Knygoje – paskutiniai L. Donskio tekstai

Alma Riebždaitė. Pelenė parneša žibučių.

pradžių atrodė, kad jie važiuoja į Šiaulius, tačiau pasuko visai ne į tą pusę. Jie kažkodėl važiavo Mažeikių link ir Misisipės širdis tylutėliai dainavo ir džiaugėsi, kad ją veža. Atrodė, kad jie važiavo visą amžinybę ir Misisipė pateko į pasaką. Ta pasaka vadinosi „Pelenė“ ir joje ji atliko pagrindinį podukros vaidmenį. Kaip keista! Argi Pelenė, podukra, gali atlikti pagrindinį vaidmenį, kai visos rampos šviesos nukreiptos į motušę ir dvi jos dukras, kurios yra mylimiausios ir pagrindinės, kurioms tenka skaniausi kąsneliai ir gražiausi aprėdai, su kuriomis dalijamasi paslaptimis ir ieškoma įdomių pramogų ir prasiblaškymo? Kaip gali taip atsitikti, kad iš amžių amžinųjų ir per kartų kartas perduodamame pasakojime Pelenė ir podukra atlieka pagrindinį vaidmenį? Tai realiame ir logiškai sukonstruotame gyvenime yra absoliučiai neįmanoma. Bet iš amžių gelmių atsklindančiame pasakojime būtent šie žmonės atlieka pagrindinį vaidmenį. Reiškia, jie atlieka kažką nepaprastai svarbaus žmonių gyvenime. Atrodo, kad jie neša šviesą ar kalba apie kažką, ko mes nežinome.

Žinoma, Misisipė tokių minčių neturėjo ir tiesiog jautėsi podukra. Jų ir buvo trys seserys. Kai jautiesi podukra, jokių minčių apie šviesą nėra, tiesiog jautiesi velnioniškai sumautai, atstumtas. Matyt, šį jausmą pažadino jos sirgimo situacija ir pokalbis su seserimi. Tėvas tokį vaidmenį ir atlieka: jis myli ir rūpinasi savo dukterimi, bet klausys motušės ir viską padarys taip, kaip liepia motušė.

Iš pasakos ją pažadino prie ligoninės sustojusi greitoji. „Bet juk jūs nedusot, ar ne?“ – sako jai paramedikė į veidą, prie ligoninės atidariusi greitosios duris.

Reikia dar ilgai skambinėti ir laukti, kol kažkas nusileis iš viršaus. „Bet žinokit, jei jūsų neguldys, mes jus parvešime atgal ir tada bus viskas“, – kalba maloni moteris.

Misisipė mintyse nusijuokia. Jūs tik mane įleiskit į tą ligoninę ir jau niekaip neiškrapštysit. Ji kris ant grindų, įsikibs į laiptų turėklus ir neis iš ligoninės. Kad ir ką jai sakytų ar darytų, ji nepajudės iš vietos. Žinoma, gali atvažiuoti policija ir ją išmesti į gatvę. Tada ji gulės ant gatvės. Gulės tiek, kiek reikės. Kol priims atgal.

Stumdama vežimėlį su ratukais, nusileidžia moteris, vilkinti specialiu kostiumu, su kauke ir veido skydu iš kovidinio skyriaus. Ji jau stumia vežimėlį su jame sėdinčia Misisipe koridoriumi. „Ar jūs mane guldysit?“ – tos kostiumuotos moters tyliai klausia Misisipė, siaubingai bijodama naujų jos ligos tikrinimo kančių. „Taip, – atsako moteris su skafandru. – Guldysim.“

Misisipės skruostais pradeda tekėti ašaros.

„Man skauda dėl kitų, vadinasi, esu“, – rašė Leonidas Donskis. Šiemet jam būtų sukakę 60 metų. Praėjo šešeri metai nuo staigios filosofo mirties, tačiau ir šiandien tebetrūksta jo išmintingo, ramaus ir sutaikančio žvilgsnio. Būtent todėl jo bičiulė žurnalistė, filologė, visuomenės veikėja Birutė Garbaravičienė sumanė paskutiniuosius L. Donskio tekstus sudėti į rinktinę „Man skauda“. Prieš šešerius metus portale „15min“ ir žurnale „IQ“ publikuoti tekstai parašyti su tokia intelektualine jėga ir įžvalgumu, kad ir šiandien kelia nuostabą, nes atrodo, kad kalba apie mus ir dabartį.

Knyga „Man skauda“ atspindi tai, kas buvo svarbiausia L. Donskiui: kalbėti visiems – pačių įvairiausių sluoksnių, pažiūrų žmonėms, taip pat pastebėti ryšius ir susieti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nesusiję. Plataus akiračio filosofui rūpėjo ir užsienio politika, ir švietimas, ir populiarioji kultūra, ir futbolas, ir dar daug temų.

Knyga „Man skauda“ radosi iš noro ir pareigos sudėti į knygą ir šiandien aktualius, galbūt net pranašiškus filosofo tekstus, mokančius išminties ir tolerancijos. Čia ir visuomenės diagnozės, politologinės įžvalgos, kultūros ir švietimo problemos, svarstymai apie universitetų būklę ir tai, kas visada rūpėjo Leonidui, – žmogiškumo, apšvietos, garbingo žaidimo, orumo, tolerancijos, visuomenės atvirumo refleksijos, bandymas suprasti ir išgirsti kitą ir kitokį, dalytis savo ir kitų išmintimi. Tai filosofo mintys, kviečiančios dialogui.

Knygą išleido Vilniaus leidykla „Tyto alba“.

Gabijos Kavaliauskaitės nuotr.