Istorijos Achromatopsija.
#6F6A65
Tai žodis, kurį Saulutė išgirdo būdama vos penkerių. Šį žodį nešiojosi su savimi kaip didžiausią turtą, kartojo kiekvienam susitiktam žmogui su plačia šypsena, nors neturėjo nei menkiausio supratimo nei ką jis reiškė, nei kaip jį teisingai ištarti. Nusprūsdavo tai viena, tai kita raidė, galiausiai žodžio visai neišėjo suprasti. Suaugusieji, kuriems ji taip nuoširdžiai šypsojosi, sumarmaliavusi šį keistą žodį, tik lėtai pakraipydavo galvas ir pakeldavo akis į Saulutės mamą, žvilgsniu klausdami ką visa tai reiškia. Motinos lūpas iškreipdavo liūdnas šypsnys, ji švelniai perbraukdavo Saulutės galvą, tada priglausdavo vietoj nenustygstančią mergaitę prie savęs. Tyliai atsidususi, kantriai paaiškindavo dukros būklę su švelniu kartėliu balse – mergaitės pasaulis neturėjo spalvų. Dangus, saulė, žolė, gėlės, gyvūnai, žmonės... viskas buvo juoda ir balta, su daugybe pilkų atspalvių, kurie dažnai susiliedavo į vieną. Taip, ji buvo daltonikė, tačiau ne kaip dauguma, neregėjo nei vienos vaivorykštės spalvos, net menkiausio jos atspalvio. Staiga Saulytė sulaukdavo apsikabinimų, paguodos ir saldainių iš tetų ir dėdžių, kurių visai nepažinojo. Iš pradžių tuo sumaniai naudojosi, kai pasiilgdavo tėvų šilumos, bet ilgainiui mergaitei tai gerokai nusibodo, ji ėmė vengti perdėto dėmesio, įkyrių žmonių. Mažoji mergaitė nesuprato tikrosios problemos iki pat tol, kol neatėjo laikas pasibelsti į mokyklos duris ir išbandyti kieto medinio suolo. Staiga, iškilo begalybė klausimų, o atsakymus gauti į visus juos negalėjo arba nesuprasdavo, ką taip įnirtingai bandydavo paaiškinti bendraklasiai. Ilgainiui Saulutė nustojo kreipti dėmesį, o vėliau iš ankstyvų klasių nelabai ką ir atsiminė. Draugų neturėjo, neskaičiuojant didelio haskių veislės šuns, kurį tampydavosi drauge pasivaikščioti. Netrukus Saulytė pavirto Saule, savarankiška mergina, kuri užsiskliautė tankiu vienatvės šydu, norėdama apsaugoti save nuo žiaurių žodžių, žiaurių žmonių, žiauraus pasaulio. Bet ne tik žmonės vargino Saulę. Nepaliaujami vizitai pas visokio plauko gydytojus ir tiek kartų į šipulius sudaužyta viltis, kad kada nors ji išvys bent jau kokią spalvą, simbolizuoja jos pačios vardas. Kiekvieną kartą apie tai pagalvojusi, ypač bemiegėmis naktimis, nubraukdavo ašarą. Tada tuoj pat mintyse save greitai sudrausdavo – savęs gailėtis negalima. Neverta. Nepadės. Per metus Saulė susirado keistą pomėgį – nors nematė spalvų, kaip nieką kitą mylėjo piešimą. Mokykloje pertraukų metu paišė aplink lakstančius bendraklasius ir susiraukusius mokytojus, daug laiko praleido lauke, ant popieriaus vaizduodama pasaulį tokį, kokį pati matė ir jautė. Spintoje Saulė ilgainiui prikaupė nemažą šūsnį popierių, pripildytų portretais, eskizais, paveiksliukais ir ornamentais. Bėgant laikui, jie akivaizdžiai tobulėjo. Tėvai siūlė pabandyti juos parduoti, bet Saulė tik purtė galvą, stipriai spausdama prie savęs eskizų sąsiuvinį. – Pasaulis ir taip iš manęs atėmė per daug. Mano piešinių jis negaus. – pasakė dar būdama keturiolikmetė, galbūt ne pagal amžių brandžiai. – Mums reikės didesnės spintos, – pareiškė Saulės tėtis su lengva šypsenėle, kuri išnyko vos tik žmona metė į jį pykčiu žaibuojantį žvilgsnį. Tuo viskas tada ir baigėsi, daugiau tėvai prie Saulės piešinių nelindo. „Ateis laikas, pati supras. Valgyti duoną iš kažko juk reikės.“ – tada atsiduso motina. O Saulė į tai visai nekreipė dėmesio, tik toliau paišė, sėdėdama minkštam krėsle kambario kampe, bet kokį žmonių bandymą komunikuoti atmušdama didelėmis ausinėmis, per kurias nuolatos sklido muzika. Kol vieną dieną, praėjus porai metų, išvesdama po parką pasivaikščioti jau nebejauną, bet vis dar ištikimą ir be galo mylimą savo šunį, ausines per išsiblaškymą paliko namie. Prisėdo ant pirmo tuščio suoliuko, kurį maloniai šildė pavasariniai saulės spinduliai. Lengviau atsikvėpė, kai ilgai panaršiusi kuprinėje pagaliau rado pieštuką ir mažą
10
