paskatina aktorius žaisti naują žaidimą – kardinaliai priešingais pojūčiais ir būsenomis. Šiuolaikinėmis videotechnologijomis (vaizdo projekcijų autorius – Borutas Kumperščakas) takas virsta skilinėjančio ledo sukaustyta upe, kuria aktoriai atsargiai juda, saugodamiesi, kad neįlūžtų. Vėliau ledas pradeda liepsnoti, virsdamas karštų žarijų ruožu, o aktoriai šokinėja nuo vienos ant kitos kojos, stengdamiesi nenudegti pėdų. Pabaigoje takas virsta žalia pieva, kuria palaimingai šypsodamiesi žengia aktoriai, įveikę visus dažnai pasakose pasitaikančius išbandymus.
Edukacija ir terapija
Stebuklingas takelis padalijamas į keturias dalis, ir aktoriai žiūrovų akivaizdoje piešia įsivaizduojamus savo baimių pavidalus. Suglamžę popierių, jie suformuoja į keistus gyvius panašius padarus ir iškelia į viršų. Kartu su žiūrovais ilgai juos stebi ir stebisi. Šioje vietoje teatrinis žaidimas pasibaigia ir prasideda savotiška vaikų (ir ne tik jų) baimių ir tamsos edukacija arba meno terapija.
Seniai įrodyta, kad laiku atpažinta ir garsiai įvardyta bet kuri baimės atmaina netenka dalies savo galių ir subliūkšta kaip tie suglamžyti popieriniai tumulai. Kartu su aktoriais, stebėdami aukštai kabančias baimes ir baimeles, išgirstame Klaipėdos lėlių teatro direktorės Aušros Juknevičienės pakalbintų vaikų minčių garso įrašą. Vaikai nuoširdžiai atsiveria. Vieni bijo tamsos, kiti aukščio, treti skrydžio lėktuvu, tėvų barnių, išsiskyrimo, vienatvės ir kt. Aukštai kabančių baimių akivaizdoje vaikai ne tik atskleidžia savo baimių baimes, bet ir ieško konkrečių būdų kaip jas būtų galima įveikti. Žiūrovus prajuokino vienos mergaitės siūlymas naktį surengti diskoteką su trankia muzika ir šokiais ir tokiu būdu išvyti visus tamsumus ir blogumus. Išradingas teatrinis žaidimas su šviesa spektaklio pabaigoje įgauna aiškų edukacinį-terapinį aspektą.
Šviesa Biblijoje ir daugelio pasaulio šalių kultūrose bei religijose yra vienas svarbiausių motyvų, simbolizuojantis meilę, viltį ir tikėjimą. Tačiau dažnai užmirštama, kad šviesa išryškėja tik todėl, kad greta yra tamsa. Taigi kūrybinė grupė iškalbingame spektaklyje „Tunelis“ be žodžių ir didelių moralų, o tik šviesų ir materijų kalba vaikams paaiškina, kad visos baimės įveikiamos, o šviesa negali egzistuoti be tamsos ir atvirkščiai.