Dar pagalvosiu
9
Nelaimingasis skaičius
Saulė Kliukaitė
Koks geresnis būdas pradėti naują Njuspeipio sezoną ir naujus mokslo metus, jei ne su sultinga sąmokslo teorija? Šįkart kalbėsiu apie muzikos pasaulyje sklindančiu įsitikinimu, jog kompozitorius persekioja prakeikimas. Jis vadinamas devintosios simfonijos prakeiksmu ir domina ne tik pačius muzikos kūrėjus, bet ir muzikologus. Pasak jo, kompozitoriams, parašiusiems devynias simfonijas, lemta greitai mirti. Manoma, kad prakeiksmas prasidėjo su Liudviku van Bethovenu, XIX amžiuje. Jis buvo vienas iš įtakingiausių visų laikų kompozitorių, tad nenuostabu, kad mirtį nešantis prakeiksmas taip pat galėjo nuo jo ir prasidėti. Bethovenas mirė keleri metai po to, kai parašė savo devintąją „Džiaugsmo“ simfoniją, taip ir nepabaigęs rašyti dešimtosios. Iki jo mirties, kompozitoriai parašydavo daugybes simfonijų (pavyzdžiui, Mocartas parašė 41, Haidnas 106). Tačiau po 1827 m., ne vienas muzikas nesulaukė savo dešimtosios simfonijos premjeros (kartais net ir tos pačios devintosios). Vokiečių kompozitorius Gustavas Mahleris buvo vienas iš pirmųjų, pradėjusių tikėti šiuo prietaru. Apimtas paranojos, jog netrukus mirs, Mahleris surezgė planą, kaip apgauti likimą: savo devintąją simfoniją pavadino dainų ciklu „Daina apie Žemę“. Manydamas, jog išvengė mirties, jis pradėjo rašyti oficialią dešimtąją simfoniją. Bet, surprise surprise, netikėtai susirgęs mirė. Kitas asmuo, galimai nukentėjęs nuo simfonijų nešamos mirties, yra Antoninas Dvoržakas. Jam mirus, buvo žinomos tik penkios jo simfonijos, tačiau praėjus ketveriems metams buvo rastos dar keturios. Kai kurie mano, jog Dvoržakas taip bandė nuslėpti tą faktą, kad parašė devynias simfonijas ir galimai išvengti prakeiksmo. Anglų kompozitorius Ralfas Vonas Viljamsas sulaukė devintosios simfonijos premjeros, tačiau vos po trijų savaičių staiga mirė. Nors jis jau buvo sulaukęs senyvo amžiaus, staigi mirtis jo artimuosius šokiravo. Jie teigė, jog vieną dieną jis elgėsi ir jautėsi taip pat gerai kaip ir visada, o kitą rytą rimtai susirgo. Kitas kompozitorius, vardu Antonas Brukneris, buvo pagarsėjęs perfekcionistas ir nuolat taisydavo ir papildydavo savo jau pabaigtus kūrinius. Dėl nuolatinio sugrįžimo prie aštuntosios simfonijos, Brukneris taip ir mirė nepabaigęs devintosios. Galbūt ir likimui atsibodo laukti? Kompozitorių mirčių, atitinkančių prakeiksmo modus operandi, sąrašas yra gausus (paminėjau ne visus). Būtent todėl atrodo, kad šis prietaras gali turėti bent truputį tiesos ir toliau gąsdina ir šiuolaikinius kompozitorius. Pavyzdžiui, tik dėl šio keisto įsitikinimo amerikiečių kompozitorius ir pianistas Filipas Glasas prieš savo devintosios simfonijos premjerą, suskubo parašyti ir dešimtąją. Nežinia, kodėl būtent šis skaičius tapo kompozitorių nelaimės nešėju, gal Bethovenas buvo sudaręs sandėrį su velniu ir to pasekmės jaučiamos šimtmečius? Gal vien pasėta baimės sėkla padarė savo ir psichologiškai paveikė muzikos kūrėjus? O gal sutapimai ir tėra sutapimai? We may never know...
08
Sveikinu, kad radai šį paslėptą tekstą! Prizo jokio neturiu ir dar labiau nuliūdinsiu tave: deja, šis prakeiksmas tėra tik prietaras. Nors yra tikrai ne vienas sutapimas patvirtinantis prakeiksmo egzistavimą, tačiau taip pat daug kompozitorių po Bethoveno sukūrė daugiau nei 9 ar 10 simfonijų, bei yra ir kitokių aplinkybių, kurios neigia šią teoriją.
