Jovita SAULĖNIENĖ. Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (6

Kai Klaipėda nuo valdovų priklausė (6)

Klaipėdos 770 metų jubiliejui

Sakoma, kad tuo ir didingas laikas, kai iš ilgaamžės žmonijos kultūros pasiimama visa, kas vertingiausia. Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės praleisti metai (1807–1808) Klaipėdoje į istoriją įėjo kaip didingi laikai, miestui suteikę tam tikro sakralumo. Imperatorius Vilhelmas II, 1907 m. lankydamasis mieste, Klaipėdos žemę net pavadino šventa. Kokios vadinamųjų didingų laikų vertybės aktualios mums šiandien?

Karalius Frydrichas Vilhelmas III. Dailininkas nežinomas.

Jovita SAULĖNIENĖ

Svarbūs sprendimai

Kiekvienai istorinei epochai iškyla savi uždaviniai ir nuo to, kaip jie sprendžiami, pasak H. Heinės, priklauso žmonijos pažanga. Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III teko ginti savo šalį kariaujant su prancūzais, vėliau – ją prikelti. Jo didenybei ir Klaipėdoje buvo lemta įgyvendinti valstybinės reikšmės tikslus.

Napoleonui iškilmingai įžengus į Berlyną, karalius su šeima ir visa dvaro svita turėjo skubiai palikti sostinę. Apsistota prancūzų neužimtoje Klaipėdoje. 1807–1808 m. įsikūrus karališkajam dvarui su šalies valdymo pagrindiniais padaliniais ir reziduojant karaliui Frydrichui Vilhelmui III su karaliene Luize, Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos sostine, didžpirklio F. L. Consentiaus namai (dabartinė rotušė) – karaliaus rezidencija.

Karas su Napoleonu reikalavo greitų ir ryžtingų valdovo sprendimų. Įvykiai sekė vienas po kito. Rusijos imperatoriaus Aleksandro I apsilankymas laikinojoje Prūsijos sostinėje, diplomatų ir aukšto rango kariškių priėmimas rezidencijoje, karaliaus sprendimai dėl karo eigos po Prūsų Yluvos (dabar Bagrationovskas) ir Frydlando (dabar Pravdinskas) mūšių, po Karaliaučiaus užėmimo, Tilžės taikos sutarties sudarymo peripetijos – šie istoriniai įvykiai atspindi pirmąjį karaliaus Frydricho Vilhelmo III veiklos Klaipėdoje etapą, lėmusį tolesnių įvykių eigą.

Šalies atgimimui

Po Tilžės taikos sutarties šalies situacija buvo sudėtinga – prarasta nemažai valstybės teritorijos, netekta pusės gyventojų, šalis apimta finansinės krizės, kurią dar labiau klampino milžiniška kontribucija Prancūzijai. Tai vertė ieškoti kitokio šalies valdymo modelio, nes, karaliaus žodžiais, „prarastas fizines jėgas valstybė turi kompensuoti“. Klaipėdoje prasidėjo I. Kanto dvasia vykdomos didžiosios Prūsijos reformos, įrašiusios ypatingą karališkąjį puslapį miesto biografijoje.

Mieste tuo metu buvo apsistojusios įžymios asmenybės, buvę mąstytojo I. Kanto mokiniai, kurie dar iki karo Karaliaučiuje svarstė apie valstybės valdymo naujoves. Svarbiausias šalies atgimimui, kartu ir nusilenkimas žmogiškumui buvo Klaipėdoje 1807 m. spalio 9 d. paskelbtas baudžiavos panaikinimas Prūsijoje, vadinamas Spalio ediktu, kurį pasirašė karalius Frydrichas Vilhelmas III, ministras pirmininkas Heinrichas Friedrichas Karlas vom und zum Steinas, kaimo reikalų ministras Friedrichas Leopoldas Schroeteris ir laikinasis teisingumo ministras Karlas Wilhelmas Schroeteris. Šiuo ediktu buvo atsisakyta lažo, leista valstiečiams nevaržomai įsigyti nuosavybę, laisvai naudotis žeme, pripažinta asmens laisvė. Tai sudarė galimybes Prūsijoje nuo luomų visuomenės pereiti prie klasių visuomenės. Valstybės valdymo ir administravimo, miestų savivaldos, amatų laisvės ir kitos reformos buvo tęsiamos karaliui jau išvykus iš miesto.

valdovų priklausė (6)

Karališkoji šeima. Karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė su kronprincu Frydrichu Vilhelmu, princesėmis Alexandrine, Šarlote, princais Karlu ir Vilhelmu. Dailininkas J. F. Krethlowas (1767–1842) pagal dailininką H. A. Daelingą (1773–1850).

Didžpirklio F. L. Consentiaus namai buvo Prūsijos karaliaus rezidencija.

Karalius atkreipė dėmesį į Vitės priemiestį, kur „viešpatavo siaubingas moralinis nuosmukis ir siautėjo sifilis“. Čia jau nuo XVIII a. antrosios pusės veikė „viešieji apartamentai“, lankomi daugiausia svetimšalių jūreivių. Frydricho Vilhelmo III įsakymu buvo įsteigti nauji viešieji namai, jau prižiūrimi policijos. Tai padėjo efektyviau kovoti su venerinėmis ligomis. Šie namai veikė iki XIX a. vidurio. Pasak J. Zembrickio, dar 1830 m. jų buvo aštuoni, juose save pardavinėjo 80 merginų.

Miestiečiai karaliaus palankumą vertino, net ruošėsi Jo didenybei pastatyti paminklą, tačiau pristigo lėšų.

Skaudi tų laikų problema – mieste paplitęs elgetavimas, nes vargingieji gyventojų sluoksniai buvo nepakankamai aprūpinami maistu. Kokia beviltiška buvo padėtis mažėjant maisto atsargoms ir joms tolydžio brangstant, rodo ►

Sostinės statusas

Miesto laikinos sostinės statusas reikalavo pokyčių. Klaipėdoje lankėsi ir į ją buvo nukreipę akis užsienio diplomatai. Čia įsikūrusio karališkojo dvaro kilmingųjų tam tikri poreikiai nebuvo patenkinti. Be to, karo padėtis išryškino daug negerovių, į kurias buvo būtina reaguoti.

Karaliaus nurodymu buvo įsteigta karo policija, nes mieste nuolat buvo girdima apie vagystes. Policija turėjo palaikyti ne tik griežtesnę tvarką, bet ir prižiūrėti gatvių švarą ir jų valymą. Naktį miestas nebuvo apšviestas. Jei reikėdavo eiti tamsoje, paprastai tarnas žibintu pašviesdavo taką po kojomis. Įsikūrus karališkajam dvarui, gatvėse ant tiltų ar prie pastatų buvo įžiebti pirmieji dujiniai žibintai. Jie suteikė miestui ne tik šviesos, bet ir grožio.

Aleksandro gatvė ir šv. Jono ložės „Mempfis“ pastatas. R. Schmidto leidyklos atvirukas.

Švyturys, kurį mėgo lankyti karalius Frydrichas Vilhelmas III. Iliustracijos iš J. Saulėnienės knygos „Karališkoji Klaipėda“ (2020).

◄ kad ir karalienės Luizės žinia broliui Georgui: „Net karaliaus ir dvariškių stalas griežčiausiai apribotas. Visi miršta iš bado ir nepriteklių. Gauname keturis dubenius maisto pietums ir tris vakarienei.“ Karalius išleido potvarkį paremti 148 vargšus, nurodė statyti vargšų prieglaudą.

Ypatingą dėmesį karalius skyrė Aleksandro (dabar – Liepų) gatvei. Jo valia ši gatvė pagražėjo ir pailgėjo. Jo įsakymu „aukštųjų karališkųjų valdovų pasivaikščiojimui ir kasdienėms leibgvardijos pratyboms“ Aleksandro gatvėje buvo išpilta dešimt vežimų smėlio. 1807 m. gruodžio 7 d. buvo paskelbtas karaliaus įsakas pratęsti gatvę nuo Sporto aikštės (Tournplatz, dabar – K. Donelaičio), joje įrengti parapetus ir pavadinti Pailgintąja Aleksandro gatve. Ne visiems gatvės pratęsimas buvo priimtinas – juk triukšmingai dardės iš ankstyvo ryto vežimai... Tačiau antroji gatvės dalis formavosi palyginti sparčiai.

Miesto išauginimui

Klaipėda karaliui Frydrichui Vilhelmui III patiko, nes „judriame, pusiau kaimiškame“ mieste nebuvo bendravimo sienos tarp dvariškių ir gyventojų, o pats jis galėjo gyventi „kaip visi miestiečiai ir eiti pasivaikščioti į Aleksandro alėją be baimės, kad gali būti apsuptas žioplių“. 1807 m. gruodžio 7 d. karalius išsakė norą „esant dabartinėms slegiančioms laiko aplinkybėms, atkampią, mažą provincijos vietovę padaryti dideliu triukšmingu miestu“. Tačiau pritrūko laiko ir lėšų. 1809 m. karalius Klaipėdai dovanojo didelį žemės sklypą, tais laikais vadintą plantacija, tarp Tauralaukio ir jūros. Tai buvo smėlio dykuma, vėliau apsodinta mišku. 1810 m. Jo didenybės dovanotai naujai teritorijai tarp Plantacijos, Viršutinės ir Pievų gatvės (dabar – J. Janonio), daliai Liepojos gatvės (dabar – Herkaus Manto), Šaulių gatvei ir „plotui tarp jos ir Lazareto gatvės“ buvo suteiktas Vilhelmo (Wilhelmstadt) miesto pavadinimas.

Tostas už karalių

Miestiečiai entuziastingai palaikė karališkosios poros moralines vertybes, jų pastangas išlaisvinti šalį, gerbė karališkąją šeimą ir didžiavosi karališkuoju miesto statusu. Iškilmingai buvo atšvęsta karaliaus Frydricho Vilhelmo III gimimo diena 1807 m. rugpjūčio 3-iąją. Buvo pasakytas tostas „už mūsų karaliaus ir maloningiausiojo valdovo, Jos didenybės valdančios karalienės, karališkos šeimos, visos karališkosios dinastijos ir Prūsijos armijos sveikatą“. Miestui šis įvykis buvo svarbus. Tauralaukio karališkoje aikštėje buvo pastatytas obeliskas su užrašu: „Dem Andenken 3. August 1807.“ („1807 m. rugpjūčio 3-iosios atminimui“). Jam apgriuvus, sukurtas paminklas karalienei Luizei, palikus ankstesnį užrašą.

Gyventojų draugiškumą vertino ir karališkoji pora. Karalius, perkeldamas savo rezidenciją iš Klaipėdos į Karaliaučių, 1808 m. sausio 14 d. magistratui įteiktame rašte dėkojo „šauniems ir geriems Mėmelio miestiečiams“ už „įvairiapusiškai ir nuoširdžiai išreikštą ištikimybę, meilę, prisirišimą“, už „daug jaudinančių meilės ir beatodairiškos ištikimybės įrodymų“ jam ir jo karališkajai šeimai ir pažadėjo jiems savo „nepaliaujamą palankumą“.

Karalius Frydrichas Vilhelmas III dar ne kartą, pravažiuodamas pakeliui į Sankt Peterburgą, stabtelėjo Mėmelyje. Miestiečiai karaliaus palankumą vertino, net ruošėsi Jo didenybei pastatyti paminklą, tačiau pristigo lėšų.

Dėl prenumeratos kreiptis į „Klaipėdos“ laikraščio redakciją adresu: Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, Klaipėda.

I S S N 2 3 5 1-5 8 4 8