Obuolių pyragas su rudojo cukraus trupiniais

Reikės:

• 150 g sviesto • 150 g „Dansukker“ cukraus „Panevėžio plius“ • 2 kiaušinių • 2 šaukštų grietinės • 200 g miltų (galima lygiomis dalimis maišyti kvietinius ir avižinius) • 1 šaukštelio kepimo miltelių • 0,5 šaukštelio vanilinio cukraus • 1 šaukštelio tarkuotos citrinų žievelės • žiupsnio druskos

Įdarui:

• 6–7 didesnių obuolių • 1 šaukšto „Dansukker“ nerafinuoto cukranendrių cukraus • 1 šaukšto krakmolo • 1 šaukšto cinamono • 0,5 citrinos sulčių Ant puraus biskvito – kalnas cinamonu kvepiančių obuolių. O ant jų – traškus trupininis viršus su ruduoju cukrumi. Nes koks gi ruduo be obuolių pyrago?

Trupiniams:

• 60 g „Dansukker“ nerafinuoto cukranendrių cukraus • 1 šaukšto cinamono • 180 g sviesto • 200 g miltų • 2 šaukštų smulkių avižinių dribsnių

1. Orkaitę įkaitiname iki 180 °C. Kepimo formą patepame sviestu ar išklojame kepimo popieriumi. 2. Kambario temperatūros sviestą išsukame su cukrumi „Panevėžio plius“, vaniliniu cukrumi, grietine ir kiaušiniais. 3. Miltus sumaišome su kepimo milteliais, druska ir įsijojame į tešlą. 4. Ten pat beriame tarkuotą citrinų žievelę ir gerai išmaišome. 5. Įdarui obuolius nulupame, supjaustome plonomis riekelėmis, užspaudžiame citrinų sulčių, beriame „Dansukker“ nerafinuotą cukranendrių cukrų, krakmolą ir cinamoną, gerai išmaišome. 6. Pasiruošiame trupinius: miltus sumaišome su cinamonu, avižiniais dribsniais, „Dansukker“ nerafinuotu cukranendrių cukrumi, sutarkuojame šaltą sviestą ir greitai viską sumaišome iki trupinių. 7. Į skardą pilame tešlą, ant jos dedame obuolių įdarą, beriame trupinius ir kepame apie valandą. Valgome su vaniliniais ledais.

„Dansukker“ nerafinuotas cukranendrių cukrus gaminamas iš atogrąžų klimate auginamų cukranendrių. Cukruje juntama karamelė paryškina visų kepinių skonį.

Daugiau receptų rasite GYVENIMAS YRA SALDUS www.dansukker.lt

Vasaros daržo galiūnai – Kartu su rugpjūčiu pasibaigus vasarvidžio magijai, murzini basakojai išdykėliai vėl pavirs stropiais

mokiniais, o švelnias ir rūpestingas fėjas– mamas–

rudens ir žiemos užgriuvusi rugsėjo rutina, pilna transporto kamščių, nuolatinio skubėjimo ir vėlavimo, pavers arba mikliomis patiekalų karaliai voverėmis, arba burbančiomis pamotėmis– tai priklauso nuo gebėjimo priimti visus naujus iššūkius. Ir, žinoma, stebuklingosios karietos, kuriomis vasaros pabaigoje

taip džiaugėsi mažieji, greitai pavirs tikrų tikriausiais moliūgais. Nors jie iki pat rimtesnių šalnų dar gali gyventi darže, jau pats laikas pagalvoti, ką su jais veiksime, taip pat pravartu žinoti, kuo jie skiriasi, kodėl apskritai juos verta auginti ir valgyti, bei kokia gi ta didžioji paslaptis, kad jie geba pasiversti ne tik skaniu maistu visai šeimai, bet ir gąsdinančiais nakties šviesuliais Visų Šventųjų išvakarėse.

Moliūgų rūšys

Lietuvos daržuose dažniausiai auginamos šios trys moliūgų rūšys:

Cucurbita maxima– didieji moliūgai.

Cucurbita pepo– paprastieji moliūgai.

Cucurbita moschata– muskatiniai, muskusiniai arba kvapieji moliūgai.

Visos trys rūšys yra kilusios iš Pietų Amerikos, tad moliūgų augintojams reikia žinoti, kad jokio šalčio šie augalai negali ištverti. Dėl Cucurbitapepo kilmės ir veislių mokslininkai vis dar kartas nuo karto susiginčija, skirtingai klasifikuodami, nors žmonija mielai juos valgo jau kelis tūkstančius metų.

Moliūgų valgytojams informacija apie rūšis ir veisles nėra labai aktuali, tačiau moliūgų augintojams ją žinoti būtina. Kiekviena moliūgų rūšis turi daug įvairiausių veislių, kurios, deja, augdamos viename darže, nepasidalija įtakos zonų ir kryžminasi. O štai šios trys rūšys tarpusavyje nesikryžmina. Viskas būtų neblogai, jei susikryžminę augalai užaugintų skirtingos formos ir spalvos augalus, bet labai pasikeičia skoninės jų savybės. Be to, Cucurbita pepo yra ne tik moliūgai, bet ir visa likusi didžiųjų daržo gyventojų komanda: cukinijos, aguročiai, patisonai. Taigi, besikryžmindami su moliūgais, jie gali užauginti ne visai tai, ko tikimės.

Tokiais atvejais naujai iškepti daržininkai aikčioja, keikdami sėklų pardavėjus, užuot priėmę natūralų gamtos procesą: pasėjo žalias cukinijas, o užaugo geltonos, augino aliejinį moliūgą, o užaugino kažin kokį dekoratyvinį hibridą, nei juoktis, nei verkti, kai ateina laikas derlių doroti. Beje, tie, kurie galvoja, kad pasėję keletą skirtingų veislių tos pačios rūšies moliūginių augalų toli vienas nuo kito gaus tai, ko tikisi,– gali galvoti iš naujo. Burk nebūręs, susikryžminti gali net per kilometrą vienas nuo kito susodinti augalai. Vienintelis būdas to išvengti yra užrišti žydinčius moteriškus žiedus ir apdulkinti juos tik tos pačios veislės vyriškaisiais žiedais rankiniu būdu, bet tai jau aukštasis pilotažas ir vargu ar eilinis daržininkas tokiais burtais užsiims, turėdamas nudirbti daugybę kitų vasaros darbų.

Kodėl verta auginti moliūgus

Moliūgus labai lengva auginti ir jie duoda didžiulį derlių. Pagal svorio kategoriją, mūsų darže iš vieno kvadratinio metro moliūgas gali užauginti 20–40 kg maisto. Palyginti salotos– vos 2 kg. Įsivaizduojate, kiek darbo, laiko, vandens, sėklų resursų reiškia išeikvoti, auginant salotas? Bet auginant moliūgus, mums tereikia juos truputį anksčiau pasėti, dar namuose, tada gerą mėnesį saugoti daigus šiltai, kol praeis visų įmanomų šalnų pavojus. O tada, kai pasodinsime juos darže į nuolatinę vietą, bereiks tik gerai mulčiuoti žemę, kokį kartą atsargiai paravėti ir laukti derliaus. Moliūgų sudėtyje yra net 73 proc. minkštimo, kurį suvartosime, apie 10 proc. sudaro sėklos, kurias irgi galime suvalgyti, ir tik 17 proc. sudaro žievė, kurią išmesime.

Paklausite, kam lyginti salotą su moliūgu? Paaiškinsiu– dėl maistingumo. Moliūgai savo maistingumu tikrai nenusileidžia salotoms, o dar ir pranoksta, tad jų tikrai verta auginti ir valgyti. Daug daugiau, nei esame įpratę, o jei sergame mažakraujyste, hipertonija, inkstų ar kepenų ligomis– moliūgų dieta itin naudinga. Moliūgų vaisiuose gausu karoteno, vitaminų B, B2, PP, E, D, C ir retai pasitaikančio vitamino T. Taip pat juose yra pektino, padedančio mažinti cholesterolio kiekį kraujyje. Moliūgų sudėtyje yra kalcio, vario, kalio, fosforo, geležies druskų.

Šios daržovės nekaloringos, 100 g žalių moliūgų yra vos 17–31,6 kcal. Tačiau juose gausu skaidulų. Skaidulos yra tai, kas teikia mums sotumo, todėl, suvalgę moliūgų sriubos arba moliūgų blynelių, ilgai jausimės sotūs.

Ieva AnelauskaitėMotiejauskė,

@gyvasdarzas daržininkė, bičiulė ir stebėtoja