11 minute read
Kristina KUČINSKAITĖ. J.Baranauskas: prie vaidmens artėju iš vidaus
from Durys 2020 10
„Pirmaisiais metais, kai grįžau į Klaipėdą, scenoje jaučiausi labai svetimas. Ne mieste, ne darbe tarp kolegų, bet scenoje. Buvau vienišas, nes nejutau salėje sėdinčių žmonių kaip savotiškų akimirkos partnerių“, – prisimindamas pirmuosius metus Klaipėdos dramos teatre pasakojo aktorius Jonas Baranauskas. Dabar ši emocija – tik tolimas prisiminimas. Pavasarį tradiciniuose Klaipėdoje kuriančių teatro menininkų apdovanojimuose J.Baranauskui buvo įteikta miesto „Padėkos kaukė“, jis pripažintas geriausiu 2019 metų aktoriumi. Dabar vienas kitą keičia vaidmenys – aktorių galima pamatyti beveik visuose naujausiuose teatro spektakliuose. O iš vieno personažo į kitą neriantis J.Baranauskas kaip mantrą, priminimą sau ar savotišką pasiteisinimą (pagal aplinkybes) kartoja: „aš labai mėgstu dirbti“, „aš – darboholikas“.
Advertisement
Kristina KUČINSKAITĖ
Iš Kauno – į Klaipėdą
– Esate iš Kauno, studijavote Klaipėdoje, grįžote į Kauną, bet po kelerių metų, nuo 2016-ųjų, vėl esate pajūryje. Ar buvo lengva priimti sprendimą persikelti į Klaipėdą?
– Kai po studijų Klaipėdoje grįžau į Kauną, ten parsivežiau romantišką nostalgiją Klaipėdai. Studijų metai visada kažkuo pašėlę, juos prisiminti malonu. Bet nostalgija greitai išgaravo – buvau gimtame mieste, supo seni draugai, daug darbo. Vėl atvažiuoti į Klaipėdą buvo didžiulis apsisprendimas. Pamenu, kad sėdžiu Kauno kameriniame teatre ir kolegai Vytautui Gasiliūnui sakau, jog nežinau, ką daryti. O jis man: „Ką galvoti? Važiuok ir viskas.“ Atrodė, kad vykstu į nežinomybę – prasidėjo naujas gyvenimo etapas, reikėjo iš naujo prisijaukinti miestą. Dirbdamas teatre susidarai įspūdį apie miestą, jo auditoriją, žmones. Pirmaisiais metais, kai grįžau į Klaipėdą, scenoje jaučiausi labai svetimas. Ne mieste, ne darbe tarp kolegų, bet scenoje. Buvau vienišas, nes nejutau salėje sėdinčių žmonių kaip savotiškų akimirkos partnerių. Maždaug trejus metus taip buvo. Tragedija. Jau buvau įpratęs prie Kauno ir Vilniaus tempo ir grįžus į sėslesnį miestą kamavo kažkoks vidinis nerimas. Atrodė, kad net kasininkai juda per lėtai. Trūkdavo ir kartais iki šiol trūksta judėjimo, maišaties, bet dabar pradėjau labai vertinti šį regioną. Labai nedideliu spinduliu nuo miesto gali atsidurti oazėje be žmonių, laukinėje gamtoje. Užburia Kuršių nerija, jūra. Gamtos judėjimas – vėjas, banguojanti jūra kompensuoja ramius žmones.
– Kaune dirbote ne viename teatre. Gal galite palyginti šių didmiesčių teatrinę erdvę?
– Negalima skirstyti žmonių, bet nepaneigsi, kad kiekvienas miestas kitoks, publika visur skirtinga. Vilniuje ji labai įvairialypė, Klaipėdoje justi laisvumas, paprastumas, o atėjus į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, iškart pastebi „etatinę“ jo publiką. Kaunas yra Kaunas. Konservatorių miestas, lietuvybės židinys – nėra daug nei rusų, nei lenkų. Kauno damos išsiskiria puošniomis šukuosenomis ir sukniomis. Nesijuok, jos tikrai pastebimos.
Kaune didžiąja laiko dalį dirbau mažose, kamerinėse erdvėse. Man tai patiko – publika arčiau, lengviau ją pasiekti. Kai atvažiavau į Klaipėdos dramos teatrą, nežinojau, kaip vaidinti Didžiojoje salėje. Nežinau net kaip tai įvardyti, bet būdavo keista išeiti prieš publiką Didžiojoje salėje.
Man labai patinka Klaipėdos dramos teatre – čia gera atmosfera, jaučiu ypatingą laisvę. Man teatras yra sąlyginis žaidimas, laisvė, kūryba. Klaipėdoje geros sąlygos, nėra perdėto taisyklių laikymosi. ►
Aktoriui J.Baranauskui teatras yra sąlyginis žaidimas, laisvė, kūryba.
Pauliaus Sadausko nuotr.
◄ Čia kalbu apie savo nuomonės turėjimo laisvę. Taip pat neužkliūva vidinės intrigos, ego kovos. Tai pastebi ir atvažiuojantys režisieriai, jie sako, kad Klaipėdoje žmonės nori dirbti. Tam pasitarnauja ir miesto ramybė – kai nėra blaškančios aplinkos, gali realizuoti save.
Į teatrą – pasroviui
– Pavasarį gavote Klaipėdos „Padėkos kaukę“, buvote įvardytas kaip geriausias
2019-ųjų aktorius. Kaip atrodo metų aktoriaus metai?
– Aišku, kad visada paslapčia norisi įvertinimo. Kita vertus, jį gavęs pastačiau į šoną ir toliau dirbu. Smagu, bet daug apie tai negalvoju.
Neseniai buvo aktorės Eglės Gabrėnaitės jubiliejus. Ji sakė, kad apdovanojimus reikia skirti jauniems, juos reikia skatinti. Ir iš tiesų – dirbi, dirbi ir nežinai, ar gerai dirbi. Nelabai pasikliauji nei tuo, ką sako kolegos, nei ką galvoji pats. Įvertinimas iš šono yra labai vertingas.
– Jūsų profesija pastato kitų akivaizdoje – ar būna, kad žmonės atpažintų ne teatro aplinkoje? Kaip jaučiatės tokiose situacijose?
– Tai aišku, kad maloniai. Kiekvienam aktoriui dėmesys patinka. Net reikalingas turbūt. Prisimenu vieną epizodą iš karantino laikotarpio: stoviu parduotuvėje prie kasos, su kauke, šalia žmogus – irgi su kauke. Jis kažko laukia ir vis nužiūri mane. Galvoju, gal pažįstamas – lyg ir matytas. Vis susižvalgome. Tada jis sako: „Laba diena, labai gerai „Mūsų klasėje“ Ryseką vaidinote.“
Jaunimas taip pat pastebi kartais. Einu į teatrą, o aikštėje jaunos panelės šaukia: „Jooonai!“ Kai kažkas atkreipia dėmesį, visada pirmiausia pagalvoju, gal ten pažįstami kokie, kaskart šiek tiek nustembu.
– Esate pasakojęs, kad norėjote studijuoti muzikos technologijas – režisūra Klaipėdos universitete atsirado atsitiktinai. Ar iš tiesų tai buvo atsitiktinumas? Kaip matėte save ateityje, kai rinkotės teatrą?
J.Baranauskas – Rysekas T.Slobodzianeko „Mūsų klasėje“ (rež. O.Koršunovas, 2019). Kemel photography nuotr.
– Nieko neįsivaizdavau. Absoliučiai. Pavydžiu jauniems žmonėms, tiksliai žinantiems, ko nori, ir to siekiantiems. Džiaugiuosi jais ir skatinu. Aš pats daug kur pasikliaudavau intuicija, plaukdavau pasroviui. Ir su teatru taip išėjo. Ką aš ten supratau apie gyvenimą 12-oje klasėje? Dabartinis jaunimas yra jau gimęs nepriklausomoje Lietuvoje. Aš priklausau tai pereinamajai kartai – vis dar jutome posovietinį šleifą, bet kartu buvome ir nepriklausomybės vaikai. Buvome šiek tiek pasimetę – internetas dar nebuvo tapęs gyvenimo dalimi, informacija ne taip lengvai pasiekiama – mes plaukėme. Daugiau rūpėjo, kaip tiesiog išgyventi.
Teatrą pasirinkau tikrai atsitiktinai. Pirmaisiais studijų metais, pamenu, net mūsų dėstytojas režisierius Gytis Padegimas sakydavo, kad „eina J.Baranauskas per koridorių – nieko nesupranta, menininku apsimeta“.
VIZITINĖ KORTELĖ
Aktorius Jonas Baranauskas gimė 1989 m. gegužės 16 d. Kaune. 2012 m. baigė Klaipėdos universitetą, kurso vadovai – G.Padegimas ir D.Meškauskas. Nuo 2016 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius. Klaipėdos dramos teatre sukūrė 16 vaidmenų, kituose teatruose – 18, televizijoje ir kine – tris vaidmenis. 2016 m. įvertintas geriausio aktoriaus ir publikos simpatijų apdovanojimais Lietuvos teatrų festivalyje „Tegyvuoja komedija!“ už vaidmenis spektaklyje „Akmenys jo kišenėse“ (rež. G.Padegimas). 2016 m. kartu su akt. Simona Bladženauskaite „Fortūnos“ (Kaunas) apdovanojimuose gavo jaunųjų teatro kritikų prizą „Metų duetui“ – tandemui spektak- liuose „Nesamas miestas“ (Kauno kamerinis teatras) ir „Bestuburiada“ (Kauno mažasis teatras). 2020 m. apdovanotas Klaipėdos miesto „Padėkos kauke“ kaip geriausias 2019 metų aktorius.
Vaidmenys augina
– Jus galima pamatyti turbūt visuose naujausiuose teatro spektakliuose – iš vieno vaidmens į kitą. Kaip veikia tempas, kuriuo turite spėti keisti personažų asmenybes, nebijote perdegti?
– Man patinka dirbti. Kuo daugiau, tuo geriau. Esu darboholikas. Neturiu nei šeimos, nei vaikų – esu atsidavęs teatrui. Kaune buvo tas pats – kartais taip būdavo, kad vienu metu dviem premjeroms ruošiesi. Iš Kauno kamerinio teatro per pertrauką bėgi į Kauno mažąjį teatrą repetuoti ir atvirkščiai. Atvažiavus į Klaipėdą, užimtumo buvo net per maža.
Dėl perdegimo – kartais apie tai pagalvoju. Aišku, kad tempas veikia psichologiškai, išbalansuoja. Kartais po premjeros pats nesuprantu, kas darosi, – vieną dieną viskas gerai, laimingas, kitą dieną nieko nenoriu. Nėra gerai tokie nuotaikų kalneliai. Bet tokiais atvejais labai padeda gamta. Ji padeda grįžti į save. Klaipėda geras miestas darboholikams.
– Personažo kūrimas – ne tik komandinis, bet ir individualus darbas. Kaip vystote savo vaidmenis? Kas jums svarbiausia – teorinis pamatas, kūniška raiška, psichologija?
– Kai statėme spektaklį „Tinklas“, režisierė Agnija Leonova manęs ir Mikalojaus Ur-
Frankas L.Noreno „Demonuose“ (rež. D.Rabašauskas, 2020).
Kemel photography nuotr.
bono klausė, kaip mes kiekvienas prieiname prie savo vaidmens. Mums tai keistas klausimas – eini eini ir prieini. Kaip tai nutinka, net nepagalvoji. Aišku, kad kiekvienas turime savo metodus. Aš pats savo personažą iki galo atrandu gal tik trečiame premjeriniame spektaklyje. Premjeros yra persmelktos jaudulio, viską permąstai, kai jų vajus nuslūgsta.
Prie vaidmens artėju iš vidaus – nuo to, kokį emocinį, psichologinį svorį neša personažas.
Man patinka medžiaga, kuri kreipia į žmogaus vidų. Personažo išorę taip pat diktuoja jo vidus. Bet prieiga kaskart kitokia – viskas priklauso nuo medžiagos, režisieriaus, pastatymo. Kartais atrodo, kad vaidmenį kuri per sunkų darbą, įtampą, bet to reikia spektakliui. O kartais net prie rimtų dalykų prieinama lengvai ir žaismingai.
Mane žavi ši dinamika teatre.
– Dažnai sakoma: „įeina į vaidmenį“, „išeina iš vaidmens“. Ar iš tiesų viskas taip paprasta? Ar galima už nugaros palikti personažus? Kaip jie lieka su jumis?
– Vaidmenys aplipdo tave. Dirbi, analizuoji temas, idėjas, tam tikrus gyvenimo modelius – tai, kaip žmogus priima ar atmeta gyvenimą. ►
Čepurnojus M.Gorkio „Saulės vaikuose“ (rež. L.Groza, 2020).
Kemel photography nuotr.
◄ Galiausiai tai sąlyginai tampa sava. Kartais tam tikras situacijas vertindamas pagalvoju, ar čia aš pats jas taip vertinu, ar jos nėra tikrovėje atsikartojančios kažkada vaidintos situacijos. Klausiu savęs, ar į jas nereaguoju kaip personažas.
Spektaklio medžiaga turi savitą tiesą, kuri logiška tame spektaklyje. Realiame gyvenime vaidmenų tiesos kartais pradeda konfrontuoti su mano paties tiesomis. Gal čia atrodau kaip pasimetęs, bet taip nėra. Tai man įdomu. Kiekvienas vaidmuo augina mane kaip asmenybę. Man labai patinka, kad mes, aktoriai, esame priversti daug skaityti, domėtis pasauliu, turtinti save. Nevaidina savęs
– Įdomiai pasakojate apie vaidmens ir savęs persidengimą – ar tenka sugauti save socialinėse situacijose už teatro ribų vaidinant, tai yra, ar būna, kad J.Baranauskas vaidina J.Baranauską?
– Mūsų specialybė tokia, mes linksmintojai, šoumenai. Mes nuolat pasirodome. Taip pat kiekvienas esame labai skirtingas. Aš natūraliai esu daugiau ekstravertas. Taip, kartais būna, kad esu su žmonėmis, bet juntu, kad jiems tarsi rodau kažkokią teatrinę kaukę. Lyg ir viskas natūralu – sakau, ką galvoju, elgiuosi natūraliai, bet viskas kaip padidinta, pagražinta. Tada galvoju: „Kodėl taip darai?!“ Gal tai ateina iš profesijos, nes esu įpratęs, kad turiu save ypatingai pateikti, o gal kažkokie psichologiniai dalykai. Gal kokia stresinė reakcija – scenoje viską atiduodu publikai, tad nulipęs noriu kažką pasilikti vien tik sau.
Na ir paklausei, galvoju dabar. To nedarau siekdamas kažkokios reakcijos. Gal tai tiesiog mano būdas būti erdvėje, asmenybė tokia. Nevaidinu savęs – tiesiog taip būnu.
– Kai mes, publika, žiūrime spektaklį – tikime juo arba netikime. Kaip tai vyksta aktoriams – ar spektaklio metu ateina momentas, kai publika pradingsta?
– Oi, ne, publiką jaučiu visą laiką. Kažkodėl visada šiek tiek bijau žiūrovų, jaučiuosi atsakingas jiems. Noriu gerai padaryti savo darbą.
Visada jaučiu ir kolegas. Pavyzdžiui, žiūriu į komišką personažą vaidinantį kolegą ir žinau, kad po jo išėjimo jam plos, nes jis žaismingas, komiškas. O aš tuo metu toliau turiu kentėti savo liniją. Tada jam šiek tiek pavydžiu, kad šįkart jis neapsikrovęs. Kita vertus, jis turbūt vargsta kitaip.
– Tiek daug spėjate apgalvoti scenoje?
– Būna. Man įdomu, kaip žmonės, mažai susidūrę su teatru, mato jį – pagražintai, šiek tiek išaukštintai. Sesers vyras kartą rimtai klausė, ar po spektaklio sėdime, geriame vyną, bohemiškai kalbamės apie teatrą. Sakiau jam: „Baik juokus, persirengiame ir einame namo.“
– Jums teko dirbti su ne vienu žymiu režisieriumi – E.Nekrošiumi, O.Koršunovu, M.Kimele, paminint tik kelis iš jų. Papasakokite šiek tiek, ar jaudinatės prieš susitikdamas su režisieriumi ar režisiere? Kaip sekasi dirbti su labai skirtingais režisieriais?
– Jaudinuosi visada. Niekada neabejoju
režisieriumi. Pasikliauju režisieriumi ir jį
Vyras G.Grajausko „Tinkle“ (rež A.Leonova, 2020).
gerbiu. Nesvarbu, kokia jo patirtis. Prisitaikyti reikia kiekvieną kartą – dirbi su vienu, radai gera ryšį, viskas gerai. Pradedi dirbti kitame spektaklyje – nauja medžiaga, nauji žmonės, vėl iš naujo taikaisi, adaptuojiesi. Kartais viduje gali vykti lengva konfrontacija: perskaitęs medžiagą savo personažą matau vienaip, bet režisierius ar kolegos turi savo nuomonę. Esu linkęs neatmesti, to, ką man siūlo kiti. Išklausau aplinkinių ir iš visko susidėlioju savo tiesą.
Svorio skirtumai
– Gal galite įvardyti kažkokį labiausiai paveikusį personažą?
– Man keistai atrodo žmonės, antrą ar trečią kartą skaitantys tą pačią knygą, kelintą kartą žiūrintys tuos pačius filmus. Tas pats su vaidmenimis – pabaigiu vieną etapą, pradedu naują ir judu tolyn.
Visuose personažuose galima atrasti kažkokių panašumų. Nesvarbu, kokio laikotarpio kūrinys – jame bus santykiai, psichologija, vienas kito supratimas arba nesupratimas, ir tai galima aktualizuoti.
Nenoriu laikytis įsikibęs praeities šešėlių. Minėjau, kad lieka kažkas iš personažų – jų tiesos, mintys. Jas pergalvoju. Pastaruoju metu labiau įstrigo Dariaus Rabašausko „Demonai“. Nežinau dėl ko, gal dėl
Orfėjas J.Anouilho „Euridikėje“ (rež. M.Pažereckas, 2019). Algirdo Kubaičio nuotr.
parodomo žmonių šlykštumo. Bet kokie spektakliai, susitelkiantys į santykius, į jausmus, paliečia giliau, nei šiaip referuojantys istoriją.
– Ar patogiai jaučiatės savo profesijoje – ar kuriant personažą, vaidinant tenka lipti per save?
– Perlipti nereikia. Man patinka dirbti, nauji iššūkiai, naujos istorijos, nauji personažai. Pasitaiko tokios dramaturginės medžiagos, dėl kurios keistai jautiesi. Pavyzdžiui, ką
Kemel photography nuotr. tik dirbai prie labai rimto spektaklio, o po jo tenka vaidinti komedijoje. Įdomus toks personažų svorio skirtumas.
Dar galima paminėti aktorių nepasitenkinimą – gauni vienokį ar kitokį vaidmenį, bet kartais jautiesi viduje didesnis, nei tau siūlomas vaidmuo. Gal aš noriu būti pagrindinis, o man vėl davė medį vaidinti. Kažkada dar studijų metais į Kauną važiavau pakeleivingu automobiliu. Įsikalbėjome su vairuotoju, jis buvo aktorius. Pradėjau klausinėti apie profesiją ir jis man sakė, kad jam geriau turėti daug mažų epizodinių vaidmenų – esą jie neapkrauna, didesnė žaismė, įdomiau juos kurti, o ir laiko sau lieka. Tuo metu man atrodė, kad tai kiek atmestinis požiūris – atlikau savo pareigą ir išėjau, savęs neatidaviau, neįdėjau.
– Kaip manote, kur būtumėte ir ką darytumėte, jei ne teatras?
– Darius Meškauskas yra sakęs, kad aktoriaus profesija gera todėl, kad galime pagyventi daug įvairių gyvenimų. Sunku kalbėti apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Sėdžiu prie jūros – matau jachtą, galvoju: „Norėčiau buriuoti.“ Pamatau kažką sportuojantį jėgos aitvarais, galvoju: „Norėčiau aitvaruoti.“
Man labai patinka teatre. Gal alternatyviame gyvenime norėčiau sėdėti namelyje ir aplinkui lysves projektuoti, gal fotografuoti. Šiaip stengiuosi turėti šoninių veiklų ir tas alternatyvas inkorporuoti į savo gyvenimą.
