Jūratė SUČYLAITĖ. Eilėraščiai

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Jūratė SUČYLAITĖ

Po sužeistu dangumi

1. Jau ne šaltinių versmės mano akys, akivarai klampūs.

Nebeplasnodami sklendžia paukščiai ir krenta į mane į mane.

Atodūsių kelias į mane į mane.

Tiek daug visko manyje, o pasakyti negaliu. Ar jau numirė žodžiai, ar tik labai sužeisti? 2. Laidoju kalbą. O gal save, sau pačiai nepažįstamą? Mano širdis – jau ne sodas, negyvas akmenynas. Apauk mane, apsamanok! Samanos kelyje žodžiai atgims.

Ne mano valioj

Įskilo metai, vieneri, antri, treti, lūžta nuo manęs kaip šakos. Aš jau nužievinta esu, skaudi kaip mirštančiojo akys.

Įskilo žodžiai, prakiuro valtys. Taikiųjų krantas – blėstantis miražas. Kas prarasta, kas atrasta tėra tik bangos. Ne mano valioj ugnikalnio išsiveržimai ir kūdikių marinimas badu. Tas nieko negalėjimas –vinis į medžio šerdį, žodį, mano kūną.

Rauda

Mano šakos nulaužtos, mano vardas pasruvęs krauju, tik sakuros šviesa šalia manęs dar trykšta virš mirties.

Karai žeme kaip debesys eina, dar nežudo mano šaly, tai kodėl medžių šaknimis į mane kyla šimtmečių raudos?

Gal nieko nebereikia norėti, tiktai suptis marių vilny ir lašėti, lašėti į rytą, kada žodyje Dievas nubus.

Diena ridenasi kaip kamuolys, išsivynioja. Ir nusitiesia lieptas virš bedugnės skriaudų ir pasakų vaikams.

Vėl einu siūbuojančiu tiltu į mėnulio namelį šviesos paprašyt. Bet kyla debesys, užgęsta mėnuo, iš sapno žadina lietus.

Ant stalo užsiliepsnoja dagtis klajonių ir meilės lydiny –iki aušros sudegs liūdesio vaškas ir siūlas vakarykštės dienos.

Veidų ir vėliavų šviesoj

Veidų ir vėliavų šviesoj pučia šiltas anapusių vėjas. Čia mūsų aikštė, mūsų namai. širdžių vienodas ritmas.

Šviesa apkabina pečius rankomis mano mamos, sugrįžo ji iš kur negrįžtama dar sykį veidu atsigręžti

į laisvės vienintelį kelią, augimą žolės. Į šaudomą mėlyną dangų virš geltonų kviečių.

Būti su tais, kurie gina savo namus ir vaikus ir tylėti kaip Dievas temoka, kai žudomas Kristus.

Nieko negalvoju, kvėpuoju veidų ir vėliavų šviesoj, prieš aušrą – tamsiausioji naktis, šiandien žuvusiems uždegu žvakę.

Žaliuoju

Pabundu savo lovoj nuglostyta ryto, kokia laimė miegoti negaudant kauksmo sirenų. Užmingant pabėgimo kuprinėje nepamatyti savo blunkančio veido, tebeturėti save visą, visą savo gyvenimą, neperskeltą prasidėjusio karo kirviu.

Išjungiu radiją, interneto ryšį. Žolė neturi jokio pasirinkimo, dalgio ašmenų paguldyta atželia, atauga, pražysta. Mano lemtis tokia pat –augti, auginti. Atsiduodu žvilgsniui žolės: būti, visada būti, žemės syvus saulėn pakylėt. Mokausi nuolat neskaityti apie įvykius Bučoje, Mariupolyje. Mokausi atsitraukti. Akmenėti. Užsidaryti celėje, už neišlaužiamų durų, rašyti gyvybės ir žydėjimo laiškus, nebūti veidrodžio šuke, neatspindėti verkiančio veido.

Glaudžiuosi prie žemės. Žolėju, bet išjungtas internetas nesumažina sielvarto. Bejėgiškumas ir svetima kaltė mano kūne kaip liga neišgydoma. Žaliuoju. Po kojomis einančiųjų – žaliuoju.

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.