Duona be glitimo

MILTŲ BE GLITIMO MIŠINIUI:

• 400 g ryžių miltų • 100 g grikių miltų • 225 g kukurūzų miltų • 120 g bulvių krakmolo • 20 g ksantano gumos arba balkšvųjų gysločių luobelių miltų • 15 g kakavos

DUONOS TEŠLAI:

• 880 g miltų be glitimo mišinio • 7 g greitai veikiančių sausų mielių • 7 g druskos • 15 g cukraus • 440 g vandens (priklausomai nuo miltų, gali reikėti keliais šaukštais daugiau, kol tešla taps vienalytė)

Viską atidžiai išmaišome šluotele, kad guma arba gysločių luobelės gerai pasiskirstytų tarp miltų– jos duonai suteikia į glitimo panašią tekstūrą. 1. Visus ingredientus sumaišome į tešlą. 2. Paliekame tešlą 1–2 val. išbrinkti. 3. Tešlą 2 valandoms perkeliame į šaldytuvą (galima laikyti iki paros). 4. Indą išklojame kepimo popieriumi, švelniai patepame aliejumi. 5. Perkeliame tešlą, paviršių nubarstome mėgstamais miltais. 6. Kildiname kambario temperatūroje 1–2 val. 7. Jei kepsime puode, tešlą perkeliame į jau įkaitintą puodą. Prieš kepant kepaliuką galima įpjauti. 8. Kepame iki 185 °C įkaitintoje orkaitėje 45–50 min., kepaliuko vidaus temperatūra iškepus turi būti 96 °C. 9. Prieš pjaustydami leidžiame duonai visiškai atvėsti ant grotelių.

„Ecobutas“ – smulkmeniškos idealistės ir išsiblaškiusio svajoklio kuriami namai

Užklydus į paskyrą „ecobutas“ socialiniame tinkle „Instagram“ galima pamatyti daug: džiugesio atrandant mažo miestelio privalumus, statybų ir remonto darbų linksmų akimirkų, savitai formuojamų duonos kepalų bei nuoširdų dviejų žmonių požiūrį į gyvenimą. Paaiškėjo, kad „Ecobutas”– tai smulkmeniška idealistė bei išsiblaškęs svajoklis, tai gurmanė vegetarė bei mėsos ir kaimiško maisto mėgėjas, tai mados ir stiliaus gerbėja bei susivėlęs vėjavaikis, tai vilnietė Simona ir kupiškėnas Paulius. Jie kuriasi Anykščiuose, savo rankomis tvarko apleistą Pauliaus močiutės sesers vyro butą. Neturėdami jokių statybos ar remonto žinių, naudodami antrines, ekologiškas medžiagas, pirkdami kiek galima mažiau naujų ir nebūtinų daiktų jie stačia galva pasinėrė į eksperimentų ir išbandymų kupiną nuotykį.

„Ecobuto“ pradžia

Paulius: Susipažinome Vilniuje, ten porą metų gyvenome, tačiau didmiestis manęs nežavėjo, tad ėmiau užkietėjusią vilnietę vilioti į provinciją. Kalbėjau, kad jei kelsimės į Anykščius, sukursiu jai svajonių namus, juos įsirengsime taip, kaip ji pasakys. Nors nei pinigų, nei žinių, kaip pažadus įgyvendinti, neturėjau. Simona: Esu miesto vaikas, man patinka šurmulys, didelės kompanijos, renginiai. Negalėjau įsivaizduoti savęs mažame mieste. Pauliui ėmus kalbėti apie grįžimą į kaimą apsiverkiau. Tačiau gudruolis gražiai sužaidė: pasiūlė keliauti po Prancūziją ir dėl ateities nuspręsti grįžus. Paulius: Prancūzijoje dirbome vynuogynuose, gyvenome prancūzų šeimose, o laisvu laiku keliavome. Paskutinis lašas, kuris padėjo Simą įkalbėti keltis į provinciją, buvo ekobendruomenė pavadinimu „Catfarm“, įsikūrusi Prancūzijos pietuose. Čia už nakvynę ir pietus savanoriavome, tinkavome lubas ir ganėme tris ūkio vištas. Simona: „Catfarm’e“ tvyro nuostabi kūrybinė dvasia. Viską sukūrė prašalaičiai, čia apsistoję ir atsidėkoję gerais darbais. Projektų buvo visokių– labai apgalvotų, nugludintų bei visai paprastų, bet su įdomia idėja. Supratau, kiek daug galima padaryti turint tik keletą įrankių bei paprastų medžiagų, kai žvelgi kūrybiškai.

„Ecobutas“– Anykščiuose

Paulius: Grįžę į Lietuvą abudu sutarėme, kad kraustytis į 30 metų stovėjusį apleistą mano močiutės sesers vyro butą Anykščiuose nėra bloga idėja. Dabar gyvename tarp miesto ir kaimo, čia centrinė aikštė– vos už 15 minučių pėsčiomis, bet miškas ir upė ranka pasiekiami. Aplink dar auginami daržai, semiamas šulinio vanduo ir žiemai ruošiamos malkos. Butas– mažiukas, du kambariai, nedidelė virtuvė, ją pasididinome nugriovę prie jos buvusį sandėliuką, tualetas ir vonios kambarys, gana nepraktiškas ilgas koridorius ir didelis balkonas. Visų pirma džiugino turtas, kurį radome bute. Žinojome, kad jį galime prasmingai panaudoti. Sovietinės sekcijos, indų servizai, buitinė technika– antikvariniai. Svajojame seną televizorių paversti akvariumu, koridoriaus staliuką– vonios praustuve su spintele, o miegamojo sekciją perdaryti į virtuvinį stalą. Simona: Pirmasis įspūdis pamačius butą– tai lyg 30 metų užkonservuota laiko kapsulė. Nepraplėšta senų saldainių „Karvutė“ dėžutė apdulkėjusioje sekcijoje, neatidaryti konservai sandėliuke, 60 rublių santaupos piniginėje. Viskas atrodė taip, lyg būtų apleista skubiai evakuojantis. Toks liūdesys užplūdo. Radom laiškus, buvusių buto šeimininkų susirašinėjimus. Supratome, kad čia vyko gyvenimas toks pats kaip mūsų: meilė, rūpestis, problemos. Žmonių nelikus visas jų triūsas tarsi nuėjo perniek. Tai paskatino įrėminti patikusius buto „inkliuzus“, nebereikalingus daiktus perdirbti ir pritaikyti savo reikmėms, išsaugoti buto dvasią.

Pagrindinis buto akcentas– virtuvė

Paulius: Miegamajame renovavome grindis, nudažėme sienas, atnaujinome kambaryje buvusią seną spintą, atsigabenome praeityje iš palečių sukonstruotą lovą. Buvo svarbu turėti, kur miegoti. Tualetas ir vonia anksčiau buvo suremontuoti mano tėvų. Šiems darbams daug laiko ir pinigų neskyrėme. Tačiau virtuvė– kitas reikalas, į ją sudėjome širdį. Simona: Žinojau, kad negalėsiu gyventi be patogios vietos maistui gaminti, stalo pyragams plakti bei duonai minkyti, didelės vaistažolių ir prieskonių lentynos, vietos mano kambučios ir pieno grybams. Virtuvėje verda didelė dalis mano gyvenimo, ši patalpa privalo atitikti poreikius. Kilo dilema, kuri trukdė pradėti darbus. Kai atsikraustėme, nebuvo šildymo, reikėjo skubiai priimti sprendimą, nes žiema jau beldėsi į langus. O mes beldėmės pas kaimynus, domėjomės, kaip jie šildosi. Klausantis jų pasakojimų mano žvilgsnis krypo į ugnį, liepsnojančią krosnelėje. Maloni kaitra ir liepsnų spragsėjimas susuko galvą. Nuo tada nebenusileidau– reikalavau, kad turėtume krosnį! Paulius: Dėl krosnies labai dvejojau, juk jai reikia daug priežiūros, jokio funkcionalumo, vienas vargas. Taip pat ir išsirinkti krosnį buvo sunku. Kad ji atitiktų mūsų abiejų standartus, turėjo įvykti stebuklas. Reikėjo žemos kainos, galimybės prijungti ir kaitinti radiatorius, stiklo, pro kurį stebėtume rusenančią ugnį, bei galimybės pasišildyti maistą. Net krosnį montavę meistrai netikėjo, kad tokią rasti įmanoma. Simona: Nenusileidau nei dėl vienos krosnies detalės, sakiau, jei šildysimės malkomis, privalome jomis pasidžiaugti. Krosnį įsirengus visus minusus atpirko galimybė rytinę kavą gerti stebint rusenančią ugnį. Krosnies vieta automatiškai tapo buto centru. Čia valgome, skaitome knygas, priimame draugus, pykstamės ir taikomės.

Mėlynoji siena

Simona: Visada norėjau ryškios sienos, žinojau, kad tai bus virtuvės akcentas. Mėlyna spalva– mano mėgstamiausia, kiek žinau, Pauliaus irgi, tad nebuvo sunku išsirinkti. Nė nebaigę kambario apdailos darbų sieną nudažėme

mėlynai. Skubėjome, matyt, bijodami, kad kas nors perkalbės. Vėliau interjerą ir baldus derinome prie jos. Paulius: Nemaniau, kad yra tiek daug mėlynos spalvos atspalvių! Puikiai atsimenu, kaip valandą stovėjome dažų skyriuje ir rinkomės, Sima lygino tris tamsiai mėlynos spalvos atspalvius. Aš jau ratais einu, nebegaliu tverti, man tos spalvos identiškos, o ji niekaip negali apsispręsti, kuri tiks labiausiai. Manau, išsirinko teisingai, dabar visas savo nuotraukas prie jos darosi.

Medinės grindys ir molio sienos

Simona: Atsikėlę čia gyventi iškart atkreipėme dėmesį į grindis. Nors buvo padengtos storu senų rudų dažų sluoksniu, jutome, kad po juo kažkas slepiasi. Nušveitę radome dailias pušies lentas, jas liko tik nulakuoti. Svečiai vis klausia, kiek kainavo tokios grindys. Paulius: Grindys mums nieko nekainavo. Pirkome tik švitrinį popierių ir laką. Panorėję butą iškloti naujomis lentomis, būtume tūkstančius sumokėję. Žinoma, procesas sunkus, bet dabar negalime atsidžiaugti. Tada užkliuvo sovietiniais aliejiniais dažais iki pusės išteptos sienos. Pamanėme, reikia nulupti, nes ant jų nauji dažai nesilaikys. Kažkas pasiūlė plaktuku nudaužyti. Idėja gera, bėda, kad su dažais ėmė byrėti visa siena, tinkas krito gabalais. Krosnį įsirengus visus minusus atpirko galimybė rytinę kavą gerti stebint rusenančią ugnį. Krosnies vieta automatiškai tapo buto centru. Čia valgome, skaitome knygas, priimame draugus, pykstamės ir taikomės.

Simona: Buvo siaubinga! Kai daužėme sienų tinką, dulkių buvo visur, kvėpuoti negalėjome. Jos lindo net pro mažiausius plyšius, o išplauti jų neįmanoma. Pauliui rankas išbėrė besidarbuojant. Išgyvenus aštrių dulkių antplūdį, sienas standartiškai tinkuoti atrodė nelogiška. Iškilo problema: ką daryti su plikomis sienomis? Paulius: Man nuolat knietėjo išbandyti molio tinką. Viliojo idėja, kad tai natūrali ir ekologiška medžiaga. Nesame girdėję, kad kas nors tokias sienas būtų pasidaręs bute, bet nusprendėm eksperimentuoti– nusipirkome molio, smėlio pasikasėme netoliese ir šiuo mišiniu nutepėme mažą plotelį. Tikrinome, ar laikosi ir kaip atrodo. Simona: Dirbti su moliu tikras malonumas, tepti ir lyginti gali plikomis rankomis. Jei norisi, kad tvarkingiau atrodytų, naudoji įprastą statybinę mentelę. Tačiau žaidimo daugiau. Padaryti lygų ir glotnų sienos paviršių mokėmės ilgai. Supratome, kad mišinį reikia dėti po truputi, daug trinti, tada vėl dėti ir trinti, tada šlapinti ir vėl trinti, galiausiai ilgai trinti kempinėle. Kuo daugiau su moliu dirbome, tuo labiau jį pamėgome. Virtuvė atrodo šauniai. Man labai patinka glotnūs kampai, ypač aplink langus. Be to, labai gražiai atsiskleidžia žalios gėlės rudame molio fone, o ir su mėlynąja siena puikiai dera.

Virtuvės baldai

Simona: Paprastai žmonės moka didelius pinigus, kad virtuvės komplektas atitiktų visus jų poreikius. Mes šiuos baldus pasidarėme patys, išpildėme keisčiausius savo sumanymus: aukštis pritaikytas mūsų ūgiui, lengvai valomas nerūdijančiojo plieno paviršius nebijo terlionių ir karštos, ką tik iškeptos duonos skardos. Tai mano sena svajonė– namuose turėti didelį ir platų metalinį stalviršį, tokį, kokie būna restoranų virtuvėse. Reikėjo, kad po stalu tilptų skalbimo mašina bei įmontuojama orkaitė, ant stalo kaitlentė ir plautuvė su čiaupu– pagal tai planavome jo konstrukciją. Paulius: Virtuvės baldus darėmės patys, tad lengvai įgyvendinome savo norus, be to, viskas idealiai atitiko patalpos matmenis ir jokios paskolos neprireikė. Štai virtuvės komplekto „receptas“ ir jo sąmata: 2 senos sovietinės spintos– kaina 0 Eur 10 niekam nereikalingų lentų– kaina 0 Eur 2 metrų nerūdijančiojo plieno lakštas– kaina 45 Eur 1 l pilkų emalinių dažų– kaina 6 Eur Čiaupas bei plautuvė – 15 Eur Dvi pakuotės sienų plytelių, draugams likusių po remonto– 0 Eur Plytelių klijai ir glaistas– 15 Eur Varžtai– 4 Eur Stalo konstrukciją sumontavome iš bute rastų spintų, nušveitę jų plokštes susukome būsimojo baldo rėmus. Ilgiausią spintos lentą pavertėme stalviršiu, jame išpjovėme apskritimą plautuvei bei išgręžėme skyles vandens maišytuvui. Nerūdijančiojo plieno plokštę pirkome pas vietinį metalo pardavėją. Ją nunešėme kaimynystėje gyvenančiam skardininkui, jis plokštę išpjaustė ir pritaikė stalviršiui. Plautuvę bei čiaupą pirkome geriausiame Lietuvoje Panevėžio sendaikčių turguje. Simona: Stalu be galo džiaugiuosi. Mums, terliams, lengvai valomas nerūdijantysis plienas buvo geriausias pasirinkimas. Kaip smagu, kad plaunant indus nereikia lenktis! Mes abu aukštaūgiai, sau pritaikyto stalo niekada neturėjome. Aplink plautuvę ir kaitlentę sienas išklijavome „metro“ stiliaus plytelėmis, jų draugams liko po remonto. Užklijavę tris plyteles supratome, kad tiesiai jų sudėti nesugebėsime, tad vėl į situaciją pažvelgėme kūrybiškai– madingas plyteles tiesiog supjaustėme skirtingų dydžių kvadratais ir kaip mozaiką dėliojome atsitiktine tvarka– išėjo savitas projektas. Paulius: Virš plytelių sumontavome lentynas. Tam panaudojome lentas, kurias radome rūsyje, ant jų prieš 50 metų buvęs buto šeimininkas Vladas laikė uogienes. Palangę pasidarėme iš didelės lentos, ji pratęsė virtuvinio komplekto plotą ir tapo spintele, stalu ir suolu viename.

Tolimesni planai

Paulius: Toliau „svaigstame“ ekobuto idėjomis. Grindis aplink krosnį planuojame išgrįsti akmenukais, kurių tikimės susirinkti prie jūros, lentynas susivirinti iš metalo lauže rastų vamzdžių. Dar kelių baldų trūksta vonioje– praustuvę norime pasidaryti iš kokio nors senovinio dubens, tačiau tinkamo dar neradome. Koridoriaus sienos taip pat plikos, bet turime visokiausių apdailos ir baldų idėjų. Antrasis kambarys dar visai neliestas, kol kas jame laikome įrankius ir pjaustome bei šveičiame medį baldams. Kai pravėrėme Pandoros skrynią, idėjos ėmė pačios lipti, svarbu, laiko būtų joms visoms įgyvendinti. Simona: Kas yra ekobutas, patys atsakyti negalime. Mums svarbu ekologija: daiktų antrinis panaudojimas, vietinė produkcija, tvarus gyvenimo būdas. Kita vertus, „eko“ galėtų reikšti „ekonomiškas“, nes finansų daug neturime, todėl verčiamės, kaip galime. Taip pat supratome, kad nesame statybininkai, kuriems svarbu greitai viską susitvarkyti. Labai vertiname procesą ir iššūkius, stengiamės į viską žiūrėti kūrybiškai. Svarbiausia– puikus mūsų su Pauliumi ryšys, dėl to pasakojame apie save kartu. Esame labai skirtingi, todėl darbuose vienas kitą papildome. Būna, vienas guli lovoje į pagalvę įsikniaubęs, o kitas gramdo lubas. Nes blogos dienos ateina ir praeina, reikia tik nepasiduoti. Ryžtas galiausiai įkvepia abu grįžti prie darbų. Taip ir stumiame vienas kitą pirmyn.

Tvarkingo šaldiklio galvosūkis

Ne kartą įsitikinome: jei turi gyvenimišką mįslę, užduok ją „Beatos virtuvės“ bendruomenei feisbuke ir ji bus įminta. Šį kartą sprendėme, ką daryti, kad šaldiklis būtų lobių skrynia, o ne kokia bedugnė skylė, į kurią ką mesi, tą prarasi. Prisipažinkime – kartais dėdami viską į šaldiklį tikimės, kad taip neišvaistysime maisto ir derliaus, o galiausiai jis atsiduria kažkur gilumoje, sustingęs ir pamirštas.

Man kartais taip ir nutinka – jei jau kas nukrenta į dugną, tenka nerti gilyn, kol surandi. Vis dėlto aš negalėčiau gyventi be šaldiklio ir rinkausi tokį, kuris atsidaro kaip skrynia. Į jį gali sudėti daugiau ir didesnių dalykų – visą skardą su „budinčia“ vakariene, lašišą, pusę ėriuko kojos, kalakutą.

Šaldiklyje stengiuosi palaikyti tvarką ir nemesti visko iš eilės: mėsa prie mėsos, kitoje vietoje – uogų susibūrimas, o iškeliamose lentynėlėse visuomet pasiruošę laukia žirneliai, koldūnai ir ledai. Žinoma, viskas kartas nuo karto susijaukia, o didžiausias iššūkis būna šaldiklio atitirpinimas. Būtinai tai padarau vasarą, nes reikia pasiruošti vietos naujoms gėrybėms. Ypač šilauogėms, kurių visuomet prisišaldom ir visus metus naudojam kokteiliams, blynams ir pyragams gardinti.

Surinkome patarimus, kokį šaldiklį rinktis ir kaip jį tvarkyti, kad viduje ne speigas siautėtų, bet tvarkingai lauktų vakarienė ar gėrybės. Skaitykime ir mokykimės iš patirties, nes ruduo – pats metas derliui tvarkyti!

KOKĮ ŠALDIKLĮ RINKTIS?

Bendruomenės klausėme: kas geriau– didelė talpi dėžė ar šaldiklis su stalčiais? Ir čia išsiskyrė dvi stovyklos: tie, kurie maistą dalija porcijomis ir šaldo mažesnį maisto kiekį, kaupia maisto ruošinius, balsuoja už šaldiklį su stalčiais. O tie, kurie medžioja, žvejoja ar perka mėsą bei žuvį didesniais kiekiais, neišsiverstų be šaldomosios dėžės.

1. Tvarką lengviau palaikyti šaldikliuose su stalčiais, o ne šaldymo dėžėse.

VAIVA ŠALTENYTĖ Šaldiklį rinkomės ilgai. Prioritetą teikėme prietaisui su „No frost“ funkcija. Paanalizavę, padiskutavę, supratome, kad jei pirksime dėžę, bus juodoji skylė. Įsigijome su stalčiais ir lentynomis. Dabar stalčiai suskirstyti: pusfabrikačiai, vištiena, kita mėsa, uogos, daržovės ir kita (ledai, bandelės, ledukai, varškė ir t. t.). Visada atsidariusi matau, ką turiu, kas baigiasi. Dėl tvarkos šaldiklis su stalčiais yra geriausias sprendimas. VIDA ŠAKIENĖ Šaldytuvo ar šaldiklio stalčiai – tik smulkmenoms. Jie dažnai darinėjami. Ledai, koldūnai, krapai ir pan. O va toks, kaip nuotraukoje, Beata, tai yra tikras džiaugsmas. 400 litrų talpos, tai ir kiaulė telpa, ir vištos, ir uogos, ir sultiniai, ir daržovės, kas tik nori. Tik svarbu tvarkingai susidėti ir jokių bėdų išsitraukti ko tik širdis geidžia. Net batono įsimetėme per karantiną ir jokių pelėsių ar sudžiūvusių kriaukšlių.

2. Medžiotojams, žvejams ir ūkininkų produkcijos pirkėjams tinkamesnės šaldymo dėžės, nes ir talpina daugiau.

KAIP SUKURTI IR PALAIKYTI TVARKĄ?

Bendruomenė pripažįsta– kai uždarai šaldiklio dureles, ten, matyt, koks visa griaunantis speigo viesulas įsisuka, nes tvarką palaikyti jame labai sunku. „Beatos virtuvės“ skaitytojai siūlo stalčiuose laikyti tik vienos kategorijos produktus ar netgi juos inventorizuoti, surašant, kiek ir ko yra: koldūnai į kairę, uogos ir grybai į dešinę!

1. Skirtingiems produktams– skirtingi stalčiai

DIANA BANELYTĖ Šaldytuvo kameros ir šaldiklis. Stalčiai sužymėti, o viskas inventorizuota. Kabo lapas, kuriame surašyta, kas ir kiek kokiame stalčiuje ir datos, kada įdėta (profesinė liga). Blogiausia yra tai, kad valgyti gaminame neplanuodami, tad čia ir dabar perkam šviežią, o šaldiklio turinys niekada nemažėja...

2. Visi šaldyti produktai įtraukti į sąrašą

LINA VYŠNIAUSKIENĖ Pas mus aukštas šaldiklis su stalčiais. Ant kiekvieno stalčiaus sužymėta: „Paukštiena“, „Kriuksiena“, „Daržovės“ ir t. t. Labai patogu. Visada žinau, kas ir kur, niekas nepasimeta.

3. Produktai dedami į dėžutes su etiketėmis. O kai aišku, ko yra, galima planuoti valgiaraštį.

ANDRIUS VINIKAITIS Galima padaryti tvarką. Užšaldote produktą, paimate kartoninę dėžę ir sudedate vienos rūšies produktus. Ant dėžutės užrašote, kas joje. Tvarka, ir žinote, ką turite. Beje, labai skanios šaldytos obuolių sultys!

VITALIJA HERRERO LLINAS Mums šaldiklis – maisto saugykla. Jei žinau, kad produktų nesunaudosime iki nurodytos datos, jie keliauja į šaldiklį. Kas šešias savaites mes jį ištuštiname ir maistą gaminame tik iš to, kas jame yra. AGNĖ PRIŠMONTIENĖ Labai noriu šaldiklio, bet nesugalvoju, kur jį padėti bute. Tad klausiu: gal kas bute turite šaldiklį? Kur jį statėte?

KUR LAIKYTI ŠALDIKLĮ STANDARTINIAME BUTE?

Kai labai nori, vietos surasi– paaiškėjo, kai į šį Agnės klausimą suskubo atsakyti „Beatos virtuvės“ bendruomenės nariai. Žmonės šaldiklį ir į balkoną „ištremia“, ir sieninėje spintoje uždaro, ir dar visokių gudrybių sugalvoja, kur tą lobių skrynią paslėpti.

Julija sako mačiusi tūnančių tamsiuose kambarėliuose, įmontuotų į sienines spintas su stumdomomis durimis. Jūratė taip ir padarė– įkūrė šaldiklį koridoriaus spintoje. Vaida ir Edita pataria šaldiklį įtaisyti įstiklintame balkone– nors ten būna karšta, sako, jau kelerius metus veikia kuo puikiausiai. Rūta pasakoja, kad galima atrasti vietos ir virtuvėje– jei stalviršis aukštesnis, o šaldiklis nedidukas. Kristina pasakoja, kad pasistatė šaldiklį tiesiog virtuvėje– bijojo, kad sugadins vaizdą, bet nauda atpirko viską: ir savas daržoves užsišaldo, ir senelio medžiotojo laimikį gali laikyti.

ŠALDIKLIS – IR SLAPTAVIETĖ, IR LAIKO MAŠINA

Be naudingų patarimų, sužinojome, kad egzistuoja tikrų šaldyto maisto entuziastų, kuriems nei karas, nei maras nebaisus– jie viskam pasiruošę! Sužinojome ir tai, kad jūsų šaldikliai– slaptų malonumų saugyklos ir laiko mašinos, kuriose tūno gėrybės iš tolimos praeities. Ir kaip visuomet pasijuokėme: kai kas šaldiklius ir šaldytuvus kolekcionuoja, o kai kas tik paruošęs patiekalą iš pusfabrikačių supranta, kad kokius penkerius metus pavėlavo juos suvalgyti. RASA VAIŠVILIENĖ Turiu keturis šaldytuvus ir du šaldiklius. Vienas iš jų – didelė dėžė. Ten tilptų trys tokios kaip aš. Ir visuose visko yra daug. Svajoju apie penktą šaldytuvą. Greitu metu reikės pasidovanoti. Vienas šaldiklis su mėsa, grybais, kaulais šuniui, žuvimi. Kitame uogos, koldūnai, pusgaminiai, šaldyta tešla, biskvitai ir t. t. Stalčiuose tūno šaldyti krapai, moliūgai, svogūnų laiškai, ledai. Jei kiltų karas, galėčiau išgyventi metus. RAMUNĖ KAPČIŪNIENĖ Vakar, kaip tik iš tokios lobių skrynios iškepiau čeburekų (iš pusfabrikačių). Kažin kokie keisti išėjo... Pažiūriu galiojimo terminą – 2015 m. Galėčiau duoti pirštą nukirsti – atrodo, visai neseniai pirkau.

KODĖL NIEKADA NESILAIKYSIU DIETOS

Rūta Duval

gyvenanti Normandijoje, dienomis dirbanti maisto parduotuvėje, vakarais taisanti vietinių drabužius, o naktimis pasakojanti, kad @ir.prancuzijoje.gyventi.galima

Bandau prisiminti, kada pirmą kartą išgirdau žodį „dieta“. Manau, tai buvo gan anksti. Buvau šešerių ar septynerių metų. Negaliu prisiminti, kur išgirdau, bet tas žodis tikrai įstrigo, turbūt todėl, kad nelabai supratau jo reikšmę. Prieš kelias dienas klausiau savo devynmetės dukros, ar ji žino žodį „dieta“. Man neteko nustebti– ji šį žodį jau buvo girdėjusi.

Labai dažnai smalsumas mane priveda prie liūdnų dalykų, taip nutiko ir šįkart. Į interneto paieškos sistemą įvedžiau kelis žodžius apie dietas ir pasipylė straipsniai: 5 dietos, kurias palaiko mokslininkai; 9 populiariausios dietos svoriui mesti; dieta pagal kūno tipą... Tokių straipsnių tūkstančiai. Pasiskaičiusi tokių stebuklų, į paieškos lauką įvedžiau frazę „geriausia dieta“ ir žiūrėjau į ekraną išsižiojusi, nes pirmame paieškos rezultatų puslapyje buvo tik įvairių piliulių reklamos. O kaip vaikai ir paaugliai ieškotų informacijos apie dietas? Kokius žodžius įvestų į paieškos laukelį? Kokią informaciją rastų? Svarbiausia, kaip sureaguotų į tą informaciją? Dabar jaučiuosi „pasikausčiusi“ dietų srityje ir žinau jų ne vieną: Viduržemio jūros, skandinaviška, ketogeninė, vandens, Stokholmo dieta...

Turbūt esate girdėję, kad prancūzų vaikai valgo viską ir atrodo, lyg su mityba susijusios problemos šitoje šalyje neegzistuotų. Bet aš turiu vieną vaiką, kuris nevalgo nieko. Tiksliau, nevalgytų, jei tik turėtų galimybę. Labai gerai pamenu tą saulėtą rugpjūčio rytą, kai gimė dukra. Oras buvo gaivus, saulės spinduliai švelniai šildė palatą ir nuo pat pirmo žindymo supratau, kad šitas vaikas nemėgsta maisto. Ji nemėgo mano pieno, nemėgo pieno mišinėlių, nemėgo kieto maisto. Ji nemėgo JOKIO MAISTO. Ir ji yra priežastis, dėl kurios niekada nesilaikysiu dietos. Šiandieninė situacija su maistu yra pakenčiama, nes pagaliau galima su tuo vaiku susikalbėti ir paaiškinti, kodėl valgome ir ką mums reikia valgyti. Kalbėdama apie maistą visada pasirenku žodžius, nes jei nors kartą suklysiu ir išsprūs koks nors netinkamas žodis, kentės ne tik mano vaikas, bet ir aš.

Žodis „dieta“ daugelyje kalbų jau seniai prarado savo reikšmę ir paprastai asocijuojasi tik su svorio metimu, nors iš tiesų labiau reiškia tiesiog gyvensenos būdą ir apibūdina valgymo įpročius. Turbūt nereikia nė sakyti, kad didžiausią įtaką dėl maisto vaikams daro jų tėvai, itin artimi žmonės ir tų žmonių valgymo įpročiai. Dažnai suaugusieji nesupranta, kodėl jų vaikai nevalgo daržovių, bet kaip jie gali jas valgyti, kai vyresnieji to nedaro. Neseniai skaičiau apie tyrimą, atliktą Jungtinėse Amerikos Valstijose; manau, kad Europoje situacija panaši. Taigi tyrimu buvo nustatyta, kad pusantrų dvejų metų vaikų dažniausiai valgoma daržovė buvo gruzdintos bulvės. Ne, nesuklydau nei dėl vaikų amžiaus, nei dėl daržovės. Nes kaip valgo tėvai, taip valgo ir vaikai.

Atliekant tą patį tyrimą nustatyta, kad vaikui naują maistą paragauti reikia nuo dešimties iki šešiolikos kartų, kad jis tą maistą pradėtų valgyti. Net šešiolika kartų! O dabar įsivaizduokite vaiką, kurio tėvai laikosi tam tikro mitybos režimo ir garsiai tą deklaruoja, aptarinėja su draugais ar artimaisiais. Ką girdi vaikas? Stokholmo dieta, protarpinis badavimas, ketogeninė dieta... Kuriuos iš šių žodžių vaikas supranta? Stokholmas yra miestas, bet ką jis turi bendro su dieta? Protarpinis? Kas tai? Ketogeninė? Vaikai nežino šių žodžių, bet jie yra girdėję žodžius „dieta“, „badavimas“, ir tik jie užsilieka jų galvelėse.

Mes esame savo vaikų nuomonės formuotojai, nes iš mūsų jie ima pavyzdį, mes lemiame jų ateitį. Mes formuojame jų nuomonę bei požiūrį. Tikiu, kad yra ir „gerų“ dietų, kad kitaip įvardydami galime mokyti savo vaikus tiesiog tinkamo požiūrio į maistą. Tikiu, kad valgydami prie vieno stalo galime suteikti vaikams emociją ir formuoti sveiką požiūrį į mitybą. Tikiu, kad subalansuotas maistas gali turėti geresnį poveikį nei subalansuota dieta. Nes juk viskas prasideda galvoje.