Aliuminio langai Jūsų namams!
„Reynaers Aluminium“ – Europoje pirmaujanti kompanija, kurianti novatoriškus ir tvarius aliuminio sprendimus langams, vitrinoms, durims, fasadams, stumdomosioms sistemoms ir žiemos sodams.
Aliuminis yra itin stipri medžiaga, išlaiko stiklą be būtinybės platinti profilius – šie išlieka tokie pat grakštūs, elegantiški ir vos matomi. Dėl šių aliuminio ypatumų daugiau vietos lieka stiklui, taigi pagerėja patalpų apšvietimas, atsiranda galimybė taikyti įvairesnius architektūros sprendimus. Visoms aliuminio sistemoms suteikiama 10 metų garantija.
„Reynaers Aluminium“ atlieka aliuminio konstrukcijų projektavimo, skaičiavimo darbus, konsultuoja, kaip tinkamai suprojektuoti, pagaminti, sumontuoti aliuminio-stiklo konstrukcijas, padeda parinkti tinkamus konstrukcinius sprendimus ir mazgus, taip pat sudaryti sąmatas bei rasti tinkamą konstrukcijų gamintoją pagal regioną, projekto ar konstrukcijų specifiką.
Lietuva@reynaers.com, tel. +370 686 64 545, Kęstučio g. 47, Vilnius
Leidėjas
VšĮ „SA.lt projektai“
Verslo centras „Kamanė“, Vilnius LT-12142 Tel. +370 610 39 642, el. p. redakcija@sa.lt www.sa.lt
Redaktorė
Julija Novikova Redakcinė kolegija: Doc. dr. Dalia Dijokienė, „Vilnius Tech“ Urbanistikos katedros vedėja; Dalius Gedvilas, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas; doc. dr. Remigijus Šalna, „Vilnius Tech“ Statybos fakulteto dekanas; prof. dr. Andrius Jurelionis, KTU Statybos ir architektūros fakulteto dekanas; Rūta Leitanaitė, Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė; dr. Lina Pečiūrė, „Vilnius Tech“ centro „Linkmenų fabriko“ direktorė; doc. dr. Liutauras Nekrošius, „Vilnius Tech“ Architektūros fakulteto dekanas; Lukas Rekevičius, Lietuvos architektų rūmų pirmininkas; Remigijus Simanavičius, Lietuvos žaliųjų pastatų tarybos prezidentas, valdybos pirmininkas; Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Tekstų autoriai:
Aušra Nyman, Rolandas Kažimėkas, Lina Svaldenienė, Julija Novikova, Magdalena Beliavska, Aida Štelbienė Portalo SA.lt redaktorius
Rolandas Kažimėkas
Kalbos redaktorė
Brigita Kulikovskienė
Dizainas
Edita Namajūnienė
Reklamos skyrius Liuda Michalkevičienė Tel. +370 610 39 642
Šiuo ženklu žymimas užsakomasis turinys.
© Statyba ir architektūra
Kopijuoti, platinti tekstus ir iliustracijas galima tik gavus redakcijos sutikimą. Redakcija už reklamos ir skelbimų turinį neatsako.
Spausdino
UAB „Standart Impressa“ ISSN 2538-8797
Leidinio ištakos – 1922 m., dabartiniu pavadinimu leidžiamas nuo 1957 m.
Mūsų viršelyje – Löyly restoranas ir viešosios pirtys Helsinkyje (Suomija). „Avanto Architects“ projektas. Nuotr. ignant.com
SA.lt – statybos ir architektūros sektoriaus naujienos kasdien
SĄMATOS
NORMATYVAI KAINYNAI PROGRAMOS
UAB SISTELA Žalgirio g. 88, 09303 Vilnius tel. +370 5 27 526 45 info@sistela.lt, www.sistela.lt
Šiame numeryje skaitykite:
2 objektas Mokykla – tai ne tik pamokos, bet ir patirtis jos erdvėse 14 tvarieji pastatai „Edinburgh Apartments & Lofts“ –tvari metamorfozė 20 renovacija „Enegetinio šuolio“ programa 30 medinė statyba „Poolhouse“ – šiuolaikinis tradicinės kaimo architektūros atspindys 38 objektas Ritualinė architektūra – pastatas, pelnęs EAEA apdovanojimą 46 kokybiško namo DNR Nyksta riba tarp vonios kambario ir gyvenamosios erdvės 56 kokybiško namo DNR Architektas Gintaras Čaikauskas: „Naktinis apšvietimas – svarbus šiuolaikinio miesto kasdienio ir šventinio gyvenimo bruožas“ 64 medinė statyba Suomiai stato iš medžio: penki išskirtiniai projektai 70 asmenybė Kaip tampama architektu 76 modulinė statyba Žiedinės statybos – ne raketų mokslas 80 off-grid Elektros energijos gamybos idėja namams –vėjo turbinų sienos 84 objektas Viduryje banguojančių pievų 96 SA 100 100 žingsnių: modernizmas ir lietuviškoji tapatybė architektūroje
MOKYKLA –TAI NE TIK PAMOKOS,
BET IR PATIRTIS JOS ERDVĖSE
Rudeninę naujų mokyklų atidarymo populiarumo tendenciją papildė jauki ir unikali Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje (AISV), kurios architektūrinę koncepciją ir projektą paruošė studija „Formatas A1“, o generaliniu projekto rangovu buvo CONRES. Konkurencijos (o gal ir bendradarbiavimo) lydimos tendencijos kontekste architektai privalo atsižvelgti ir į naujai projektuojamų mokyklų išliekamąją vertę. L. Naujokaičio vadovaujama architektų komanda kūrybiškai ir jautriai pažvelgė į šią užduotį: „Pastaruoju metu jaučiamas ir matomas mokyklų statybos bumas, mes stengiamės sekti šį procesą, todėl sėmėmės patirties ir įkvėpimo ir iš užsienio, kur važiavome aplankyti tos pačios ir kitų naujų mokyklų Latvijoje. Studijavome bendrą mokyklų vaizdą, statybų tendencijas bei tai, kaip jos naujai sukurtos veikia.“ Architektai išskyrė sau svarbius aspektus ir AISV puoselėjamas vertybes, kurias pritaikė projektavimo procese. „Ji turi savo išskirtinių bruožų, laisvės, netradicinių erdvių ir džiaugiamės, kad užsakovai leido mums į užduotį pažvelgti laisvai ir kūrybiškai, todėl visa mokykla yra gana individuali, nėra tipinių sprendinių. O tokios idėjos jau sukuria savo išliekamąją vertę“, – sakė L. Naujokaitis. Vienas iš dėkingų ir kartu sudėtingų projekto aspektų – pastato vieta, esanti Pavilnių regioninio parko prieigose: architektams teko daug derintis prie esamų parko reglamentų, visgi kuriant koncepciją pavyko maksimaliai išnaudoti nuostabią gamtinę aplinką.
Objekto pavadinimas: Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje Objekto vieta: Vilnius, Srovės g. Užsakovas: Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje (The American International School of Vilnius) Architektai: „Formatas A1“ (L. Naujokaitis, E. Naujokaitytė, A. Grigūnienė, A. Žaunerovaitė, U. Aidukienė, D. Varanavičius) Generalinis rangovas: CONRES Objekto plotas: 3352 m² Statybos metai: 2022
Vieta padiktavo koncepciją, vėliau atsirado ir užsakovai
Architektai šį sklypą buvo nusižiūrėję ir anksčiau. „Užsakovai mus atrado, nes šioje vietoje jau buvome parengę projektinius mokyklos pasiūlymus, o sklypą nupirko jau kartu su jais. Tada prasidėjo peržiūrėjimo metas, keitėsi daug esminių dalykų, didėjo plotas, kito kai kurie reikalavimai, teko ieškoti pageidavimus atitinkančių sprendinių. Bendravimas su užsakovu vyko betarpiškai, ypatingai, nesakyčiau, kad labai lengvai, tačiau procesas buvo įdomus ir naudingas“, – teigė L. Naujokaitis. Pasak architekto, pati projekto koncepcija daug nekito, išliko idėja, tūrinė išraiška, erdviniai sprendiniai. Tačiau teko derintis prie užsakovo programos ir gana griežtų parko reikalavimų, kurie stipriai ribojo, dėl to dalis patalpų, sporto salė, pagalbinės patalpos nukeliavo į požeminius aukštus.
Pagrindinė idėja buvo įkvėpta aplinkinės gamtos, noru ją tarsi įsileisti į pastatą ir atverti mokyklą dviem
kryptimis: visų pirma, į miestą, reprezentaciniu vidiniu kiemu, kuris žiūri į S. Batoro gatvę, ir kartu atverti į parką. „Idėja atsispindi tūrinėje kompozicijoje, svarbus momentas – vidinis kiemas, kurį apsupa trys tūriai, komponuoti U raidės forma, siekta susmulkinti pastato struktūrą, priderinti prie aplinkos mastelio. Išorinis pastato perimetras formuoja ryšį su gamta, ten yra daug langų, kurie atveria vaizdą į parko teritoriją, – apie pirminę projekto koncepciją pasakoja L. Naujokaitis. – Didžiuliai langai klasėse atsiveria į mišką, o iš vidinės mokyklos pusės – į miestą, ryškiai išreikštas pastato skaidrumas ir atvirumas. Mes sukūrėme tam tikrą pasaką – mokykla parke ir parkas mokykloje, judant pastate galima puikiai suvokti tiek vieną, tiek kitą. Kartu susiduriame su intensyvaus eismo gatvės keliamo triukšmo problema, dar projektuojant buvo taikomos atitinkamos priemonės, maksimaliai atribojančios nuo triukšmo.“
Vienas svarbiausių mokyklos akcentų – vidinis reprezentacinis kiemas, kurio erdvė tampa kaip papildoma patalpa vidinėje struktūroje.
Architektūra kaip vientisas aplinkos pratęsimas
Tūrinėje kompozicijoje stogų dinamika paįvairinama šlaitais, vienas iš tikslų buvo prisiderinti prie reikalavimų ir prie vietinio konteksto. „Bet šlaitai atsirado visiškai netradiciniu keliu, modernūs, tos pačios medžiagos kaip ir sienos. Šis sprendimas leido akcentuoti tūrius, kurie bendrai kompozicijai suteikia naujumo, netikėtumo“, –pasakojo L. Naujokaitis. Architekto teigimu, tiek šlaitiniais stogais, tiek fasadų apdaila kuriamas vadinamasis penktasis fasadas. Panaudotos keraminės plokštės, kurios leido formuoti vientisą apdailos medžiagiškumą. Stogas prilyginamas dar vienam fasadui, o tokiam sprendimui įtaką daro tūrių išdėstymas – stogai matomi iš daugelio skirtingų taškų, net ir iš pastato vidaus, vaikštant koridoriais jie visur lydi stebėtoją.
Teritorija maksimaliai išnaudota unikalioms ir mokiniams pritaikytoms erdvėms. Čia yra nuostabi aplinka, didžiulė parko teritorija, o pats sklypas nėra didelis. „Bendravome ir su parko direkcija, norėdami, kad tą aplinkinę teritoriją būtų galima pritaikyti mokyklos poreikiams, o pačiame kieme išnaudojome kiekvieną plotelį –įrengti sporto aikštynams, vaikų žaidimų aikštelėms, jaukiai terasai ikimokyklinukams bei amfiteatrui vyresniesiems mokiniams ir, aišku, reprezentaciniam įėjimo kiemui – mokyklos vizitinei kortelei. Likusi sklypo dalis skirta techniniams privažiavimams, taigi teritorija maksimaliai išnaudota, tačiau su viltimi, kad bus galimybė plėstis, mokyklai susitarus su parko direkcija galimai naudotis aplinkiniais plotais, organizuoti žygius mokiniams“, – sakė architektas.
Pagrindinė idėja buvo įkvėpta aplinkinės gamtos, noru ją tarsi įsileisti į pastatą ir atverti mokyklą dviem kryptimis: visų pirma, į miestą, reprezentaciniu vidiniu kiemu, kuris žiūri į S. Batoro gatvę, ir kartu atverti į parką. / Architektas L. Naujokaitis /
Netradicinės erdvės kūrimas
Vidinė struktūra išdėstyta funkciškai kuriant ryšį aplink vidinį kiemą, iš kurio yra patenkama į erdvų vestibiulį, nuo kurio tęsiasi judėjimas U raidės formos plane išdėstytomis patalpomis. Vieno bloko pabaigoje yra ikimokyklinio amžiaus erdvės, kitame – bibliotekos salė, o viduriniame, pailgame tūryje, kuris orientuotas į parką, aukštais yra išdėstytos klasės. Erdvės suprojektuotos racionaliai, kiekviena atliepianti individualius poreikius, o judėjimas koridoriais išilgai mokyklos plano, matomi maksimaliai atsiveriantys vaizdai į gamtą, kartu funkciškai ir vizualiai tie tūriai kartu lyg apgaubia vidinę lauko erdvę. Mokyklos kiemo erdvė tampa kaip papildoma patalpa vidinėje struktūroje.
„Mes pradžioje dvejojome, kad dėl išraiškingų šlaitų vidinė erdvė tampa aukštesnė, su nestandartine lubų konfigūracija. Pirminiuose variantuose jos buvo skirtos kitiems poreikiams – pritaikytos salėms, pavyzdžiui, bibliotekai, o ikimokyklinukų korpuse buvome suplanavę gana didelę erdvę aktų salei. Tačiau vėliau gavome užduotį smulkinti erdves, dėl ko kilo abejonių, tačiau pavyko išpildyti tiek idėją, tiek sukurti erdves įdomias ir jaukias. Nes erdvės pojūtis mažiesiems yra itin svarbus, jis sukuria didelį įspūdį, tai yra jų mokyklos, kurioje žengia savo pirmuosius žingsnius, įvaizdžio dalis, todėl ta erdvė jiems turėtų ilgam įsiminti“, – vidinių erdvių atsiradimą paaiškina L. Naujokaitis.
Kontruktyvo elementai kartu su šviestuvais sukuria dinamišką vaizdą erdvėje.
Interjero įkvėpimas – gamta ir spalvos
Daugiau dėmesio projekto interjerui skyrusi architektė Eglė Naujokaitytė pasakoja, kad interjeras prasidėjo nuo eksterjero. „Labai graži gamta, kurią norėjosi kuo maksimaliau atverti, įsileisti į vidines erdves. Bendrai koncepcijai yra labai svarbus skaidrumas, „peršviečiamumas“, sąsaja tarp parko ir vidinio kiemo, taip pat ir dėl užsakovo poreikių suprojektuoti vidiniai langai tarp klasių ir koridoriaus – siekta sukurti permatomą įvaizdį. Tačiau iškilo akustinė problema, šalia esantys langai rezonuoja, prastėja akustinė erdvės kokybė. Taip atsirado vidinių langų pasvirimas, kuris ne tik sukuria geresnę akustiką, bet ir suteikia interjerui žaismingumo“, – sakė architektė.
Dideli langai, palangės nuleistos iki 40 cm bei išplatintos patogiai naudoti – sprendinys skirtas jų funkcionalumui, vaikai gali atsisėsti, atsigulti, grožėtis vaizdu pro langą. Po jomis įrengtos lentynos susidėti knygoms, todėl jos tampa ir edukacinės potekstės dalimi. Architektė juokauja prisimindama savo mokymosi
laikus: „Išnaudoti koridorius, palanges tarsi netradiciška, pamenu, mums griežtai drausdavo sėdėti ant palangių, tai norėjosi prisitaikyti prie laisvumo idėjos, įvesti pokyčius mokyklos erdvėse.“
Interjero medžiagiškumas ir spalviniai sprendiniai kontrastingi, tačiau puikiai derantys. Apdailai parinktos natūralios, šviesios medžiagos, integruotas AISV mokyklos logotipas tampa orientaciniu, jis atsiranda kai kuriose erdvėse, pavyzdžiui, aukštų žymėjime, prie informacinio centro ir kitur. Interjere taip pat įvestos ir kelios ryškesnės spalvos vieningam vizualui sukurti. Aukštuose vyksta tarsi lipimas tam tikrais lygiais, ir kiekvienam yra priskirta sava ryški spalva.
Ne tik pamokos, bet ir architektūros patyrimas
Viena iš pagrindinių minčių – pačią mokyklą kurti kaip edukacinį objektą, o biblioteką integruoti visame pastate, skiriant vietos knygų lentynoms, sėdėjimo, skaitymo vietoms. Vaikas bet kuriuo metu gali ištiesti ranką ir atrasti ten jį dominančių knygų. Interjeras
Pastatas ateities kartoms
CONRES vadovo Luko Laukaičio teigimu, projektai kaip šis yra skirti bei statomi ateities kartoms, jie kuria išskirtinę vertę ne tik miestui, bet ir visai valstybei. „Kiekvienas statomas objektas yra savitas ir išskirtinis – ši mokykla ne išimtis. Naujoji AISV mokykla tapo unikalia vieta vaikams susipažinti su pasauliu ir skirtingomis kultūromis.
Neabejojame, kad šioje mokykloje bus užaugintas ne vienas profesionalas, apie kurį sužinos visas pasaulis. Mūsų specialistų komanda projektą įgyvendino laikydamasi aukščiausių kokybės standartų. Statydami šią mokyklą, statėme daugiau nei tik objektą ar pastatą – kūrėme galimybes ir gerovę ateities kartoms“, – kalbėjo L. Laukaitis.
Interjere dominuoja neutralios, šviesios medžiagos, tačiau kiekvienas aukštas išsiskiria viena akcentine ryškia spalva.
išsiskiria ne tik spalvomis, kai kuriose vietose architektai sąmoningai nusprendė palikti atviras medžiagas – betoną, kai kur atidengti ir inžinerines sistemas, taip supažindinant vaikus su įvairiu medžiagiškumu ir techniniais elementais. „Kiekviena patalpa turi kokią nors edukacinę medžiagą, kuria vaikai dalinasi ir iš jos mokosi. Ilgai svarstėme, kaip tą pritaikyti, ir nusprendėme įdiegti kuo daugiau judėjimą ir smalsumą skatinančių elementų, palikome neuždengtas natūralias medžiagas ir komunikacijas“, – komentavo architektė E. Naujokaitytė. Mokyklos interjere išsiskiria ir smulkesnės detalės, šviestuvų pasirinkimas – žaismingas, lyg užvaldantis erdvę po šlaitiniu stogu, kabo tarsi išbarstytos lazdos šalia atvirų stogo konstrukcinių elementų. Parinkti šviestuvai tarsi dekonstruktyvizmo stiliaus elementai, santvara kartu su šviestuvais sukuria dinamišką vaizdą erdvėje.
Mokyklos interjeras – sudėtinga užduotis, kadangi ugdymo įstaigų vidus gali „apaugti“ įvairia mokykline atributika, spalvomis, daiktais, žaislais ir taip prarasti pirminę viziją. „Svarstėme, kaip būtų galima išlaikyti pirminį įvaizdį, tačiau vėliau paprasčiausiai paleidome, juk pirmoje vietoje – patogumas mokyklos lankytojams, funkcionalumas ir yra didžiausia estetika. Todėl be akcentinių aukštų spalvų, rinkomės neutralias ir šviesias medžiagas kaip foną šiam procesui“, – pažymi architektė.
Šiuolaikiška ne tik įvaizdžiu
Tvarumas šiame projekte suprantamas kaip gebėjimas maksimaliai išnaudoti erdvės, ploto ar medžiagų resursus. Dėl to yra įveiklintos visos erdvės, užsiėmimai vyksta tiek klasėse, tiek kitose mokyklos patalpose. Aišku, tvarumas išreiškiamas ir natūraliomis medžiagomis bei techniniais, inžineriniais sprendiniais, pastatas atitinka A+ klasę, įrengtas geoterminis šildymas, šilumos siurbliai ir kitos sistemos. Langų ir sienų konstrukcija užtikrina aukščiausią akustinę kokybę.
Architektų komanda siekė geriausio rezultato, kuris atlieptų užsakovo, kolektyvo lūkesčius ir vaikų poreikius, vertindami mokyklos kolektyvo, direktoriaus palaikymą ir paskatinimą kūrybiškumui. AISV pradinė mokykla – erdvė pažinimui, saviraiškai ir laisvei.
Išreikšti pastato idėją padėjo ilgametę patirtį turinti „Materials. lt“ komanda, tiekianti gerai žinomo gamintojo „Moeding“ fasadų ir stogų sistemas. Architektų vizijai buvo reikalinga estetiška ir natūrali nestandartinės formos apdaila, tinkanti tiek fasadui, tiek stogui, taip pat kad ji derėtų su mokyklą supančiu saugomu parku.
Išorės apdailai panaudotos Vokietijos gamintojo keramikos plokštės, iki 1,5 m ilgio ir 4 cm storio su tūriniu, bangelės silueto paviršiumi. „Keramika gaminta ekstrudiniu būdu iš aukščiausios kokybės žaliavų. Mūsų komanda pritaikė laikančiojo vėdinamojo fasado sistemą, komponuojamą iš specialaus aliuminio profilių ir nerūdijančiojo plieno laikiklių, kurie leidžia maksimaliai sumažinti šiluminius nuostolius. Taip užtikrinome greitą montavimą, įmanomą bet kuriuo metų laiku. Sistemos elementai perforuojami gamykloje tam, kad nereikėtų gręžti objekte ir būtų galima reguliuoti tvirtinimo vietose“, – sako įmonės vadovas Alius Pažėra. Aukšti techniniai apdailos reikalavimai
Vienas struktūrinių apdailos aspektų yra tvarumas, kurio siekta parinkus tvarius gamybos ir eksploatavimo principus atitinkančią fasadų
keramiką. Tvarumas – tai medžiagos ilgaamžiškumas, kuo ir pasižymi ši keramika, tarnaujanti 50–100 metų, nereikalaujanti pastovios priežiūros ir išlaikanti savo išvaizdą. Ji išsiskiria savo tvirtumu ir atsparumu įvairiems smūgiams, be to, yra atspari ugniai ir kuria aukštą akustinį komfortą bei mikroklimatą pastato vidaus erdvėse. Gamtos apsuptyje stovinčiam pastatui svarbus ir apdailos ekologiškumas – tai natūrali medžiaga, neturinti jokių dažų ar kitokių priedų. Nors „Moeding“ keramika ir atitinka itin aukštus keliamus standartus, projektuotojų ir gamintojo komanda susidūrė su užduotimi, reikalaujančia didelio tikslumo. „Svarbus uždavinys buvo nenusižengti griežtiems matmenų apribojimams, kad didelių gabaritų ir nestandartinės reljefinės 3D formos plokštės forma būtų identiška ir lygi, o spalva vienoda. Specialus molio mišinys leidžia pasiekti didelį tikslumą plokščių gamyboje, – komentuoja A. Pažėra. – O keramikos ilgaamžiškumą užtikrinome naudodami naujausią gamybinę įrangą, kurioje, esant 1200 °C temperatūrai, užkepamas natūralus molis ir uždaromos paviršiuje esančios poros. Taip į gautą produktą beveik neįsigeria drėgmė su nešvarumais, o pats gaminys tampa itin atsparus šalčiui ir krituliams.“
Išskirtiniai sprendiniai
Vientisumo pastato išraiškai suteikė analogiškų keramikos plokščių parinkimas stogui. „Materials.lt“ komanda parinko ir suprojektavo apdailos geometriją ir visą karkaso sistemą,
atlaikančią sniego ir kitas apkrovas, o plokštės orientuotos taip, kad vanduo laisvai nubėgtų. Fasadų ir stogo sistemų projektuotojai išpildė architektų ir konstruktorių keliamus reikalavimus bei vizijas.
„Galutinis vaizdas džiugina užsakovą ir architektus, o tai mums svarbiausia visuose projektuose, kurių imamės, todėl rezultatą vertiname labai teigiamai ir džiaugiamės, kad vaikai lanko išskirtinę mokyklą“, – sako A. Pažėra.
Keraminė fasadų apdaila gali būti beveik bet kokios formos, naujausios technologijos leidžia pritaikyti sulenktą, banguotą ar net trimatę formą. Be to, yra platus spalvinis pasirinkimas, nuo natūralių atspalvių iki glazūros bei specialių glazūravimo efektų. Keraminiai fasadai ne tik kuria unikalų vaizdą, bet ir užtikrina ilgaamžišką tvarių medžiagų eksploatavimą. Gamintojas siūlo įvairias standartizuotas sistemas, užtikrinančias maksimaliai efektyvų ir ekonomišką plokščių montavimą, o ekspertų komanda visada priderina geriausią ir optimalų sprendimą kiekvienam projektui.
projekto sprendimai Skaidrumas ir šviesos įleidimas į pastatą –svarbūs aspektai mokyklos koncepcijoje. Todėl architektai įvedė papildomus elementus – stoglangius, kuriais pasirūpino UAB „Keraplast“, Suomijos koncerno „Kera Group“ dukterinė įmonė. Koncernas sėkmingai veikia nuo 1971 m. ir yra vienas iš stoglangių gamintojų lyderių Europoje. Įmonė gali pasiūlyti
stiklinius, vieno-trijų sluoksnių matinius bei skaidrius akrilinius, daugiakamerio polikarbonato stoglangius, taip pat dūmų šalinimo ir išlipimo liukus. Šie gali būti tiek skaidrūs, tiek aklini (taip pat ir nerūdijančiojo plieno).
Mokyklos stoglangiai – prabangus ir tvarus pasirinkimas. Jiems buvo keliami aukšti tiek estetiniai, tiek kokybės reikalavimai. Stogas
čia – išskirtinis, jo apdailai naudota vokiška keramika, tad įmonės inžinieriams reikėjo ieškoti individualių sprendimų, užtikrinant stoglangių ant tokio stogo sandarumą ir funkcionalumą. Švieslangių ir liuko medžiagos atliepia mokykloje vyraujančias natūralias medžiagas, pasižymi gera šilumos izoliacija, suteikia galimybę matyti regioninio parko grožį, įsileidžia šviesą ir gryną orą. Natūralios šviesos pripildyta mokykla atrodo atviresnė ir patrauklesnė. „Džiaugiamės prisidėję prie šios neeilinės mokyklos išskirtinės architektūrinės minties įgyvendinimo. Mūsų indėlis nedidelis (septyni 1500 x 2200 mm stikliniai stoglangiai ir metalinis išlipimo liukas), bet neprastas“, – komentuoja įmonės atstovė U. Stadnikė.
„EDINBURGH APARTMENTS & LOFTS“ –
TVARI METAMORFOZĖ
Magdalena BELIAVSKA
Laikui bėgant, sovietmetį menantis architektūrinis palikimas sukelia vis daugiau galvos skausmo. Akivaizdu, kad masinės statybos objektai netenkina šiuolaikinių poreikių ir naujų architektūrai teikiamų standartų, tačiau juose įsikūrusi didelė miestų ir miestelių populiacijos dalis. Baltijos šalyse vis dažniau keliamas klausimas, kaip derėtų elgtis su tokiais objektais: renovuoti, griauti, palikti lėtai mirčiai? Vykusius ir jau įgyvendintus renovacijos projektus būtų galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais – tai jautri ir sudėtinga užduotis, kuriai pasiryžta retas architektūros biuras. Latvių biuras „Open AD“, vedamas architektės-vizionierės Zanės Teterės-Šulcės, žengė vienu žingsniu toliau: viename žymiausių Baltijos kurortų, Jūrmaloje, ką tik užbaigtas sovietinės sanatorijos revitalizacijos projektas, suteikiantis senam pastatui ne tik naują veidą, bet ir naują funkciją. Gyvenamosios paskirties kompleksas „Edinburgh Apartments & Lofts“ atspindi tvarų architektūrinį procesą: įvertinti padėtį, pastebėti stipriąsias jos puses, išsaugoti tai, kas vertinga, perdirbti ir pernaudoti esamas struktūras.
Ažūriniai balkonai – užuomina į Jūrmalos istorinę vasarnamių architektūrą.
Verikalumo ir horizontalumo žaismas kuria dinamišką ir įdomią kompoziciją.
Objekto pavadinimas: gyvenamasis kompleksas „Edinburgh Apartments & Lofts“
Objekto vieta: Jūrmala, Kalsnavas 2 Vystytojas: „Lebensbau Development“
Projekto vadovas: Pēteris Strancis (SIA „OM 31”)
Architektai: „Open AD“ – Zane Tetere-Šulce, Ieva Mākena, Zane Legzdiņa, Kaspars Broks, Undīne Linde, Eva Heidingere-Jukāma, Alvis Petrovskis
Konstruktorius: SIA „ML BK“
Generalinis rangovas: SIA „Anzāģe“
Objekto plotas: 2846 m²
Statybos metai: 2018–2021
Nepatogaus palikimo potencialas
„Iliustratyvus pavyzdys, kaip galima išsaugoti nepatogų palikimą, visiškai pakeičiant jo funkcionalumą, vizualinę formą ir patirtį jutiminiu lygmeniu dėl tvarumo“ – taip apie projektą kalba patys jo autoriai. Šiame kontekste žodį nepatogus skaityti reikėtų kaip morališkai pasenęs, problemiškas, neypatingas, primenantis tam tikrą, sociopolitiškai specifišką gyvensenos modelį. Netvariu šį palikimą galima vadinti ir dėl ypač žemo energinio naudingumo rodiklio, neilgaamžiškumo, neekologiškų statybinių ir apdailos medžiagų ar pasenusio, šiuolaikinius poreikius netenkinančio funkcinio suplanavimo. Didelė dalis sovietinio modernizmo objektų nepasižymi dideliu originalumu, tad retas atvejis, kai
pasirenkama tokius pastatus gaivinti: dažniau jie sulyginami su žeme dėl naujų, nuo A iki Z šviežių kūrybinių ir statybinių procesų. Tvarios architektūros šalininkai ne visada tam pritaria – turint omeny, kad pastatai ir statybų sektorius patenka tarp labiausiai žemę teršiančių veiksnių (apie 40 proc. viso energijos suvartojimo), vis didesnį populiarumą įgauna „nestatyk – saugok“ filosofija. Siekiant minimalizuoti neigiamą architektūros poveikį gamtai, skatinama kuo įmanoma labiau prailginti esamų pastatų gyvavimo ciklą, gerinant jų ekologiškumo rodiklius, o naujus pastatus įgyvendinti pagal vyraujančius tvarumo normatyvus.
Biuro „Open AD“ architektai rado įdomų kūrybinį kelią: nepatogaus palikimo fokusą perkelti į patogų –į istorinių medinių vilų ir vasarnamių architektūrą,
kalbančią apie gilias Jūrmalos kurortinės praeities šaknis. Buvusi sanatorija įsikūrusi ypač patogioje vietoje: vėlyvame XIX amžiuje tarp Rygos ir carinės Rusijos aristokratų itin mėgstamoje kaimynijoje Dzintaruose. Čia gausu išskirtinės architektūrinės raiškos, ažūriniais raižiniais puoštų vilų, į kurias referuoja nauji renovuoto komplekso mediniai fasadai ir žaismingi balkonai. Šioje kurorto dalyje vasaras mėgdavo leisti didžioji kunigaikštienė Marija Aleksandrovna, o vėliau ir jos vyras Edinburgo kunigaikštis Alfredas, kurio titulas įkvėpė šios miesto dalies žargoninį vietovardį. Dabartinė Jūrmala gyvybinga ištisus metus, tad kyla vis didesnis poreikis aprūpinti kurortą apartamentais, skirtais ne tik vasarotojams, bet ir namus čia kurti pasiryžusiems ar ilgam laikui apsistoti planuojantiems poilsiautojams.
Šiandien „Edinburgh“ loftų ir apartamentų kompleksas pažadina aristokratiškos gyvenvietės pojūtį ir suteikia būsimiems poilsiautojams šiuolaikišką ir komfortišką gyvenimą.
Šiuolaikiškumas ir vietinis identitetas
„Edinburgh“ loftų ir apartamentų komplekso kompoziciją sudaro du penkių ir dviejų aukštų tūriai. Juos architektai nusprendė išsaugoti, aukštesniame įrengiant 65 vieno, dviejų ar trijų kambarių apartamentus, žemesniame – 24 įvairaus dydžio loftus. Protingas suplanavimas leidžia pilnai išnaudoti kiekvieną centimetrą: vienas iš loftų įrengtas du tūrius jungiančiame tiltelyje. Jūrmalos kontekste, kuriame gausu ypač prašmatnių objektų, šis projektas išsiskiria prieinamumu, racionalia kaina bei aukšta kokybe ir komfortu.
Kiekvienas apartamentas ir loftas turi atskirą balkoną ar erdvią terasą, leidžiančius dar labiau mėgautis pastatą supančia gamta. Spalvoti, raižiniais papuošti mediniai balkonai sukuria ypatingą architektūrinę raišką: nors pastatas šiuolaikiškas, jis puikiai dera šalia istorinio miesto paveldo, paprastas tūris įgyja vietinį, baltišką identitetą.
Neypatingas ir nuobodus statinys pritaikius sąlyginai paprastas estetines procedūras patyrė tikrą bjauriojo ančiuko metamorfozę. Daug lemia apdaila: betoną slepiantis medis užmezga dialogą su gamta, vertikalus dailylenčių raštas, balkonus remiančios kolonos tarsi ištiesia pastatą, suteikia jam aukščio, vizualiai gerina proporcijas. Horizontalaus žemesnio tūrio pabrėžimas, fasado plokštumos skaidymas balkonais kuria dinamišką ir įdomią kompoziciją. Apdailai naudojamos grubiai pjautos, neobliuotos pušinės dailylentės. Prieš dažymą jos padengtos ugniai atsparia medžiaga. Toks medienos paruošimo būdas buvo naudojamas kituose architektų biuro projektuose Latvijos pajūryje ir pasiteisino – dailylentės yra patvarios, atsparios klimato sąlygoms, nepakito jų estetinės savybės. Netipiniai spalviniai sprendimai irgi vykę – neutralaus atspalvio fasadinės dailylentės susilieja su pastatą supančių pušų kamienais. Vizualiai pradingti miške objektui neleidžia balkonų turėklams parinkta spalvinė
Drąsūs spalviniai sprendimai harmoningai kontrastuoja su gamtine aplinka.
gama. Pilkšvai melsvi ir violetiniai tonai neįkyriai kontrastuoja su aplinka.
Kompleksą supa didelis, 14 tūkst. kv. m ploto parkas su išplėtota sporto, regeneracijos ir daržininkystės infrastruktūra. Tai puiki terpė bendruomeniškumui vystytis – „Edinburgh Apartments & Lofts“ projekto kontekste įgyvendinti toli siekiantys pokyčiai, orientuoti ne tik į komplekso, bet ir į aplinkinių teritorijų kokybės gerinimą.
Architektė Z. Teterė-Šulcė prisimena gražią su objektu susijusią akimirką: „Pateikėme projektą Latvijos architektūros apdovanojimams, o žiuri atvyko aplankyti objekto. Jų apsilankymo metu viena pastato gyventoja priėjo prie grupės ir papasakojo, kaip jai patinka ten gyventi, pridūrė, kad komplekse jau spėjo susiformuoti bendruomeniškumo dvasia. Tai nebuvo suplanuota ar surežisuota. Tiesiog tikrai nuoširdi apžvalga iš pirmų lūpų.“
Iliustratyvus pavyzdys, kaip galima išsaugoti nepatogų palikimą, visiškai pakeičiant jo funkcionalumą, vizualinę formą ir patirtį jutiminiu lygmeniu dėl tvarumo.
„ENERGETINIO ŠUOLIO“ PROGRAMA
Julija NOVIKOVAŠiandieninės idėjos ir proveržis užtikrina ateities renovacijos viziją, kurią yra nusibrėžę „Energiesprong“ arba lietuviškai vadinamos „Energetinio šuolio“ programos komanda. Jų veikla orientuojasi į kokybišką ir greitą renovaciją, kai pastatai paverčiami aplinkai neutraliais. Tokiai iniciatyvai palaikyti reikia nemažo finansavimo, kuris gaunamas iš įvairių šaltinių, didelė dalis ateina iš planinės priežiūros ir remonto biudžeto ateinantiems 30 metų, taip pat iš būsimų energijos sąnaudų sutaupymo, o tai reiškia, kad skolinamės iš ateities, tvirtai įsitikinę, jog pasieksime geriausius rezultatus. Šiuo metu „Energetinio šuolio“ programa yra pasiekusi bandomąjį etapą, sparčiau vystoma ir taikoma Olandijoje, Vokietijoje ir kitose valstybėse. Lietuva prie šios iniciatyvos tikisi prisijungti ateityje. Galbūt tai taps renovacijos šuoliu ir mūsų šalyje.
RUBRIKOS RĖMĖJAI:1930 m. statyto pastato renovacija Hamelne, Vokietijoje – „Pilotprojekt“. Fasadų elementai yra su maumedžio medienos dailylentėmis, įskaitant izoliaciją iš stiklo vatos, langus ir decentralizuoto vėdinimo elementus su rekuperacija.
Organizacijos „IWO“ projektų vadovė ir „Energiesprong“ komandos narė Inga Rovbutas pasakojo apie Vokietijoje populiarėjančią serijinę, dar kitaip – skydinę, renovaciją. Organizacijos „IWO“ tikslas yra vystyti į rinką orientuotas struktūras būsto ir statybų sektoriuje. Tai apima ir Lietuvą bei kitas Rytų Europos šalis ir net krypsta į Artimųjų Rytų pusę, kur susiduriama su didele socialine būsto problema, prasta būsto kokybe ir technine būkle. Tuo tarpu „Energiesprong“ orientuojama į pačios renovacijos technologiją, jos sąnaudų mažinimą ir gamybos spartą bei supaprastinimą.
Naujas renovacijos kelias
„Pilot Bochum Mörikestraße“ projektas Bochume, Vokietijoje, buvo papildomai finansuojamas iš europinių fondų „Interreg“ programos šiaurės vakarų Europai. Čia fasadai padengti mediena, įrengti fotovoltiniai elementai ant stogo.
Serijinės arba skydinės renovacijos esmė – atskirų fasado elementų gamyba gamykloje. Panašiai gali vykti ir naujos statybos procesas, tačiau čia prisideda tų elementų tvirtinimas prie esamų pastatų fasadų. Vienas pagrindinių skirtumų nuo įprastos renovacijos, anot I. Rovbutas, yra tai, kad didžioji dalis proceso atliekama gamyklose gaminant atskirus elementus, kurie tik vėliau tvirtinami prie fasadų. „Tai yra didelis pranašumas
šalyse, kur vyrauja nuomos rinka ir nuomininkai dažnai skundžiasi, kad renovacija užtrunka ilgai. Be to, gamyklose paruošti elementai iškart būna aukštesnės energinės klasės, todėl pastatai renovuojami ne iki C ar B, bet iškart siekiama A++ energinės klasės“, – aiškino ji. Toks statybos metodas grindžiamas konstrukcinių pastato dalių (fasadų, stogų, grindų ir kt.) gamyba, naudojant pramonines gamybos linijas, kurios leidžia serijiniu būdu greitai pagaminti vienodus elementus. Šio tipo renovacijos privalomas aspektas – automatizacija, į kurią įeina pastato skaitmeninis skenavimas, modeliavimas skaitmeninėse platformose, kompiuteriniu būdu. „Ar tai utopija? Nežinau, bet Olandijoje šie principai jau taikomi. Serijinė renovacija yra greitesnė, mažiau reikia rankų darbo, o tai reiškia, kad mažėja ir klaidų tikimybė. Tokiu atveju nereikia pastolių ir kranų. Siekiant masto ekonomijos, kai kuriuose projektuose taikomi tie patys modeliai ir taip trumpinamas projektavimui reikalingas laikas. Taip galima pasiekti ir aukštesnius energinius standartus. Be to, sumažėja transportavimo, logistikos poreikiai ir išlaidos“, – pabrėžė pašnekovė.
Ši iniciatyva prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį
Olandijoje, tada tai buvo tik noras greičiau ir pigiau apšiltinti socialinį būstą. Tačiau vystant technologijas kinta ir tikslai – dabar siekiama ne tik optimizuoti renovacijos procesus, bet ir užtikrinti klimatui neutralių pastatų atsiradimą.
Tikslas – pastatas, kuris per metus sunaudotų tiek pat energijos, kiek jos pats ir pagamintų. Dabar šios renovacijos metu sutaupoma mažiausiai 55 proc. pirminės energijos suvartojimo, palyginti su pastatu prieš renovaciją. Iš esmės siekiama, kad atsiperkamumas būtų lygus padarytai investicijai, tai ne tik energinių, bet ir finansinių sąnaudų mažinimas. Nors 10 metų yra ilgas laiko tarpas, jau matomi pirmieji rezultatai, projektai įgyvendinti įvairiose Europos šalyse, keli net ir mūsų kaimyninėje Estijoje.Šiandien dar esame bandomajame
gamyklose paruošti elementai iškart būna aukštesnės energinės klasės, todėl pastatai renovuojami ne iki C ar B, bet iškart siekiama A++ energinės klasės / I. Rovbutas /
etape, tai nėra labai paprasta, nėra labai greita, tačiau jau kokybiška ir įperkama. Įgyvendinimo fazėje bus siekiama supaprastinti ir pagreitinti visą procesą, o vėliau visi rodikliai turėtų šoktelti ir pasiekti atitinkamą paprastumo, greičio, kokybės ir kainos standartą. Tada šis renovacijos metodas turėtų įsitvirtinti laisvojoje rinkoje.
I. Rovbutas įsitikinusi, kad serijinė renovacija turi didžiulę galimybę įsitvirtinti Lietuvoje. Mūsų šalyje yra daug nerenovuotų pastatų, dauguma jų – tipiniai, todėl tai puikiai tinka serijinei renovacijai įgyvendinti. Taip pat Lietuvoje yra patyrusi surenkamųjų namų gamintojų rinka. Tikimasi, kad nuo kitų metų bus svarstoma įgyvendinti „Energiesprong“ projektus. „Ko reikia, kad tokia renovacija vyktų ir Lietuvoje? Sudaryti sąlygas renovacijai naudojant skydinius elementus, numatyti papildomą valstybės finansavimą pirmiems projektams bei išskirti tipinius pastatus ir organizuoti grupinius pirkimus“, – įsitikinusi ji.
PENOSIL Filling Gunfoam 137 pistoletinės sandarinimo putos
• Geros ertmių užpildymo savybės.
• Sumažina šilumos tiltelių poveikį.
• Tvirta ir tolygi struktūra.
PENOSIL LightFiller 620 lengvas akrilinis užpildas
• Galima dažyti jau po 20 minučių.
• Sustingusį galima šlifuoti.
• Įtrūkimų, skylių, varžtų galvučių užpildymui gipso kartono plokštėse.
Apdailos darbai – tai paskutinis statybos ar renovacijos darbų etapas, nuo kurio priklauso galutinis interjero rezultatas. Todėl prieš atliekant tokius apdailos darbus, kaip dažymas, tinkavimas ar tapetavimas, būtina tinkamai paruošti paviršius. Penosil Apdailos kategorija siūlo daugybę elastingų ir lengvai naudojamų gaminių įtrūkimams užpildyti, paviršiams prieš dažymą paruošti. Jei naudosite produktus kartu ir tinkama seka, šie gaminiai garantuos itin lygų ir puikiai atrodantį paviršių ilgą laiką.
PENOSIL Filling Foam 212 šiaudelinės sandarinimo putos
• Didelis išplėtimas efektyviam ertmių užpildymui.
• Gerai sukimba su įvairiomis statybinėmis medžiagomis.
• Geros šilumos ir garso izoliacijos savybės.
PENOSIL SilAcryl Elastic 610 elastingas dažomas hermetikas
• Daug judančių (±12,5%) jungčių ir siūlių užpildymui prieš dažymą.
• Vidaus ir lauko darbams.
• Paviršius tampa ryškiai baltas, lygus.
PENOSIL Acrylic Sealant 636 dažomas akrilinis hermetikas
• Vidaus ir lauko darbams.
• Nenuteka vertikalioje jungtyje.
• Išlieka elastingas eksploatacijos metu.
Šiandien tai gana brangus renovacijos procesas, tačiau svarbu suprasti, kad tai yra investicija, kurią skiriame savo ateičiai. Tokią ilgalaikę investiciją geriau atlikti tik kartą, nei nuolatos priklausyti nuo energijos kainų svyravimo. / I. Rovbutas /
Nuotr. iš partner-wiki.de
Kaip renovaciją paversti šuoliu?
Vokietijoje įsisiūbavo kalbos apie perėjimą nuo individualaus projekto iki serijinio produkto. Šiandien renovacija vykdoma itin lėtai ir nedideliu mastu, todėl „Energiesprong“ komanda suka galvas, kaip atrasti būdus, kurie leistų greičiau apšiltinti pastatus ir pasiekti energinę nepriklausomybę, taip pat kaip patobulinti šį procesą, kad jis būtų skirtas ne tik individualiam projektui, o veiktų ir masinės gamybos principu, kadangi toks gamyklinis procesas sutaupo nemažai finansų bei laiko. Olandijoje jau pradėjo taikyti supaprastintą procesą: pastato renovaciją galima užsisakyti internetu, tarsi pirktum langus: suvedami atitinkami parametrai ir kita informacija, paskaičiuojamos išlaidos ir galima užsakyti fasado elementus, kurie po mėnesio yra atvežami į statybvietę, o procesu pasirūpina statytojas. Tai yra iš lėto įgyvendinama vizija, kurios sujudimas jau prasidėjo Olandijoje. Šiandien tai gana brangus renovacijos procesas, tačiau, pasak I. Rovbutas, svarbu suprasti, kad tai yra investicija, kurią skiriame savo ateičiai. Tokią ilgalaikę investiciją geriau atlikti tik kartą, nei nuolatos priklausyti nuo energijos kainų svyravimo. Mažesnes renovacijos sąnaudas ir didesnį tempą bei intensyvumą galėtų paspartinti įvairios vyriausybės paskatos. Visgi I. Rovbutas tiki, kad ateityje tokia renovacija taps populiaresnė, įsitvirtins ekonomikoje ir galės konkuruoti su dabartine konvencine renovacija, o galbūt kaina galės nukristi ir dar labiau.
„Energiesprong“ sukūrė šios programos rinkos plėtros komandas (angl. „Market Development Team“), kurių tikslas yra domėtis ir rūpintis paklausa ir pasiūla. Vokietijoje jos yra finansuojamos vyriausybės ir koordinuojamos Vokietijos energetikos agentūros. Tokia komanda gali puikiai vystyti ir vykdyti renovacijos paskatinimo ir plėtros planą šalyje, stebėti užsakovų poreikius ir surasti jiems atitinkamus technologinius pasiūlymus. Atsižvelgus į paskutinio dešimtmečio patirtį, renovacijos procesas vyksta itin lėtai, trūksta finansavimo, tiek pastatų savininkai, tiek statytojai turi savo tradicinius, nusistovėjusius procesus, dėl kurių sudėtinga judėti pirmyn. Tokios sąlygos nėra tinkamos šiam naujam produktui išsivystyti, dėl ko itin svarbu įvesti trečiąjį subjektą – plėtros komandą, kuri rūpintųsi šių spartesniu procesų realizavimu.
Nuotr. iš energiesprong.de
„Herford Ulmenstraße“ projektas Herforde, Vokietijoje. Fasado elementų apdaila gali būti padengta praktiškai bet kokia medžiaga, o fotovoltinius elementus galima montuoti tiesiai į patį fasadą.
Vis dėlto svarbu akcentuoti tokios renovacijos privalumus tam, kad gebėtume išjudinti ją iš vietos. Atliekant serijinę arba skydinę renovaciją įvyksta daugybė teigiamų pokyčių, sumažėja rankų darbo trukmė, infrastruktūros poreikis, keliama nekilnojamojo turto rinkos vertė, pastatų kokybės ir komforto lygis. Be to, tokia renovacija skatina žiedinę ekonomiką ir mažina atliekų kiekį statybų metu, skatinamas tvarių medžiagų (pavyzdžiui, medienos) naudojimas, taip pat siekiama plėsti aplinkai neutralų poveikį turinčių pastatų eksploatavimą.
Kaip šiltinti fasadą, kai reikia išsaugoti autentišką mūro architektūrą?
Renovacija gali neatpažįstamai pakeisti namo išvaizdą, ta čiau dažnai miesto architekto užduotis yra išsaugoti esamą ar chitektūrą. Tai ypač svarbu, kai renovuojami ne kvartalai, o pavieniai namai. Senus mūrinius namus galima apšiltinti idealiai išlaikant ir mūro vaizdą, ir spal viškumą.
„Original Meldorfer®“ plytelės šiltinamiems fasadams
„Lengvos, plonos apdailos plytelės neapkrauna fasado šiltinimo sistemos. Skirtingai nei klojant klinkerines apdailos plyteles, šiltinimo sistemai nereikia papildomo sustiprinimo, kad atlaikytų plytelių svorį. O fasado vaizdas yra identiškas – mūro siena“, – sako „Caparol“ techninis vadovas Edvardas Labakojis.
Fasadų šiltinimo sistema su „Original Meldorfer®“ plytelių danga pasižymi pirma atsparumo smūgiams klase, yra atspari atmosferos veiksniams ir drėgmei. „Vokietijoje, kur ir yra mūsų gamykla, „Original Meldorfer®“ plytelės statybose naudojamos jau daugiau nei 50 metų. Lietuvos rinkoje turime objektų, kurie stovi jau 20 metų, ir lig šiol tiems fasadams nereikėjo jokio papildomo atnaujinimo, netgi nereikia plauti paviršiaus, nes iš natūralių žaliavų pagamintos plytelės nežaliuoja,
ant jų neauga samanos ir dumbliagrybiai. Tai tikrai ilgalaikis kokybiškas fasadų apdailos sprendimas“, – pažymi „Caparol“ atstovas.
Tradicinės spalvos
„Hamburg“ raudona, „Antik“ ruda, „Kopenhagen“ pilka – tai Europoje tradiciškai naudojamo mūro atspalviai. „Galima rinktis iš standartinių „Original Meldorfer®“ plytelių spalvų, kurių yra daugiau nei 20. Tačiau taip pat galima užsakyti specialaus atspalvio plyteles pagal architektų pateiktą dizainą arba realią plytą“, – teigia E. Labakojis. Lietuvoje naujoms statyboms architektai dažnai renkasi unikalius spalvinius sprendimus. Miestų kvartalų renovacijai paprastai naudojamos keraminių plytų spalvą atitinkančios plytelės. Pastaraisiais metais Nyderlanduose, kur vyrauja mūrinė architektūra, ištisi miesteliai yra renovuojami naudojant „Original Meldorfer®“ plyteles.
Antik Hamburg Kopenhagen„Vitovolt“ – ekologiška, naši ir patikima sistema
Elektros gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių sparčiai auga. Kiekvienas, įsirengęs saulės elektrinę, ne tik gerokai mažiau moka už elektrą, bet ir atsakingai žiūri į aplinką, aktyviai prisideda prie klimato apsaugos, CO2 emisijų mažinimo. Saulės elektrinė mažina ir priklausomybę nuo energijos tiekėjų.
Efektyvi „Vitovolt“ fotovoltinė sistema: vieno žmogaus poreikiams užtenka 8,5 m2 ploto modulių
Elektros energijos kainų šuoliai aukštyn privertė ne tik individualių namų savininkus, bet ir daugiabučių bendrijas galvoti apie saulės elektrines ant stogo. Padidėjus kainoms, saulės elektrinių atsipirkimo laikas gerokai sutrumpėjo, be to, saulės elektrinė suteikia daugiau saugumo, stabilumo, didina nekilnojamojo turto vertę, jo patrauklumą.
„Viessmann“ – vienas pažangiausių gamintojų, nuosekliai ir ilgai dirbantis namų energetikos segmente, gamina saulės elektrinių modulius „Vitovolt 300“. Svarbiausi pranašumai „Viessmann“ saulės elektrines pasirinkusiems vartotojams yra bendrovės atsakomybė (garantine priežiūra rūpinasi „Viessmann“ atstovybės, Baltijos šalyse dirbančios daugiau nei 20 metų), „Vitovolt“ modulių efektyvumas ir aukšta kokybė.
„Vitovolt 300“ asortimente yra tiek monokristaliniai moduliai, kurių nominali galia siekia 340 Wp, tiek polikristaliniai, sudaryti iš 60 elementų, kurių bendra galia siekia iki 295 Wp. Jų efektyvumas toks didelis, kad vieno žmogaus poreikiams užtenka 8,5 m2 ploto modulių.
Visų „Viessmann“ gaminamų modulių reali galia nėra mažesnė už deklaruojamą – atvirkščiai, ji net didesnė (iki 5 Wp). Moduliai gali būti montuojami tiek ant individualių, tiek ant daugiabučių gyvenamųjų namų, tiek ant pramoninių pastatų stogų.
„Vitovolt 300“ moduliai skiriasi išvaizda ir matmenimis, tad unikali „Viessmann“ modulių estetika leidžia parinkti tinkamą variantą įvairiems architektūriniams sprendimams.
Kokybę lemia visuma
„Vitovolt“ modulių gamybai naudojami aukščiausios kokybės komponentai, gamybos kontrolė vykdoma visų technologinių procesų metu. „Vitovolt“ modulius sudarantys monokristaliniai arba polikristaliniai silicio elementai yra visiškai vienodi, be nukrypimų nuo priimto standarto.
„Vitovolt“ efektyvumas užtikrina saulės elektrinės darbą ir esant mažesniam apšvietimui: pavyzdžiui, apniukusią dieną arba vakarėjant.
Fotovoltinio modulio našumas labai priklauso nuo apsauginio stiklo kokybės – „Viessmann“ naudoja itin šviesai pralaidų stiklą su specialia antirefleksine danga, kad kuo daugiau saulės
šviesos pasiektų fotovoltinius elementus. Modulių gamybai naudojama EVA folija, pasižyminti dideliu atsparumu aukštoms temperatūroms, gerokai lėtesniu senėjimu. Modulių rėmai gaminami tik iš korozijai atsparaus aliuminio. Suapvalinti šių rėmų kampai užtikrina didesnį stabilumą ir atsparumą vėjui bei apsaugo nuo drėgmės. Nuo purvo ir drėgmės taip pat saugo ir aukštos kokybės sandarinimo medžiagos.
Patogus įrengimas
Dėl nedidelio komponentų skaičiaus „Vitovolt“ modulių montavimas labai paprastas. Visi montavimo elementai gaminami iš nerūdijančiojo plieno arba aliuminio, todėl yra itin patvarūs ir atsparūs atmosferos poveikiui. „Viessmann“ surinkimo sistemų laikantieji komponentai optimaliai pritaikomi prie konkrečių statinių reikalavimų – modulius vienodai sėkmingai galima montuoti tiek ant plokščiųjų, tiek ant šlaitinių stogų. Be to, atitinkami sprendimai siūlomi įvairioms stogo dangoms. Dėl „KlickTop“ jungties „Viessmann“ fotovoltiniai moduliai ir jų profiliai sumontuojami itin greitai ir saugiai.
Visiems architektūriniams
iššūkiams.
Kad ir ką norėtumėte statyti, mes padėsime jums savo sprendimais, kurie trykšte trykšta profesionalumu. Dėl mūsų patirties, veiklos sėkmės ir noro kurti naujoves, esame puikus, jūsų architektūrinius poreikius atitinkantis partneris.
Štai kaip mes padedame jums paversti savo projektą būtent tokiu, kokį jį įsivaizduojate: unikali forma ir dizaino kalba dera su laikui nepavaldaus architektūrosšedevro charakteriu. Savigręžiai ir savisriegiai varžtai, plastikiniai inkarai, mechaniniai ir ypač tvirti cheminiai inkarai, taip pat plokštiesiems stogams ir saulės energijos įrenginiams skirti tvirtinimo elementai bei tvirtinimo sprendimai išorinėms sudėtinėms šiluminės izoliacijos sistemoms – visada galite pasikliauti EJOT kokybe ir profesionalumu.
„Fraunhofer“ institutas (Darmštatas), architektas „JSWD Architekten“ GmbH & Co. KG Įgyvendinta naudojant EJOT SDF fasado inkarus Karo istorijos muziejus (Dresdenas), architektas Daniel Libeskind. Įgyvendinta naudojant EJOT SUPER-SAPHIR JT3 savigręžius varžtus ir SDF fasado inkarusPaveldo statinių priežiūrai skirtas projektas tęs darbą
Per trejus prevencinės priežiūros projekto „FIXUS Mobilis“ metus mobiliosios komandos aplankė apie du šimtus Kultūros vertybių registro objektų. Visi šie vizitai, susitikimai padėjo FIXUS žmonėms įvertinti bendrą paveldo būklę Lietuvoje, susipažinti su paveldo statinių valdytojais, suprasti jų poreikius ir motyvus. Visa ši patirtis labai pravers per netrukus prasidėsiantį naują penkerių metų projekto laikotarpį. Tikimasi, kad per šiuos metus Lietuvoje įsišaknys prevencinė paveldo priežiūros sistema, o valdytojų bendruomenė supras, kad prevencija – būtina sąlyga gerai istorinių statinių būklei užtikrinti.
Aplankyti du šimtai objektų
Lietuva turi gausų Kultūros vertybių registrą ir keturis pasaulinės reikšmės gamtos ir kultūros paveldo objektus. „FIXUS Mobilis“ specialistai (projekte dirba 14 specialistų) per pirmuosius trejus veiklos metus dirbo prie dviejų šimtų paveldo statinių. Šie objektai labai įvairūs tiek savo paskirtimi, tiek statybos medžiagomis. Tai bažnyčios, dvarai, ūkiniai pastatai, inžinerinis paveldas, gyvenamieji namai, sodybos ir administraciniai pastatai. Dalis jų mediniai, dalis mūriniai, statyti naudojant skirtingas medžiagas ir technologijas. „FIXUS Mobilis“ objektų yra kiekviename Lietuvos regione, kaimuose ir miestuose.
FIXUS paslaugas gavę valdytojai išsamiai sužinojo apie valdomo pastato būklę ir skubias priemones, kurių reikėtų imtis, norint ištaisyti pažeidimus. Tačiau be ilgo savininkų sąrašo, kurių objektuose FIXUS specialistai dirbo, yra ir būrys paveldo ir istorinių statinių valdytojų, kurie dalyvavo vienoje iš trisdešimties viešų „FIXUS Mobilis“ konsultacijų ar praktiniuose mokymuose. Jie sužinojo apie bendrus prevencinės priežiūros principus bei pritaikė išgirstą informaciją savo valdomam objektui.
Supažindinti valdytojus su statinio priežiūros principais ir paprastais darbais, kuriuos savininkas gali atlikti pats, – vienas iš svarbių FIXUS už-
davinių. Savininko įprotis reguliariai prižiūrėti savo valdomą pastatą ir jo aplinką, valyti stogą, vandens nuvedimo sistemą ir atlikti kitus rutininius darbus gali labai padėti palaikyti gerą pastato būklę.
Tiek projektą administruojantys, tiek tiesiogiai paveldo statiniuose dirbantys FIXUS specialistai gali patvirtinti, kad daugiausia pažeidimų istoriniuose pastatuose yra susiję su drėgme.
Šiuo metu dažnas FIXUS aplankytas pastatas jau kenčia nuo drėgmės sukeltų pažeidimų: besiskverbdama į pastato medžiagą, ją gadina tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Drėgmės perteklius pastate ima matytis plika akimi, kai pradeda luptis dažai, byra tinkas, ar dar blogiau – smenga pamatai, įsimeta puvinys ir atsiranda kitų rimtų konstrukcijų pažeidimų.
Klimato kaitos padariniai
Nuo pat projekto veiklos pradžios FIXUS komandos nariai palaikė draugišką ryšį su partneriais Norvegijoje. Kolegos iš dviejų organizacijų –Bažnyčios darbdavių asociacijos KA ir Paveldo departamento Riksantikvaren – bendravo su FIXUS specialistais nuotoliu, aplankė „FIXUS Mobilis“ Lietuvoje ir kvietė lietuvių specialistus pas save. Kolegos aptarė ir praktiškai išbandė prevencinės paveldo priežiūros metodus, taikomus abiejose šalyse, kartu dalyvavo klimato kaitos konferencijoje Osle. Lapkričio 24 d. vykusiame FIXUS renginyje
gyvai dalyvavo KA vykdomo bažnyčių prevencinės priežiūros projekto „Kirkevakta“ atstovas.
Abiejų šalių prevencinės priežiūros specialistai pastebi, kad, keičiantis klimatui, seniems pastatams tenka iškęsti itin nepalankias sąlygas, kurios gerokai skiriasi nuo tų, kurios buvo, kai šie pastatai iškilo. Per žiemą daug kartų pasikartojantys atšilimo ir užšalimo ciklai, stiprios liūtys ir sausros bei kiti klimato kaitos padariniai greičiau ardo autentiškas medžiagas ir trumpina paveldo statinių gyvenimą. Dėl šių priežasčių prevencinė paveldo priežiūra tampa dar aktualesnė, o sėkmingas lietuviškos sistemos įgyvendinimas –itin svarbus.
Projektą „FIXUS Mobilis“ įgyvendina Kultūros paveldo centras ir Kultūros infrastruktūros centras. FIXUS finansuojamas iš 2014–2021 m. Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos „Kultūra“ lėšų. Daugiau informacijos: www.fixusmobilis.lt
„Remmers WP Flow“ savaime išsilyginanti hidroizoliacija senų pastatų rūsio grindims
Ilgalaikė rūsio grindų hidroizoliacija
Daugelio senų pastatų savininkai susiduria su didele problema: ne tik drėkstančiomis rūsio sienomis, bet ir grindimis, turinčiomis sąlytį su gruntu. Tokiu atveju būtina tinkama hidroizoliacija, kitaip problemos neišvengsite.
Patikimas sprendimas – nedidelio storio danga
Sienų hidroizoliacija gali būti tiek išorinė, tiek vidinė, o grindys paprastai nuo drėgmės sandarinamos tik patalpos viduje. Dažnai tam reikalingi keli nemažo storio hidroizoliacijos sluoksniai, dėl to grindys tampa aukštesnės, o patalpos aukštis, kuris rūsiuose ir taip nėra didelis, dar labiau sumažėja.
Laimei, yra alternatyvus sprendimas – savaime išsilyginanti hidroizoliacija „Remmers WP Flow“, kurią naudojant greitai ir nesudėtingai suformuojama išlyginamoji danga ir hidroizoliacija vienu nedidelio storio sluoksniu. Šis savaime išsilyginantis mineralinis hidroizoliacinis mišinys pilamas ant apkrovą laikančios grindų plokštės.
Išbandytas ir patvirtintas
„WP Flow“ puikiai papildo „Remmers“ sistemas, skirtas pastatų hidroizoliacijai iš vidaus. Kaip ir sienų hidroizoliacijai skirtos sistemos, „WP Flow“, kai sluoksnio storis 10 mm, buvo išbandyta ir patvirtinta pagal tarptautinės asociacijos WTA reikalavimą 4-6-14/D „Su gruntu besiliečiančių konstrukcinių elementų papildoma hidroizoliacija“.
Savaime išsilyginantis grindų išlyginamasis mišinys „WP Flow“ greitai kietėja, kietėjimo metu atsirandantys įtempimai yra labai maži (kietėja be įtrūkimų), sukietėjęs sluoksnis yra visiškai nelaidus vandeniui, atsparus gniuždymui, ilgaamžis.
Pereinamojoje zonoje tarp sienos ir grindų „WP Flow“ puikiai jungiasi su išbandytomis ir patikrintomis „Remmers“ sistemomis. Grindų plokštės kokybė ir matmenys turi atitikti numatomą poveikį.
Objektas: rekreacinės paskirties pastatas su lauko baseinu Vieta: Šiaurės Lietuva Architektas: Povilas Žakauskas, „HEIMA Architects“ Plotas: 135 kv. m. Statybų metai: 2022
Įgyvendintas kaip didesnio rekreacinių pastatų komplekso, esančio Šiaurės Lietuvoje, dalis, šis atvirai eksponuojamų medinių konstrukcijų pastatas neabejotinai tapo dar viena įsimintina šiuolaikinės tradicinės kaimo architektūros interpretacija.
Pastato vieta parinkta šiek tiek toliau nuo likusio komplekso centrinėje kalvoto slėnio dalyje šalia esamo vandens baseino. Sklypo išskirtinumas iš dalies padiktavo ir architektūrinę išraišką – trikampio plano formos pastatas atliepia visus jį supančius gamtos vaizdus.
Be ribų su gamta
Pagrindinis namo elementas – sunkus archetipinis stogas, kontrastuojantis su berėmiais suapvalintais kampiniais langais. Viso perimetro langų skaidrumas sukuria ore kabančio stogo įspūdį. Stogą laikanti konstrukcija sudaryta iš trijų medinių kolonų, kurios yra ne tik laikančiosios, bet ir kaip interjero detalės. Laikančioji klijuotosios medienos sija, besidriekianti visu perimetru, tarsi vainikuoja masyvias medines konstrukcijas, suteikdama pastato interjerui monumentalumo. Ši 120 cm aukščio sija ir pasikartojančių stogo santvarų lydima medinė konstrukcija, kurios aukštis viduje iki stogo kraigo aukščiausiame taške siekia 6,5 m, ne tik sukuria ypatingą nuotaiką, bet ir primena etninę lietuvių namų statybos tradiciją. Centrinis stoglangis
konstrukcijos viduryje suteikia papildomos natūralios šviesos. Pilkai rusva pastato spalvų paletė atitinka kuriamą idėją – be ribų su gamta.
Architektas teigia, kad pastato išorinės konstrukcijos apsaugotos drėgmei atspariais impregnantais, tačiau papildomų priemonių, tokių kaip medienos deginimas ar kitokie tonavimo būdai, sąmoningai atsisakyta, siekiant maksimaliai išlaikyti medinių konstrukcijų ir viršutinės medinių malksnų stogo dangos natūralumą. Ilgainiui nuo atmosferos poveikio pilkėjantys mediniai pastato elementai tik dar labiau priartins jį prie gamtos, panašiai kaip įprastos medinės kaimo sodybos, neatskiriamos nuo mūsų kraštovaizdžio jau šimtus metų ir vis dar puikiai išsilaikiusios, jeigu yra tinkamai prižiūrimos.
Pagrindinis pastato elementas –archetipinis stogas. Siekta maksimaliai išlaikyti medinių konstrukcijų ir viršutinės medinių malksnų stogo dangos natūralumą.
Nuotr. Norbert TukajMedinės konstrukcijos –atviros erdvės estetinis pagrindas
Architektas Povilas Žakauskas pasakoja, kad užsakovo suformuluota užduotis buvo sukurti atvirą gamtai lauko svetainę, kurioje laisvalaikį galėtų leisti didesnis būrys žmonių. Nors pastato plotas – 135 kv. m būtų pakankamas ir nedideliam gyvenamajam namui, šiuo atveju architekto fantazijos nevaržė įprastas utilitarus daugiafunkcis skirtingų patalpų planavimas. Todėl architektas siekė sukurti atvirą erdvę taip, kad pastato klijuotosios medienos laikančiųjų dalių konstrukcija kartu būtų ir interjero estetinis pagrindas.
Vidinės erdvės, kontrastuojančios su išorinėmis formomis, atsiskleidžia per modernų interjerą, kuris vadovaujasi tuo pačiu spalvos-medžiagos motyvu. Judėjimas viduje vyksta aplink tris elementus – židinį, virtuvės salą ir centrinį pagalbinės erdvės tūrį, paliekant visiškai laisvą pastato perimetrą. Šiame pastate atsisakyta net pirties, kuri jau buvo įrengta kitame pastate. Dideli plačiai atsidarantys langai leidžia išnykti ribai tarp lauko ir vidaus, o atpalaiduojantis interjeras – mėgautis pastatu, baseinu ir jo aplinka visus keturis sezonus.
Dideli plačiai atsidarantys langai leidžia išnykti ribai tarp lauko ir vidaus, o atpalaiduojantis interjeras –mėgautis pastatu, baseinu ir jo aplinka visus keturis sezonus.
P. Žakauskas teigia specialiai nesiekęs pastato suprojektuoti energiškai tvaraus, bet tai savaime suprantama – vien jau medžio naudojimas yra tvarios architektūros apraiška.
Gamtą tausojantys sprendimai –neatsiejama pastato dalis
Deramas dėmesys skirtas pastato šilumos izoliacijai ir gamtą tausojančiam šildymui ir vėsinimui, o tai suteikia galimybę naudoti pastatą nepriklausomai nuo metų laiko. P. Žakauskas teigia specialiai nesiekęs pastato suprojektuoti energiškai tvaraus, bet tai savaime suprantama – vien jau medžio naudojimas yra tvarios architektūros apraiška. Architektas neabejoja, kad, užsakius šio pastato tyrimus, jis greičiausiai atitiktų A klasę: šiluma ir elektros energija tiekiama iš atsinaujinančių šaltinių – šilumos siurblio ir gretimai sklype įrengtos kompaktiškos saulės elektrinės.
Netoliese taip pat buvo pastatytas 10 m ilgio baseinas, nedidelis smėlio paplūdimys ir lauko kepsninių zona. Maudantis baseine galima stebėti jaukumą kuriančius pastato elementus – stogą ir pastato viduje esančias medines konstrukcijas.
Apšvietimas dar labiau sustiprina be ribų su gamta idėjos įspūdį. Tiek viduje, tiek lauke architektas suprojektavo prislopintą, nekrentantį į akis ir neakinantį apšvietimą. Bendrą paslėptą apšvietimą sukuria visu perimetru virš medinės laikančiosios sijos sumontuota LED juosta. Kiti šviestuvai yra skirti kiekvienai funkcinei zonai apšviesti pagal poreikį, o lauko šviestuvai įrengti taip, kad nekristų į akis, tačiau naktį apšviestų takus tarp pastatų saugiam pasivaikščiojimui.
RITUALINĖ ARCHITEKTŪRA –
PASTATAS, PELNĘS EAEA APDOVANOJIMĄ
Šių dienų architektūra gali priminti akcentus, išdėstytus ryškaus paveikslo rėmuose, kurie stengiasi vis labiau išsiskirti savo estetika ir pabrėžti funkciją, kol pilkoji architektūros masė lieka tik šio paveikslo fone, nes yra laikoma tarsi funkciškai nepatrauklia. Visgi pastatų funkcionalumą gali atliepti ne tik patogus patalpų suplanavimas, bet ir architektūrinė koncepcija, kurianti pastato atmosferą, maksimaliai tarnaujančią tos architektūros naudotojui. Tai galimybė jautriai sureaguoti į žmogiškuosius poreikius, atsispindinčius ne miesto centrui skirtoje architektūroje.
Objekto pavadinimas: krematoriumas „Pilkapis“
Objekto vieta: Klaipėdos r., Toleikių g.
Vystytojas: UAB „Gvatosta"
Architektai: Tomas Grunskis, Jūratė Kindurytė („AEXN architektai“)
Konstruktorius: Antanas Vaivada (MB „Pramonės inžinerija")
Generalinis rangovas: „Aldasta"
Objekto plotas: 311 m² Statybos metai: 2022
Nuotr. Norbert TukajKetvergių ritualinių paslaugų kompleksui parinkta vieta be gretimo urbanistinio konteksta, atokiau nuo neramaus, skubančio pasaulio.
„AEXN architektai" fasadų schemos.
Tokius tikslus, sukurti stiprią, bet kartu ir jautrią ritualinės architektūros koncepciją, iškėlė „AEXN architektai“, suprojektavę krematoriumo pastatą „Pilkapis“ Klaipėdos rajone. Šis projektas šiemet pelnė Eduwik meistriškumo architektūroje apdovanojimą (angl. Eduwik Architecture Excellence Awards). Projekte atsiskleidė architektų užmojis sukurti tinkamą atmosferą, padedančią žmogui pereiti netekties patirtį. „Netektis yra universali, paliečianti kiekvieną skirtingu metu, ir nors dažniausiai ji suvokiama kaip labai asmeniška patirtis, jos esmė – ta pati. Ji niekada nebūna maloni, visada ne laiku ir sunki, tačiau kartu ji gali būti procesas, kuriame gedulas tampa svarbia dvasine žmogaus patirtimi, vedančia į nusiraminimą ir sąmoningą sugrįžimą iš kančios į kasdienį gyvenimą. Tokiai patirčiai ir žmogiškojo sąmonės būvio kaitai ir yra kuriamas šis naujas ritualinių paslaugų kompleksas – vieta, kurioje
Komplekso emocinės iškrovos ir ramios transformacijos vieta, pavaldi amžinajam laikui ir patirčiai. / Architektas T. Grunskis /
būties perėjimai įvyksta oriai ir ramiai. Ji skirta sustoti ir nurimti būties pokyčio – amžinojo perėjimo akivaizdoje, patirti ir išgyventi netekties įvykį, palaukti, susitelkti ir eiti toliau. Tai ramaus ritualo erdvė, kuri nėra ribojama vienu pastatu“, – pasakoja architektai.
Pilkapis – ritualinės architektūros epicentras
Klaipėdos rajone kuriamas Ketvergių ritualinių paslaugų kompleksas, kuriame įsikūrė „Pilkapio“ krematoriumas, čia taip pat planuojamas kolumbariumo parkas ir sambūrio pastatas su laikino apsigyvenimo patalpomis. Visas kompleksas yra skirtas įsisąmoninto, lėto gyvenimo alternatyvai kaip prieštara kasdienio gyvenimo greičiui, privalančiam sulėtėti, žmogui susidūrus su amžinybės simbolika.
Pastato tūris ir jo prieigos erdvės atribojamos pylimais, o lenkto stogo struktūra primena ritualinį apklotą.
Pastate yra kintanti lauko kiemelių ir vidinių erdvių sistema –perteikiama transformacijos metafora per skaidrias ribas.
Kompleksui parinkta vieta be gretimo urbanistinio konteksto, atokiau nuo neramaus, skubančio pasaulio, tai atvira, gamtos apsupta aplinka, suteikianti ramybės pojūtį. Pilkapio metafora virsta į centrišką, apeinamo objekto kompoziciją, jame atsiranda kintančių vidaus ir lauko erdvių sistema, architektūrinėmis priemonėmis perteikiant transformacijos metaforą, būdingą pagrindinei pastato paskirčiai. „Viso komplekso galutinis taškas –krematoriumo pastatas, sukurtas kaip pilkapio ir ant jo užklotos baltos drobulės metafora, pagal kurią pastato tūris ir jo prieigos erdvės atribojamos žemės pylimais, o lenkto stogo struktūra primena ritualinį apklotą, išsigaubiantį pagal uždengto kūno paviršių. Ši galutinė erdvė su krematoriumo pastatu kuriama kaip aiškus ir iš tolimų perspektyvų matomas taškas – ritualo epicentras, kurio gravitacija vienodai lengvai priima ir paleidžia atvykusius. Šiame epicentre yra komplekso emocinės iškrovos ir ramios transformacijos vieta, pavaldi amžinajam laikui ir patirčiai“, – objekto koncepciją apibūdina architektai.
Pusiau uždara lauko erdvė, besisukdama aplink vidinę pastato struktūrą, sujungia skirtingo patekimo į pastatą zonas ir užtikrina atskirą prieigą prie salių, pereinant prie pagrindinio įėjimo holo, pastato erdvė „įsisuka“ į vidinius rekreacinius kiemelius, skirtus įleisti dienos šviesą į interjero vidų bei sukurti ramesnę aplinką emociniam atokvėpiui. Per 300 kv. m pastato erdvių yra funkciškai zonuojamos į tris pagrindines dalis: visuomeninės paskirties patalpas, sujungiamas bendru holu; kremavimo įrangos, atsisveikinimo erdvės, palaikų paruošimo ir saugojimo patalpas, į kurias lankytojų patekimas yra ribojamas; pagalbines ir personalo patalpas. Krematoriumo apdailai parinktos santūrios, ramybę menančios medžiagos, išorėje labiau vyrauja šaltesni atspalviai – akmuo, betonas, o viduje šilumos suteikianti dažyta termomediena. Pylimai, juosiantys pastatą, apželdinti dekoratyvine žole, dalį stogų taip pat buvo siūlyta apželdinti, kuriant gamtai artimesnį įvaizdį.
Projektuodami architektai išskyrė sau svarbius keturis pastato architektūros formavimo ir vertybių principus:
• koncepcijos idėjos metafora, nulėmusi formos ir plano paieškas;
• erdvė – skirtingo pobūdžio ir ritualinių erdvių formavimas su lokaliomis užuovėjomis;
• procesas, kuris būtų susietas su erdve keliomis esminėmis kryptimis: laukas, vidus ir ratu einanti erdvė, cirkuliacija, per laiko dimensiją ji įgautų skirtingą pobūdį skirtingu paros ir metų laiku;
• materija – ilgalaikė medžiaga betonas, kurios materializacijos procesas būtų matomas tūryje ir išreikštų amžinojo laiko metaforą bei modernių griuvėsių konotaciją.
Nuotr. Norbert Tukaj„Pilkapio“ langų sistema pasirūpino ilgametę patirtį turinti įmonė „Vinkelis ir KO“, įtvirtinusi savo poziciją ne tik Lietuvoje, bet ir Europos regionuose. Jų asortimente –aukščiausios kokybės gaminiai. Naudojama pažangi itališka kompiuterizuota gamybos įranga padeda ją vykdyti greitai, tiksliai ir kokybiškai, išvengiant galimų žmogiškųjų klaidų. Kad į pastatą patektų kuo daugiau šviesos, buvo panaudota „Reynaers CW50-HI“ aliuminio-stiklo fasado sistema su trijų stiklų stiklo paketais. Inovatyvūs sprendimai leidžia
panaudoti didelius, sunkius ir storus stiklo paketus, kaip kad šiame objekte, kur aukščiausi paketai siekia 4,7 m aukštį ir 300 kg svorį. Taip pat šioje fasado sistemoje sklandžiai integruotos didelės dvivėrės durys ir automatiškai dūmų šalinimui atsidarantys „MasterLine8“ langai, ši sistema panaudota ir vidinio kiemo bei stogo skliausto švieslangyje.
Iššūkių komandai netrūko nuo pat pirmos dienos, nes projektas yra itin individualus ir nestandartinis. Kiekvienas vertikalus panaudotos sistemos profilis buvo skirtingo aukščio,
stiklo paketai trapecijos formos ir skirtingų nupjovimo kampų. Vitrinų projektavimas buvo atliekamas nestandartiškai, pasitelkiant „Reynaers“ skaičiavimo programą ir 3D modeliavimą.„Šis projektas buvo mums svarbus dėl neįkainojamos patirties. Mūsų užduotis – tinkamai suskaičiuoti, suprojektuoti, pagaminti ir sumontuoti aliuminio-stiklo konstrukcijas. Parinkdami tinkamus konstruktyvinius sprendimus siekiame kuo geriausiai išpildyti projekto užduotį“, – sakė įmonės atstovas.
Augantis ne krematoriumų, o atminties ritualų erdvių poreikis
Šis kompleksas perteikia visuomenei vis dar svarbią žmogaus palydėjimo anapilin kultūrą, kuri dažnai yra supaprastinama ir paverčiama rutina. Vis dažniau susiduriant su netektimi, o mus supančiam pasauliui tarsi besisukant kiek greičiau, žmogus tapo linkęs numoti ranką į nuo senų laikų svarbiais laikomus ritualus, kurie reikalauja prilėtinti gyvenimo tempą, atsižvelgti į vidų ir skirti tam dėmesio – pilnai ir visapusiškai pereiti per netekties patirtį. Ketvergių komplekso vietos ir erdvės kuriamos taip, kad detalėmis ir visuma padėtų žmogui tą kelią įveikti, emociškai jį sustiprintų, atgaivintų ir pakylėtų. Nors jos kuriamos kaip turinčios individualias idėjas, vis dėlto kartu yra sujungiamos į vientisą visumą – kompleksą, su nuosekliai vystoma kelio metafora ir scenarijumi.
„Naujosios atminties ritualų erdvės, kurios sukurtų alternatyvas kasdienio gyvenimo tempui bei tvarią emocinę aplinką sąmoningam žmogiškosios būties etapo ir situacijos išgyvenimui, yra naujai aktualios ne tik Lietuvoje. Šių pastatų ir ritualinių vietovių formavimui ir kultūrai skiriama daug dėmesio įvairiose Europos šalyse. Bendras tokias vietas jungiantis bruožas yra dvasingos ir emociškai gydančios erdvės, kuriose sukuriamos palankios emocinės sąlygos netekties patirčiai ir kasdienės asmeninės atminties ritualo praktikavimui. Šiuolaikinė moderni, bet kartu kokybiško ir nuoširdaus tikrumo siekianti visuomenė tokių vietovių poreikiui yra seniai subrendusi. Ši kultūra palaipsniui pasiekia ir mus“, – sako projekto autoriai.
Bendras tokias vietas jungiantis bruožas yra dvasingos ir emociškai gydančios erdvės, kuriose sukuriamos palankios emocinės sąlygos netekties patirčiai ir kasdienės asmeninės atminties ritualo praktikavimui.
kokybiško namo DNR
Vonios kambariui įgaunant vis daugiau gyvenamosios erdvės bruožų, o kartais tampant ir jos dalimi, dizaineriai suranda vis įvairesnių apdailos sprendimų, o vonios įrangos gamintojai stengiasi pateikti rinkai subtilių paviršiaus padengimų ar formų gaminių. Kaip nepasiklysti gausoje ir į ką svarbiausia atkreipti dėmesį?
Skaitykite
Vienas svarbiausių miesto erdvės komponentų yra daug galimybių architektams ir kūrėjams suteikiantis šiuolaikinis apšvietimas.
Verskite ir skaitykite
NYKSTA RIBA TARP VONIOS KAMBARIO IR GYVENAMOSIOS ERDVĖS
KOKIŲ GALIMYBIŲ SUTEIKIA ŠIUOLAIKINĖS TECHNOLOGIJOS?
Aušra NYMANIlgalaikiai sprendimai ir kokybiški produktai
Vonios kambarys įrengiamas ilgam, madingus raštus ir ornamentus keičia kiti, tad kad nereikėtų vonios kambario atnaujinti kas 5 metus, interjero specialistai pataria nepasiduoti efekto vaikymuisi, nesižavėti laikinais mados šablonais ir rinktis ilgaamžiškus, kokybiškus gaminius bei patvarius apdailos sprendimus, atsižvelgiant arba į pastato architektūrą, arba į asmeninius poreikius bei pomėgius. Net ir įrengiant charakteringą, individualų vonios kambario interjerą pakanka kelių detalių su ryškesniais stilistiniais bruožais, laikantis principo – mažiau yra daugiau. Svarbiausia nepamiršti funkcionalumo, kuris iš dalies ir padiktuos, kokius apdailos būdus ir gaminius pasirinkti.
Šiuolaikinio vonios kambario bruožai ir pasirinkimo
kriterijai
Architektė Jurgita Ambraškaitė pripažįsta jaučianti mados bangas: „Vienu metu visiems labai reikia gelsvų, paskui baltų sienų.“ Tačiau pasaulinės tendencijos, anot jos, yra visada ieškoti originalių, laikui nepavaldžių sprendimų. „Siūlau užsakovams kaip interjero elementą panaudoti kokybišką gelžbetonio sieną ar lubų plokštę. Ją sutvarkius, impregnavus, tai bus pati atspariausia danga. Tam tikslui yra specialūs impregnantai, skirti akmeniui – granitui arba marmurui. Jų yra įvairių variantų, priklausomai nuo to, kokia yra betoninės laikančiosios detalės funkcija vonios patalpoje“, – pataria architektė.
Neatsisakyti kokybę užtikrinančių technologinių sprendimų
„Man labai patinka žodžių derinys „vonios kambarys“, – sako J. Ambraškaitė. – Dar prieš keliolika metų pati stebėjausi, keliaudama po JAV, šiuo terminu (angl. bathroom). Šiuolaikinėje statyboje jau turime visaverčius vonios kambarius, dažnai su langu ar papildoma niša unitazui, vieta bidė. Vertiname dienos šviesą, vaizdus, todėl šiuolaikiniai vonios kambariai jau turi langus iki grindų. Dabartinės tendencijos džiugina – tai arba vonia su didžiuliu stoglangiu, arba su išėjimu į terasą ar balkoną, kurio tęsinys gali būti sūkurinė vonia ar dušas. Mes tobuliname gyvenimo kokybę ir vienas iš jos rodiklių jau tapo vonios kambarys.“
XS KOLEKCIJA išsiskiria tekstūra, išgraviruota medžio masyvo fasade. Perteikiamas šiuolaikiškas, „Premium“ lygio jausmas, kuriame atsispindi meistrų dėmesys detalėms ir meilė tokiai estetiškai medžiagai kaip medis. Kolekcija gaminama iš riešutmedžio ir ąžuolo.
Baldo priekinė ir išorinė pusės yra pagamintos iš 3 sluoksnių medienos, kad laikui bėgant būtų išvengta galimų deformacijų, būdingų medžio masyvui. Šiuo atveju brangiausios išorinės dalys, iš 5 mm storio riešutmedžio yra derinamos su vidine dalimi iš beržo faneros. Riešutmedžio versija yra siūloma 3 šiltų atspalvių, pabrėžiančių šio medžio rašto grožį. Baldas atidaromas mechanizmu „Push-Pull“ arba įfrezuotomis rankenėlėmis. Viršutinėje stalčiaus dalyje yra aliuminio apdailos profilis, kuris gali būti nudažytas bet kokia spalva iš siūlomos spalvų paletės.
VONIOS ĮRANGA IR BALDAI
Vonios įrangos salonas „Stilus S“ (UAB „Trulita“) Vytenio g. 13, Vilnius
Nuotr.
Drąsiai rinktis alternatyvas
Anot architektės, visuomet reikia įvertinti ir praktiškumą – dangas rinktis taip, kad būtų paprasta prižiūrėti, lengvai valytųsi. Tačiau dėl to nebūtina visą vonios patalpą iki lubų klijuoti plytelėmis – galima dalį sienų dažyti, dengti veidrodžiu, tapetuoti, klijuoti baldinę plokštę. „Jau prieš 20 metų teko apdengti unitazo rėmą baldine MDF plokšte ir iki šiol jai nieko nenutiko. Taip pat galima naudoti ir stiklą, akmenį, tik reikia profesionalių įgūdžių viską teisingai išdėstyti. Visiškai nebijau tapetų vonios kambariuose. Jų panaudojimas priklauso nuo vonios kambario dydžio (jis turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m), taip pat ir nuo prietaisų išdėstymo“, – sako specialistė.
„Suprantama, pačioje dušo kabinoje tapetų neklijuosime. Tačiau juos galima klijuoti ant priešingos sienos. O ten, kur liejasi vanduo, gali būti betonas, akmens plokštės, ant sienos klijuotasis stiklas. Jeigu sumanymas atsisakyti plytelių, tokiu atveju naudoju fasadams skirtus dažus. Fasadiniai dažai natūralesni nei epoksidiniai, kvėpuoja ir yra atsparūs drėgmei. Mediniuose pastatuose rekomenduočiau vonios sienų kambario dalis, ties kuriomis yra dušo kabinos, vis tik dengti drėgmei atsparia danga, nepalikti atvirų, nes medis ilgainiui neatlaikys ir net neverta jo „kankinti“. Tačiau likusi sienų dalis gali būti dengta medžiu, tik reikėtų jį impregnuoti, geriausia alyva, nes lakas drėgnoje patalpoje sutrūkinėja ir ilgai nesilaiko. Ir, aišku, nepamiršti kokybiško bei funkcionalaus apšvietimo, kuris paryškina sumanymą ir sujungia viską į visumą“, – pataria architektė.
Nuotr. „Tubadzin"
Visuomet reikia įvertinti ir praktiškumą – dangas rinktis taip, kad būtų paprasta prižiūrėti, lengvai valytųsi.
/ Architektė J. Ambraškaitė /
Akmens paruošimas apdailai yra imlus laikui ir brangus, todėl rinkoje atsirado alternatyvų – didelių gabaritų plokščių ar plytelių.
Nuotr. „Cosentino"
Praplėsti galimybes su didelių gabaritų
plokštėmis
Didelių gabaritų plokštės ar plytelės pastaruoju metu vis dažniau keičia natūralų akmenį – akmuo, nepaisant puikių parametrų ir raštų įvairovės, nėra lengva medžiaga apdoroti; tai brangu, o apdirbimas yra sudėtingas. Dėl šios priežasties rinka ieškojo alternatyvos. Didelių gabaritų plytelės leidžia padengti paviršiaus plotus su mažiau jungčių, o kartu atspindi natūralių akmenų raštus. Plonesnės ir didelio formato plytelės suteikia dizaineriams galimybę jas naudoti ir ant baldų bei anksčiau akmens pramonei skirtose vietose.
Ispanų gamintojas „Cosentino“ siūlo vonios patalpoms naudoti didelių gabaritų plokštes, kurių pagrindinė sudedamoji dalis yra mineralai. „Cosentino“ turi du dirbtinio akmens prekės ženklus – „Dekton®“ ir „Silestone®“. „Dekton®“ plokštės yra gaminamos iš daugiau nei 20-ies skirtingų mineralų, esančių gamtoje, o „Silestone®“ kuriamas iš mineralų, kvarco ir perdirbto stiklo.
„Kiekvienoje šalyje, kur yra „Cosentino“ padalinys, savo partnerius visada apmokome, kaip dirbti su šio gamintojo plokštėmis, suteikiame rekomendacijas, kokius įrankius ir kitas medžiagas naudoti, siekiant geriausio rezultato. Taip pat turime „Cosentino PRO TV“ „Youtube“ kanalą, kuriame dalinamės naudinga informacija tiek meistrams, tiek interjero dizaineriams ar architektams. Meistrams reikėtų vadovautis klijų paruošimo instrukcijomis. Užtepti tinkamus klijus be oro burbuliukų yra pagrindiniai dengimo darbai“, – rekomendacijomis dalijasi įmonės „Cosentino“ atstovė Lietuvoje Edita Motiejūnė.
Specialistai pataria
1.
Kokia Cosentino plokščių sudėtis, iš ko jos gaminamos?
Pagrindinė „Cosentino“ plokščių sudedamoji dalis yra mineralai. „Cosentino“ turi du dirbtinio akmens prekinius ženklus – „Dekton®“ ir „Silestone®“. „Dekton®“ plokštės yra gaminamos iš daugiau nei 20-ies skirtinų mineralų esančių gamtoje, o „Silestone®“ yra kuriamas iš mineralų, kvarco ir perdirbtų stiklo.
2.
Meistrams iššūkis klijuoti didelių gabaritų plyteles, į mažesnę patalpą kartais sunku būna jas net įnešti –ką rekomenduotumėte norintiems nestandartinių gabaritų plokščių?
Kiekvienoje šalyje, kur yra „Cosentino“ padalinys, savo partnerius visada apmokome, kaip dirbti su šio gamintojo plokštėmis, suteikiame rekomendacijas, kokius įrankius ir kitas medžiagas naudoti, siekiant geriausio rezultato. Taip pat turime „Cosentino PRO TV“ „Youtube“ kanalą, kuriame dalinamės naudinga informacija tiek meistrams, tiek interjero dizaineriams ar architektams.
3.
Kaip reikia paruošti paviršius, norint jas kokybiškai suklijuoti?
„Dekton®“ ir „Silestone®“ plokštėms nereikia specialaus paruošimo. Meistrams reiktų vadovautis klijų paruošimo instrukcijomis. Užtepti tinkamus klijus be oro burbuliukų – yra pagrindiniai dengimo darbai.
Santechninė įranga įgauna gyvenamajai erdvei būdingų bruožų
„Riba tarp vonios kambario ir gyvenamosios erdvės mažėja augant gyvenimo kokybei. Vis dažniau matome su miegamuoju ar drabužine sujungtus vonios kambarius. Pandemija holuose ar tambūruose paskatino pradėti įrengti praustuvus. Juk saugu ir malonu nusiplauti rankas vos grįžus namo, – sako Ignas Jankauskas, gamintojo „Ideal Standard“ atstovas Baltijos šalyse. –Vonios funkcinius elementus perkeliant ar integruojant į gyvenamąsias erdves sprendžiamas estetikos ir integralumo klausimas. Dažnai maišytuvai ar keramikos gaminiai parenkami netradicinių spalvų, taip sumažinant tiesiogines asociacijas su vonios kambariu. Kaip erdves jungiantys elementai yra naudojami veidrodžiai ir baldai. Vonios įrangai tinkami baldai gaminami didelių, voniai neįprastų gabaritų, patogūs ir kokybiško dizaino. Nežinant yra sunku nustatyti tikrąją baldo paskirtį: ar ant jo reikės statyti televizorių, ar praustuvą.“
Paviršiaus padengimai, spalvų ir formų įvairovė –kokios tendencijos, lūkesčiai?
Gamintojų atsakomybė yra sujungti dizainą ir technologiją. Jei tai padaroma teisingai, vartotojai pradeda formuoti tendenciją.
I. Jankauskas pažymi, kad vonios kambario įrangoje mėgstama, o ypač maišytuvuose dažnai sutinkama, yra matinė juoda spalva. „Juodos spalvos populiarumas stebimas jau kelerius metus ir ji linkusi dar labiau įsitvirtinti, – įsitikinęs specialistas. – Lyderiaujantys gamintojai, kaip „Ideal Standard“, juodos spalvos maišytuvams gali suteikti minkštumo ir švelnumo jausmą juos liečiant. Tai yra naujas pozityvus potyris vonioje – erdvėje, kur dažnam norisi šilumos ir jaukumo. Gaminant juodos spalvos maišytuvus, parenkami specialūs polimerai, kuriais padengti prietaisai atrodo švelnūs tarsi šilkas. Mūsų įmonė šios kolekcijos produktus pavadino „Silk black“. Šilko jausmo efektą pradedame vis dažniau sutikti ir keramikos gaminiuose. Matinė balta spalva iš kolekcijos „Silk white“ vis dažniau yra pastebima autoriniuose interjeruose. Tai produktai, kurie suteikia minkštumo ir švelnumo vonios kambariams. Kartu tai dvelkia modernumu, nes anksčiau tokios spalvos vonios ar praustuvo paprasčiausiai nebūdavo.“
Kas formuoja tendencijas?
Anot I. Jankausko, kompanija „Ideal Standard“ jau daug metų vertina talentus ir tiki, kad modernių technologijų ir į žmogų orientuoto dizaino sėkminga kombinacija tampa tendencija. Technologijas kuria mokslininkai ir tai yra tikslūs ir pamatuojami procesai. „Mes galime tiksliai pasakyti, kada „Ideal Standard“ sukūrė keraminę maišytuvo kasetę ar berėmį unitazą – technologijas, kurios pakeitė vonios kambario įrangos industriją. Dizaino srityje kompanija dirbo su tokiais talentais kaip Gio Ponti ar Achille Castiglioni. Yra ne vienas ikoniškas baldas, šviestuvas, praustuvas ar vonia, kurio dizainą kūrė šie kultiniai dizaineriai. Šiuo metu pagrindinis įmonės dizaineris yra Roberto Palomba. Gamintojų atsakomybė yra sujungti dizainą ir technologiją. Jei tai padaroma teisingai, vartotojai pradeda formuoti tendenciją.“
Šių metų lapkričio 15 dieną oficialiai paskelbta, kad pasaulyje jau gyvena 8 milijardai žmonių. O miestų tankėjimo rodikliai liudija apie tai, kad iki 2050-ųjų, o gal ir greičiau, 60 proc. žmonijos gyvens miestuose. Todėl miestai jau dabar susiduria su įvairiais iššūkiais, vienas jų – kokybiškos viešosios erdvės poreikis.
Europos miestai, nepriklausomai nuo jų atsiradimo palinkybių, dalijasi tam tikrais bendrais istoriškai susiklosčiusiais elementais: dažnai tai yra žmogiškasis mastelis, kompaktiškas planavimas, viešosios erdvės universalumas, saugumo joje jausmas. Vienas iš svarbių neatsiejamų miesto erdvės komponentų yra daug galimybių suteikiantis šiuolaikinis apšvietimas, įsitikinęs architektas profesorius Gintaras Čaikauskas, projektavimo įmonės „Architektūros linija“ vadovas.
Kada teko suprojektuoti pirmąją viešąją erdvę ir kur?
G. Č. Pirmąja viešąja erdve galėčiau laikyti mūsų konkurse laimėtą ir parengtą Vilniaus mokytojų namų kiemo sutvarkymo projektą. Nors jis buvo sukurtas senokai, tačiau miesto iniciatyva įgyvendintas tik po Lukiškių aikštės konkursinių peripetijų. Taigi pirmąja didelės apimties minčių realizavimo galimybe praktiškai ir tapo ši centrinė sostinės aikštė. Remiantis projektavimo užduotyje įrašytais Kultūros paveldo reikalavimais, Lukiškių aikštėje yra numatyta istorinių šviestuvų eksponavimo alėja. Kiek žinau, šviestuvai yra jau sutvarkyti ir restauruoti, bet vis dar neaišku, ar šis kontraversiškas sumanymas kada nors bus įgyvendintas. Žinoma, labai trūksta aikštėje (taip pat oficialioje projektavimo užduotyje nurodyto) memorialo su Valstybės simboliu. Taigi šios viešosios erdvės apšvietimo koncepcija toli gražu nėra užbaigta.
Vėliau buvo Saulėtekio, naujoji Paupio aikštė, Suomijos, A. Vivulskio skverai. Šiuo metu įgyvendinami 1863 m. sukilėlių atminties ženklai Gedimino pilies kalne, pradedami partizano J. Lukšos-Daumanto įatmintinimo skvero projektavimo darbai Žirmūnų mikrorajone Vilniuje, derinama grafų Tyzenhauzų šeimos įamžinimo Rokiškyje projektavimo sutartis.
Gintaras Čaikauskas, projektavimo įmonės „Architektūros linija“ vadovas.
Kaip keitėsi apšvietimo projektavimo tendencijos, metodika?
G. Č. Apšvietimas yra labai svarbus architektūros koncepcijos sudėtinis elementas. Mes apie tai galvojame iš anksto, pirminėse eskizavimo stadijose atliekame specialius eksperimentus, į parodinius maketus instaliuojame mini šviestuvus, vėliau visa tai pagal galimybes tikrinamės natūroje su tikrais šviestuvais. Intensyvus technologijos tobulėjimo procesas leidžia pasiekti vis geresnius rezultatus, įrangos ir galimybių spektras jau yra praktiškai neribotas, tereikia jį žinoti, sėkmingai pasirinkti ir efektyviai pritaikyti konkrečiam sprendiniui. Techninių įrenginių kompaktiškumas, efektyvių LED sistemų atsiradimas, jų keitimo ir valdymo įrangos raida esmingai pakeitė ir išplėtė technines galimybes, pagerino ir palengvino ekologijos ir ekonomijos sprendimus, suteikė architektams praktiškai visą kūrybos laisvę. Naktinis viešųjų erdvių ar atskirų pastatų bei objektų apšvietimo projektas tapo privaloma, neatsiejama projektinės dokumentacijos dalimi. Tai – svarbus šiuolaikinio miesto kasdienio ir šventinio gyvenimo bruožas. Šviesų efektai jau kartais atstoja ir fejerverkų salves per renginius.
Pirminėse eskizavimo stadijose atliekame specialius eksperimentus, į parodinius maketus instaliuojame mini šviestuvus, vėliau visa tai pagal galimybes tikrinamės natūroje su tikrais šviestuvais.
Kas pastaruoju metu labiau vyrauja – minimalizmas, estetika, dekoratyvumas? Kokios galimybės šiandien?
G. Č. Technologinis minimalizmas neatsiejamas nuo vyraujančių projektavimo tendencijų ir sprendinių minimalizavimo. Šviesos sprendimų kūryba – abipusis procesas, kuris tiesiogiai lemia ir atsispindi architektūros kūrybos procesuose. Tai, kas anksčiau būdavo sudėtinga, galvojant apie įvairių technologinių įrenginių montavimo, slėpimo ar maskavimo galimybes, dabar sprendžiama gerokai paprasčiau. Šviesos intensyvumas efektyviai išsklaidomas tiek šviestuvų plokštumų paviršiuose, tiek erdvėje. Mažėja akinimo problemų, lengviau suformuoti ir suvaldyti šviesos srautų kryptis, o minimalistinis įrenginių dizainas ir dydžiai leidžia žiūrovų dėmesį ir meninius akcentus nukreipti link pagrindinės kūrinio minties. Vandens fontanų apšvietimas jau tapo neatsiejama miestovaizdžio dalimi, jis siejamas su interaktyviu valdymu, derinamas su muzikos garsais. Dar daugiau – atsirado ir sėkmingai vystosi šviesos, kaip savarankiškos meno srities, judėjimas. Yra puikių specialistų, kurie sukuria itin įspūdingas ir paveikias stacionarias ar dinamines šviesų kompozicijas tiek viešosiose erdvėse, tiek interjeruose. Be jų jau neįsivaizduojamos miestų šventės, koncertai ar kiti viešieji renginiai, pavyzdžiui, tokie kaip proginės instaliacijos Pilaitės bažnyčioje ir kt.
Antano Vivulskio atminimo ženklas ir skveras. Architektas Gintaras Čaikauskas, skulptorius Tadas Gutauskas.
M. K. Čiurlionio gimimo vietos ženklas Senojoje Varėnoje. Architektai Gintaras Čaikauskas, Gabrielė Rinkevičiūtė, skulptorius Gediminas Piekuras.
Ką svarbiausia pabrėžti, kokie yra akcentinio apšvietimo būdai?
G. Č. Akcentinio apšvietimo būdai pirmiausia priklauso nuo architektūrinės minties ir koncepcijos sumanymo. Šiais laikais technologinės galimybės leidžia įgyvendinti pačius sudėtingiausius sprendimus, suteikia visą pasirinkimo gamą, taigi menininkams telieka aiškiai žinoti ir išsigryninti savo vizijas, profesionaliai suprasti jų realizavimo principus ir kelius. Ar tai bus koncentruota šviesa į konkretų tašką ar plokštumą, ar paslaptingas paviršiaus švytėjimas, spalvų kaita, ar dar kokie kiti sprendiniai – tai jau subjektyvūs meniniai pasirinkimai, atspindintys autoriaus raiškos ir objekto kūrybinės idėjos pateikimo koncepciją.
Technologinės galimybės leidžia įgyvendinti pačius sudėtingiausius sprendimus. Telieka aiškiai žinoti ir išsigryninti savo vizijas, profesionaliai suprasti jų realizavimo principus ir kelius.
Specialistai pataria Svarbūs parametrai renkantis lauko šviestuvus
Kelvinais apibūdinama spalvinė šviesos temperatūra. Šaltai balta, natūralios dienos šviesos spalva, 4000–5000 K šviesos spektrą atitinkanti spalvinė temperatūra labiausiai rekomenduojama lauko – parkų ir gatvių apšvietimui.
Sandarumo klasė. Lauko šviestuvai, skirti fasadų, parkų, gatvių ar kiemo apšvietimui, turėtų būti IP44–IP68 sandarumo klasės. Lauko šviestuvai būna ne tik geriau apsaugoti nuo vandens purslų ar kietų objektų, bet ir padengti dažais, kurie yra atsparesni UV spinduliams ir krituliams.
Atsparumas smūgiams. Viešosioms erdvėms reikalingi aukštą mechaninį atsparumą turintys šviestuvai, kurių techninis parametras – mechaninio atsparumo klasė (IK) arba atsparumas smūgiams būtų 09 ir aukštesnės klasės. Tokie šviestuvai laikomi antivandaliniais. IK apsaugos klasės klasifikavimas nurodo, kokia galima maksimali išorinio smūgio energija, kurią atlaikytų šviestuvas. Testas atliekamas smūgiuojant skirtingo svorio kietais objektais, leidžiant juos iš nustatyto aukščio, taip pasiekiant smūgio kinetinę energiją, matuojamą džauliais (J).
Ypatingas dvasinės atgaivos poreikis jaučiamas su demografinėmis problemomis ir precedento neturinčiais miestų augimo iššūkiais susiduriančiose Azijos šalyse, tokiose kaip Kinija. Vienas sprendimų – augalų ir subtilaus, jiems akompanuojančio apšvietimo jungimas į darnią visumą viešojoje erdvėje. Nedidelėje 230 kv. m Hefėjaus miesto (Kinija) senamiesčio pakraštyje esančioje miesto erdvėje privačia iniciatyva įrengtas Botanikos meditacijos centras, talkinant „HAS design and research“ (projekto vadovai – Jenchieh Hung, Kulthida Songkittipakdee). Šio projekto savininkė, anksčiau dirbusi nekilnojamojo turto agentūroje, spaudžiant dideliam darbo krūviui, visada jautė ypatingą meilę augalams. Ji svajojo įkurti botanikos sodą, kuris būtų atviras visuomenei ir galėtų bendruomenės gyventojams suteikti meditacijos, jogos, taiči ir kitų dvasinio mokymo praktikų, kurios ugdytų estetinę lėto gyvenimo sampratą.
VILNIUS Vy tenio g. 20 Verkių g. 44, „UNIDECO“
KAUNAS Savanorių pr. 290
KLAIPĖDA Minijos g. 42, „NIC“
ŠIAULIAI Pramonės g. 17B, „NIC“
SUOMIAI STATO IŠ MEDŽIO:
IŠSKIRTINIAI PROJEKTAI
Spalio 12 d. Suomijos mieste Lahti, kuris jau nuo seno yra miestas-novatorius tvarumo srityje ir kuriam pernai Europos Komisija suteikė garbingą žaliosios sostinės vardą, vyko konferencija „Construction goes Circular“. Renginys skirtas aptarti iššūkiams ir galimybėms, kurios atsiveria, statyboms judant žiedinės ekonomikos keliu. Konferenciją rengę ISCOWA, „Peikko“ grupė ir Suomijos žaliųjų pastatų taryba renginiui pasirinko Sibelius koncertų salę – įspūdingą medinių konstrukcijų pastatą, kuris apglėbia pramoninį miesto paveldą – šimtametę raudonų plytų gamyklą. Statyboms vis labiau perimant žiediškumo principus, medinės konstrukcijos ir visos su medine (hibridine) statyba susijusios inovacijos tampa itin svarbios. Inžinerinė mediena, laikoma viena iš ateities statybinių medžiagų favoričių, jau šiandien džiugina Suomijos turistų ir vietinių gyventojų akis šiuose penkiuose išskirtiniuose objektuose.
Moderni koncertų salė Lahti mieste atidaryta 2000 m., per du dešimtmečius jos dizainas ir akustika sugebėjo užkariauti milijonų žiūrovų širdis. Medinės sienos koncertų salėse nėra retenybė, tačiau čia architektai medį naudojo ir pastato konstrukcijoms.
Projekto konkursas statyti kongresų ir koncertų salę iš medienos buvo paskelbtas dar 1997 metais. Svarbiausiais atrankos kriterijais tapo novatoriški inžineriniai sprendimai kalbant apie medieną ir prasmingas naujos architektūros ryšys su senuoju pastatu – toje pačioje vietoje įsikūrusia senąja miesto lentpjūve. Vystytojas visų projektavimo komandų akustikos ekspertu pakvietė būti Russelą Johnsoną iš „Artec Consultants Inc“. Salės suplanavimas turėjo atitikti tiksliai apibrėžtus kriterijus.
Siekiant pritaikyti didelį naujojo pastato tūrį esamam senam pramoniniam pastatui, kompleksas buvo suskirstytas į blokus, kurių konstrukcijos atitiko paprastas ir tikslingas gamyklinių pastatų linijas.
HELSINKIO MEDINIS RAJONAS 2.
Naujajame Helsinkio rajone „Wood City“ beveik visi pastatai –mediniai. Šis kvartalas medinę statybą Suomijos sostinėje pakylėja į naujas aukštumas. Statyba iš medienos Suomijoje turi senas tradicijas, siekiančias XVI amžių. Iki šiol medinių pastatų daugumą sudarė nedideli gyvenamieji būstai. Pastaraisiais metais švelnėjo daugiaaukštėms medinėms konstrukcijoms taikomi reglamentai, atsirado medinės gamybos naujovių, plėtojosi skaitmeninių technologijų taikymas, dėl to vystytojams tapo itin patrauklūs aukšti mediniai pastatai.Minėti pokyčiai ir didelė butų bei darbo vietų paklausa Helsinkyje ir lėmė „Wood City“ atsiradimą. Naujasis rajonas viename iš buvusių miesto krovos uostų formuojamas beveik vien iš medienos. „Wood City“ tapo pagrindine atnaujinto Jätkäsaari kvartalo, kuriame gyvena 17 tūkst. žmonių, dalimi.
Nuotr. ignant.com
Šį restoraną ir viešąją pirtį Helsinkio krantinėje „Avanto Architects“ suprojektavo tarsi su mediniu apsiaustu, kad pastatas atrodytų kaip natūralaus kraštovaizdžio dalis. Kampuotas, geometriškas fasadas, kurį pertraukia siauri įėjimai, slepia antrą struktūrą: paprastą stačiakampį juodo betono tūrį, kuriame yra Löyly restoranas ir viešosios pirtys. Sumani architektūra suteikia lankytojams privatumo, bet neriboja Baltijos jūros panoramos. Vienas iš pastato autorių Ville Hara statinio medinę fasado konstrukciją lygina su žaliuzėmis: iš vidaus matai išorę, bet iš išorės nematai vidaus.
Löyly – suomiškas žodis, reiškiantis garus, kylančius liejant vandenį ant įkaitusių akmenų. Pramogų kompleksas atidarytas 2016 m. gegužę. Jis pastatytas žmogaus sukurto pusiasalio pakraštyje, kažkada buvusioje pramoninėje miesto zonoje, vos už mylios nuo Helsinkio centro. Siekdami išsaugoti kiek įmanoma daugiau esamos kranto linijos ir neužblokuoti vaizdo į jūrą butų savininkams, „Avanto Architects“ suprojektavo žemą, siaurą pastatą, kurio laisvos formos skraistė primena natūralias reljefo formas. Sauna dar harmoningiau įsilies į kraštovaizdį, kai termiškai apdorota pušies mediena laipsniškai pakeis spalvą į akmens pilką.
DAUGIABUTIS HOAS TUULINIITTY 4.
Vienu perspektyviausių šiuolaikinės statybos metodų laikomi surenkamieji moduliai. Suomijos kompanija „Stora Enso“ yra viena pirmaujančių pasaulyje kryžminės laminuotos medienos (CLT) plokščių gamintojų. Gyvenamųjų namų moduliai gaminami pagal tam tikrą projektavimo specifikaciją ir yra greitai surenkami.
Pasak Matti Iiramo, architekto, atsakingo už projektą „Eskolantie Wood Quarters“, darbas su surenkamaisiais CLT moduliais yra dėkingas dėl didelės kūrybinės laisvės projektuojant pastato fasadą. Pačiame surenkamajame modulyje tolygiai paskirstyta plokščių apkrova leido architektui laisvai projektuoti išorinį fasadą, nesijaudinant dėl atramos apkalai. Rezultatas – išraiškinga dailylenčių kompozicija, kurią, architekto nuomone, būtų sunku pasiekti įprastais metodais.
Helsinkio studentų būsto fondo HOAS užsakymu pastatytas 13 aukštų daugiabutis HOAS Tuuliniitty yra Espoo Tapiola rajone, Suomijoje. 2021-aisiais, objekto užbaigimo metais, tai buvo aukščiausias pasaulio pastatas, pastatytas tik iš CLT modulių, ir šiandien jis išlieka aukščiausiu mediniu pastatu Suomijoje. Daugiabučio architektai – studija „Arkkitehtipalvelu“. Visus medinius pastato elementus pagamino suomių kompanija „Elementti Sampo“. 42 m aukščio pastatas turi 165 kambarius po 27 m2. Universiteto miestelio bendrabutis apdovanotas ne vienu prizu už novatoriškas medinės statybos technologijas. Tik pirmas aukštas betoninis, o visas pastato karkasas, taip pat ir lifto šachta, yra medinis.
Nuotr. puuinfo.fi Nuotr. puuinfo.fi
Moduliai gaminami uždaroje aplinkoje, kur lauko temperatūra neturi jokios įtakos našumui. Nepalankios oro sąlygos, kurios paprastai vilkina statybos eigą, šiuo atveju buvo nereikšmingos. Projektas buvo įgyvendinamas žiemos sezonu nuo 2014 m. rugpjūčio iki 2015 m. vasario. Surenkamoji statyba padidino našumą ir leido sutaupyti.
Nuotr. puuinfo.fi
Ar verta įsirengti aliumininio langus?
Šiuo metu labiausiai paplitusios plastikinės langų sistemos. Daug kas įsirengia ir klasikinius medinius langus. Tačiau yra dar viena įdomi alternatyva – aliumininiai langai. Ar verta tokius langus rinktis savo namams?
Ar aliumininiai profiliai išleidžia šilumą?
Senesniuose interneto įrašuose dažnai galima pamatyti teiginių, kad aliumininiai langai išleidžia šilumą. Liečiant metalą iš tikrųjų atrodo, kad jis yra šaltesnis nei mediena ar plastikas. Tačiau taip yra pirmiausia dėl didelio šilumos laidumo – tai neturi jokios įtakos aliumininių langų šilumos izoliavimo savybei.
Aliumininiai langai dažnai naudojami pasyvių namų statyboje, kur reikia užtikrinti labai gerus šilumos parametrus. Norint juos pasiekti, tarp aliumininių profilių dedama šilumos izoliatorius. Izoliatoriai sudaryti iš kelių kamerų ir paprastai gaminami iš plastiko. Efektas tampa dar geresnis vidurinę kamerą papildomai užpildžius polimerinėmis putomis. Tad galutinių aliumininių langų šilumos izoliavimo parametrai yra net geresni nei PVC.
Be kitų sistemų, „Yawal“ siūlo ir TM 77HI. Šis saugus ir naujoviškas sprendimas užtikrina puikius šilumos izoliavimo parametrus. Puikius šilumos izoliavimo savybės užtikrina izoliatoriai,
įrengti tarp aliumininių profilių. Izoliacijos vaidmenį atlieka šiai sistemai skirtos kelių kamerų šilumos izoliatoriai su užpildu.
Be to, TM 77HI sistema išsiskiria didesniu saugumu ir puikiomis garso izoliavimo bei atsparumo vėjui savybėmis. Taikant šią sistemą galima gerokai sumažinti šildymo išlaidas ir džiaugtis maloniu bei jaukiu klimatu namuose, kad ir koks būtų oras už lango.
Kiti aliumininių langų pranašumai
Šilumos izoliavimas – ne vienintelis namams skirtų aliumininių profilių pranašumas. Kitos priežastys, dėl kurių šį sprendimą verta taikyti:
• didžiausias stabilumas iš visų langų konstrukcijoms taikomų medžiagų,
• lengvumas ir tvirtumas užtikrina, kad galima gaminti didelių matmenų langus,
• atsparumas oro sąlygoms. „Twilight“ danga ne tik traukia žvilgsnį dėl sukuriamo matinio, pilko paviršiaus, bet ir išsprendžia įkaitimo nuo saulės problemas, nes „Yawal“ aliumininiai profiliai sugeria iki 25 % mažiau saulės spindulių.
• Langų konstrukcijas paprasta valyti – tereikia šluostės ir vandens.
• Galima gaminti langus su labai siaurais profiliais ir taip įsileisti į patalpas tiek šviesos, kiek gali užtikrinti didelės langų sistemos.
• Praktiškai neribotos spalvų galimybės.
• Galima gaminti labai dideles konstrukcijas.
Dideli stiklo paviršiai vizualiai gerina pastato išvaizdą. Patenka daugiau saulės šviesos, o ji teigiamai veikia žmogaus sveikatą bei savijautą, nes natūraliai juntamas dienos ir nakties ciklas – tai mūsų sveikatai labai svarbu.
Didelės sistemos – tai ne tik langai, bet ir stumdomosios durys. „Yawal“ sukurta didelių dydžių stumdomųjų durų sistema „Moreview“ užtikrina įdomias perspektyvas projektuojant šiuolaikines rezidencijas. Iš „Moreview“ sistemos galima konstruoti stumdomąsias duris, kurių aukštis gali siekti net keturis metrus, o svoris – daugiau nei toną. O statramsčių plotis siektų vos dvidešimt septynis milimetrus. Tai reiškia, kad gauname didžiules stiklines sienas be matomų papildomų dalinimų ir sutvirtinimų.
Šiuolaikiniai aliumininiai langai ir durys tinkami statant pasyvius, energiją taupančius(A+ ir A++ klasės), modernius namus, kurių šeimininkams estetinės savybės yra ne mažiau svarbios. Juos galima priderinti prie bet kurio projekto.
„Yawal“ siūlo daug įdomių sprendimų, pritaikytų konkretiems net reikliausių klientų reikalavimams. Didelių gabarytų stumdomųjų durų sistemas „Moreview“ ir „Primeview“, taip pat langų sistemą TM 77 HI klientai renkasi dažniausiai, nes jos suteikia visiškai naujas namų projektavimo galimybes.
Kaip tampama ARCHITEKTU
Iš prigimties žinome – mėgstamas darbas teikia džiaugsmą ir pilnatvę, žmogus jaučiasi laimingesnis ir mažiau sekina save, todėl nuo vaikystės jau svajojame apie būsimą profesiją. Ir, nors iki įgytų profesijos žinių taikymo dar turime gerokai laiko, nenustojame galvoti – o kas man vis tik tiktų ir patiktų, kam esu gabus? Šių metų „DO Architects“ biuro atradimas – Alytaus gimnazijos dešimtokas Matas Januša. Kaip tampama architektais, kalbamės su Matu ir architekte Sabina Grincevičiūte.
Kas lėmė sprendimą ateityje rinktis architekto specialybę?
Matas. Nuo vaikystės domiuosi „Formule 1“, sužinojęs, kad bolidus kuria aviacijos inžinieriai, pradėjau mokytis dirbti su „AutoCAD“ programa kursuose, skirtuose moksleiviams. Mokslo metų pabaigoje gavome užduotį perbraižyti namo planą, man ši užduotis patiko ir nuo tada pradėjau savarankiškai domėtis architektūra. Būdamas 14 metų nutariau, kad noriu tapti architektu.
Sabina. Matas vasaros pradžioje baigė 10 klasę ir per socialinius tinklus parašė, kad domisi architektūra ir norėtų atlikti vasaros praktiką (per atostogas!). Kai būsi Vilniuje, užsuk, sakėm. Po dviejų savaičių Matui apsilankius, kolegos aprodė biurą ir supažindino su darbo pobūdžiu. Mūsų biure yra buvę nemažai moksleivių – pagal mokyklų programas, padedančias išsirinkti profesiją. Sakiau – Matai, nuo tavęs priklausys, ar būsi tik stebėtojas, ar sugebėsi įsijungti. Nes reikės įšokti į važiuojantį traukinį. Taip Matas nejučia tapo komandos dalimi ir tikimės ateityje vėl sulaukti jo savo biure.
Mokslo metų pabaigoje gavome užduotį perbraižyti namo planą, man ši užduotis patiko ir nuo tada pradėjau savarankiškai domėtis architektūra. Būdamas 14 metų nutariau, kad noriu tapti architektu. / Matas Januša /
Pasirinkau „DO Architects“ komandą, nes mano architektūros supratimas labai panašus į jų. Seku jų darbus jau ilgą laiką ir manau, kad šioje komandoje dirba labai talentingi ir motyvuoti žmonės. Iš pradžių maniau, kad turėsiu tik vieną mėnesį praktikos, todėl daugiausia nerimo buvo, ar pavyks įsitraukti per trumpą laiką. Laimei, man pavyko – mokėjau naudotis kai kuriomis programomis, o ko nemokėjau, visi buvo labai draugiški ir geranoriški, padėjo, kaip galėjo.
Per praktiką sukurto individualaus namo vizualizacijos.
Komandinis darbas –kuriamas Vilniaus „Verslo trikampio“ teritorijos sutvarkymo konkursinio darbo maketas.
Sužinojau, kad architektai vyksta į statomus jų objektus daug dažniau, nei įsivaizdavau, ir tikrina, ar viskas vyksta pagal projektą iki pačių mažiausių detalių. / Matas Januša /
Kaip įsivaizdavai architekto darbą ir kaip pasikeitė požiūris po praktikos?
Matas. Tuo metu apie architekto darbą žinojau labai mažai – tik tai, kad architektai projektuoja pastatus. Vėliau, kai pradėjau domėtis ne tik pačia architektūra, bet ir architekto specialybe, sužinojau, kad architekto darbas reikalauja labai daug žinių iš skirtingų sričių. Pamačiau, kad projekte dalyvauja ne vienas, o keletas žmonių, kad tai yra komandinis darbas. Buvo įdomu stebėti, kaip jis organizuojamas, kaip valdomas. Per vasaros praktiką, kuri užtruko ilgiau, nei planavau, architektai keitėsi, todėl teko padirbėti skirtingose komandose su skirtingais žmonėmis. Palyginti vienų ir kitų darbą. Labai patiko ir pirmadienio planuotės, kurių metu aptariami projektai, sustyguojami požiūriai, siūlomos idėjos. Taip pat ir bendri renginiai. Sužinojau, kad architektai
vyksta į statomus jų objektus daug dažniau, nei įsivaizdavau, ir tikrina, ar viskas vyksta pagal projektą iki pačių mažiausių detalių.
Sabina. Labai norėjome Matą įtraukti į komandą, supažindinti su ta komandinio darbo svarba. Vienas architektas negali visko žinoti, bet komanda gali. Keičiantis žmonėms komandose, jie papildo jas žiniomis, patirtimis. Svarbiausia jaunam žmogui susipažinti, kaip vyksta pats sprendimų priėmimo procesas. Kaip diskutuojama, atrandama ir išmokstama jų priėmimo logikos. Pas mus padirbėjusiems studentams studijų metu lengviau priimti sprendimus – nelaukiant kursinio darbo vadovo konsultacijos judėti į priekį. Matas liko pas mus iki pat mokslo metų pradžios, nes dar liepą įsitraukė į Vilniaus „Verslo trikampio“ teritorijos konkursinio darbo rengimą ir labai norėjo jį pabaigti.
Kokias užduotis gavai per praktiką ir kaip sekėsi jas vykdyti?
Matas. Dirbau du mėnesius, teko maketuoti, braižyti, dirbti komandoje, diskutuoti, keliauti į statomą projektą, dalyvauti konkurse. Per praktiką išmokau ir naujų programų. Niekada neturėjau patirties matyti, kaip dalyvaujama konkurse, o kadangi prisijungiau nuo pat pirmų dienų, stebėjau, kaip konkurso komanda palaipsniui didėjo, o pabaigoje vėl liko gerokai mažiau dalyvių. Buvo labai įdomu dalyvauti tokiame procese, daug pavyko išmokti ir sužinoti. Supratau komandinio darbo pranašumus, kai specialistai, baigę skirtingus universitetus skirtingose šalyse, vieni kitus papildo žiniomis ir patirtimi.
Kai dalyvavome konkurse, pradėjome nuo idėjų, maketavimo. Taip pat braižėme įvairias schemas, o pačioje pradžioje diskutavome, kaip norime, kad atrodytų pats projektas, kokia būtų jo idėja.
Sabina. Matas atliko toli gražu ne tik techninį darbą. Darė nemažai maketų, o maketuojant galima pasitikrinti skirtingus variantus, kaip atrodo jų tūriai, proporcijos.
Kolegė Gilma (Gilma Teodora Gylytė – red. past.) pasakojo, kad, pasibaigus diskusijoms ir išsigryninus idėją, jau vieną artimiausių vakarų pamatė ją sumaketuotą. Maketas nebuvo privalomas, bet mes jame eskizavome. Pasirodo, Matas, pasiėmęs papildomų valandų, sumaketavo aptartą idėją, kad pasitikrintų. Ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad rūpi. Tokiais momentais supranti, kad žmogus mato ne tik trumpą atkarpą, kurią reikia nueiti, bet ir perspektyvą. Jo aktyvų buvimą komandoje pastebėjome ir aptardami vieną projektą, kai atėjęs pasmalsauti, kaip gimsta projektas, Matas nejučiomis įsitraukė į diskusiją kaip visavertis komandos narys.
Matas. Man labai pasisekė, kad atradau, kas patinka, bet kartu jaučiu atsakomybę nesustoti, sutvirtinti ir gilinti įgytas žinias. Iš pradžių įsivaizdavau architektūrą daugiau kaip techninę specialybę, kurioje vyrauja braižymas, programos, bet kai sužinojau daugiau, ši specialybė pradėjo dar labiau traukti. Architektūrą dabar suvokiu labiau kaip meninę, kūrybišką discipliną nei techninę. Dauguma gal ateina į architektūrą lankydami meno mokyklą ar studijas, o aš atėjau per techninį lavinimąsi, programų valdymą, kurias dabar matau labiau
Per Vilniaus Pilaitės gimnazijos atidarymą kartu su „Do Architects“ komanda: Andre Baldišiūte, Sabina Grincevičiūtė ir Solveiga Buoželyte.
kaip instrumentą. Jos padeda įgyvendinti tai, ką galvoji ar kuri. Kai dalyvavome kvartalo plėtros konkurse, pradėjome nuo idėjų, maketavimo. Tada sužinojau daugiau ir apie urbanistiką (kaip kurti ne tik vieną pastatą, bet ir visą kvartalą), labai sudomino miesto erdvių, ryšių planavimas. Perskaičiau Jeffo Specko knygą „Vaikštomas miestas“, taip pat Remo Koolhaaso „Karščiuojantis Niujorkas“, Le Corbusier „Architektūros link“ ir kitas.
Kas labiausiai įsiminė ar buvo netikėta per praktiką?
Matas. Negalvojau, kad architektūroje tiek įvairių reikalavimų – viešinimai, darbas su paveldo ir kitų sričių specialistais, tarpdiscipliniškumas. Kad architektas skiria tam daug laiko, kartais aukodamas ir laisvalaikį. Kad tai tampa gyvenimo būdu, nes atsiranda vidinė atsakomybė atlikti savo užduotį kaip įmanoma geriau, net jeigu tai ir yra komandinis darbas.
Sabina. Su Matu kalbėjomės, kad ši profesija tūno taip giliai tavyje, kad įsijungia savotiškas radaras – keliaudamas ar leisdamas laisvalaikį stebi žmones, kaip jie toje erdvėje jaučiasi, ar galima joje būtų dar ką nors patobulinti. Tai lyg savotiška aistra visą laiką kaupti stebėjimų bagažą, analizuoti, o vėliau vieną ar kitą principą pritaikyti kuriame nors projekte.
Kokie tolesni planai?
Matas. Džiaugiuosi, kad šiais metais savo vasarą praleidau naudingai, dirbau jaukioje aplinkoje ir susipažinau su žmonėmis, kurie mane įkvepia. Po praktikos mano požiūris į architekto darbą radikaliai nepasikeitė –nustebau, kokia laisva, atvira ir draugiška gali būti architektų biuro bendruomenė. Kol mokausi, planuoju kurti savo malonumui, dalyvauti architektūros konkursuose, toliau mokytis dailės mokykloje ir braižomosios grafikos bei kompozicijos studijoje. Baigęs mokyklą, ketinu studijuoti architektūrą. Norėčiau projektuoti pastatus, kuriuose žmonėms bus patogu ir gera, taip pat aktyviai dalyvauti kuriant miestą.
Ši profesija tūno taip giliai tavyje, kad įsijungia savotiškas radaras –keliaudamas ar leisdamas laisvalaikį stebi žmones, kaip jie toje erdvėje jaučiasi, ar galima joje būtų dar ką nors patobulinti. / Sabina Grincevičiūtė /
ŽIEDINĖS STATYBOS –
NE RAKETŲ MOKSLAS
Nielsas De Temmermanas, flamandiškojo laisvojo Briuselio universiteto (Vrije Universiteit Brussel, VUB) docentas, spalį Suomijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Construction goes circular“ pristatė įdomų universiteto miestelyje įvykusį eksperimentą, kuris išgelbėjo senus, bet sentimentais apipintus modulinius betoninius namus nuo griovimo ir suteikė jiems naują gyvenimą.
Žiediškumas praktikoje
Belgas konferencijoje apie žiedines statybas atsidūrė neatsitiktinai. Dar devintojo dešimtmečio pabaigoje šiandien architektūros inžinieriaus išsilavinimą turinčiam jaunuoliui stiprią įtaką darė jo dėstytojas ir mentorius Hendrikas Hendrickxas. „Jis visada kalbėjo apie keturmatį dizainą, ketvirtą dimensiją ir projektavimą laiku. Tik po daugelio metų aš galiausiai supratau, kad jis kalbėjo apie tvarius projektus, išmontuoti tinkamus projektus ir, tiesą sakant, žiediškumo pradžią“, –sako N. De Temmermanas. Baigęs kilnojamųjų sistemų architektūros doktorantūrą, jis pats pradėjo taikyti šias idėjas ir iki dabar yra įsitikinęs, kad tai vienintelis pastatų ekonomikai tinkamas kelias.
„Norėdamas tiesiogiai pritaikyti savo idėjas praktikoje, įkūriau įmonę „Konligo“. Kuriame kilnojamąsias konstrukcijas, skirtas nulinės taršos (zero waste) renginių sektoriui. Mes stengiamės taikyti žiediškumo principus visuose įmonės veiklos aspektuose. Tai įdomu, bet sudėtinga“, – pažymi mokslą ir verslą profesiniame gyvenime derinantis inžinierius.
Šiuo metu mokslininkas
ir žiedinių pastatų. Grupę sudaro apie 10 mokslininkų. N. De Temmermanas su universiteto darbuotojų, pramonės įmonių ir žiedinės statybos lyderių komanda prižiūrėjo „Circular Retrofit Lab“ – Žiedinės renovacijos laboratorijos, kuri veikia kaip demonstracinė priemonė, kūrimą. Taip pat mokslininkas yra vienas iš įmonės „Konligo“ įkūrėjų.
Universitetas davė valią eksperimentui
„Peikko“ grupės, ISCOWA ir Suomijos žaliųjų pastatų tarybos organizuotoje konferencijoje N. De Temmermanas pristatė „Circular Retrofit Lab“ – Žiedinės renovacijos laboratoriją. Ji yra eksperimentinis renovacijos projektas universiteto miestelyje. Laboratorija demonstruoja, kaip realybėje veikia transformuojamų pastatų projektavimas, kokios gali būti žiedinio projektavimo strategijos, kas yra prisitaikančių pastatų sistemos.
Pirmasis universiteto miestelio pastatas baigtas rekonstruoti 2019 m. gegužę ir buvo vienas iš bandomųjų
tyrimų Europos Komisijos finansuojamame projekte BAMB. Šis trumpinys reiškia frazę, kad pastatai yra kaip medžiagų bankai. „Žvelgdami į pastatus kaip į medžiagų bankus, jūs matote pastatą ne kaip būsimų atliekų rinkinį, o kaip būsimą vertingų statybinių medžiagų šaltinį“, – pabrėžia inžinierius.
Dar prieš kelerius metus tyrėjų grupė sulaukdavo vis tų pačių klausimų, į kuriuos tuo metu atsakymo dar neturėjo. Visiems rūpėjo pamatyti konkretų žiedinės statybos pavyzdį ir sužinoti, kiek tai kainuoja. Todėl laboratorija yra sąmoningai sukurta kaip demonstracinė priemonė, kuria galima parodyti koncepciją ir statybos sistemą. „Ėmėmės to, norėdami įtikinti universitetą kitaip renovuoti studentų miestelį, bet kartu ir siekdami įkvėpti plačiąją visuomenę. Žiedinės statybos – ne raketų mokslas, o tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje sumaniai pritaikytos žinios. Kontekstas ir pasirinkimai, kuriuos darote remdamiesi tuo kontekstu, yra nepaprastai svarbūs“, – mano N. De Temmermanas.
Nielsas De Temmermanas yra architektūros inžinierius, mokslų daktaro laipsnį apgynęs darbu apie kilnojamąsias žirklines konstrukcijas. vadovauja tyrimų grupei, dirbančiai prie transformuojamų projektųŽiedinėms statyboms reikalingi geri projektuotojai, kurie dirba remdamiesi vizija, o ne garbėtroška.
Saugojo kolektyvinę atmintį
Tyrėjo teigimu, žiedinėms statyboms reikalingi geri projektuotojai, kurie dirba remdamiesi vizija, o ne garbėtroška.
„Pavyzdžiui, pereinamuoju laikotarpiu, kai gimė pasyviųjų pastatų koncepcija, sužinojome, kad nieko nėra veiksmingesnio ir įtikinamesnio už gerą projekto pavyzdį, – sako architektūros inžinierius. – Žiedinės statybos daugeliui žmonių vis dar yra abstrakti sąvoka. Taigi turime tai padaryti apčiuopiamu dalyku. Realiais statiniais galime parodyti, kad tai įmanoma, kad tam nereikia aukštosios matematikos ir kad pastatas puikiausiai gali atrodyti taip, kaip panorėsite.“ Šiais žodžiais mokslininkas atmeta klasikinį argumentą: prieš imantis to patiems, norisi, kad pirmiausia pabandytų kažkas kitas. Jis įsitikinęs, kad jau laikas žiediniais principais pradėti statyti visiems.
Žiedinės renovacijos projekte studentų miestelyje išryškinami trys svarbūs aspektai: pirmasis – tai esminis pasirinkimas, kurį laboratorijos dalyviai padarė
šiame projekte: ne griauti, o rekonstruoti. „Mums pavyko įrodyti, kad, išsaugodami esamą betoninę konstrukciją, išlošime tiek aplinkosaugos, tiek finansine prasme, – pabrėžė tyrėjų grupės vadovas. – Renovavome išlaikydami didžiausią pagarbą esamų pastatų vizualinei vertei: studentų namai yra mūsų universiteto kolektyvinės atminties dalis, todėl su jais elgiamės labai atsargiai.“
Antrasis svarbus žiediškumo aspektas atsiskleidė planavimo etapu. Renovaciją įgyvendinusi grupė nekūrė vieno pastato plano vienokiam jo panaudojimui, o galvojo apie įvairius ateities scenarijus. Vidaus erdvių išdėstymą jie padarė kuo universalesnį.
Galiausiai projekto vykdytojai pasistengė, kad įvairios pastato sistemos būtų išardomos ir pritaikomos: tiek fasadai, tiek vidinės sienos, tiek inžinerinės sistemos. Dažnai tai yra rinkoje jau esantys produktai, tiesiog šiame projekte jie panaudoti šiek tiek kitaip.
Bandomasis projektas sulaukė sėkmės ir įtikino universiteto vadovybę taikyti tuos pačius žiedinės statybos principus toliau renovuojant studentų miestelį.
off-grid
Šiemet šalčiai ir sniegas pasirodė gana anksti – jau lapkritį sniegu pasidengė namų stogai, sniegas uždengė ir ant stogų sumontuotas saulės elektrines, o tai reiškia, kad energijos jos nebegamina. Ir nors dažniausiai off-grid idėjose saulės elektrinės yra pagrindinis energijos šaltinis, patikimai visus metus šios elektrinės dirbti gali ten, kur šilta, kur saulė šviečia bent 300 dienų per metus. Europoje tai – pietų Italija ir Prancūzija, Graikija, Ispanija. Tačiau Šiaurės Europoje saulės elektrinės didžiąją dalį elektros energijos gamina vasarą ir jos perteklių atiduoda elektros tinklams. Vėlyvą rudenį, žiemą elektros tinklų pasaugotą elektros energiją galima susigrąžinti, bet tai jau nėra tikrasis off-grid, nes negalima būti visiškai atsijungus nuo tinklo, jei nori susigrąžinti tai, ką pagaminai vasarą, nebent namuose bus įrengtos labai talpios ir nepigios baterijos, kurios galės saugoti bent keturiems mėnesiams reikalingą elektros energiją. Todėl ieškoma kitų išeičių, pavyzdžiui, kaip būtų galima panaudoti vėjo energiją, bet ne statant klasikinę ir triukšmingą vėjo jėgainę, o montuojant vėjo blokus, kurie gali būti tiek tvoros, tiek sienos apdailos elementai, tiek kažkuriame kiemo kampe sumontuoti blokai.
ELEKTROS ENERGIJOS GAMYBOS IDĖJA NAMAMS –VĖJO TURBINŲ SIENOS
Rolandas KAŽIMĖKASenergija. Be to, jų pranašumas tas, kad turbinos dirba ir pučiant silpnam vėjui.
Joe Doucet blokų idėjaVėjo blokai – vizualiai patrauklus ir, pasak jų kūrėjų, efektyvus elektros energijos šaltinis. Vis tik tokių sprendimų rinkoje kol kas nėra daug, tačiau tikėtina, kad artimiausiu metu situacija gali pasikeisti. Joe Doucet, Niujorke gyvenantis dizaineris ir verslininkas, teigia, kad vėjo turbinos žmonėms dažniausiai asocijuojasi su kur nors laukuose stovinčiais dideliais vėjo malūnais. O ką, jei vėjo jėgainę pastatytumėte savo individualaus namo kieme? Juk, skirtingai nei saulės elektrinė, vėjo jėgainė veikia ištisus metus, išskyrus tas dienas, kai nėra vėjo. Manote, kad tai būtų neestetiška ir nefunkcionalu? Tiesa, jei kalbame apie įprastus sprendimus, bet jų yra visiškai kitokių – tai modernūs vėjo turbinų blokai, kurie ne tik gamina elektrą, bet ir pasižymi patrauklia išvaizda. Tokius vėjo energijos blokus sudaro dešimtys mažų, prie generatorių prijungtų turbinų.
Pažvelgus į J. Doucet sukurtą vėjo bloką, sunku pasakyti, kad tai vėjo turbina. J. Doucet teigimu, toks vėjo turbinų blokas per metus galėtų pagaminti iki 10 000 kWh energijos, kurios turėtų pakakti visam namui aprūpinti
Teoriškai būtent tokios kompaktiškos konstrukcijos gali labiausiai prisidėti prie žmonijos perėjimo nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančiųjų energijos šaltinių. Galingoms vėjo turbinoms ar ištisiems vėjo jėgainių parkams reikia tinkamų sąlygų – gana didelės atviros teritorijos ir milžiniškų investicijų, todėl jie tikrai neatsiras visose įmanomose vietose ir neatsiras taip greitai, kaip norėtume. Tačiau jei būtų galima palyginti nedidelėmis sąnaudomis šalia savo namų pasistatyti nuosavą vėjo turbinų sieną, tokiam energijos gamybos variantui išplitus ekonomija būtų milžiniška. Verta pažymėti, kad masinė didelio kiekio turbinų blokų gamyba savaime sumažintų jų kainą ir padidintų jų prieinamumą vis didesniam ekologiška ir pigesne elektra besidominčių vartotojų ratui.
Vienas iš J. Doucet pasiūlymų – 2,4 m aukščio ir 7,6 m ilgio vėjo turbinų blokas (J. Doucet blokų asortimentas nuolat plečiamas, papildant naujų formų, spalvų turbinomis). Bloke yra 25 vertikalios turbinos, kiekviena prijungta prie 400 W generatoriaus, tad bendra didžiausia galia siekia 10 kW. J. Doucet sako, kad jo
turbinų darbas beveik tylus ir visiškai saugus net mažiems vaikams, nes, net ir vaikui prisilietus prie kažkurios turbinos, tiesiog sustoja. Turbinos gali pagauti bet kurios krypties vėją, tiek pučiantį statmenai blokui, tiek pučiantį iš šono.
Į besisukančias turbinas neabejotinai smagu žiūrėti, tačiau, prieš kam nors pernelyg susižavint projektu, panagrinėkime, kaip jos veiks, jei kada nors išsilaisvins iš J. Doucet programinės įrangos, demonstracinių prototipų (kaip gražiai sukasi!) būklės ir išbandys laimę realiame pasaulyje.
Dešimt kilovatų skamba visai neblogai ir jei tokia galia užtikrinama ir dieną, ir naktį, per parą mes gautume 240 kWh energijos. Tačiau problema ta, kad vėjas visą laiką nepučia. Vidutinis vėjo turbinų našumo koeficientas JAV, kur jas galima statyti itin atvirose vietose ir jų plotai yra didžiuliai, yra apie 35 proc., taigi, jei šie turbinų blokai veiktų panašiu našumu kaip didžiulės trijų menčių pramoninės vėjo turbinos, išsibarsčiusios vėjuotose Amerikos pakrantėse, galėtumėte tikėtis 84 kWh per dieną. Tačiau greičiausiai taip nebus, nes, aerodinamikos specialistų teigimu, vertikalią ašį turinčios turbinos veikia ne taip efektyviai. Panašiai atrodančių trijų menčių pramoninių vėjo jėgainių visos mentės visada atsuktos į vėją ir visas jas nuolat veikia vėjas, tačiau vertikalią ašį turinčios turbinos yra kitokios konstrukcijos ir vienu metu vėją naudingai gaudo tik pusės menčių paviršius, kita pusė menčių irgi gaudo vėją, bet jau ne padeda turbinai suktis, o stabdo. Žinoma, konstrukcijos tobulinamos, nutolstama nuo klasikinių vertikalių turbinų sprendimų, kuriamos gana sudėtingos konstrukcijos, bet dėl to tokių vėjo jėgainių efektyvumo
kreivė nekyla stačiai aukštyn.Dar viena problema – tokie vėjo blokai skirti montuoti ant žemės šalia namų, o ne aukštai, atvirose vietose, kur pučia stipresni vėjai. Taigi daugelyje vietų tokių vėjo jėgainių efektyvumas gali pasirodyti gerokai mažesnis, nei tikimąsi. Be to, J. Doucet blokų dizainas yra labai patrauklus, o praktika rodo, kad tokiuose sprendimuose dizainu rūpintasi labiau nei praktine puse. Ir nors J. Doucet vėjo turbinų blokai atrodo gana dailiai, nustebtume, jei jie pagamintų deklaruojamą energijos kiekį arba būtų tiek pigūs, kad atsipirkimas būtų greitesnis nei saulės elektrinių.
Lenkiška versija
Lenkų startuolis „Panel Wiatrowy“ tikina, kad, 2018 m. Opolėje pradėję kurti vėjo blokus, jie buvo pirmieji pasaulyje, sukūrę realiai veikiantį ir elektrą gaminantį prototipą. „Panel Wiatrowy“ įkūrėjai Tomaszas Gruszka, Rafałas Juszko ir Arkadiuszas Zemlakas sako, kad jų siekis – sukurti naujos kartos vėjo turbinas, tam tikromis savybėmis pranokstančias šiuo metu žinomas vėjo energijos gamybos technologijas. „Panel Wiatrowy“ savo konstrukciją vadina vėjo skydu ir teigia, kad tokia skydų sistema efektyviai elektros energiją gali gaminti būtent Europos šalyse, kur nėra daug atvirų erdvių, kur dideli plotai užstatyti ir dominuoja mažo greičio vėjai. „Panel Wiatrowy“ specialistai sako, kad jų skydai puikiai veikia bet kurioje vietovėje – tiek mieste, tiek užmiestyje. Skydai estetiški, netriukšmingi, neturi neigiamo poveikio žmonių sveikatai, neturi neigiamos įtakos estetinei kraštovaizdžio ar aplinkos vertei. Tikimasi, kad platus tokių skydų pritaikymas padės
Joe Doucet kuria įvairių konstrukcijų ir atspalvių vėjo blokus. Dizainas – patrauklus, be to vizualizacijose tokie blokai pastatomi netoli sienos, išlaikant nedidelį tarpą tarp bloko ir sienos. Tačiau atviresnėje vietoje stovintis blokas, skirtingai nei tas, kuris pastatytas arti sienos, efektyviai gaudo visų krypčių vėjus.
Lenkijoje įsikūręs startuolis
„Panel Wiatrowy” siūlo tokiais skydais aptverti pramonines zonas, automobilių stovėjimo aikšteles, juos įrengti ant pramoninių pastatų stogų, viadukų, tiltų, montuoti prie greitkelių, geležinkelių statomose apsauginėse sienelėse.
decentralizuoti elektros energijos tinklą, paspartins transporto elektrifikaciją ir sumažins smogą miestuose.
„Panel Wiatrowy“ šiuo metu siūlo populiariausių individualioje statyboje spalvų skydus – pilkus ir juodus. Skydų aukštis yra 1, 2 ir 4 m, o ilgis parenkamas pagal individualius kliento poreikius.
Kokios yra vėjo skydų montavimo galimybės? Skydas gali būti namo kieme laisvai stovinti konstrukcija, gali būti montuojamas tarp tvoros stulpų kaip tvoros elementas, ant balkono, ant namo stogo, gali būti pastatyta prie namo sienos, atitraukus tam tikru atstumu. „Panel Wiatrowy” siūlo tokiais skydais aptverti pramonines zonas, automobilių stovėjimo aikšteles, juos įrengti ant pramoninių pastatų stogų, viadukų, tiltų, montuoti prie greitkelių, geležinkelių statomose apsauginėse sienelėse.
Kalbant apie galią, pateikiami tokie skaičiai: 10 m ilgio tvoros atkarpa generuoja 1 kW galios, tad, tarkim, jei standartinį 6 arų sklypą aptveriate tokia tvora iš keturių pusių, gausite 10 kW. O juk individualių namų savininkai dažniausiai ir renkasi maksimaliai kompensuojamą saulės elektrinės galią – 10 kW. Tokios saulės elektrinės vidutiniškai gamina apie 10 000 kWh. Tačiau saulės elektrinė dažniausiai nuo lapkričio iki kovo nieko negamina, o vėjo skydai dirbs nuolat, išskyrus esant visiškam štiliui. Tiesa, iš visų keturių pusių aptverti namą tik vėjo
skydais – šiek tiek utopinė idėja, jau vien dėl to, kad dauguma individualių namų nėra vienkiemiai ir turi bendras tvoras su savo kaimynais, tačiau visada galima ieškoti derinių – dalis vėjo skydų tvoroje, dalis ant balkono, keli gali formuoti pavėsinės sieną ir panašiai. Be to, tokia vėjo jėgainė puikiai papildo ant stogo sumontuotą saulės jėgainę ir taip leidžia diversifikuoti atsinaujinančiosios energijos gamybą. Abu įrenginiai užima skirtingą erdvę ir vienas kitam netrukdo, o svarbiausia, kad saulės elektrinės trūkumus atsveria vėjo skydo, galinčio gaminti elektros energiją naktį ar apniukusiomis dienomis, pranašumai. Vėjo skydų pranašumas prieš saulės elektrines išauga žiemą, nes vėjo skydai tada gamina elektrą, o saulės elektrinių skydai snaudžia.
Nors „Panel Wiatrowy“ projektas nėra tokio patrauklaus dizaino kaip J. Doucet pasiūlymai, tačiau jis realistiškesnis, nes lenkai daugiau koncentruojasi į techninę dalį. Laimėję antrą vietą vėjo jėgainių plėtrai skirtame banko „ING Polska“ konkurse „Turbo iššūkis“, lenkų kūrėjai toliau tęsia savo darbus.
Ar vėjo turbinų sienos ir blokai atsiras mūsų namuose? Viskas priklauso nuo dviejų dalykų: kokį realų našumą parodys turbinų blokas ar blokų sistema, kiek visa tai kainuos ir koks bus pašalinis poveikis (triukšmas, vibracijos, nederantis dizainas ir kt.).
VIDURYJE BANGUOJANČIŲ PIEVŲ
Posakis „batsiuvys be batų“ netinka architektei Eglei Prunskienei. Įgyvendindama daugelį įsimintinų projektų savo užsakovams, ji taip pat pasirūpina, kad pačios namai būtų funkcionali originalių idėjų ir kūrybiškumo apraiška bei jai su vyru priklausiančios statybos ir projektavimo bendrovės vizitinė kortelė. O pastaruoju metu šeimos verslą vainikavo vaizdingoje Vilniaus rajono vietovėje baigtas statyti rekreacinis objektas.
Objektas: vila, skirta rekreacijai
Vieta: Vilniaus rajonas
Architektai: Eglė Prunskienė, Ieva Prunskaitė, Eglė Prunskaitė-Braziulė
Rangovas: projektavimo ir statybos įmonė „Prusta“
Objekto plotas: 850 m² Statybos metai: 2021–2022
Ilgai brandintas projektas
Vila „Pjievė“ Vilniaus rajone, šalia Žaleso ežero, –ilgai brandintas projektas. Sklypo paieškos prasidėjo prieš dvidešimt metų, kai architektė Eglė Prunskienė ir jos vyras Juozas, statybos ir projektavimo bendrovės „Prusta“ bendrasavininkiai, nusprendė įsirengti sodybą užmiestyje. Nors ką tik buvo nupirktas valčių elingas (sandėlis) prie ežero Trakuose ir šeima nutarė ten kurti savo vasaros rezidenciją, paieškų metu buvo atrastas ir šis žemės ūkio paskirties sklypas gražioje gamtinėje vietovėje. Kaip pasakoja E. Prunskienė, iš 5 ha sklypo atsiveriančioje apylinkių panoramoje nebuvo arti matyti jokių statinių ar fermų, anksčiau priklausiusių kolūkiui, ar kitokios vizualinės taršos, būdingos kaimo vietovėms. Todėl, be didelių planų ką nors artimiausiu metu statyti, Prunskai ilgai nedvejoję įsigijo ir šį sklypą.
Kuo racionaliau išnaudoti esamą reljefą ir įgyvendinti maksimalią projektavimo programą
„Nors vieta mums iš karto krito į akį – kiek užmatai, plyti pievos, netoliese tyvuliuoja ežeras, tačiau ji buvo ganėtinai atvira, plyno lauko gabalas, arti – jokio miško. Matyt, anksčiau tai buvo dirbama arba ganykloms skirta žemė. Tad vyras pradėjo sklypo pakraščiuose sodinti medžius. Per keliolika metų medžiai suaugo ir suteikė norimą privatumą nuo kaimynų ir nuo kelio. Svarstėme, kad čia būtų verta įkurti porą kelių gyvenamųjų namų kvartaliukų, pradėjome rengti detalųjį planą. Tačiau
planus sugriovė besikeičiantys vietovės reglamentai – šioje vietoje pirmenybė buvo suteikta gamtiniam karkasui, todėl leista įrengti tik dvi namų valdas, atitinkamai apibrėžtas ir užstatymo plotas. Negana to, sklypas patenka į senovės Verbiškių gyvenvientės teritoriją, kurioje rasta titnago, prieš statant reikia atlikti archeologinius tyrinėjimus ir todėl dalis sklypo buvo pažymėta kaip archeologinių tyrimų vieta. Kai tyrimai buvo pabaigti, pradėjome svarstyti apie poilsiavietę, kuri galėtų būti skirta renginių nuomai, nes gyvenamąjį namą ir sodybą jau turėjome“, – pasakoja E. Prunskienė.
Pastato projektas buvo patikėtas architektei Ievai Prunskaitei, o mama E. Prunskienė buvo projekto
vadovė. Šeimyninė Prunskų komanda visuomet išsiskyrė bekompromisiu požiūriu į statybos ir apdailos kokybę, kiek įmanoma naudojo natūralias medžiagas, todėl ne išimtis ir šis objektas. Projekto sprendimus lėmė ir išskirtinė gamtinė vieta (norėjosi kuo labiau atsiverti aplinkai) bei aukštingumo ribojimai. Architektės sako, kad nemažas iššūkis buvo, esant įvairiems apribojimams, įgyvendinti maksimalią projektavimo programą, kuo racionaliau išnaudojant esamą erdvę ir reljefo ypatumus. Pirmame aukšte numatyta erdvi renginių salė, architektės siekė, kad ji turėtų ne tik didelius vitrininius langus iš abiejų pusių, bet ir tiesioginį išėjimą į lauką. E. Prunskienės teigimu, mūsų klimato juostos
Todėl ir atsirado stiklinių sienų iš abiejų pusių ir tiesioginio išėjimo į lauką sprendimas, kad kuo labiau būtų sukurta buvimo lauke iliuzija.
/ Architektės E. Prunskienė ir I. Prunskaitė /
oro sąlygos ne visuomet būna palankios renginiams lauke, ypač, kai jiems reikia ruoštis iš anksto – serviruojami, puošiami stalai, muzikantai, apšvietėjai montuoja šviesų ir garso įrangą, ne visuomet įmanoma visa tai organizuoti po atviru dangumi. „Todėl ir atsirado stiklinių sienų iš abiejų pusių ir tiesioginio išėjimo į lauką sprendimas, kad kuo labiau būtų sukurta buvimo lauke iliuzija“, – patikslina architektės. Cokoliniame aukšte nutarta suprojektuoti ir baseiną, kad atvykę lankytojai turėtų daugiau įvairios veiklos. Plaukiojant baseine pro langus galima matyti netoliese įrengtą tvenkinį. Viršutiniuose aukštuose suprojektuotos privačios patalpos – miegamieji su atskirais vonios kambariais. Kadangi viena iš projektavimo sąlygų buvo ta, kad pastatai turi būti dvišlaičiais stogais, siekdama atverti joms kuo daugiau erdvės, I. Prunskaitė numatė laužytą dvišlaičių stogų formą. Pastato planas taip pat buvo pasirinktas netaisyklingos formos, vidaus kambariai beveik visi yra trapeciniai, todėl projektuojant nutarta nuožulniai pakreipti ir galines fasadų sienas, kad būtų pabrėžta dinamiška daugiabriaunio struktūra.
Gelžbetoninės salės lubų plokštės paliktos niekuo nepridengtos, tik suklotos su nedideliais tarpais, kuriuos užpildo medinėse juostose pagal I. Prunskaitės sumanymą įrengtas apšvietimas. Taip išsaugotas ir maksimalus salės aukštis, ir išraiškinga natūrali betono tekstūra.
Funkcionalios ir emocinės pastato jungtys
Siekiant vizualiai suskaidyti masyvų 850 kv. m pastato tūrį, jis sudalintas į dvi monumentalias dalis, kurias ir jungia pirmo aukšto salės patalpa. Iš abiejų pusių ribojama tik ištisinių vitrininių langų per visą sieną, ji maksimaliai atsiveria apylinkių vaizdams. „Vasarą beveik neįmanoma įvilioti klientų į vidų, tačiau čia patekę lankytojai stebisi, kad vaizdai pro atvirus langus tarsi panaikina fizines sienų ribas, leisdami maksimaliai susilieti su gamta net ir esant mažiau palankioms oro sąlygoms“, – pažymi I. Prunskaitė. Virš pirmo aukšto salės tarp abiejų pastato tūrių įrengta atvira terasa leidžia nekliudomai mėgautis panoraminiais vaizdais. Visus aukštus – cokolinį, pirmą ir antrą – vertikaliai jungia skulptūriškų formų laiptinė. Būdama pastato centre, ji yra svarbi funkcionali jungtis tarp cokolinio aukšto priimamojo, kuris ateityje turėtų tapti ir baseino aptarnavimo zona, bei viršutinių aukštų. Jį architektė I. Prunskaitė iš pradžių sumodeliavo kompiuteriu, tačiau
statybų metu dar buvo tobulinamas, siekiant padaryti jį kuo funkcionalesnį ir neprarasti monumentalumo.
Dar vienas išskirtinis pastato akcentas yra pirmame aukšte – tai renginių salėje sumontuotas įspūdingų gabaritų, 200 kv. m salės proporcijas atitinkantis židinys. Čia, jaukiai prie jo susėdus, dažniausiai priimami svečiai, aptariamos būsimo renginio detalės. Židinį pagal individualų I. Prunskaitės projektą įgyvendino skulptorius Danas Aleksa. Jo 1,6 m ilgio stiklas suteikia panoraminį ugnies vaizdą. Židinys, E. Prunskienės teigimu, yra ne tik išraiškingas, bet ir efektyvus erdvės elementas, suteikiantis pakankamai šilumos šaltuoju sezonu. Viršutinė jo dalis aptaisyta dideliais skalūno luitais, o apatinė – rūdinto Cor-Ten plieno plokštėmis.
Vientisa medžio ir natūralaus skalūno apdaila išorėje ir viduje
Juodas skalūnas – natūrali gamtinė medžiaga, nepavaldi laikui, madoms ir atspari atmosferos poveikiui, todėl architektės ją parinko ir pastato išorės apdailai. „Kadangi pastato tūriai skulptūriški, nenorėjome jų skaidyti, todėl ir stogui, ir fasadams parinkta tokia pati skalūno apdaila.
„Stengėmės vienodas medžiagas naudoti ir viduje, ir lauke taip suteikdamos pastatui vientisumo. Laiptinės sienos taip pat apdailintos skalūno stačiakampiais. Juos derinome su tokių pačių proporcijų panašaus dengimo rašto termomedienos elementais, tarsi imituojant įprastų senosioms sodyboms medinių čerpelių (malksnų) dangą. Neapdorotas medis suteikia jaukios šilumos kambariams ir skleidžia malonų kvapą“, – sako architektės. Grindims pasirinktos akmens masės plytelės, taip pat imituojančios skalūną. Kad būtų išvengta skirtingų apdailos medžiagų gausos, gelžbetoninės salės lubų plokštės paliktos niekuo nepridengtos, tik suklotos su nedideliais tarpais, kuriuos užpildo medinėse juostose pagal I. Prunskaitės sumanymą įrengtas apšvietimas. Taip išsaugotas ir maksimalus salės aukštis, ir išraiškinga natūrali betono tekstūra. Šalia židinio, salės gale, įrengtas baras balto marmuro apdaila grubesnio apdorojimo medžiagų fone išsiskiria preciziškumu, tarsi puošnus erdvės inkliuzas. „Kad neapkrautume erdvės papildomais smulkiais elementais, baro lentynos atsisakyta, vietoj jos galinę sieną dengia termomedienos apdaila, kurioje vizualiai „panardintos“ durys, vedančios į virtuvę“, – sako E. Prunskaitė-Braziulė, prisidėjusi įrengiant vilos interjerą.
Visose pagrindinėse pastato erdvėse siekta kuo labiau pabrėžti ryšį su aplink.
Banguojančių pievų idėja
I. Prunskaitė pabrėžia, kad pavyko sąmoningai sulaužyti įsigalėjusį stereotipą – jeigu sklypas ribojasi su vandens telkiniu, iškirsti ar kitaip išvalyti pakrantę, kad vandens telkinys atsivertų pro langus. Pasak jos, irstantis po ežerą valtimi ar plaukiojant jame, daug geriau, kai pastatus užstoja medžiai ir kiti augalai. Nes kad ir koks gražus ar subtilus būtų statinys, jis, architektės nuomone, visuomet šiek tiek disonuoja su natūralia, laukine gamta. O būnant užmiestyje labiausiai ir norisi su ja susilieti.
Todėl nemažai dėmesio sklype yra skirta ir penkiems gėlynams šalia takų, kurių priežiūros vilos šeimininkai kol kas niekam nepatiki. „Su vyru net savotiškai lenktyniaujame, pasiskirstę augalų masyvus, kuriam geriau ar išradingiau pavyks sukomponuoti augalus, parinkti jų rūšis“, – E. Prunskienė pripažįsta, kad savo rankomis puoselėja net 60 m ilgio gėlyną, pirmenybę teikdama
Išorės apdailos skalūno ir termomedienos elementai perkeliami ir į vidų. Kambarių sienos dengtos panašių proporcijų, kaip skalūnas fasaduose, termomedienos elementais. „Neapdorotas medis suteikia jaukios šilumos kambariams ir skleidžia malonų kvapą“, – E. Prunskienė ir I. Prunskaitė
banguojančios pievos koncepcijai, kurią nusižiūrėjo būdama Olandijoje. Pastaruoju metu ją labiausiai žavi ir džiugina įvairių rūšių milžiniškos smilgos. Jų bangavimas vėjyje suteikia aplinkai natūralumo, o ir gėlynuose parinkti tokie augalai, kad, šalia išdygus vienai ar kitai piktžolei, jos atrodo natūraliai ir tik papildo kompoziciją.
Vietoj trinkelių – šaligatvio borteliai ir natūrali skalda
„Sugalvojome pabodusią trinkelių dangą, kuri gamtinėje aplinkoje ir šiaip netiktų, pakeisti įprastai naudojamų šaligatvio borteliams gelžbetoninių elementų ir akmens skaldos deriniu. Tik šaligatvio bortelius paguldėme horizontaliai, platesne kraštine“, – pasakoja E. Prunskienė. Taip atsirado oro sąlygoms atspari, tvirta danga, monumentalumu prilygstanti pastato tūriams. Tamsiuoju paros metu apšviečiami takai ir augalų grupės toliau nuo pastato. Architektė teigia, kad užmiestyje reikalinga kitokia šviesos sklaida ir spalva nei mieste, kur yra bendras naktinio apšvietimo fonas. „Eksperimentavome su įvairiais šviestuvais ir įsitikinome, kad apšvietimo specialistų rekomenduojama 3000 kelvinų temperatūros skleidžiama šviesa yra per šilta, augalai joje nuruduoja. O štai 4000 kelvinų šviesa šaltesnė ir geriau tamsoje atkuria augalų natūralią spalvą“, – sako architektė.
Pomėgis, tapęs maloniu darbu
E. Prunskienė džiaugiasi, kad naujasis užsiėmimas –būti vilos šeimininke ir vadove jai suteikia ne mažiau džiaugsmo nei projektavimas. „Ateina metas intensyvią projektavimo veiklą užleisti kitiems, jaunesniems. O aš atradau, kad man patinka bendrauti su svečiais, jie manimi pasitiki, – tvirtina architektė. – Net rūpinimasis gėlynais teikia malonumą. Juk gėlės turi džiuginti svečius, jos visuomet yra šventės palydovės, malonu, kai ne tik viduje, bet ir jau ties įvažiavimu dieną, o vakare jaukiai apšviesti pasitinka prižiūrimi gėlynai.“
Wow your senses.
The true TEXTILES-TRENDS-TALKS experience.
Įkvėpkite savo pojūčius įtakingiausioje tarptautinėje namų ir tekstilės parodoje. Čia rasite naujausias tendencijas, paskaitas ir ekskursijas žinių ištroškusiems tekstilės specialistams. Užmegzkite naujų verslo ryšių ir vos per kelias dienas apžvelkite visą rinką. Visa tai įmanoma tik „Heimtextil“ parodoje, pasižyminčioje įspūdingu WOW faktoriumi.
Nepraleiskite naujienų ir prenumeruokite mūsų naujienlaiškį!
info@lithuania. messefrankfurt.com Tel. +370 52 77 93 54
100 ŽINGSNIŲ:
MODERNIZMAS IR LIETUVIŠKOJI
TAPATYBĖ
ARCHITEKTŪROJE
Tekstą pagal leidinį parengė Aida ŠTELBIENĖRegis, negali būti prieštaringesnių dalykų nei modernybė ir vietos tapatybė – juk modernizmas visų pirma buvo apie dar neregėtos, atsietos nuo praeities, globalios architektūros kūrimą. Kodėl šis klausimas keltas tarpukario Lietuvoje? Ir ar mūsų šalyje buvo jam vietos sovietmečiu? O kaip dabar, kai štai jau per trisdešimt metų esame nepriklausomi? Atsakymų ieškota šiais metais išleistame leidinyje „100 žingsnių modernios lietuviškosios architektūros link“.
Tarpukaris: nuo etnografinių raštų iki savitų interpretacijų
Apgaulinga būtų manyti, kad vos atsikūrusios valstybės prioritetas buvo architektūros estetika, jos konceptualizavimas. Kaip pažymi knygoje Lietuvos tarpukario architektūros periodą apžvelgiantis Vaidas Petrulis, šalyje visų pirma reikėjo kuo skubiau statyti taip trūkstamus būstus, pramonės, prekybos statinius, inžinerinę infrastruktūrą, o svarbiausia – prieglobstį daugybei valstybinių institucijų. Per tą laiką pastatytas ne vienas valstybinis objektas, dauguma jų – klasikinės architektūros interpretacijos. Tokie yra ir Lietuvos banko rūmai Kaune. Banko būstinėje galima atpažinti pagrindinius klasikinės architektūros bruožus: simetriją, masyvias kolonas, puošnų frontoną.
Šis sparčios plėtros periodas tęsėsi iki 1925-ųjų, kuriuos, anot architektūros istoriko, būtų galima laikyti simboliniu lūžiu architektūros lauke: „gaisrų gesinimas“ statybos sektoriuje baigėsi, atėjo metas pagalvoti, kaip per architektūrą reprezentuoti jauną respubliką. Pamažu gryninosi ir uždaviniai architektūrai: jaunos demokratinės valstybės kaip modernios įvaizdžio kūrimas (pasak V. Petrulio, bendras lūkestis buvo sukurti šiuolaikišką, pageidautina, mūrinę, naujais baldais, įrenginiais aprūpintą įstaigą), lietuviškumo išryškinimas, naujos būsto sampratos – egzistencinio minimumo – diegimas.
Nacionalizmo idėjos inspiruota valstybė ir architektūros lauke siekė pabrėžti tautinį identitetą. „Nors
dėl galutinio „tautinio stiliaus“ apibrėžimo ginčytasi per visą tarpukarį, tačiau pirmuoju pasirinkimu tapo dekoratyviniai elementai, nusižiūrėti iš etnografinių artefaktų: tekstilės, kryžių drožybos ir medinės kaimo architektūros pavyzdžių“, – apibendrina V. Petrulis. Bene žinomiausias tokių pavyzdžių – Kauno pašto rūmai (tiesa, pastate atpažįstami ir funkcionalizmo bruožai: plokščias stogas, modernūs, juostiniai langai ir kt.).
Tarpukario Lietuvos architektūros tautiškumo paieškos persipina su iš Vakarų Europos atkeliavusiu modernizmu, tiksliau, jaunųjų architektų „parvežtu“ iš studijų Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje (pirmas straipsnį šiuo klausimu 1927 m. publikavo Vladas Švipas, studijavęs
2. Kauno centrinis paštas, archit. Feliksas Vizbaras, 1930–1932; Gintaro Česonio nuotr.
3. Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija, Kaunas, Vytautas Landsbergis, 1933–1935; Gintaro Česonio nuotr.
Bauhauze). Ir nors jaunoji architektų karta kritikavo tiesmuką etnografinių motyvų naudojimą, vietoj raginimo atsisakyti tautiškumo paieškų kreipė kolegų žvilgsnius sudėtingesnės lietuviškosios tapatybės kūrimo link. Pavyzdžiui, V. Švipo 1937 m. straipsnyje „ Architektūra tautos kultūroje“ raginta kurti „tautinį šios kūrybos srities koštuvą bei lietuvišką architektūros mokyklą“, ir prabylama apie „modernišką lietuvišką stilių“ (1937 m. K. Kruliko tekstas „Lietuviškosios architektūros pro blema“).
puošiami pagrindiniai pastatų fasadai, nevengta dekoro, kaip ir fasadų komponavime – simetrijos.
Sovietmetis: regionalizmas ir ambicija kurti
4. Respublikinė (dab. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo) biblioteka, Vilnius; archit. Viktoras Anikinas, inž. Ciprijonas Strimaitis, projektas 1952–1954, pastatyta 1963; Gintaro Česonio nuotr.
„Lokalaus charakterio pradedama ieškoti ne paviršiniuose elementuose, bet kur kas abstraktesnėmis priemonėmis – gamtinėje aplinkoje, profesionaliosios architektūros dėsniuose, urbanistinio planavimo principuose, medžiagiškume“, – reziumuoja tarpukario architektų tautiškumo paieškas architektūros istorikas. Lietuvių architektų santūrumas ir prieraišumas lėmė, kad modernizmas grynąja savo forma neprigijo tarpukario Lietuvoje – stogai neretai buvo šlaitiniai, išskirtinai
Pokaryje galėjo atrodyti, kad turime atsisveikinti su mintimis apie tautiškąją Lietuvos architektūrą – su sovietais į šalį atkeliavo socrealizmo (stalininė) architektūra. Tuo metu kurti stalinistinės architektūros statiniai, vienas kurių – Respublikinė biblioteka. Tiesa, šios stilistikos statinių nespėta daug pastatyti – Maskvos primesta socrealizmo doktrina architektūros lauke gyvavo neilgai: ji baigėsi sulig 1954 m. gale SSRS architektų ir statybininkų suvažiavime pasakyta kritine komunistų partijos lyderio N. Chruščiovo kalba apie atsilikusį statybos sektorių, „besaikę“, daug laiko ir lėšų reikalaujančią puošybą architektūroje. Tai buvo aiški komanda sovietų architektams pereiti prie racionalesnės modernizmo architektūros.
Netrukus lietuvių architektams radosi progų prisiminti tautiškumo klausimą: sovietų valdžia suprato, kad, leidus naudoti etnografijos fragmentus (ne tik architektūros srityje), galima sustiprinti sovietų imperijos patrauklumą, priimtinumą. Tad jau po 1950-ųjų imta skatinti liaudiškosios architektūros interpretacijas projektuojant naujus objektus. Vienas pirmųjų – buvusio „Liutnės“ teatro, pritaikant jį Lietuvos valstybiniam dramos teatrui, „nacionalinės išraiškos“ interjeras, kurį kartu su dėstytoju S. Ramuniu projektavo architektai A. ir V. Nasvyčiai. Tiesa, jis buvo įgyvendintas tik iš dalies. Po jo ėjo A. ir V. Nasvyčių 1951–1952 m. sukurtas Lietuvos paviljono Sąjunginėje žemės ūkio parodoje Maskvoje, interjeras, o pirmoji tautinių motyvų interjere kregždė Lietuvoje –viešbučio „Neringa“ kavinės interjeras.
5. Kavinė „Neringa“ (interjeras), Vilnius; Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, 1956–1960; Gintaro Česonio nuotr.
6. Miestų statybos projektavimo institutas (MSPI), Vilnius; Eduardas Chlomauskas, 1961; Gintaro Česonio nuotr.
7. Kompozitorių sąjungos pastatas ir gyvenamasis kompleksas, Vilnius; Vytautas Edmundas Čekanauskas (pirminę idėją laimėtam konkursui kūrė kartu su V. Brėdikiu), inž. Česlovas Gerliakas, 1960–1966; Gintaro Česonio nuotr.
Etnografiniai motyvai, tarsi ataidintys iš tarpukario architektūros, kelia déjà vu jausmą. Juolab kad galima įžvelgti ir daugiau ankstyvojo sovietmečio architektūros bendrumų su tarpukario Lietuvos. Kaip pažymi architektūros istorikė Marija Drėmaitė, kuri leidinyje gilinosi į sovietmečio Lietuvos architektūrą, „jaunosios kartos architektams siekiant sukurti kitokią nei sovietinė architektūrą, svarbiu įkvėpimo šaltiniu tapo tarpukario modernizmo palikimas“.
Ir vis dėlto sovietinis tautinės kultūros subanalinimas paskatino lietuvių architektus gręžtis į Vakarų šalių kolegų darbus. Ypač žavėtasi Suomijos, į kurią keliavo ne viena architektų delegacija, kolegų darbais. Iš ten Lietuvą pasiekė ir plačiai įsitvirtinęs regionalizmas, kuriam būdinga atožvalga į vietos tradicinę architektūrą bei pagarbą aplinkai. Pasak M. Drėmaitės, „nuo 1959 m. į komandiruotes Suomijoje vykusiems Lietuvos architektams darė įspūdį šios šalies modernizmo pastatų ir gamtos darna, modernios ir natūralios medžiagos, aukšta statybos kokybė, aplinkos sutvarkymas, tarptautinio modernizmo ir regioninio identiteto dermė“. Septintojo dešimtmečio pradžioje tai labai ryškiai atsispindi tokiuose ankstyvojo modernizmo objektuose kaip Kompozitorių sąjungos miestelis Vilniuje ir kt. Skandinavijos pavyzdžių įkvėpti, V. Čekanauskas ir V. Brėdikis sukūrė ir Lenino premiją pelniusį Lazdynų rajoną Vilniuje.
8. Restoranas „Ešerinė“, Nida; archit. Vaidotas Guogis, 1977; Gintaro Česonio nuotr.
9. IX forto muziejaus pastatas ir memorialas, Kaunas; archit. Gediminas Baravykas, Vytautas Vielius, skulpt. Alfonsas Ambraziūnas, 1984 (pirmas projektas 1966); Gintaro Česonio nuotr.
Žinia, tiesmukiškiausiai etnografiniai motyvai naudoti kurortų architektūroje. Antai, pajūrio sodybų architektūros formos ir medžiagos savitai interpretuotos restorane „Ešerinė“ Nidoje. M. Drėmaitės manymu, toks architektūrinis „folklorizmas“, vertintas kaip atspindintis vietos dvasią, vėliau paskatino ne vieną „žvejo sodybos“ imitaciją. Ir tai būdinga ne vien rekreacinėje architektūroje – regionalizmo ir postmodernizmo stilių samplaiką galime atpažinti ir Nidos savivaldybės
administraciniame pastate bei kituose to meto (ypač –kurortų ar pajūrio) miestuose ir miesteliuose.
Tačiau lietuvių architektų ambicijos neapsiribojo etnografinių sodybų interpretacijomis – jie drąsiai kūrė naujas formas, tarkime, projektuodami sovietų „išrastų“ naujų paskirčių (santuokų rūmų ir laidojimo namų) objektus. Ypač septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai Lietuvos architektūroje paženklinti naujų raiškos formos paieškų. Jomis pasižymėjo visuomeninės paskirties, dažniausiai – kultūrinės, objektai (pavyzdžiui, XI forto memorialinis muziejus Kaune), bet kūrybingi architektai savitas pastatų formas ar puošybos elementus, išlaikančius ryšį su (istorine) vieta, kūrė ir administracinės paskirties statiniuose (prisiminkime kad ir Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinį pastatą).
Sovietmečio architektai sukūrė gausų objektų palikimą, kuriuose galime atpažinti lokalų charakterį, ir ne tik interpretuojant tradicinę lietuvių architektūrą, bet ir nestokojant ambicijų kurti unikalius statinius.
Naujausi laikai: per praeitį į ateitį
Po 1990-ųjų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ne tik ekonomika buvo beatodairiškai pertvarkyta pagal laisvos rinkos diktatą, bet ir visa projektavimo sritis. Neliko centralizuotų užsakymų – visi laisvi kurti, degantys noru būti pastebėti tarptautinėje arenoje. Sovietmečio skurdą pakeitė nepritekliaus penkmetis, kai statinys, visas padailintas skarda, ženklino naujumą
ir „vakarietiškumą“. Kita vertus, nereguliuojama laisvė lėmė ir veik nereguliuojamą statybą – šalies miestuose radosi menkavertės, greito maisto užkandinių lygio architektūros.
Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį lietuvių architektūros sąsajas su tautiškumu, o greičiau – vietos tapatybe, dar žymėjo postmodernizmo stiliaus pastatai (bankas „Hermis“) ir... memorialai, kurių paskirtis tarsi neleido kurti kitaip, nei atsižvelgiant į vietos dvasią, lokalią istoriją.
Iš esmės, kaip atkreipia dėmesį Rūta Leitanaitė, teksto apie naujausių laikų lietuviškąją architektūrą autorė, pastaruosius tris dešimtmečius „Lietuva savo architektūra neišvengiamai ir objektyviai vis labiau linko prie globalių tendencijų atkartojimo. Kartu vis skausmingiau ryškėjo poreikis išgryninti šiuolaikinės lietuviškos architektūros identitetą. Dermės su kontekstu – ar jis būtų apčiuopiamas, matomas ar ne – paieška, matoma geriausiuose pavyzdžiuose, matyt, ir yra vienas Lietuvos architektūrai ir jos kūrėjų braižui būdingų bruožų“.
10. Palaikų perlaidojimo koplyčia-kolumbariumas Tuskulėnų rimties parke, Vilnius; „Numas“: Vytautas Edmundas Čekanauskas, Gediminas Karalius (dailininkas, plastinių skulptūrinių akcentų autorius), Gitenis Umbrasas (dailininkas, koncepcijos autorius, mozaikos autorius), Algirdas Umbrasas, Lina Masliukienė, Marius Šaliamoras, Jūras Balkevičius, Artūras Burba, 2005–2009; Norbert Tukaj nuotr.
11. Kūrybinis biuras gamtoje „InTegra“, Trakų r.; Vilniaus architektūros studija, L. Jančytės grupė: Lijana Jančytė, Ignas Lukauskas, Džiugas Kisielius, 2014–2015; Norbert Tukaj nuotr.
Ruukki® Patina Naujos ir inovatyvios daugiasluoksnės plokštės!
„Ruukki® Patina“ suteikia pastatui elegancijos, prailgina jo tarnavimo laiką ir daro jį tvarų. Šios plokštės žymiai sumažina pastato išmetamą CO2 kiekį ir pagerina „LEED“ ir „BREEAM“ sertifikavimo vertinimus. Plokštėms naudojamas Cor-Ten® plienas. www.ruukki.lt/patina
„Ruukki® Patina“ daugiasluoksnės plokštės leidžia sutaupyti iki 20% pastato šildymo išlaidų.
Sužinokite kaip „Ruukki® Patina“ gali optimizuoti jūsų statybos projektą ir kaip galite dar labiau sumažinti poveikį aplinkai.
12. Gyvenamųjų namų kompleksas „Rasų namai“, Vilnius; Paleko architektų studija: Rolandas Palekas, Bartas Puzonas, Petras Išora; „Plazma“: Rytis Mikulionis, Gytis Vaitkevičius, Povilas Daugis, 2015; Norbert Tukaj nuotr.
Jei prisiminsime tarpukaryje, o ir sovietmečiu skambėjusį architektūros bruožą – gamtos ir architektūros ryšį, panašią kūrimo kryptį atpažintume ir mūsų dienomis: visų pirma individualių namų statyboje, kiek vėliau – ir įmonių būstinėse.
Taip pat sąsajas su vietos gamtine, istorine, kultūrine aplinka architektai mezga sumaniai panaudodami tradicines medžiagas, naujai interpretuodami etnografinių statinių formas ar atsižvelgdami į vietos užstatymo charakterį. Ypač tai atpažįstama rekonstrukcijų projektuose: menininkai gilinasi į konkrečios vietovės, konkretaus statinio istoriją ir, pasitelkdami tinkamiausias priemones, sukuria šiuolaikišką objektą, kuriame akivaizdžiai ar nujaučiamai matyti užuominos apie praeitį. Ryškūs šio kelio pavyzdžiai – Nidos meno kolonija ar gyvenamųjų namų kompleksas „Rasų namai“.
Kaip taikliai apibendrina R. Leitanaitė, Lietuvos architektų „sugebėjimas užčiuopti konteksto, vietos esmę, jautriai elgtis su itin vertingu architektūriniu, urbanistiniu palikimu, matyt, yra universali stiprioji savybė, kuri padeda sulaukti pripažinimo ir užsienyje“.
Vietos tapatybė kaip reakcija į globalią unifikaciją
Brutalizmas, kritinis regionalizmas, postmodernizmas ir daug kitų architektūros stilių, trumpiau ar ilgiau pasireiškusių architektūros lauke, buvo ir yra kūrėjų reakcijos į viso pasaulio miestų, šalių unifikaciją. Kaip ir XX a. antroje pusėje, taip ir dabar, siekiant pasaulinio pripažinimo, gręžiamasi į vietos identitetą kaip galimybę kalbėti nauja, šviežia kalba. Remas Koolhaasas 2014 m. Venecijos bienalės FUNDAMENTALS parodoje „Absorbuojant modernybę: 1914–2014“ (Absorbing Modernity: 1914-2014) pakvietė bienalės dalyvius reflektuoti, kaip modernizmas išplito, pradžioje niveliuodamas skirtingus kraštus, o vėliau – vietos (materialiosios) kultūros ir politikos įtakoje – buvo interpretuotas, savaip perkurtas ir susiformavo lyg ir bendras, bet vis tiek skirtingas modernizmas. Toks yra Lietuvos tarpukario modernizmas, toks yra sovietų Lietuvos modernizmas ir nors punktyrais, savitumas vis dar išlaikomas mūsų dienų kūrėjų darbuose.
RUBRIKOS RĖMĖJAI:
BALDAI NAMAMS IR VERSLUI
BONO 1
Viensėdė dalis 690×890×H695 mm
MUS RASITE:
VILNIUS
BONO K Kampinė dalis 890×890×H695 mm
BONO P1
Jungiamas pufas su posvyriu 690×890×H420 mm
KLAIPĖDA
Ukmergės g. 369, PC „BIG“ Baltijos baldų centras, tel. +370 650 22 345 Kalvarijų g. 125, PC „Baldų rojus“, tel. +370 650 21 674
BONO P2 Pufas 690×890×H420 mm
Taikos pr. 56, PC HELIOS Galerija, tel. +370 655 29 530
PANEVĖŽYS
J.Basanavičiaus g. 3, Panevėžys, tel. +370 699 87936
ŠAKIAI
P. Vaičaičio g. 13, Šakiai, tel. +370 699 67674 KAUNAS Savanorių pr. 425, PC „Savi baldai“, tel. +370 650 21 886
Apsilankykite mūsų įspūdingame salone ir pasisemkite įkvėpimo išskirtinėje viešbučio aplinkoje. Išmaniosios pastatų technologijos čia susitinka su šiuolaikiniu baltišku dizainu. Medžiaga, paviršius, spalva, šviesa ir funkcionalumas kuria harmoningą, holistinę koncepciją. PROTINGI
Nuskenavę užsiregistruokite ir apsilankykite adresu:
JUNG Showroom, Senasis Ukmergės kelias 12, Užubaliai, Vilniaus raj.