Þvilgsnis

Ar iðsaugosime humanitarinæ kultûrà?

2006 metø pavasará prakalbus apie VU Filologijos fakulteto reformà, susimàstyta ne tik apie lituanistikos, baltistikos, filologijos, bet ir kitø socialiniø ir humanitariniø mokslø padëtá Lietuvoje, jø problemas ir perspektyvas. Paskelbtas profesoriø ir studentø kreipimasis „Dël krizës Vilniaus universiteto Filologijos fakultete“ visuomenëje sukëlë plaèias diskusijas apie humanitariniø mokslø reikðmæ visuomenei, tautai, valstybei, jos kultûrai, jaunuomenës ugdymui, kalbos ir ðalies prestiþui. Apie tai kalbamës su dviem jaunais dëstytojais, mokslininkais – Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedros mokslo darbuotoja dr. Daiva SINKEVIÈIÛTE ir Lietuviø literatûros katedros mokslo darbuotoju dr. Mindaugu KVIETKAUSKU.

Valstybinëje aukðtojo mokslo strategijoje deklaruojamas dëmesys lituanistikai, baltistikai. Ar filologai, humanitarai jauèia realø valstybës dëmesá?

Mindaugas Kvietkauskas. Negalima sakyti, kad valstybës dëmesio nëra. Lituanistikos mokslà valstybë áraðiusi kaip prioritetà visuose mokslo plëtros dokumentuose, Lietuvos valstybinis mokslo ir studijø fondas nuo ðiø metø turi atskirà programà lituanistikai kaip prioritetinei srièiai, finansuojamas ir projektas „Tautinio identiteto iðsaugojimas globalizacijos sàlygomis“, kurá vykdo ne tik lituanistai, bet ir istorikai, kultûrologai, sociologai. Taèiau kitas dalykas – tos paramos turinys, kiek siûloma lëðø, kokios jø naudojimo sàlygos. Akivaizdu, kad sumos dar neatitinka realiø poreikiø. Fundamentiniai humanitarø moksliniai tyrimai Lietuvoje, palyginti su kitomis Europos valstybëmis, kol kas finansuojami labai kukliai. Þinoma, humanitariniai mokslai neturi tokiø dideliø iðlaidø eksperimentinei árangai ar laboratorijoms, bet norint normaliai dirbti, norint atlikti lauko tyrimus, rengti ekspedicijas, atlikti archyviná darbà (ir uþsienyje), propaguoti moksliniø tyrimø rezultatus, kad jie pasiektø ir tarptautinæ terpæ, lëðø akivaizdþiai maþa. Maþdaug pusë fondui pateikiamø lituanistiniø projektø 2005 m. paramos negavo, kitiems praðytø lëðø „nubraukta“ maþdaug treèdaliu. Didelis trukdis – labai trumpi terminai, skiriami lituanistiniams projektams ávykdyti, kurie dar sutrumpëja dël ilgø lëðø skyrimo ir pervedimo procedûrø: ðtai projektà BALTNEXUS turime ágyvendinti per nepilnus keturis mënesius! Kokiø rezultatø taip galima pasiekti? Kita kliûtis, trukdanti suintensyvinti tyrimus naudojantis projektiniu finansavimu, – didþiulë biurokratinë maðina. O humanitarø iniciatyvà juk reikia iðlaisvinti. Tyrimams norisi sutelkti þmones ne tik ið savo Universiteto, bet ir ið kitø, taip pat kviesti uþsienyje dirbanèius lituanistus, baltistus. Mokslas, kultûra, menas turëtø turëti savo laisvà terpæ. Mûsø tikslas –telkti akademinæ bendruomenæ, kad ði generuotø naujas idëjas.

Daiva Sinkevièiûtë. Norëdami parodyti, kad lituanistika svarbi pasauliui ir mums, norëdami iðplësti tyrimus, padaryti lituanistikà lygiaverte kitiems humanitariniams mokslams, turime turëti pakankamas ir materialines, ir dvasines sàlygas. Kol kas jø nëra. Vykdant projektus daug laiko atima techniniai dalykai, tada ir darbo rezultatai atrodo menki. Taèiau manau, kad dëmesys lituanistikai turi bûti rodomas ne vien tik finansavimu, skiriamomis lëðomis ávairiems projektams vykdyti – tai, aiðku, yra gerai, bet ir kitu bûdu – daug aktyviau propaguojant humanitarinæ kultûrà universitetuose, t. y. traukiant lituanistikos dalykus ir á tiksliuosius, socialinius ar kt. mokslus studijuojanèiø studentø bendrøjø dalykø sàraðus. Gal tada ir poþiûris á humanitarinius dalykus ir paèius humanitarus greièiau keistøsi, atsirastø daugiau ir realaus visuomenës dëmesio kultûrai?

M. K. Egzistuoja ir ðviesioji pusë – filologø vykdytas projektas LITTERA parodë, kad mokslininkai humanitarai jauèia poreiká telktis á bendruomenæ, kad trûksta laisvø diskusijø, bendravimo. Rengëme seminarus tarpdalykine lietuviø tautinës tapatybës tema, kurià nagrinëjo ir literatai, ir kalbininkai, ir folkloristai, klasikai, taip pat filosofai, fenomenologai, religijotyros specialistai. Atsivërë ta ypatinga laisvë diskutuoti, kristalizuoti naujas idëjas, ne tik „atidirbti“ valandas studentams, ne tik kaþkà dirbti pagal pareigas, o turëti tà „Akademo sodà“, kur patiri tikrus intelektualinius ieðkojimus. Vykdydami projektà suvokëme, kaip ðiandien suaktualëjo tautinës tapatybës tyrimai, iðryðkëjo skirtingø humanitariniø koncepcijø takoskyros. Ið to ir kyla impulsai atnaujinti dëstomas programas,

átraukti á jas naujus poþiûrius, naujà litekur ji dar gali ir turi bûti reikðminga, jei esi. Reikia gyventi kultûra, studijuoti literatûrà. Toks ir turëtø bûti akademinis gyne Lietuvoje? Valstybës dëmesys turëtø ratûrà. Galiausiai prestiþo dalykai tam tikvenimas, be jo niekaip negali iðaugti naureikðtis ne tik finansiðkai, bet ir atsispinros dalies þmoniø neveikia. Ir valstybë tujos mokslininkø kartos. Beje, manau, kad dëti mokyklos programose. rëtø suteikti þmonëms galimybæ bûti tovykdant Filologijos fakulteto reformà, Lituanistai, filologai kaip dvasinës kulkiais, kokiais jie nori bûti. formaliai skaièiuojant dëstytojø krûvius, tûros kûrëjai turbût aðtriausiai jauèia viTaip, dël vieðosios nuomonës kyla protoks tikslas – iðlaikyti ir kurti filologø akasuomenës pragmatiðkëjimà, nutolimà nuo blemø. Lituanistams daþnai kabinama kaldeminá gyvenimà – buvo pamirðtas. dvasinës kultûros, nuo tautos savasties. bos taisytojø arba „eilëraðèiø skaitytojø“

Kiek jûsø nagrinëjamos tautinës tapatyM. K. Norisi tikëti, kad tai tik pereinaetiketë. Tiesa, filologams sunku þaisti konbës problemos ðiandien aktualios eiliniam masis etapas, tarpinë bûsena. Jei visuokurencijos sàlygomis, jiems dar trûksta vaLietuvos pilieèiui? Ar ámanoma paveikti menë dar turi gyvybiniø galiø, jai negali dybinës nuojautos, bet rezervø yra dauplaèiøjø masiø màstysenà, kai deklaruojanerûpëti pamatinës vertybës, tradicijos. gybë – naujoji literatûra, kalbos paveldas ma, kad „mus vienija alus ir pergalës“? Galbût mûsø visuomenës problema lateikia daugybæ galimybiø, esama ir jaunø

D. S. Pirmiausiai mûsø vykdomi tyribai elementari – esame dar labai iðalkæ þmoniø, kurie turi uþsispyrimo gyventi vimai aktualûs paèiai VU bendruomenei gerovës. Sovietmeèio visuomenë buvo alsavertiðkai, taip jaustis ir kitø mokslø, ki– mûsø rengiami seminarai buvo atviri, kana, skurdi, suniekinta, tad skubama tø profesijø apsuptyje. juose dalyvavo ávairiø srièiø tyrëjai, Lieprisiragauti gerovës. Ilgainiui turi ateiti D. S. Kai esi pasirinkæs mokslininko ketuviø literatûros ir tautosakos, Lietuviø suvokimas, kad jau paragauta, turi atsilià, prestiþas nebesvarbu. Að tuo mokslu kalbos, Lietuvos istorijos institutø atstorasti kitoks gyvenimo turinys. Juk gyvegyvenu, man svarbu, kà galiu perduoti stuvai. Idëjø sklaida akademinëje visuomenimo dþiaugsmas neámanomas be menidentui, kuo pasidalinti su kolegomis. O nëje vyksta. Tikimës, kad tai platesnio niø ir kultûriniø þaidimø. Gal tai ir yra valstybë tik patirtø nuostolá ið to, jei þmobendravimo uþuomazgos. humanitaro misija – priminti plaèiajai vigus negalëtø dirbti norimo darbo. Litua

M. K. Sunku pasuomenei, kad egzisnistai, menininkai, filosofai – jø visada yra sakyti, koks turëtø bûti intelektualiniø svarstymø ir plaèio „Lituanistai, menininkai, filosofai – jø visada tuoja ádomi dvasinë kultûra, kurioje galima ir reikia dalyvaumaþuma, bet jei jie jauèia tam paðaukimà, tai ir turëtø tà daryti. Kol kas dël valstybës ir Universiteto dëmesio reikia kosios visuomenës ryðys. Mûsø svarstomas problemas yra maþuma, bet jei jie jauèia tam paðaukimà, ti. Humanitariniai mokslai moko gyvo dialogo su istorija, voti. Jei jo pakaktø, gal pasikeistø ir poþiûris á humanistikà, humanitarinæ kultûrà, gal ji nebûtø nuvertinama. Turime nepuikiai supranta inteligentija, ðviesiotai ir turëtø tà daryti.“ tradicija, þadina kûrybingumà. O já primaþai ryðkiø asmenybiø, taèiau gal stinga noro eiti á plaèiàsias mases. Reikëtø praji visuomenës dalis, taikyti galima ávairiodëti nuo „savø“, nuo Universiteto, nuo kikuriems nëra „vis tiek“. Ar ámanoma pase srityse – diplomatikoje, politikoje, vertø mokslø atstovø. Savo prestiþà reikia keisti plaèiøjø masiø màstysenà, kuriems sle, reklamoje, kultûroje, ðvietime. kurti paèiam – jo kûrimas yra susijæs ir su tautinë tapatybë – krepðinis ir alus? Èia Koks yra nûdienos lituanisto, literato pasitikëjimu savo jëgomis, ir su gebëjimu kitimas vyksta labai pamaþu; neiðleisi prestiþas? Ar jo nemenkina þiniasklaidos vieðai kalbëti, ir vykdoma mokslo veikla, lankstinukø ir nepadarysi televizijos laiformuojama vieðoji nuomonë? ir gebëjimu ja uþkrësti kitus. Todël man dos, kuri akimoju viskà pakeistø. DomëM. K. Pavasará diskutavome su studensvarbiausia atrodo dirbti toká darbà, kuris tis literatûra, dvasine kultûra, lietuvybe tais lituanistais apie tai, kaip jie suvokia yra ádomus ir atrodo prasmingas paèiam. sovietmeèiu buvo lyg garbës reikalas, masavo perspektyvas. Visiems aiðku, kad Ðiuo metu Lietuvoje sparèiai pleèiasi knyda. Sunku pasakyti, ar tai visada buvo austudijos neprestiþinës. Taèiau studentai gø leidyba, knygos labai perkamos. Gal ðiotentiðka, ar tik pavirðutiniðkas politinio sako – mes kitaip negalim. Iðvada tokia –je sferoje trûksta svaraus, kompetentingo spespaudimo padarinys. Dabar ðá domëjimàjei negali kitaip, reikia tiesiog bûti, kuo cialisto þodþio? si pakeitë populiariosios kultûros formos, sukibusios su komerciniais interesais, su Dr. D. Sinkevièiûtë ir dr. M. Kvietkauskas jauèia paðaukimà lituanistikai pinigais. ir neþada jos atsisakyti

Kad su mûsø tautinës kultûros sàmone nëra gerai, árodo visuomenës socioloV. Naujiko nuotr. giniai tyrimai. Esame patyræ labai dideliø traumø, ir to iki galo dar nesuvokiam. Anglai, vokieèiai, prancûzai, netgi mûsø kaimynai lenkai neturi tokiø tautinës saviniekos problemø, negalvoja, kad tautos ar nacijos kultûrinë tapatybë – atgyvena, tuðèia sàvoka.

D. S. Visa ko pradþia – mokykloje. O kas mokykloje dirba, kas rengia mokinius? Kokie tie þmonës, koks jø identitetas, paveldas, kultûrinë patirtis? Kartais susidaro uþburtas ratas – tautiðkumui abejingi moksleiviai stoja á aukðtàsias, ir su tokia neigiama nuostata gráþta dëstyti á mokyklas. Gráþtame prie lituanistikos –