TEATRAS

TEATRAS Dieviškai ska pragaro kank

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – J.Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“

Kaip sakoma, humoras – dalykas rimtas, tad operetė šių dienų statytojams – lyg sunkioji artilerija, su kuria netyčia gali susisprogdinti.

Jūratė KATINAITĖ

Kaip Kalėdų eglutė

Rafinuotas humoras ir elegancija – aristokratiškas derinys, nuobodžiaujančios aukštuomenės dykinėjimo stilius, įvaldytas XIX a. Europos didmiesčiuose, kur ir tarpo operetė. XX a. kataklizmai nustūmė ją į laisvalaikio užribius, iškėlę demokratiškesnę miuziklo formą ir popdainos žanrą. Tik Austrija, ilgėdamasi savo imperinės praeities, vis dar tobulai puoselėja operetės tradiciją, investuodama į jos specifikos įvaldymo

škai skambantis kanas

Scenos iš premjerinio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio – J.Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ (muzikos vad. T.Ambrozaitis, rež. R.Bunikytė). Olesios Kasabovos ir Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

ugdymą. Visur kitur su operečių atlikimu daug bėdos. Dainininkams reikia paslankaus, didelio diapazono skambaus balso, gerai įvaldytos smulkiųjų gaidų atlikimo technikos, sklandaus perėjimo iš dainavimo į kalbėjimą. Negana tokių akrobatinių vokalinių užduočių, dar būtina gracingai judėti ir puikiai šokti. Jei viso to nėra, žiūrovų laukia didelis nepatogumas ir gailestis, sumišęs su pasidygėjimu. Todėl rimti režisieriai ir dainininkai vengia operetės, o nerimti dažniausiai užsiima žiūrovų kankinimu.

Jei man kas sako, kad nekenčia operetės, iš karto pamanau, kad nė sykio nematė jos puikiai atliktos. Nes operetė kaip Kalėdų eglutė turi spindėti ir džiuginti. Kaip galima jos nekęsti? Bet jei eglutė apibyrėjusi, perdžiūvusi, nukarusiais „lietučiais“, tai jokio džiugesio negali būti. Didžiausias skirtumas tarp Kalėdų eglutės ir operetės tas, kad puošnią ir žvilgią pirmąją gali daug kur išvysti, o pastarąją – gana retai. Jei rimtai, operetė priklauso pramogų kultūrai, kuriai kokybės reikia ne mažiau nei operai, skulptūrai ar literatūrai. Ji – ne apie prasmę, skaudžius būties klausimus, o apie tai, kaip nuo jų pabėgti, atsipūsti, pasijuokti iš savęs ir savo ydų. ►

◄ Bet atsipūsti turi žiūrovai, ne artistai. Artistams tai sunkus, puikios kūno ir balso parengties reikalaujantis darbas.

Vienos valsai ir operetės buvo kryžkelė, ties kuria atsiskyrė vadinamosios rimtosios ir pramoginės muzikos keliai. Galima sakyti, kad Johannas Straussas jaunesnysis – vadinamasis Valsų karalius – yra popmuzikos krikštatėvis.

Komiška opera

XIX a. Paryžiuje klestėjo demimondas – kurtizanės, prostitutės, kokotės, kabaretai ir, žinoma, viešnamiai. Diskusijų temos intelektualų ir bohemos salonuose taip pat buvo aštrios. Visa tai paveikė prancūziškąją operetę – juslingesnę ir drąsesnę už vienietiškąją.

Operetėje „Orfėjas pragare“ (1858), kurią J.Offenbachas išdidžiai vadino komiška opera (opéra bouffe), autorius ne tik panaudojo kankaną, kuris dėl perdėm atviro erotiškumo oficialiai tuo metu buvo draudžiamas, bet ir pačios operetės siužete (libreto autoriai – Hectoras Crémieux ir Ludovicas Halévy) stipriai per dantį patraukė antikinį graikų mitą apie Orfėją ir Euridikę, lig tol nuo Claudio Monteverdi iki Christopho Wilibaldo Glucko ir Josepho Haydno operos scenoje regėtą tik tragedijos pavidalu.

J.Offenbacho herojai – vienas kitam įgrisusių sutuoktinių pora, Orfėjas pasinėręs į kūrybos ir konservatorijos reikalus, tad jam tik trukdo nuobodžiaujanti Euridikė, mezganti romaną su kaimynu Aristėju, dviprasmiškai spektaklyje dubliuojamu su požemio valdovu Plutonu. Kūrinyje dekonstruojama graikų mito fabula, virtuoziškai žongliruojama archetipais, primetant jiems priešingas prasmes, kartkartėmis lyg prieskonių įmetant aliuzijų į operetės autorių laikmetį. Pastarąją idėją lyg teniso kamuoliuką pagavo klaipėdietiškojo pastatymo režisierė Rūta Bunikytė ir libreto į lietuvių kalbą vertėja Audronė Grigienė-Olejniczak, užmetusios kelias replikas iš mūsų dienų aktualijų.

R.Bunikytės kūrybinėje biografijoje – nemažai miuziklų ir operečių, pastatytų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, o „Orfėjaus pragare“ estetika rodo įgytą patirtį bei nepasimetimą muzikinio teatro vingrybėse, kuriose dažnai nusilaužia sprandą teatro grandai. Tai tik dar sykį įrodo, kad operetės, miuziklo režisūra – irgi

talento bei įdirbio reikalaujanti specifinė profesija, kiek kitokia nei operos ir visiškai kitokia nei dramos teatro režisūra.

Tarp dangaus ir pragaro

Šio pastatymo didžioji sėkmė – scenografija ir personažų kostiumai, kuriuos neįmantriai, minimalistiškai, estetiškai vientisai sukūrė dailininkė Renata Valčik, įkūnydama režisierės idėją matyti spektaklį kaip nuolatinį judėjimą tarp dangaus ir pragaro. Todėl pagrindinė scenografijos detalė – laiptai, kuriais herojai juda tai vedami savo dieviškos prigimties, tai nuodėmių tempiami pragaro link. Dieviškojo baltumo fone nuostabaus grožio suknelėmis sklaidosi gundymams neatsparios moteriškosios dievybės, o dievai lyg politikai su smokingais ar idealiai prigludusiomis eilutėmis šmirinėja su spiečiais dviprasmiškų minčių. Spektaklyje dievybės ir nelabieji lengvai virsta vieni kitais, lyg pabrėžiant, kokia taki yra žmogiškoji prigimtis. Vienose situacijose bandome būti moralūs ir teisūs, kitose lengvai nusprūstame velnio pinklių link.

Visą šią spalvų ir siluetų harmoniją lyg peiliu kartkartėmis rėžteli įspūdingoji Viešoji nuomonė (elegantiškoji Dalia Kužmarskytė) – pusiau vyras, pusiau moteris, „su daugeliu veidų“ – aukščiausioji jėga, kurios bijo net nuodėmių valdomi dievai.

Puikiai parinkti tipažai

Premjeroje vyravo jauniausioji teatro kar- ta – gražūs, liekni, gracingi solistai.

Išskirčiau Euridikę – Beatą Ignatavičiūtę. Gaivus jos tembras, artistinis paslankumas teikia didelių vilčių kaip ateityje puikaus koloratūrinio soprano, ryškiosios Klaipėdos primadonos Ritos Petrauskaitės įpėdinės. Jos „įgrisęs sutuoktinis“ Orfėjas Kęstutis Nevulis – teatro senbuvis. Skirtingų kartų artistai dar labiau pabrėžia libreto suponuojamą Orfėjo ir Euridikės nesantaiką, kurios didžioji nesėkmė – išsivadėjusi poros „chemija“, kaip dabar madinga sakyti. Puikiai parinkti tipažai!

Kita spektaklio „pora“ – baltasis dievas Jupiteris (Mindaugas Rojus) ir juodasis dievas Plutonas (Tadas Jakas). Spalvų supriešinimas lyg ir teigtų ►

◄ apie blogio ir gėrio kovą, tačiau Jupiteris lengvai slysta nuodėmių link. M.Rojaus stotas ir orus komiškumas tik dar labiau sustiprina „baltąjį nuodėmingumą“ (juk dažnai gyvenime balta pasirodo juoda ir atvirkščiai, nelygu kaip pažiūrėsi). T.Jako gracinga elegancija, efektinga sceninė laikysena, nuodėmingas patrauklumas primena, kaip lengva nuriedėti žemyn į Plutono valdas. Tik išklysk iš kelio ir... Negaliu nepaminėti Plutono-Šėtono kanopų. Įspūdingas sceninis apavas (aliuzija į Amerikos popdivos Lady Gagos įvaizdį), kuriuo scenoje avėti ir vaikščioti, dargi nuolat gracingai žongliruoti laiptais – irgi menas. O juk dar reikia dainuoti ir kalbėti daug teksto. Bravo!

Stiprus koziris

Vokalinei spektaklio pusei dar reikia tvirtėti, kad susilygintų su kone tobula vizualine. Pirmojo veiksmo premjerinį jaudulį ir balsų virpulį dainininkai daugmaž įveikė antrajame ir daugelis atskleidė savo galimybių potencialą. Yra kur tobulėti. Netruks prabėgti laikas, ir uostamiesčio centre išdygs naujasis teatro pastatas, kuris, kaip įprasta naujoms erdvėms, ims traukti ne tik publiką, bet ir artistus iš toliau, tad jauniesiems klaipėdiečiams metas sustiprinti savo vokalines pozicijas, idant jie taptų naujosios scenos spiritus movens.

Komplimentai skrieja spektaklio muzikos vadovui, dirigentui Tomui Ambrozaičiui už gerai parengtą orkestrą ir subalansuotą spektaklio visumą. Teatro orkestras auga akyse sulig kiekvienu pastatymu! Puikiai padirbėjo ir choras (vad. Vladimiras Konstantinovas), o dar šauniau – baleto trupė (spektaklio choreografė Inga Briazkalovaitė), suteikusi nepakartojamų estetinių potyrių. „Orfėjas pragare“ – stiprus koziris Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro dėlionėje. Spektaklio kūrėjai gaiviai pristatė operetę be pabrėžtinų nuorodų į aktualijas, kurios dažnai subanalina operetę. Šiuokart pasitikėdami paties veikalo gyvybingumu, kurį tik reikia skvarbiai įžvelgti ir išskleisti žiūrovams. O žiūrovai tuomet nusiramina, pasitikėdami statytojų profesionalumu, ir patiria puikią pramogą. (Parengta remiantis savaitraščio „7 meno dienos“ (2020 m. rugsėjo 25 d. Nr. 32 (1353) publikacija)