Juozas ŠIKŠNELIS. Žiūrint į mokyklą

Žiūrint į mokyklą

Juozas ŠIKŠNELIS

Tikriausiai ši situacija buvo numatyta kažkur ten, aukštybėse, kur nesiekia nei mūsų žvilgsnis, nei mūsų galia, nes žmona, kuri buvo tik vykdytoja, pati to nebūtų sugalvojus. Sustojus prie prekybos centro, atrado vienintelę laisvą vietą, paliko mane automobilyje, o pati nuėjo leisti pinigus už nebūtinus daiktus.

Po kelių akimirkų susivokiau, ką matau priešais save ir kas žiūri į mane. Mano mokykla, kurią palikau prieš penkiasdešimt metų, smalsiai stebėjo mane tokį mažytį ir susigūžusį dešimtimis akių – langų. Visi buvo prigesę, nes lauke švietė saulė, tik aktų salėje kartais žybtelėdavo, tikriausiai fotoaparato blykstė – galbūt ten įamžinami pirmūnai ar kuo kitu nusipelnę mokyklai žmonės.

Dviem žodžiais ar sakiniais nupasakoti, ką jaučiu akimis bėginėdamas mokyklos fasadu, kuris nuo tų laikų dešimtis kartų keitė spalvą ir vieną kartą net vėliavą, net nebandau, nes, atvirai kalbant, jokių ypatingų jausmų vaizdas nesukėlė, priemaišų į paviršių neišplukdė, nesuvirpino nė vienos stygos, prisiminimais neužgniaužė gerklės ir taip toliau. Sėdėjau patogiai, prisegtas prie sėdynės saugos diržu ir liūdnai turėjau pripažinti, kad mano pėdsakų šioje mokykloje net su galingiausiu mikroskopu surasti būtų sudėtinga. Mat lankiau ją tik dvejus paskutinius mokslo metus. Buvo ką tik pastatyta, tad sienų nuspardyti nebespėjau, suolų ar tualeto sienų išraižyti irgi nesugebėjau, kalbant apie fizinius pėdsakus, kuriuos yra linkę palikti vaikai. Nebuvau tarp skatintinų už gerą mokslą ir pavyzdingą elgesį, tad ir istorijos analuose nepalikau savo vardo. Praėjus pusei amžiaus, neliko nė vienos gyvos dūšelės, kuri prisimintų mane tokį, koks buvau tada. Aš šiam pastatui neturiu ką pasakyti, o jis man tuo labiau.

Pastatui taip, o mokyklai? Juk baigęs ją išeini su veršenike, prikrauta žinojimo. Visaip pasitaiko: vienų nešulys prakiuręs ir pamažu žingsniuojant gyvenimo keliu viskas išsibarsto, žiū, kitam veršenikės užtrauktukas užstrigęs, neatsidaro, o būna tokių, kurie vos palikę mokyklą pameta pačią veršenikę su visu turtu. Ką išsinešiau aš? Ar sunki našta? Praėjus tiek laiko, mato vienetai keičiasi: vargas – mąžta, džiaugsmas – auga, spalvos – blunka, žinios – sensta. Nebuvau tinginys ar absoliučiai bukas, gal ne viską supratau, ne viską įsidėjau, bet kažkas užsiliko ir veršenikėje. Pabandyk atkapstyti, kai per tiek metų ji ne kartą prakiuro, buvo kratyta, valyta, net plauta skalbimo mašinoje. Tad atkapstyti joje praktiškai negalima net trupinių. Net dulkelių. Ir čia veikia ne materijos, gal žinojimo nelabai gali priskirti materijai, entropijos dėsnis, bet kompiuterinio atminties disko dėsnis, kai viena informacija ištrinama, kad kitai atsirastų vietos. Kita vertus, sėdžiu čionai ne pakartoti išmoktos pamokos, bandyti prisiminti formules ar dėsnius (iš jų prisimenu: socializmas gimsta tik prie kapitalizmo, išimtis Mongolija, kuri padarė milžinišką šuolį ir iš feodalizmo nutūpė į socializmą, dar Markso: šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla, jis buvo teisus: po Europą klaidžiojo daug šmėklų, kitos net apsistojo). Netrokštu būti vertinamas kaip gerai įsisavinęs žinias ir turintis gerą atmintį (pamanykit, praėjus tik penkiems dešimtmečiams), o noriu įsitikinti, kad smegenų raukšlėse dar liko gurinių iš tų laikų, tad pilnų portretų ir charakteristikų tikėtis nėra ko.

Kažkodėl prisimenu, kad mažiausiai du kartus buvau kriminalinių nusikaltimų liudininkas ir abu kartus nutylėjau, tad tapau ne liudininku, o bendrininku. Pirmą kartą, kai Kandarūris pavogė Marcelijaus basketes – taip tada vadinome sportbačius arba kedus. Buvo naujos, Marcelijus jomis didžiavosi, o Kandarūris ėmė ir nugvelbė, sutikau jį koridoriuje slepiant grobį užantyje. Nei jis prašė, nei grasino, tik suokalbiškai pamerkė akį. Buvo velnių priėdęs, nevaldomas ir nesivaldantis, karo vaikas, motina jį pasigavo nuo kareivio, kuris savo darbą padarė ir dingo pakelyje į Berlyną. Nutylėti, kai tavo akyse daromas nusikaltimas, nėra pati didžiausia nuodėmė, nutylėti, kai tavo akyse baudžiamas nekaltas už tą nusikaltimą, štai didžiausia nuodėmė. Deja, prisipažįstu, ją padariau, mat paaiškėjus, kad dingo Marcelijaus basketės, teisingumą į savo rankas paėmė už Kandarūrį dar daugiau velnių priėdęs, žinomas mokyklos mušeika Arnis. Kentėjo pats nekalčiausias svetimo nesigviešiąs, musės nenuskriaudžiąs Jurgis iš kaimo. Nieko neklausinėjęs Arnis tvojo skiausčiu delnu (tada kino teatre rodė prancūzų bojevyką, kuriame ar Belmondas, ar Delonas tokiu smūgiu į kaklą išjungė priešą). Jurgis tik gurktelėjo ir susiėmęs už kaklo gailiu balsu pravirko. Nuo tolesnių kančių ir smūgių išgelbėjo fizinio lavinimo mokytojas, ėjęs pro šalį: griebė Arnį už pakarpos ir nuvedė pas direktorių. Aš stovėjau po medžiu, kai mušė nekaltą, o būtų užtekę nukreipti pirštą ir parodyti kaltą.

Kiek buvo panašių epizodų, sunku dabar pasakyti, vieni įsirangė į smegenų vingius, kiti iš jų išsirangė, bet dar apie vieną, irgi manęs nepuošiantį, esu linkęs papasakoti. Klasės draugas Paulius, su kuriuo artimiau bičiuliavausi, vogdavo knygyne. Tai buvo manija. Išgydoma ar ne, nežinau. Tikriausiai supratote, kad ir čia buvau nusikaltimo bendrininkas, nes viską mačiau, bet nepranešiau. Gvelbdavo ne kapitalinius veikalus, bet brošiūras, kurias buvo lengviau paslėpti. Ne skaitymui, ne pardavimui, ne, atsiprašant, pasišluostymui, o dalijimui gatvėje pirmam sutiktam. Panašiai elgiasi religinių sektų nariai, dalydami savo propagandą. Paulius nužiūrėdavo auką ir priėjęs tiesdavo ką tik nugvelbtą Lenino „Valstybę ir revoliuciją“ sakydamas: perskaitęs šią knygą, surasite atsakymus į jus kamuojančius klausimus. Dabar pabandyk iškrėsti tokį pokštą ir garantuotai gausi per galvą ne knyga, o kuo nors sunkesniu. O tada pilietis pasimeta, nes Lenino išmesti į šiukšlių dėžę nedrįsta ir pasiųsti trimis raidėmis dovanotoją irgi bijo, maža kas, gal netoliese kgbistai tik ir laukia, kad sučiuptų liaudies priešą, kuris niekina šventenybę. Tad nuolankiai dėkoja ir prižada skaityti. Mūsų veikla pasibaigė anekdotiškai: nugvelbtą Brežnevo kalbą kažkuriame komjaunimo suvažiavime Paulius bandė įsiūlyti... nė už ką nepatikėsite, ne autoriui, o tik knygyno pardavėjai, kurios iš nugaros nepažino. Bandžiau stabdyti, nes pažinau pardavėją, bet bičiulis tik nusipurtė

Ričardo Šileikos nuotr.

mano stabdančią ranką ir reikalą pribaigė. Tu už ją nesumokėjai, tyliai, net, sakyčiau, mandagiai pratarė moteris. Ir tai ne pirma knyga, kurią pavogei iš mūsų knygyno. Jei tos pavogtosios būtų ko nors vertos, seniai sėdėtum, bet už makulatūrą tau gyvenimo negadinsiu, tikriausiai su tokiais polinkiais pats sau netrukus susigadinsi.

Kaip iš dabarties pozicijų vertinti tokią veiklą? Kaip rezistenciją ar komunistinę propagandą? Štai klausimas, anot princo, į kurį atsakyti nespėju, nes vienas po kito veriasi mokyklos langai ir juose pasirodantys mokytojai uždavinėja klausimus. Štai literatūros mokytojas, kuris daug rūkė, citavo ir pats rašė neblogas eiles. O dabar šaukia: Šikšnelis, prie lentos, atsakyk, kokio lietuvių poeto kūrybos tiesioginė aliuzija yra frazė „pasvydo žvaigždė“? Iki klausimo žinojau viską ir dešimt kartų kėliau ranką, tik mokytojas to tarsi nematė, o pritaikęs klausimą, į kurį tvirto ir viso atsakymo neturiu, kviečia prie lentos. Mekenu: Antanas Strazdas: pasvydo, pasvydo ir gaidelis užgiedojo. Klasėje triukšmas, juokas, neva visi žino, tik aš vienas ne. Sėsk. Bet dvejeto neparašė. Ir dabar neatsakyčiau į šį klausimą: kokio poeto kūrybos tiesioginė aliuzija... Literatūros mokytojas buvo vienas mėgstamiausių, bet, užbėgdamas už akių, turiu pasakyti, kad aš nebuvau nė vieno mokytojo mėgstamas mokinys. Ne ujamas, engiamas, bet ir netrykštantis patrauklumu. Regis, daugeliui mokytojų buvau tuščia vieta.

Kitame lange matematikė, jauna, ką tik iš pedagoginio, netekėjusi, ją kadrino vienas toks iš mūsų klasės ir nesikuklindamas pasakojo, kad jam pavykę, nors absoliučiai niekas juo netikėjo. Kaip atsirado šaknis? Atsakyk, Šikšneli. Tikriausiai iš sėklos, bet gali būti pasodinta su visu medžiu. Klasėje triukšmas, juokas. Ar mes botanikos pamokoje? Rašau dvejetą ir tikiu, kad botanikė tavo žinias įvertins kur kas geriau.

Trečiame lange išdygo rusistė. Nieko neklausinėjo, tik liūdnai palingavo. Būdama klasės auklėtoja, pasiūlė visiems parašyti laiškus auklėtojai, pažadėjusi juos atplėšti tik po atestatų įteikimo. Prirašiau bjaurių dalykų ir įtariau, kad maniškį ji bus atplėšusi kur kas anksčiau, nes nuo to laiko žiūrėjo į mane kažkaip net ne kreivai, o tik akių kampučiais. Tarsi būčiau atsidūręs už man nematomos, o jai ryškios ribos. Regis, nė vienas mokytojas, išskyrus auklėtoją, neturėjo favoritų. Arba bent viešai jų nedemonstravo. Rusistė neslėpė savo simpatijų vienai uoliai komjaunuolei, į kurią visi žiūrėjo su įtarimu ir buvo įsitikinę, kad ji skundžia bendraklasius auklėtojai. Tikriausiai teisybė niekada neišplauks į paviršių, bet anokia čia bėda, juk tai ne slaptieji Molotovo-Ribentropo protokolai, pakeitę istorijos eigą, ši teisybė nieko nepakeitė ir jau nepakeis. Nes per tiek metų iš įvykių ir juose dalyvavusių žmonių liko tik apribos, kontūrai, kurie atbuline eiga negrąžins laiko, tik pakedens likučius, pasimetusius smegenų vingiuose, grąžins trumpam į sąmonės ekraną ir sukels arba kartėlį, arba apmaudą, bet kažkodėl itin retai – pasitenkinimą.

Netikėtai trinktelėjo automobilio durelės, grįžo žmona palengvėjusia pinigine ir pasunkėjusiu krepšiu. Visur eilės, atsiduso, nepabodo laukti?

Gūžtelėjau. Ką aš žinau, pabodo ar ne, mat laikas tokiu pavidalu, kokį mes paprastai suvokiame, regėjimuose neegzistuoja, gal būna užstrigęs ties prisiminimų riba?

Žvilgtelėjau į mokyklą. Visi langai tvarkingai uždaryti, nė vienas nešvietė, nemasino, nekvietė dar kartą sugrįžti. Bent prisiminimuose.

Švendubrė, 2022