Kam lietuviui vynuogynas?

Virginija Sližauskaitė

Kas lietuvius skatina užsiimti vynuogininkyste? Tikrai ne grąža, kurios galima tikėtis už darbą, investicijas ir kantrybės taures pirmaisiais metais. Kur ten taures – visas kantrybės statines! Naujųjų Lietuvos vynuogininkų, į šią veiklą nėrusių pastaraisiais metais, atsakymai itin panašūs. Vynuogynas jiems – pabėgimas iš miesto ir varginančių biurų, nauji ir įdomūs iššūkiai, taip pat – nors kiek migloti, tačiau tik dar labiau jaudinantys ateities planai. Nuo renginių, edukacijų vynuogynuose iki, žinoma, savojo vyno.

VYNUOGIŲ KAPRIZAI – DIDESNI NEI MOTERS

Netoli Karklės miestelio, vos 1,3 km nuo jūros įkurtame vynuogyne šeimininkauja Evaldas Mikalajūnas su šeima. Tai ne vienintelis E. Mikalajūno vynuogynas – kur kas senesnis, mažas, bet labai svarbus auga Kaune, pašnekovo tėvų kieme. „Nuo 25 vynmedžių tėčio kieme ir prasidėjo mano vynuogininkystės istorija. Aistra šiai veiklai tapo tokia didelė, kad su šeima įsigijome plotą pajūryje ir šiuo metu čia, maždaug 1,5 ha auginame apie 2 tūkstančius medelių, kuriuos pasodinome 2020 m. Pagrindinė veislė – ‘Pinot Noir’, tačiau turime ir ‘Marquette’, ‘Chardonnay’, ‘Riesling’, ‘Marechal Foch’, ‘Regent’, ‘Leon Millot’, ‘Merlot’, ‘Solaris’ ir daugiau. Veislių įvairovė didelė, tačiau didžiausias viltis dedame į ‘Pinot Noir’ ir ‘Marquette’, – pasakoja E. Mikalajūnas.

Iš kur kilo aistra vynuogyninkystei? Į klausimą E. Mikalajūnas atsako nusikeldamas dar į studijų metus, kai, turėdamas laisvą dieną, nukeliaudavo į kino teatrą „Vingis“: „Prieš filmą užeidavau į „Vingyje“ esančią kavinę, kur ant stalo visuomet gulėdavo „Vyno žurnalas“. Visuomet jį perskaitydavau ir manau, kad tuomet, prieš gerus dešimt metų, mano akis ir užkliuvo už vyno, vynuogininkystės ir tokio gyvenimo būdo.“

Imtis veiksmų E. Mikalajūną galiausiai paskatino ir profesija. „Esu teisininkas, todėl visą laiką leidžiu prie kompiuterio, dokumentų, susitikimuose. Ilgainiui ėmė stigti gamtos, kaži kokio savęs įžeminimo. Tai lėmė, kad atradau patyrusį vynuogininką Justiną Lankauską, kuris priėmė mane labai šiltai ir atsakė į gausybę klausimų. Padrąsintas ir ėmiausi savo vynuogyno“, – teigia pašnekovas.

Vynuogyne procesai lėti, tačiau šis neskubėjimas, ramybė, erdvę užpildantys medeliai ir yra visas grožis. „Kartą man darbuotis padėjęs draugas pajuokavo, kad vynuogės – dar labiau užsispyrusios nei moterys. Juk tiek kartų reikia prie jos priklaupti, kad duotų derlių!“ – juokiasi vynuogininkas.

E. Mikalajūno teigimu, didžiausias iššūkis kol kas – suvaldyti augimą pavasariui atėjus, kad energija būtų atiduota į tinkamas medžio šakeles. Kalbėdamas apie pirmyn vedančią motyvaciją, vynuogyno šeimininkas teigia ateityje ketinantis specializuotis gaminti raudonąjį vyną. Na, o kol kas – kasdieniai darbai, kurių E. Mikalajūnas su šeima imasi noriai ir su džiaugsmu.

PO VYNUOGYNĄ – GELTONAIS BOTAIS

Vilniaus rajone esančiame Leičių kaime įsikūręs šeimos ūkis jaukiu pavadinimu – „Geltoni botai“. Jo šeimininkė Ina Grecka pasakoja, kad jų ūkis – itin jaunas, prieš metus 5 hektarus užimančiame plote pasodinta įvairių uogų: aviečių, gervuogių, serbentų, taip pat – šitakių (valgomieji danteniai). Vynuogių medeliai šiame ūkyje užima 1 hektarą. „90 proc. mūsų pasodintų vynuogių – vyninių veislių, tinkančių mūsų klimatui. Tikimės jas pritaikyti perdirbimui, sulčių spaudimui. Nusprendėme sodinti ne vieną, o net 10 skirtingų – šviesių ir tamsių – vynuogių veislių. Juk ir relfejas mūsų ūkyje vyrauja nuo kalvoto iki lygaus, skiriasi dirvožemis“, – pasakoja I. Grecka.

Paklausta, kas paskatino prieš metus imtis darbo ir vynmedžiais užsodinti dalį ūkio, I. Grecka svarsto, kad sprendimą lėmė ne viena priežastis: „Tai ir mėgavimasis vynu, ir kelionės po kitas šalis, vynuogynus, ir supratimas, kad Lietuvos klimatas taip pat tinka augti vynuogėms. Supratome, kad tai įmanoma, be to, šiam projektui gavome Europos Sąjungos paramą, be kurios gal ir nebūtume pradėję veiklos.“ „Geltoniems botams“ – dar tik metai, todėl vynuogių derliaus šeima tikisi po kelerių metų. Paklausta, ką svarsto apie vynuogyno ateitį, I. Grecka tikina, kad užaugus derliui teks galvoti apie perdirbimą ir pardavimą, tačiau vienas planų – užsiimti edukacija, organizuoti renginius, į vynuogyną kviesti žmones ir pažindinti juos su tokia veikla.

Anot vynuogyno šeimininkės, didžiausias džiaugsmas kol kas – net 95 proc. prigijusių vynmedžių sodinukų, kurių pasodinta buvo 3500. Sunkiausia? Labiausiai vargina kova su piktžolėmis, kurią reikia išspręsti. Tačiau optimistiškai nusiteikusi I. Grecka džiaugiasi, kad viskas juda gera linkme, sako sekanti Lietuvos vynuogininkų ir vyno gamintojų gyvenimą, nes tikėtina, kad tai – „Geltonų botų“ ateitis.

VYNUOGININKYSTĘ MATO KAIP NEIŠNAUDOTĄ NIŠĄ

Dar vienas jaunas vynuogių ūkis „PePowinery“ įkurtas Žemaitijoje, Šilalės rajone. Jame šeimininkauja bendraminčiai Aidas Vizgirda ir Gediminas Petkus su šeimomis, pasakojantys, kad vynuogynas pasodintas 2019 m., šiuo metu 2500 medelių užima 90 arų plotą.

Anot G. Petkaus, imtis vynuogyno paskatino mėgavimasis vynu, dalijimasis įspūdžiais, paskatinęs pasodinti pirmuosius sodinukus prie namų, ir vis didėjanti motyvacija matant kitus Lietuvos vynuogininkus, sėkmingai užsiimančius tokia veikla. „Pasakę, kad auginame vynuogyną, nustebiname žmonės. Visuomet sulaukiame klausimo, ką ketiname daryti su vynuogėmis. Žinoma, kad ateityje norėtume gaminti vyną, jei tik įstatymai Lietuvoje taps palankesni tokiai veiklai“, – teigia A. Vizgirda. „PePowinery“ šeimininkai orientavosi į hibridines, šaltesniam klimatui pritaikytas vynuogių veisles. Vynuogyną, kuriame auga iki 20 skirtingų veislių, šeimininkai vadina eksperimentiniu – stebima, kurios veislės auga geriausiai. „Turime ir ‘Chardonnay’, ir ‘Pinot Noir’, ir ‘Riesling’ medelių, bet didžioji dalis – ‘Solaris’, ‘Hibernal’, ‘Johanniter‘, ‘Sauvignon gris’. Dominuoja vokiškos ir baltųjų vynuogių veislės“, – sako G. Petkus.

A. Vizgirda priduria, kad nors apie derlių kalbėti dar anksti, vis pagalvojama apie po kelerių metų atsirasiančias uogas. Svarstoma tiek apie uogų pardavimą, tiek apie savo vyno gamybą. Visgi, vynuogininkystė bendraminčiams šiuo metu hobis. „Smagu turėti užsiėmimą, kuris įdomus kultūriškai, nėra toks dažnas. Darbas vynuogyne leidžia pabėgti į gamtą, pailsėti nuo darbo biure ir miesto. Be to, vynuogyną ir vyno gamybą Lietuvoje matome kaip neišnaudotą nišą, į kurią tinkamas laikas įsitvirtinti, prisidėti prie alkoholio vartojimo įpročių keitimo, edukacijos, socialinių klausimų sprendimo. Matome daug prasmės“, – tikina A. Vizgirda.

Kol kas negalvodami apie didelį verslą, G. Petkus ir A. Vizgirda vienu esminių rezultatų mato edukaciją, o kada nors – kokybišką, „PePowinery“ pagamintą vyną, kurį pristatytų Lietuvai, o gal net Europai.