Kristina SADAUSKIENĖ. R. Pelakauskas: teatras yra vienas iš būdų gydyti sielas

R. Pelakauskas: teatras yra vienas iš būdų gSu Rimantu Pelakausku susitinkame tarp dviejų spektaklių. Ką tik įvyko antrą kartą Klaipėdos dramos teatre dirbusios lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklio „Meilė“ premjera, o priešakyje – kito lenkų režisieriaus Michało Borczucho premjera „Lost Lost Lost“. Atrodo, kad aktoriaus nevargina intensyvus profesinio gyvenimo ritmas, net mėgaujasi juo ir sako, kad labai svarbu nuolat išlikti „šviežiam“ – nesustabarėti, neapaugti klišėmis. Net ir po keturių dešimtmečių scenoje jis jaudinasi dėl būsimų spektaklių. Pavyzdžiui, M. Borczucho spektaklyje R. Pelakauskui teks kalbėti angliškai – tai tam tikras nervus kutenantis iššūkis, mat aktorius įsitikinęs, kad žiūrovai spektaklyje neturi matyti, jog kažkas aktoriui kliūna. Laukdami naujausios premjeros su R. Pelakausku kalbėjomės apie teatrą ir jame vykusius didžiulius poslinkius, aktorystės prasmę ir įkvepiančią, pasaulyje šviesos ieškančią teatro bendruomenę. ►

Aktoriaus R. Pelakausko teigimu, teatre be komandos nieko nenuveiksi, svarbu bendrystė, partnerystė ir siekis kurti.

skas: teatras yra ų gydyti sielas

varbu bendrystė, partnerystė ir siekis kurti. Domo Rimeikos nuotr.

Kristina SADAUSKIENĖ

Pasikliauti intuicija

◄ – Ar prisimenate pačią pradžią –

pirmąjį savo vaidmenį Klaipėdos dramos teatre? Kaip laiko tėkmėje matote save, ar labai pasikeitėte?

– Nemanau, kad pasikeičiau. Tas pats jaudulys ir drebulys einant į sceną, tas pats noras žinoti. Manau, kad to ir nereikia prarasti – aktorius turi išlikti „šviežias“, neapaugti rūdimis, štampais ir klišėmis.

Patį pirmąjį vaidmenį sukūriau spektaklyje „Princas ir elgeta“, bet vaidmuo, kurį išskirčiau ir po kurio mane pradėjo pastebėti teatre, buvo Kolenka 1982 m. Reginos Steponavičiūtės režisuotame spektaklyje „Ir sidabro gija nutrūks“ (pagal Aleksandrą Kazancevą). Tai buvo epizodinis vaidmuo, bet labai gerai parašytas. Vaidinau 16-metį berniuką, sergantį Dauno sindromu, ir spektaklio pasaulyje jis buvo skaudžiai jautrus ir teisus, kaip įtempta styga, kaip žmonių santykių, gyvenimo kamertonas. Tais laikais žmonės su negaliomis vis dar buvo nereikalingi, su jais mažai skaitytasi – dabar mūsų visuomenė brandesnė ir jautresnė, jau supranta, kad tie žmonės kartais daug giliau ir jautriau priima pasaulį. Taigi šis Kolenkos vaidmuo man buvo svarbus taškas, nuo kuriuo pradėjau savo gyvenimą teatre. Dar paminėčiau 1999 m. Arvydo Lebeliūno režisuotą spektaklį pagal Saulių Tomą Kondrotą „Prieš išskrendant į rojų“, po jo su režisieriumi tapome gerais bičiuliais. Tai buvo pirmas spektaklis, kuriame poroje vaidinau su Dariumi Meškausku – buvome broliai. „Prieš išskrendant į rojų“ turėjo nemažą rezonansą Lietuvoje ir tai buvo vienas labiausiai pavykusių mano vaidmenų, nors pamenu, kad iki pat paskutinės savaitės prieš premjerą ėjosi labai sunkiai. Paskui Arvydas sakė: „Kas tu per aktorius – nieko, nieko ir štai – yra. Kaip tau pavyko?“

Atėjęs į teatrą mano kursas, skirtingai nei Irenos Vaišytės mokiniai, tarp kurių buvo D. Meškauskas, R. Šaltenytė, buvo daugiau mokytas pasikliauti intuicija. Mano kurso vadovas buvo Povilas Gaidys, bet taip pat teko daug mokytis iš Elenos Savukynaitės. Kartais laukdavome, kad maestro P. Gaidys ateis – viską sustatys į vietas, sumizanscenuos ir viskas paaiškės, o E. Savukynaitė mus vedė taip, kad patys ieškotume, galvotume, klystume, bet

R. Pelakauskas – Filosofas, arba ponas Kapininis vyresnysis spektaklyje „Meilė“ (rež. A. Duda-Gracz, 2022). Przemyslawo Jendroskos nuotr.

atrastume. Pas P. Gaidį nebuvo tiek daug medžiagos analizės, situacija paaiškėdavo proceso metu.

Dabar, kai žiūriu atgal, – į teatrą atėjome kaip akli kačiukai – išplauksime arba ne.

Buvimo šventovėje jausmas

– Sunku suvokti, kad Klaipėdos dramos teatre vaidinate daugiau nei keturis dešimtmečius – per tą laiką nutiko labai daug, keitėsi santvarkos, žmonės. Smalsu, kaip apibūdintumėte visą tą laikotarpį, kurio liudininku tapote, kaip keitėsi teatras ir ką tie pokyčiai, jūsų nuomone, sufleruoja apie mus, jo žiūrovus, visuomenę apskritai?

– Kai atėjau, teatras buvo ant bangos, dar mums besimokant buvo sukurtas „Mažvydas“ (režisierius P. Gaidys, pagal Justiną Marcinkevičių). Nepraleisdavau nė vieno spektaklio – tai buvo šventas dalykas. Tai buvo tikra rezistencija, teatras buvo vieta, kurioje jusdavaisi svarbus. Sunku apibūdinti tą jausmą, bet buvo juntama didžiulė bendrystė tarp žiūrovų ir teatro bendruomenės, visi suprato, kad tai, kas vyksta, yra labai reikšminga, teatras buvo tiesos bastionas. Tai buvo vieta, kur buvo galima apsivalyti nuo kasdien supančio melo ir veidmainystės. Bijau to skambaus žodžio, bet teatras buvo šventykla. ► ViziTinė koRTElė

Rimantas Pelakauskas gimė 1957 m. Suginčių kaime Molėtų rajone. 1975–1976 m. studijavo matematiką Vilniaus pedagoginio instituto (dabar – lietuvos edukologijos universitetas) Fizikosmatematikos fakultete. 1976–1980 m. lietuvos valstybinės konservatorijos klaipėdos fakultete įgijo dramos teatro ir kino aktoriaus specialybę. nuo 1980 m. – klaipėdos dramos teatro aktorius. Šiame teatre sukūrė daugiau nei 40 vaidmenų, taip pat yra sukūręs vaidmenų lietuvos kine ir televizijoje. 2000 m. apdovanotas respublikinio teatrų festivalio „Vaidiname darbininkams“ prizu. 2010 m. apdovanotas klaipėdos miesto „Padėkos kauke“ nominacijoje „Metų aktorius“. 2021 m. jam įteiktas teatro mecenatės klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ įsteigtas „Mūzos“ apdovanojimas ir premija.

Amadėjus – spektaklyje „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (rež. A. Duda-Gracz, 2021).

◄ Tuo metu čia dirbo labai spalvinga trupė – Vytautas Kancleris, Vytautas Paukštė, Romualdas Grincevičius, Aleksandras Žadeikis, Algirdas Venskūnas, Henrikas Andriukonis, Povilas Stankus, Marija Černiauskaitė. Suprantate, tai buvo nepaprastos figūros, jos išsiskyrė visoje Lietuvos teatro bendruomenėje, buvo sakoma, kad mūsų teatre dirba stipriausia trupė šalyje.

Teatras taip pat buvo labai bohemiškas, gal čia jau senatvės požiūris, bet atrodo, kad būdavo tiek daug pokštų ir nuotykių, juos malonu prisiminti. Buvo ir tamsioji bohemos pusė – kartais jos buvo per daug, kartais ir spektakliai būdavo ne visai blaivūs.

Po to įdomaus laikotarpio atėjo nuopuolio metai, tad dabar nepaprastai smagu, kad susirinkus dabartinei teatro komandai, tiek Tomui Juočiui su Gintaru Grajausku, tiek visai naujai vadybos grupei, teatre vėl prasidėjo judėjimas. Man vėl grįžta buvimo šventovėje jausmas.

– Noriu pasitikslinti, kai minite nuopuolį, – kalbate apie ilgai užsitęsusį rekonstrukcijos laikotarpį?

– Taip, tuo metu neturėjome namų, o tai labai svarbu. Taip pat po Sovietų Sąjungos subyrėjimo mums visiems, taip pat ir teatrui, reikėjo perkainoti vertybes, savo misiją. Sovietinės okupacijos laikotarpiu teatras buvo tiesos bastionas. O po jo prasidėjo laisvės metai – viskas galima, apie viską galima kalbėti atvirai. Tarsi išnyko politinės rezistencijos būtinybė. Po nepriklausomybės atgavimo teatrui reikėjo iš naujo surasti savo vietą visuomenėje. Taigi šios dvi priežastys lėmė, kad kurį laiką teatras buvo tarsi stovintis vanduo, gal net visus 15 metų. Gaila tų metų. Žinoma, buvo ir gražių momentų, bet tuo metu iš tiesų ėjome į niekur. Tad labai gerai, kad į karjeros pabaigą vėl dirbu teatre, kuris turi ką pasakyti, kuriame jaučiuosi esąs europinio teatro dalimi.

Dialogo forma

– Sovietmečiu buvęs tiesos erdve, rezistencijos vieta, kas, jūsų nuomone, teatras yra šiandien?

– Svarbu pabrėžti, kad teatras gali būti labai įvairus. Netrūksta komercinių projektų, kur svarbiausia suteikti pramogą publikai ir užsidirbti pinigų. Bet tai – daugiau saviraiška, ne toks teatras man įdomus. Man teatras pirmiausia yra provokacija, protestas, galbūt skaudus protestas – dabar kalbu savo būsimo vaidmens monologo fragmentais. Ten kalbama apie tai, kad teatras, kaip ir kitos meno formos, negali būti neapykantos išraiška. Nesvarbu, kaip stipriai nepritariama dalykui prieš kurį protestuojama, mat kartu su protestu teatras yra ir dialogo forma.

Sutinku su A. Duda-Gracz, kuri susitikime su publika po „Meilės“ premjeros sakė, kad teatras neduoda atsakymų, kaip gyventi ir kodėl gyventi. Jis gali tik klausti, tad žiūrovai teatre visada yra dalyviai, dialogo dalis. Žiūrovai turi būti įsitraukę į tai, kas vyksta scenoje, ir gyventi tame dialoge. Žmonija turi labai daug bėdų, vis labiau apleidžiamas dvasinis gyvenimas, o teatre vyksta tam tikra žmogaus sielos terapija, tai svarbu. Teatre pamedituoji, pagalvoji, kaip gyveni, kodėl, kam, kokia tavo asmeninė misija.

Algirdo Kubaičio ir Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Po to stovinčio vandens etapo teatre esame perėję į kokybiškai naują laiką. Mes kalbame apie žmogų, žmoniją, mūsų misiją čia, šiame pasaulyje. Teatras tapo kur kas globalesnis ir gilesnis. Ir teatras tikrai nėra pramoga – kaip einame gydyti savo kūnų, taip teatras yra vienas iš būdų gydyti savo sielas. Taigi gal dėl to man labai nepriimtina, jei pamatau į salę ateinantį žmogų su vyno taure. O taip būna. Atsipalaiduoti su spragėsiais galima ir namuose prie televizoriaus – reikia ir to, bet ne teatre. Teatre turi pasiruošti būti išmuštas iš komforto zonos, iš sotumo, iš pertekliaus.

Sunki misija

– Šiuolaikinis teatras, kaip, beje, ir kitos meno formos, ne visada pasiekia plačiąją publiką. Kokia jūsų nuomonė apie šią „nesupratau, ką čia norėjo pasakyti“ reakciją?

– Matai, manau, kad viena iš teatro misijų yra būti priekyje, ir nieko tokio, jei žiūrovai turi pabėgėti teatro link, jį pasivyti. Visais laikais menas yra dotuojamas. Kaip medicinai skiriama lėšų, taip jų turi būti skiriama ir menui – jis pats savęs neišlaikys niekada. Jis privalo būti priekyje, klupti, susižeisti, net susinaikinti ir vėl prasidėti iš naujo, jis negali laukti tų, kas nespėja. Žmogus turi justi poreikį pasivyti, suprasti.

Būna, kad nesilankantis teatre žmogus ateina į spektaklį ir išeina sukrėstas – vaikšto visą savaitę galvodamas, ką jis matė, kas jam nutiko, ir vėl grįžta. Taip ir turi būti. Kaip minėjau, teatras ne anestetikas. Jo reikia, kad žmogaus siela apsivalytų ir augtų. Ir tai nėra kažkas būdinga tik mums, mūsų laikams. Nuo istorijos pradžios mes nuolat siekėme kažko daugiau, pirmykščio žmogaus gyvenimas buvo labai sudėtingas, bet jis paliko įspūdingus piešinius olose ir ant uolų. Jis jau kažkuo tikėjo, kažkur tiesėsi, jam nepakako gyventi rutinoje ir buityje, nepakako vien egzistuoti.

Taigi nereikia pasiduoti aptingimui, kad jei nesupratau, tai ir nereikia. Jei žiūrint spektaklį kažkas viduje sukyla, net jei tai nerimas, irzulys, – reikia tai priimti, neatmesti, apgalvoti.

Tai žinant lengviau suprasti tikrąją aktoriaus prigimtį – jo darbas nėra vien saviraiška, populiarumo ieškojimas, tai sunki misija. Dėl to žiūrovai su vyno taure arba naršantys telefonuose yra skaudu. Kaip aktorius ruošiasi susitikimui su žiūrovais, taip ir žiūrovai turi susikaupti ir pasiruošti susitikimui su teatru.

– Kalbėjomės apie teatrą ir poslinkius jame apskritai. Norisi grįžti prie asmeninio lygmens. Kaip sau apsibrėžiate, kas yra aktorystė?

– Kai buvau jaunas, visi norėjome būti labai įžymūs, norėjome kažkokio pripažinimo. Visi norėjome būti žvaigždėmis.

Pasiekti žiūrovų širdis

– Akcentas – „aš“?

– Be abejo, labai rūpėjo išreikšti save. Bet dabar galvoju, o kas gi yra ta žvaigždė? Iš tiesų tai labai sunkiai dirbantis žmogus. Aktoriaus profesija yra tokia pat, kaip ir visos kitos. Jei jauti tam pašaukimą, kaip bet kokios kitos profesijos atstovas, – jausi malonumą gerai darydamas savo darbą, džiaugsiesi būdamas reikalingas. Svarbiausia būti reikalingam, pasiekti žiūrovų širdis.

Sakoma, kad gražiausias momentas teatre – aplodismentai ir gėlės, bet jie tik rutina. Gražiausias momentas spektaklio metu būna tada, kai kalbant mano personažui jaučiu, kad tiek aš, tiek scenos kolegos, šviesų ir garso operatoriai – visi esame kartu, tobulai savo laiku ir vietoje, kad kvėpuojame kartu ir kartu su mumis kvėpuoja žiūrovai. Tai didžiausios pilnatvės akimirkos.

Dirbu teatre, kuris turi ką pasakyti, kuriame jaučiuosi esąs europinio teatro dalimi.

– Ar dažnai teatre pajuntate tokias pilnatvės akimirkas?

– Kad jos nutiktų, turi susiklostyti labai daug aplinkybių: turi būti geras režisierius, gera medžiaga, tau pačiam svarbus personažas, gera komanda. Čia sunku apibūdinti, bet net kai ateinu prieš spektaklį ir matau, su kokia meile sudėti, gražiai išlyginti rūbai – net tai yra labai svarbu. Ne dėl to, kad labai mane gerbia, bet dėl to, kad visi stengiamės kuo geriausiai atlikti savo darbą, kad mylime ir saugome vieni kitus. Tada jaučiu didžiulę bendrystę ir palaikymą, jaučiu, kad galime pasiekti puikių rezultatų.

– Buvote minėjęs, kad žiūrovai neturi bijoti teatre jaustis nepatogiai. O kaip aktoriai – ar dažnai jaučiatės atsidūręs už komforto zonos ribų?

– Svarbiausias dalykas komanda – jei jauti jos palaikymą, viskas įmanoma. Man asmeniškai yra pasitaikę, kad jaučiau partnerių nepasitikėjimą, tuomet buvo sunku. Teatras tam tikru požiūriu yra šeima, ir geri santykiai joje labai svarbu.

Kalbant apie komfortą – kiekvienas naujas vaidmuo yra išėjimas iš komforto zonos. Gal ir atrodo, kad esi labai patyręs, bet kaskart vis tiek ateini kaip į pirmą klasę. Svarstau, kad komforto zona net nepadėtų aktoriaus profesijoje, tai ne ta būsena, kurią turi jausti aktorius. Jei jis pradeda jausti, kad viskas labai lengva, gali būti, kad atėjo laikas pradėti galvoti apie karjeros pabaigą. ►

Vorotynskis, Varlaamas, Mnišekas – A. Puškino dramoje „Borisas Godunovas“ (rež. J. Klata, 2021). Domo Rimeikos nuotr.

Gera pamoka

◄ – Kalbant apie aktorystę, vyrauja

individo kultas, bet jūs labai akcentuojate bendruomeninį šios profesijos aspektą.

– Aktorius be žiūrovų – narcizas, jei nėra dialogo, kontakto, jis niekam nereikalingas. Teatras ne tapyba, kur medituoji vienas prie drobės, bet juk ir dailininkai taip pat tapo dėl to, kad kažkas pamatytų. Menas yra dialogas. Menininkas negali pats sau vienas burbuliuoti savo terpėje. Iš menininko turi eiti bangos, paliesti ir paveikti aplinkinius. Na, o teatre be komandos nieko nenuveiksi. Mes esame didelio ir įdomaus tinklo dalis.

– Pastarieji metai jums buvo labai intensyvūs. Vaidinate veik visuose naujausiuose spektakliuose, taip pat ir paskutiniuose teatre kūrusių užsienio režisierių pastatymuose. Viešojoje erdvėje buvo pasirodę ir kritikos dėl Lietuvos teatrų scenas esą užimančių lenkų režisierių. Kokį įspūdį jums paliko darbas su svečiais iš užsienio?

– Nesureikšminu režisierių tautybės, svarbu bendrystė, partnerystė ir siekis kurti. Jei režisierius mane pasirenka, jei randame bendrą kalbą, viskas gerai. O dėl to, kad čia per daug atvykstančiųjų iš užsienio – tam visai nepritariu. Mes dirbome ir tebedirbame su įdomiais lietuvių režisieriais, bet mūsų laukas plečiasi ir tai yra nuostabu, mes augame.

Lenkų teatras turi gilias ir stiprias tradicijas, jame daug išskirtinių asmenybių, tai vienas stipriausių Europos teatro reiškinių. Duok Dieve daugiau tokių svečių.

– Vaidinote abiejuose Klaipėdos dramos teatre kurtuose A. Dudos-Gracz spektakliuose, vaidinote ir J. Klatos spektaklyje. Ką pasiėmėte sau iš darbinės patirties su šiomis šiuolaikinio Lenkijos teatro žvaigždėmis?

– J. Klata davė labai gerą, žemišką pamoką. Per repeticiją patyriau sunkią traumą ir gydytojai pasakė, kad jei dar norėsiu vaikščioti, reikia du ar tris mėnesius nedirbti. J. Klata suburbėjo, kad „ką tie gydytojai...“, pasiėmė dublerį, bet po kurio laiko vėl grįžo pas mane – jam reikia, kad vaidinčiau ir tiek. O koks tas mano vaidmuo – nedidelis, epizodukai, bet jis užsispyręs kviečia. Taigi su kančiomis, su fiziniu skausmu ėjau, dariau ir padariau. Kai po premjeros apsikabinome, sakė, kad gerbia mane, o aš jam sakiau, kad labai dėkoju, kad privertė. Juk kitu atveju būčiau tuos mėnesius gulėjęs iškėlęs koją ir depresavęs. O dabar ir turiu vaidmenį, ir įveikiau nemažą iššūkį. Iš J. Klatos pasimokiau nepasiduoti ir ryžtingai siekti tikslo. Prisipažinsiu, kad proceso metu mintyse režisieriui turėjau visokių replikų, bet dabar esu tikrai nuoširdžiai jam dėkingas ir labai patenkintas su juo susidūręs.

Apsivalyti vidines rūdis

– Patirta trauma šiek tiek transformavo jūsų personažą, J. Klatos spektaklyje „Borisas Godunovas“ jis sėdi vežimėlyje. Ir ta neįprasta detalė scenoje jam suteikia papildomą reikšmės atspalvį.

– Tikrai taip. Ir tai rodo J. Klatos kaip režisieriaus talento dydį – jis iš nelaimės padarė

privalumą. O apie A. Dudą-Gracz jau esu sakęs, kad ji man sugrąžino pasitikėjimą ir tikėjimą teatru. Tam tikru požiūriu ji grąžino mane į šventovę. Darbas su ja apvalė susikaupusias profesines rūdis. Tokios patirtys reikalingos. Vienas iš pavojų aktoriaus darbe – apaugti štampais, pajusti, kas veikia, ir tuo naudotis.

Prieš interviu dalyvavau mokinių skaitovų konkurse, buvau komisijos narys. Labiausiai mėgavausi pirmokėliais – jie turi organišką ryšį su tekstu. Vyresnių klasių mokiniai jau būna paveikti mokytojų. Vienas iš tų pirmokėlių net nemokėjo teksto iki galo, vis dairėsi į mamytę, bet jo santykis su tekstu buvo nuostabus, natūralus ir tikras. Nors buvo daug ginčų, pasiekiau, kad jis taptų vienu iš laureatų. Tokie grynuoliai traukia. Tas pats ir su aktoriais, mes turime nuolat nusimesti susikaupusį bagažą, nes kitaip pradėsime kartotis, pasidarysime neįdomūs. Aišku, nuo savęs nepabėgsiu – esu, koks esu, ilganosis plikšis, bet vidines rūdis stengiuosi nuolat apsivalyti.

– Apibendrinant, A. Duda-Gracz grąžino tikėjimą teatru ir buvo savotiškas profesinio atsinaujinimo šaltinis?

– Be abejo. Labai svarbu, kad, dirbdami su A. Duda-Gracz, mes prisiminėme savo misiją, grįžome prie teatro esmės, ją atradome ir supratome iš naujo. Laikui einant atsiranda automatizmas, darai ir nebelabai pagalvoji, ką darai. O ji privertė mus susimąstyti ir apie tai pagalvoti. Tokie susitikimai palieka labai gilų pėdsaką. Gal jau nebeteks su ja dirbti, bet tai, ką iš jos gavau aš ir kolegos, – labai prasminga.

Einant kitu keliu

– Šiuo metu dirbate su dar vienu svečiu iš Lenkijos – M. Borczuchu. Jis kuria spektaklį, įkvėptą Jono ir Adolfo Mekų biografijos ir jau gruodžio 9-ąją vyks jo premjera. Kuo išsiskiria šis režisierius?

– M. Borczuchas atsivežė labai aiškią viziją, įsivaizdavimą, kaip viskas turės būti. Kaip per J. Meko ir kitų to laikotarpio žymių žmonių asmenybes kalbėti apie meno paskirtį. Tai bus labai intelektualus spektaklis, ir negaliu jo įvardyti nei kaip labai lietuviško, nei kaip labai lenkiško. J. Mekas buvo lietuvis, bet taip pat jis buvo pasaulio žmogus. Lygiai taip pat mes esame žmonijos dalis. Spektaklyje matysime postapokaliptinį pasaulį, žmones, bandančius jo griuvėsiuose surankioti savo žmogiškosios tapatybės nuolaužas ir jas rekonstruoti. Tai labai artima, juk dabar visi juntame apokaliptines nuotaikas. Man imponuoja, kad šiame spektaklyje kalbėsime ne apie savo kiemo problemas, o apie žmoniją. „Lost Lost Lost“ bus labai žodinis, daugiau skleisis per kalbą nei per veiksmą. Man kaip aktoriui tai labai įdomi darbinė patirtis – ką tik buvo A. Duda-Gracz, ji labai vizuali, o čia viskas visai kitaip. Labai įdomu eiti visai kitu keliu, išbandyti kitokį darbo stilių.

– Kas šio spektaklio kūrimo procese iš jūsų reikalauja daugiausia jėgų?

– Man reikės kalbėtis angliškai, ir su mano anglų kalbos žiniomis tai vienas didžiausių sunkumų. Kaip pas J. Klatą vargau su ta sužalota koja, taip čia dar kitas diskomforto lygmuo. Bet toks mano darbas. Iššūkį reikia priimti, perprasti ir įveikti. Teatras tokia vieta, kur nėra nieko neįmanomo.

Aišku, žiūrovams nei šilta, nei šalta mano anglų kalbos žinios. Ir jei jausis, kad dėl to vargau, bus blogai. Jei žiūrovai mato, kaip sunku aktoriui, tai yra blogai, ne apie tai jie turi galvoti žiūrėdami spektaklį.

– J. Mekas – ikoninė asmenybė. Šie metai Lietuvoje jam skirti. Ruošdamiesi spektakliui, kartu su komanda net vykote į Biržus, lankėtės Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centre, taip pat jų tėvonijoje Semeniškėse. Atliksite A. Meko vaidmenį – kaip sekasi jį kurti?

– Mes ne tiek vaidiname, kiek bandome rekonstruoti spektaklyje figūruojančių asmenybių pasaulėjautą, jų mąstymą, pažiūras. Mes nesusitapatinsime su jomis. Esame tarsi postapokaliptinio pasaulio tyrėjai, bandantys atkurti, rekonstruoti tai, kas buvo, atsekti žmonijos dvasios esmę. Atvirai parodysime, kad nepretenduojame suvaidinti J. ar A. Mekus, Vytautą Landsbergį ar Susaną Sontag. Mes bandysime suprasti jų būsenas, jų mintis, jų kelią.

Visada būti procese

– Minite, kad spektaklis kurs postapokaliptinio pasaulio erdvę ir kad mes patys gyvename pasaulio pabaigos nuojautomis. Tai bendras fonas tiek kūrėjams, tiek teatro žiūrovams. Kaip tas visa smelkiantis jausmas jus veikia?

– Be abejo, aplinka kažkiek veikia, liečia, ir rezonuoji su tuo. Bet taip pat gali būti, kad ji išjudina, padeda sufokusuoti mintis, kad galėtum tiksliau ir aiškiau kalbėti apie tai, kas svarbu. Tai motyvuoja. Galima kalbėti apie globalius dalykus, bet, jei neturėsi vidinės motyvacijos, tai nebus svarbu. Dabar viskas aštru ir gyva. ►

Chirurgas – G. Grajausko pjesėje „Tinklas“ (rež. A. Leontjeva, 2020). Kęstučio Meliausko nuotr.

◄ – Kiekvienas vaidmuo reikalauja

nemažai jėgų, o teatro scenoje jūs būnate tikrai dažnai – nebijote perdegti?

– Anksčiau pagalvodavau, kad gal naudinga padaryti pauzes, susikaupti, bet tos pauzės, kai jų prireikia gyvenime, atsiranda savaime, pereinant nuo vieno vaidmens prie kito.

Tikiu, kad aktorius visada turi būti procese, tai savotiškas gyvenimo būdas. Reikia nuolat gyventi teatru, kenti ir nerandi sau vietos, jei iškrenti ilgesniam laikui.

Gal dėl to kai kurie menininkai, turėdami per daug laisvo laiko, ima piktnaudžiauti alkoholiu.

Žinoma, bohema ne visada blogai, pamenu, per pasisėdėjimus prie vyno po premjerų yra kilę daug idėjų, arba eini per visą miestą, užsuki į dailininko dirbtuvę ir, žiūrėk, namo grįžti su kokiu nors kūriniu po pažastimi. Kartais pasiilgstu to, bet teatras yra labai pasikeitęs. Šiandien mes visi, dirbantys teatre, esame kur kas labiau susikoncentravę į savo darbą. Ateini ne darbo dieną į teatrą ir matai, kad net ir mūsų garso, šviesų operatoriai čia trinasi. Sako, kad ką ten namuose, atėjo, nes teatre visada ras, ką veikti. Man tai žavu. Žavu, kad teatras yra gyvenimo būdas, žavu, kad teatras yra bendruomenė.

O kur įkvepianti bendruomenė – ten ir gyvenimas.

Redaktorius – G. Grajausko pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O. Koršunovas, 2016). Algirdo Kubaičio ir Ruslano Bolgovo nuotr.