Rosana LUKAUSKAITĖ. L. Spurga: kaligra ja dar niekada nebuvo tokia populiari kaip dabar

L. Spurga: kaligrafija dar niekada nebuvo tokia populiari kaip dabar

Kaligrafo L. Spurgos (jaun.) teigimu, kuo rašymas ranka labiau apleidžiamas, tuo labiau skaitmeninės eros amžiuje dailyraštis klesti kaip hobis ir menas. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

ligrafija dar niekada populiari kaip dabar

„Kaligrafiją suvokiu dvilypiškai: viena vertus, ji gali būti tiesiog dar viena priemonė meninei koncepcijai išreikšti, kita vertus, ji gali būti tikslas pats savaime“, – teigė kaligrafas Linas Spurga (jaunesnysis), kurio kūrinių paroda „Raidės forma“ nuo spalio 27-osios iki lapkričio 26-osios eksponuojama Klaipėdos galerijoje.

Rosana LUKAUSKAITĖ

Atgal nesidairė

Linas Spurga (jaunesnysis), gim. 1992 m., yra kaligrafas, grafikos dizaineris ir dėstytojas, mokslus baigęs VDA Grafikos katedroje. Kaligrafijos kūrybinėje praktikoje užsiima netradiciniu, eksperimentiniu rašymu, neįprastų įrankių naudojimu, domisi kaligrafijos istorija ir filosofija. Klaipėdos kaligrafijos entuziastams jis turėtų būti puikiai pažįstamas iš jau ne kartą vestų kaligrafijos užsiėmimų, organizuojamų Prof. A. Kliševičiaus kaligrafijos ir rašto meno mokyklos.

Šnekučiavomės apie naujausią parodą, kruopštumo reikalaujančią kaligrafo profesiją, laipsniškai populiarėjantį kaligrafijos meną ir dvi sekundes eterio HBO seriale.

– Kaip kaligrafija atsirado jūsų gyvenime? Ar visada traukė vizualieji menai?

– Vis dar gerai nesuprantu, kaip taip atsitiko, kad pasirinkau būtent kaligrafo kelią, bet šiose vėžėse jaučiuosi labai natūraliai. Apie kaligrafiją sužinojau studijų VDA Grafikos katedroje metu. Iki tol, tiesą pasakius, net neįtariau, kad egzistuoja tokia dailės šaka. Iš vaikystės ir paauglystės miglotai atsimenu įvairius animacinių serialų, vaidybinių filmų ar riedlenčių kompanijų logotipų užrašus, kurie paliko ryškų įspūdį, bet visada labiau save įsivaizdavau kaip iliustruotoją. Nuo penktos klasės lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą, nemažai piešiau savarankiškai, įstojęs į Dailės akademiją daug daugiau dėmesio skyriau piešimui ir iliustracijai nei kaligrafijai ar tipografijai. Lūžis įvyko trečiame kurse, pasirinkus kaligrafijos dalyką. Šiek tiek sužinojau apie šiuolaikinę kaligrafiją, atrodo, sėkmingai išbandžiau joje jėgas, be to, kaligrafiją dėstė ir mano bakalauro bei magistro baigiamųjų darbų vadovas prof. Rimvydas Kepežinskas, tad įsikvėpiau kaip reikiant ir vėliau nutariau kaligrafijai paskirti magistro studijas. Po jų atgal nesidairiau.

Peržiūrint, kas nuveikta

– Kaligrafų parodos nėra dažnai pasitaikantis, todėl tik dar labiau laukiamas renginys. Papasakokite apie savo naujausią parodą „Raidės forma“ Klaipėdos galerijoje.

– „Raidės forma“ yra ilgų svarstymų apie tai, kas yra kaligrafija, kokia ji turėtų būti, kokią parodą norėčiau atidaryti, kaip apskritai turėtų atrodyti šiuolaikinė kaligrafijos paroda ir neapsisprendimo, ar išvis noriu parodos, rezultatas. Paroda yra savotiška šių mano pamąstymų retrospektyva – įvairių rašymo būdų, kaligrafijos technikų ir stilių apžvalga, siekiant su savimi išsiaiškinti, koks toliau turėtų būti mano kaip kaligrafo kelias, kurį stilių ar techniką noriu vystyti toliau. Čia mano pirma tikra personalinė paroda (be mažytės parodėlės Kirtimų kultūros centre Vilniuje) ir ją instaliuodamas, t. y. komponuodamas kūrinius ant sienos, juos kabindamas ir perkabindamas, derindamas erdvėje, supratau, kad paroda yra geriausias būdas save ir savo kūrybinius sprendimus pamatyti iš šalies. Galima sakyti, kad „Raidės forma“, kaip pirmoji paroda, yra stotelė kūrybiniame procese, peržiūrint, kas nuveikta.

Parodoje taip pat svarbus formos aspektas. Neatsitiktinai jis atsidūręs parodos pavadinime. Kaligrafiją suvokiu dvilypiškai: viena vertus, ji gali būti tiesiog dar viena priemonė meninei koncepcijai išreikšti, kita vertus, ji gali būti tikslas pats savaime. Pastarąjį aspektą parodoje ir tyrinėju – čia kaligrafijos kūriniai, mano manymu, neturi gilesnės už kaligrafinę formą potekstės ar koncepcijos. Raidės forma čia ir yra tikslas. Tai svarbu, nes raidė, visų pirma, yra piešinys, kuriam galima suteikti išvaizdą. Ji skirta ne tik skaitymui, bet ir matymui, o kai į raidę žiūrime, ji transliuoja mums ką kita nei tekstas. Su tuo parodoje ir žaidžiu: su teksto perskaitomumu, svarstau kiek galiu pakeisti raidę, kad ji dar būtų į save panaši, paverčiu raides į ornamentus, verčiu žiūrovus vargti skaitant ir kviečiu pamąstyti, ar raidės gali būti menas, ar raidės turi būti skaitomos ir kodėl, koks skirtumas tarp kaligrafinės abstrakcijos ir tapybinės abstrakcijos, kokius jausmus viena ar kita ►

◄ teksto kompozicija sukelia ir kas kaligrafijai, kaip gražaus rašymo menui, svarbiau – grožis ar rašymas.

Apskritai tai paroda-procesas. Tiek ją kuriant, kai ieškojau raidės formų kūrybinio proceso metu, nieko iš anksto neplanuodamas, tik tyrinėdamas. Tiek jau eksponuojamų darbų parodoje, kurioje kyla daugybė klausimų, į kuriuos pats dažnai nežinau atsakymo ar tebeieškau jo. Tai tokia burbuliuojanti pirmykštė juodo tušo ir balto popieriaus kaligrafijos sriuba, kurios nei receptas, nei skonis dar nėra aiškūs.

Iššūkis – ar prasminga?

– Kokius iššūkius šiais laikais patiria kaligrafija? Ar sunku šiuolaikinį žmogų paskatinti kompiuterį išmainyti į plunksną ir rašalą? Kaip vertinate kaligrafijos galimybes skaitmeniniame amžiuje?

– Manau, kad kompiuterio į rašalą tikrai nebeišmainysime, bet turbūt ir nėra reikalo. Senovės Egipte buvo teigusiųjų, kad žmonės neturėtų informacijos užrašyti hieroglifais ir privalo remtis tik savo atmintimi. O šiandien mes šiurpstame, kad vaikai moka tik spausdinti kompiuterio klaviatūra ir nebemoka rašyti ranka. Bet rašymo istorijoje nuolat vyko pokyčiai, nepaisydami jokio pasipriešinimo. Sakyčiau, kaligrafija nuo to

L. Spurgos parodos „Raidės forma“ ekspozicijos Klaipėdos galerijoje fragmentai.

tik patrauklesnė – kuo rašymas ranka labiau apleidžiamas, tuo labiau dailyraštis klesti kaip hobis. Pridėkime socialinius tinklus, kuriuose kaligrafijos populiarumas tik auga, ir galima teigti, kad kaligrafija niekada nebuvo tokia populiari ir taip paplitusi, kaip skaitmeniniame amžiuje.

Didžiausias iššūkis kaligrafijai, man atrodo, išlieka jos prasmingumo klausimas. Nuo spaudos išradimo XV a. kaligrafija, nukonkuruota tipografijos, atlieka antraeilį vaidmenį informacijos perdavime ir jame užima keistą vietą tarp funkcijos ir meno. Šiandien kaligrafija turi daug išraiškos formų. Kurios išraiškos griebtis, vis dėlto priklauso nuo kiekvieno kaligrafo individualaus apsisprendimo. Kaligrafija gali būti pagalbinė priemonė šrifto dizaine, kuriant atvirukus, diplomus, garbės raštus, ji gali būti formalistinė ar meninė, gali būti pritaikyta gatvės mene (yra toks reiškinys kaip calligraffiti). Ši įvairovė lemia šiuolaikinės kaligrafijos spalvingumą ir eksperimentų gausą, bet kartu ir neaiškią jos ateitį. Nesant aiškesnio apibrėžimo, kas yra kaligrafija ir kam ji reikalinga, ir esant padrikam jos supratimui ir mokymui, ji tampa pernelyg priklausoma nuo atskirų individų, todėl kai kurie jos aspektai gali išgaruoti kartu su tais individais.

Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

Kūrybiškesnis požiūris

– Koks, jūsų nuomone, yra kaligrafijos ir teksto santykis? Savo vedamose dirbtuvėse mokiniams duodate lietuvių poetų tekstus, bet gal kaligrafiškai perrašytas repo dainos tekstas irgi suteiktų naujų interpretacinių aspektų?

– Manau, kad kaligrafija ir tekstas aiškiai apibrėžto santykio neturi, jį sau nustato kiekvienas kaligrafas. Man teksto turinys, bent jau „Raidės formos“ parodos kontekste, nelabai svarbus, kadangi tyrinėju, eksperimentuoju ir išradinėju būtent formas. Todėl kai kur rašiau atsitiktinai sugeneruotus žodžius, kitur – iš socialinių tinklų nukopijuotus piktus internautų komentarus ar tiesiog abėcėlės raides. Kitu atveju galbūt rinkčiausi konkretų tekstą, bet tai priklausytų nuo kūrinio ar parodos koncepcijos. Vienas įdomus patarimas,

Kruopštumo niekada nestokojau, bet kartu esu ir gana lėtas žmogus, todėl atitinkamai lėto ir ritmingo tempo reikalaujanti kaligrafija yra maždaug mano greičio menas.

kurį gavau iš žymaus Belgijoje gyvenančio kaligrafo Brody Neuenschwanderio, kad kaligrafas turėtų rašyti savo žodžius. Geriau pagalvojus, dažnas kaligrafas skolinasi iš praeities paveldėtus istorinius kaligrafinius šriftus, rašymui renkasi citatas – svetimas mintis – tad kyla klausimas, ką tada veikia pats kaligrafas. Smaginasi raitydamas dailias raidžių formas? Mano požiūris į kaligrafiją kūrybiškesnis, todėl patarimu rašyti savo žodžius stengiuosi vadovautis.

– Koks įdomiausias kaligrafijos projektas, kurį esate kūręs?

– Kaskart paklaustas atsakau skirtingai, tai šįkart atsakysiu, kad paroda „Raidės forma“ kol kas įdomiausias mano įgyvendintas projektas. Paprastai, galvodamas, koks kūrinys ar užsakymas man labiausiai įstrigęs, padarau išvadą, kad labiausiai mėgstu ne dirbti užsakovams, o užsiimti individualia kūryba, eksperimentuoti ir ieškoti naujų kaligrafinių išraiškos būdų. ►

L. Spurgos (jaun.) kūrinių fragmentai. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr. ◄ Tos paieškos dažniausiai atsiduria stalčiuje, neišvysta nei dienos šviesos, nei socialinių tinklų. Tad paroda, kurioje tuos darbus galiu eksponuoti ir pareflektuoti, atrodo kaip vertingiausias projektas.

Butaforiniai laiškai

– Esate gana aktyvus savo instagramo paskyroje. Kaip svarbu šiuolaikiniam menininkui save reprezentuoti socialiniuose tinkluose? Ar internetiniai formatai ir tendencijos turi įtakos jūsų kūriniams?

– Viena parodos lankytoja pastebėjo, kad savo kūriniams mėgstu parinkti kvadratinį formatą. Meluočiau, jei neigčiau, kad tai instagramo padarinys. Kai ką kūriau turėdamas omeny, kad vaizdelis keliaus į socialinius tinklus. Ir toks požiūris bent jau man turi prasmę, nes aktyvumas internetinėje erdvėje turi grįžtamąjį ryšį: pasidaliju kaligrafijos kūriniu – kažkas kreipiasi su nauju užsakymu, įkeliu nuotraukas iš kaligrafijos dirbtuvių – gaunu pasiūlymą vesti dar vienas. Manau, kad internetas tapo neatsiejama realybės dalimi, kai kam jis turbūt realesnis už realybę, todėl reprezentuoti save socialiniuose tinkluose man atrodo ne tiek būtina ar svarbu, kiek pravartu.

Kita vertus, daug kas priklauso nuo kūrybos specifikos. Manau, jei bandyčiau pragyventi iš meninės kūrybos ir nuolat rengčiau parodas, kurių sklaida užsiimtų galerijos, socialiniai tinklai gal ir prarastų prasmę. Išsitekčiau ir su paprasčiausiu portfolio tinklalapiu ar net be jo. Tam tikru požiūriu, privatumo stokos laikais menininkas išloštų, aplink save sukurdamas šiek tiek paslapties ir nesirodydamas internete.

– Sukūrėte butaforinius laiškus HBO televizijos serialui „Jekaterina Didžioji“ („Catherine the Great“, 2018). Kaip jus susirado serialo kūrėjai ir koks buvo šis kūrybinis procesas?

– Procesas kartais buvo gana komiškas. Pirmiausia, sulaukiau skambučio iš nepažįstamo numerio: „Ieškome kaligrafo filmavimui, domina?“ Be „labas“, dalykiškai. Pasakiau, kad domina, ir po kelių dienų atsidūriau serialo filmavimo komandos būstinėje, kur gavau kaligrafinių užduočių. Rašiau laiškus ir dokumentus už Potiomkiną ir kelis carinės administracijos veikėjus.

Laiškus seriale vėliau naudojo aktoriai. Kai kurie laiškai turėjo būti pasendinti, vienoje serialo scenoje pradaromi (perlaužiamas vaškinis antspaudas), kitoje – jau skaitomi, todėl jų turėdavau parašyti po du, tris ar keturis skirtingoms reikmėms.

Teko ir „filmuotis“. Ankstyvą rytą atvykau į filmavimo aikštelę, kur manęs paklausė, ar rašau kaire ranka. Pasirodo, Potiomkiną vaidinęs aktorius kairiarankis ir scenoje, kurioje rašo laišką, jau nusifilmavo rašantis būtent kaire ranka. „Galiu pabandyti ir kaire“, – sakau. Gavau carinės armijos karininko uniformą, makiažo priekaboje man pasendino kairę ranką, kad atrodytų labiau aktoriaus amžiaus, ir davė prieš kamerą rašyti ir pasirašyti dokumentą. Operatoriai galiausiai priėmė sprendimą filmuoti tik plunksnos galiuką, tad ar tai kairė, ar dešinė ranka, prarado svarbą. Ir po šešių valandų filmavimo įvairiais rakursais, rašant skirtingas kompozicijas, seriale galiausiai gavau apytiksliai dvi sekundes eterio.

Vakaruose populiaresnė

– Esate dalyvavęs ne viename kaligrafijos renginyje užsienyje. Ką suteikė šios patirtys? Ar svetur pastebėjote kitokį visuomenės požiūrį ir dėmesį kaligrafijai?

– Daug užsienio kaligrafijos reikaluose nesu dalyvavęs, bet iš tų kelių vizitų supratau porą dalykų. Viena, Vakarų Europoje kaligrafija ir tipografija, raidžių kultūra apskritai yra žymiai labiau paplitusi ir populiaresnė, kaligrafija nėra toks svetimas reiškinys, koks kartais yra Lietuvoje, kurioje retkarčiais susilaukiu klausimo, kas apskritai yra ta kaligrafija, arba išgirstu teiginį, kad kaligrafija atsirado Kinijoje. Matyt, todėl, kad kaligrafija, tipografija ar šrifto dizainas Vakaruose turi gilesnes tradicijas, giliau įleistas šaknis, daugiau žmonių susiduria su šiais reiškiniais mokyklose ar tiesiog perima kultūriškai.

Antra, vis dėlto visur kaligrafai svarsto tuos pačius klausimus ir kenčia tuos pačius sunkumus: kam reikia kaligrafijos? Ką noriu su kaligrafija nuveikti aš? Kaip užsidirbti iš kaligrafijos ir ar tai iš viso įmanoma? Kokia kaligrafijos ateitis? Ir taip toliau. Dalydamasis savo abejonėmis ir nerimu su keliais užsienio kaligrafais, buvau pasitiktas pritariamais linkčiojimais. ►

Vernisažo akimirkos. Ingridos Mockutės-Pocienės nuotr.

◄ – Ar kaligrafija jums yra kaip medita-

cija? Kaip susikaupiate šiam kruopštumo reikalaujančiam darbui?

– Gerai neišmanau, kas yra meditacija, todėl negaliu patvirtinti ar paneigti, kas man yra kaligrafija šiuo aspektu. Bet ji turi meditacinių, buvimo čia ir dabar pajautimo, savybių. Rašydamas negaliu sielotis dėl prieš tai nevykusiai parašytos raidės ar galvoti apie tai, kaip užraitysiu sakinio pabaigą, nes padarysiu klaidą raidėje, kurią rašau dabar. Vis dėlto manau, kad meditacinė plotmė kaligrafijoje atsiranda tik gerai pramokus rašyti, nes, pradėjus mokytis naujo šrifto, tušo ir plunksnos valdymo, vienintelis „čia ir dabar“ jaučiamas dalykas – erzinantis savojo kūno nerangumas.

Kruopštumo niekada nestokojau, bet kartu esu ir gana lėtas žmogus, todėl atitinkamai lėto ir ritmingo tempo reikalaujanti kaligrafija yra maždaug mano greičio menas. Specialiai jam susikaupti niekada nereikėjo.

Įkvėpimo pilna visur

– Kas yra jūsų kaligrafijos autoritetai? O gal įkvėpimo pasisemiate ir iš visai kitų meno šakų, istorijos?

– Jau minėti R. Kepežinskas ir B. Neuenschwanderis – mano labai gerbiami kaligrafai. Be to, padarę didelę įtaką mano eksperimentiniam, už tradicijos ir formalaus šriftų rašymo esančiam, požiūriui į kaligrafiją. Jų kaligrafinę dvasią jaučiu ir olandų kaligrafų – rašto menininkų grupuotės „High on Type“ narių, ypač Julieno Priezo ir Vincento de Boerio darbuose.

Vis dėlto, kalbindamas B. Neuenschwanderį savo magistro teoriniam darbui, gavau pasiūlymą iš kaligrafų pasisemti techninių žinių, praplėsti savo požiūrį modernaus meno idėjomis. Tad esu tapytojo Cy Twombly mėgėjas, mėgstu abstrakčiųjų impresionistų kūrybą. Tarp jų – Franzas Kline’as, kuris, beje, bendravo su moderniųjų Japonijos kaligrafų draugija „Bokujinkai“. Taip pat seku, kas vyksta šiuolaikinio šrifto dizaino pasaulyje, lettering’o ir grafičių kultūroje. Įkvėpimo pilna visur, svarbu per daug neužsiscrollinti.

– Kaip matote kaligrafijos ateitį?

– Dviprasmiškai. Viena vertus, manau, kad kaligrafija ilgai išliks tokia, kokia yra dabar: vyks kaligrafijos dirbtuvės, profesionalai jas ves, mėgėjai jose dalyvaus, visada atsiras savamokslių, kaligrafijos fanai kels vaizdelius su dailyraščiu į socialinius tinklus. Šis mechanizmas, puikiai suteptas, sukasi jau daug metų ir dėl jo, drįsčiau teigti, kaligrafija niekada nebuvo tokia populiari ir net laipsniškai populiarėjanti kaip dabar. Niekada nebuvo tiek daug (online) kaligrafijos kursų ir užsiėmimų ir juos vedančių profesionalių kaligrafų.

Bet nemanau, kad kaligrafija virs aukštąja meno rūšimi. Visada atsiras individų, gebančių kaligrafiją perkelti į aukštesnį meninį lygmenį, bet, kaip jau aptarta anksčiau, kai visa meno šaka priklausoma nuo kelių ją vystančių individų, su kurių pasitraukimu gali nutrūkti ištisa tradicija, ta šaka pasidaro gležna laiko pokyčiams. Dėl to, man atrodo, klausime apie kaligrafijos ateitį visada yra daugiau nerimo, nei klausiant apie tapybą, fotografiją ar grafiką.