Giedrė KUSAITĖ. Medyje tupi laikas

Medyje tupi laikas

Medyje tupi laikas, kol jis yra tik paukštis / Medis buvoja laike, kol jis yra gyvas / Medienoje paskendęs laikas, kol jis yra tik atmintis / Atmintis yra medienoje, kol yra prasmė / Prasmė yra tol, kol jos kas nors nesudegina / Kūnas yra tol, kol neišsibaigia kančia / Iš dulkės į dulkes, kurios tarpusavyje yra tik dulkės / Nupjauti ir sudeginti medžiai atauga / Iš medžio į pjuvenas, iš pjuvenų į plokštę, iš plokštės į šiukšles, iš šiukšlių į visko trūkumą... / Sėklos tik muziejuje, viskas sudegė – Česlovo Lukensko kūrinių parodos „Laikas medyje 2022“, iki 2023 m. balandžio 2-osios veikiančios P. Domšaičio galerijoje Klaipėdoje, poetinė prieiga.

Giedrė KUSAITĖ

Pramonės smagračiai

Tarpdisciplininio meno kūrėjas Č. Lukenskas (gim. 1959 m.) – vienas iš Lietuvos šiuolaikinio performanso meno pionierių ir reformatorių, instaliacijų, objektų, akcijų bei performansų kūrėjas, reikšmingos menininkų grupės „Post Ars“ narys, kitaip sakytu- me ‒ vienas iš klasikų. Č. Lukensko kūrybinė praktika naudojasi įvairiomis kūrybinėmis ir mąstymo metodologijomis. ►

Č. Lukensko kūrinių parodos „Laikas medyje 2022” P. Domšaičio galerijoje fragmentai.

Medyje tupi laikas

Gintarės Grigėnaitės nuotr.

◄ Menininko požiūriui būdingas žmogaus kūno, jo poreikių, troškimų ir santykio su aplinka tyrimas. Jis kūryboje imasi ir tematizuoja itin aktualius klausimus. Jam rūpi socialumo ir asocialumo problematika, gyvo ir negyvo kūno motyvų, augimo ir irimo, naikinimo strategijų, žmogaus ir gamtos santykiai. Autorius dažnai nevengia ir sarkazmo, saviironijos, darydamas savitus miksus, kuriuose vienomis išraiškos priemonėmis parodijuoja kitas.

Dabartinė aplinka neabejotinai atvedė kūrėją į naują būseną tiek kūrybinėje praktikoje, tiek asmeniniame gyvenime. „Laikas medyje 2022“ išskaido neapibrėžtas emocijas į prasmės sluoksnius ir atspindi Č. Lukensko mintis ir suvokimą apie būtį ir niekį, santykį su lietuviams iš prigimties taip svarbiu mišku, medienos pramone, vartojimu, tvarumu ir meno vieta šiose sankirtose.

Turbūt neabejotinai žinoma ir daug kalbama, kad miškai yra mūsų planetos gelbėtojai, mažinantys šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir taip gelbstintys žemę nuo visuotinio atšilimo. Nepaisant to, pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje kasmet iškertama apie 10 mln. hektarų Visus parodos kūrinius siejanti prasminė gija yra santykio su Dievu idėja, kitaip – gyvybės, gyvenimo prasmės, skausmo, laisvės temos.

miško. Didžioji dalis kirtimų vyksta atogrąžų miškuose, tai daro milžinišką ekologinę žalą pasauliui. Vienas didžiausių ekologinių iššūkių šiomis dienomis – masiniai miškų kirtimai, spartinantys klimato kaitos procesus ir bioįvairovės nykimą visame pasaulyje. Pastaraisiais metais miškų kirtimai sulaukia ypač didelio rezonanso – vyko protesto akcijos, netrūko pasipiktinimo socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Mes esame ta karta, kuri suprato klimato kaitos priežastis ir gali kažką pakeisti. Č. Lukensko personalinė paroda tyrinėja aktualią temą – miško ekologiją, medienos pramonę ir su tuo susijusią prasmės ir beprasmės horizontalę.

Parodos tematinė ašis – medis – kaip medžiaga, kaip naratyvinė struktūra platesne to žodžio prasme.

Menininkas metus fiksavo medienos atliekas barbariškai ir netvarkingai eksploatuojant mišką, surinktas iš po traktoriaus ratais sumaitotų sankrovų, ištrauktas iš provėžų pelkynuose (fotografijų ciklas „Medienos atliekos“). Malkos labai įvairios, skirtingos, nestandartinės. Malka – žmogaus metafora. Žmogus-malka mena vienišų, sergančių, atstumtų, išmestų, neprižiūrimų asmenų istorijas. Malkų dokumentai parodo menininko rūpestį dėl nevertinamų žmonių likimų ir vartotojiško požiūrio į gamtą.

Išnykę šventųjų atvaizdai

Medienos atliekų fiksavimas po pramoninio apdorojimo („Ikonos, skirtos tapyti mintimis“) taip pat tampa savotiškomis ikonomis, skirtomis tapyti mintimis. Ąžuolo medienos trisluoksnes lenteles galima laikyti aliuzija į apofatinę mistiką, kai Dievas apibūdinamas tuo, kas jis nėra. Šiuo atveju ąžuolo vidinius raštus, tapusius lentelių išoriniu ornamentu, Č. Lukenskas traktuoja kaip „išgaravusius šventųjų atvaizdus“.

Degintos žvaigždės („Deginiai 2017“) virtusios apanglėjusiais ideologiniais simboliais. Tačiau nuodėgulis – dar nevisiškai sudegęs objektas. Tai buvusios gyvybės įrodymas. Išsigelbėjimas – gili atgaila ir atsigręžimas į Dievą. Žvaigždė – vienas svarbiausių Č. Lukensko kūrybos motyvų. Menotyrininkės Evelinos Januškaitės-Krupavičės žodžiais, „daugybę žvaigždžių jis „prižvaigždžiavęs“: senos pūkinės antklodės, išmirkytos purito klijuose, apkaustytos, aptapytos ir apdėtos tikromis kiaulių galvomis, ir „žmogus-žvaigždė, įvyniotas ir įkastas į žemę“. Objektai, sukurti pasitelkus ugnį, nėra visiškai sudeginami, jie tampa atpažįstamais ženklais, reprezentuojančiais kolektyvines traumines patirtis. Tikrovės vaizdinys metaforiškai iliustruoja žmoniją, per šio niekio prezentaciją priartėjama prie būties prasmės ir beprasmybės horizonto.

Niekizmas

Visus parodos kūrinius siejanti prasminė gija yra santykio su Dievu idėja, kitaip – gyvybės, gyvenimo prasmės, skausmo, laisvės temos. Medžio vaizdinių tęsinius papildo konceptualūs tekstai apie prasmę ir beprasmybę. Niekis ir Esmas – dvi reikšmingos filosofijos sąvokos. Niekiu galima apibūdinti įsivaizduojamą realybę. Mūsų egzistencija yra tik spektaklio butaforija. Didelio formato „Niekio stendai“ įkūnija nereikšmingų dalykų numenkinimą. Pastarieji kuriami iš grūdų, pjuvenų, plunksnų, šapelių ir kitų nereikšmingų medžiagų. Kaip sakė menininkas, „šie kūriniai reiškia tik patys save“. Pjuvenos reiškia pjuvenas, plunksnos reiškia plunksnas, grūdai reiškia grūdus, sėklos reiškia sėklas.

Menotyrininkė Kristina Civinskienė pastebėjo, kad „Č. Lukensko kūrybos varik- lis – jausmas. Jo kūriniai išgyventi, išskaudėti. Ir į jo darbus reikėtų ne tik žiūrėti, bet ir bandyti juos išjausti.“ Pats menininkas taip pat teigė, kad „meno negalima suprasti protu. Prie paveikslo būtina ateiti be išankstinių nuostatų, į jį tiesiog žiūrėti ir bandyti pajusti“. Ekspozicinės salės centre esančios storos ąžuolinės knygos, puoštos baltų raštais, taip pat prabyla kalba, kurios nesuprantame. Tačiau menininkas įsitikinęs, kad „ąžuolo raštuose įrašyti skaičiai, datos, tekstai, dejonės, įvykiai“. Dabartiniai žmonės dar neturi gebėjimo perskaityti šios informacijos. Galbūt ateityje atsiras technologijos, kurios leis iššifruoti medyje slypinčius duomenis. Vienintelis būdas šimtamečio ąžuolo šerdyje išskaityti esančius išminties klodus – pajusti širdimi.

Vietoje apibendrinimo

Ikonos skirtos tapyti mintimis / Ąžuolo lakštų raštai yra laiko atminties saugyklos / Raštų tekstai skirti dekonstruoti prasmę / Laikiškumas svarbiau už reikšmingumą / Prasmės tuštybė skirta žiūrinčiojo patirčiai atsiskleisti / Tezės čia yra procesuali medija / Neturėtume rašyti čia savo vardų / Tapatybė yra tik pretenzija būti neištrintais / Būti suprantamais yra nepakeliama našta / Kūnas be organų yra patyrimo fazė / Produkavimas ir tėkmės buljono link / Beprasmybės deklaravimas yra šiurpus klausimas / Ką čia daugiau veikti, lieka tik mineralinės mintys / Mintys pagamintos iš medžio ir akmenų / Meno forma – malka, meno turinys – šerkšnas ir pelėsiai / Vaizdinės okupacijos galas / Lankininkas, bandantis išvalyti mintis tik todėl, kad galėtų geriau susikoncentruoti į taikinį / Aš klausausi tik ištrintų garso įrašų / Čia ne minimalizmas, čia niekizmas.